Ir sakė man Viešpats:
“Darprieš suteikdamas tau pavidalą įsčiose.
Aš pažinau tave” /Jer 1,5/
Kai Mozė vedė žydų tautą iš Egipto, Viešpats Dievas jam kalbėjo, kad jis ir jo tauta gali rinktis du kelius. Vienas veda į mirtį, o kitas — į gyvenimą. Nuo jūsų priklauso, kurį kelią pasirinksite. Šis Dievo perspėjimas galioja visiems laikams ir kiekvienam iš mūsų.
Geriausias gyvybę saugantis įstatymas yra kiekvieno asmens dora ir sąmoningumas bei gyvybės reiškimosi dėsningumų žinojimas. Mums reikia iškopti iš nesąmoningo ar nevalingo atsidavimo savo instinktams bei paklusimo daugumai. Tačiau tam reikia dieviškos šviesos, kuri neapšviečia, jei žmogus pats neieško ir nesistengia perprasti, kaip jis turėtų gyventi, kokie yra būties ir gyvenimo įstatymai. Svarbiausia yra suvokti, kaip reikia gyventi, kad nesuardytume Dievo nustatytos tvarkos. Kas griauna Dievo tvarką, sako sena religinė išmintis, sugriauna ne Jo tvarką, o pats save.
Kalbant apie gyvybės atsiradimo slėpinį, reikia pabrėžti, kad čia labai reikšmingas šviesus sąmoningumas, kurio taip trūksta mušu materializmo laikais, nors mes juos ir vadiname šviesos amžiumi. Ypač menkai suvokiamas gyvybės atsiradimas. Tai suprantama, nes ilgą laiką buvo paneigta dvasinė žmogaus pusė. Ateities istorikai mūsų laikų mediciną, ypač tai, kaip ji suvokė gimstančią gyvybę, minės kaip pačius tamsiausius laikus. Klausimas „Ar gimdysite?”, kurį medicinos įstaigoje išgirsta beveik kiekviena po savo širdimi kūdikėlį nešiojanti motina, apskritai atspindi mūsų kultūros požiūrį į naują gyvybę, į vaikus, į gyvenimą bei mūsų tarpusavio santykius.
Tačiau ir po ilgos nakties išaušta rytas. Taigi tikėkimės, kad patys tamsiausi laikai jau praėjo.
Dar prieš keliolika metų gydytojai manė, kad naujagimis ne tik kad neturi sąmonės, bet netgi nejunta skausmo, kad tai yra tik „biologinis objektas”. Šiandien modernioji psichologija pripažįsta, kad motinos įsčiose esančio kūdikio juslės (klausa, lytėjimas, uoslė, rega) jau išsivysčiusios, ir iki gimimo jis daug ką išmoksta susipažindamas su ta aplinka, į kurią ateis. Pasak kai kurių specialistų, kūdikis nuo pat pradėjimo yra toks jautrus, kad dažnai dėl mūsų netinkamo elgesio, kai, neatsižvelgdami į jo poreikius, nesudarome jam tinkamų sąlygų, jis tampa savo jautrumo auka.
Kai kuriose šalyse jau veikia prenatalinio (iki gimimo) auklėjimo organizacijos, šiuo klausimu rašomi moksliniai straipsniai, organizuojamos konferencijos. Vis plačiau rašoma ir kalbama apie gimimo ir net pradėjimo traumas. Atsiranda tokios sąvokos, kaip sąmoninga motinystė ir tėvystė, besilaukianti pora, perinatalinė (peri — „apie” ir natalis — „gimimas”) kultūra. Tai reiškia, kad yra rūpinamasi naujos gyvybės sutikimu ir jai tinkamų sąlygų sudarymu.
Pagrindinis dalykas, ko mus per skausmus ir kančias mokė XX amžius, yra tai, kad negalima pamiršti religijos ir etikos, o lietuviškai sakant — doros. Bet ar daugelis to išmokome? Dora yra tik ten, kur yra MEILĖ arba, kitaip sakant, tikroji meilė prasideda tuomet, kai mes atskiras gyvybės apraiškas suvokiame kaip vientisą reiškinį. Todėl, kaip rodo senoji išmintis ir pats gyvenimas, gimstančiam žmogui svarbiausia yra ne medicina, psichologija ar išsimokslinę specialistai, bet dori sutuoktinių, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Mums reikia ne tik proto, bet ir išmokti suvokti širdimi. Didelė galva ir maža širdis sukelia prieštaravims ir nesantaiką. Tačiau kai suvokiame širdimi — įsivyrauja ramybė. Ne veltui Luko Evangelijoje randame Viešpaties Angelo žodžius, pasakytus šv. Jono Krikštytojo tėvui Zacharijui: „Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniesiems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą”(Lk 1,17).
Thank you very much for these great informations. I will subscribe to your feed
Like or Dislike:
0 
0