Iki Å¡iol nÄ—ra nÄ— vieno liudijimo, kad egzistavo pradingÄ™s pasaulis. Per 25 arÅ¡ios polemikos tarp atlantomanų ir atlantofobų Å¡imtmeÄius buvo paskelbta apie 3 mlrd puslapių medžiagos. Tai 100 milijonų kartų daugiau nei paraÅ¡Ä— pats mito apie „vienÄ… baisiÄ… dienÄ… ir vienÄ… lemtingÄ… naktį žuvusiÄ… Å¡alį“ autorius Platonas.
Kur tik neieÅ¡kojo paskendusio kontinento pÄ—dsakų: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Å iaurÄ—s aÅ¡igalyje. HipotezÄ—s gulÄ— sluoksniais ant kitų hipotezių, ant netvirtos dirvos buvo statomi efemeriÅ¡ki, kartais, tiesa, pakankamai patrauklÅ«s kortų nameliai. „Taikinių“ iÅ¡sibarstymas pasaulio žemÄ—lapyje verÄia įtarti, kad „šaudymas“ vis dar vyksta aklai.
Ir visgi, neskubėkim su išvadomis. Žvilgtelkime į patį pirmą ir pagrindinį šaltinį.
„IÅ¡klausyk, Sokratai, pasakojimÄ…, tegu ir labai keistÄ…, bet visiÅ¡kai patikimÄ…, kaip pareiÅ¡kÄ— kartÄ… iÅ¡mintingiausias iÅ¡ septynių iÅ¡minÄių Solonas“ – taip pradeda savo pasakojimÄ… apie AtlantidÄ… senovÄ—s graikų filosofas Platonas dialoge „TimÄ—jus“.
Atlantidos sala… Kažkada buvo didesnÄ— už LibijÄ… ir AzijÄ… (MažajÄ…), dabar nusÄ—do nuo žemÄ—s drebÄ—jimų ir paliko po savÄ™s nepereinamÄ… dumblą“ – kalba jis kitame dialoge „Kritijus“.
Buvo priimta laikyti, kad kitų dokumentų, be paminėtų „Dialogų“ nėra. Iš principo tai beveik teisinga, jei nekreipti dėmesio į graiko Krantoro iš Solos liudijimą. Jis po 100 metų nuo Platono mirties patvirtino Solono pasakojimą. Beje, didžiojo Aristotelio nuomonė irgi ne mažiau svari. Argi nepaliko mums logikos tėvas sparnuotos frazės „Platonas yra mano draugas, bet tiesa man brangesnė“? Aristotelis be jokios abejonės šešėlio pareiškė, kad istoriją apie paskendusią salą Platonas išgalvojo nuo pradžios iki galo, kad, kalbant šiuolaikiškai, pademonstruotu išgalvoto modelio pagalba savo politinius ir filosofinius įsitikinimus. Tik kam jam reikėjo viską pripaišyti Solonui – savo proseneliui? Apie tai, kur yra žuvęs kontinentas ir apie tuos, kas saugojo atmintį apie jį, tegu pasako pats Platonas. Egipto žyniai pasakojo Solonui:
„Tada juk jÅ«ra (Atlantas) Å¡i buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jÅ«s savaip vadinate Heraklio stulpais, buvo sala… Å ioje Atlanto saloje susidarÄ— didi ir grÄ—sminga karalystÄ—, valdoma karalių, kurių valdžia aprÄ—pÄ— ir tÄ… salÄ…, ir daug kitų salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir Å¡ioje pusÄ—je valdÄ— LibijÄ… iki Egipto ir EuropÄ… iki TirÄ—nijos“.
Taigi, yra konkretus metropolijos adresas ir tikslÅ«s duomenys apie kolonijas, kurias ji valdÄ— mums žinomuose žemynuose. TaÄiau Atlante už Heraklio stulpų akivaizdžių paskendusios žemÄ—s ženklų neaptikta, o gausÅ«s kasinÄ—jimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose Rytuose neįdavÄ— archeologams į rankas nÄ— vieno daikto pažymÄ—to etikete „Pagaminta Atlantidoje“.
Vėl pažvelkime į tą vienintelį rašytinį šaltinį, kuris patvirtina Platono pasakojimą.
PrieÅ¡ tai minÄ—tas Krantoras liudija, kad matÄ— Neito Å¡ventykloje, kur prieÅ¡ 300 metų iki jo pabuvojo Solonas, užraÅ¡Ä… apie AtlantidÄ…. Visa bÄ—da, kad egiptieÄių papirusai su pasakojimais apie AtlantidÄ… sudegÄ— žymiojoje Aleksandrijos bibliotekoje.
Dabar galima panagrinÄ—ti Å¡iulaikinius atlantologijos pasiekimus. Tiro arba Santorinio saloje iÅ¡ties pavyko padaryti stulbinanÄius atradimus, nors surasta buvo, kaip neretai pasitaiko, visai ne tai, ko buvo ieÅ¡kota. Santorinio, esanÄio trikampyje tarp Graikijos, Mažosios Azijos ir Kretos, landÅ¡aftas daro gilų įspÅ«dį. Sala primena kažkokio pasaulio, kuris subyrÄ—jo gabalais dÄ—l milžiniÅ¡ko sprogimo, nuolaužą. Jos grÄ—smingas grožis tarsi meta iÅ¡Å¡Å«kį ÄionykÅ¡Äio turistinio rojaus ramybei.
Tiros gyventojai, matomai, buvo labai patenkinti savo kraÅ¡to turtinga gamta ir negalvojo apie gyvenamos vietos pakeitimÄ…. Juolab, kad sala, esanti vienodu atstumu nuo Peloponeso, Kretos ir Mažosios Azijos, paÄioje jÅ«rų kryžkelÄ—je, greitai tapo svarbiu prekybos centru. TaÄiau vulkanas, pagimdÄ™s TirÄ…, nenumirÄ—, o tik laikinai užmigo, panaÅ¡iai kaip Vezuvijus. Sustingusi lava užkimÅ¡o kraterį. Kas galÄ—jo atspÄ—ti – ar ilgam? Žmogaus amžius trumpas, santorinieÄiai, negalvodami apie bÄ—dÄ…, ramiai sau gyveno ant kunkuliuojanÄio katilo su užlituotu dangÄiu.
Tragedija nugriaudėjo maždaug 1600 metų prieš Kristų. Būtent toje epochoje staiga pradingo nuostabi civilizacija – Kretos karaliaus Mino šalis. Ištyrę Egėjo jūros dugną ir paėmę daugybę nuosėdų bandinių, geologai sugebėjo nustatyti, kad šiame rajone įvyko nepaprastos jėgos vulkaninis išsiveržimas.
250 metrų aukÅ¡Äio griaunamoji banga praÅ¡niokÅ¡tÄ— per salas, savo kelyje viskÄ… nuplaudama. Ji užgriuvo ir KnosÄ… – Mino sostinÄ™, kuri buvo už 125 km nuo Tiros, o paskui nuplaukÄ— link Afrikos krantų.
Ta aplinkybÄ—, kad Platonas nurodÄ— visai kitÄ… adresÄ…, tyrinÄ—tojų nejaudino. Skirtumas tarp žūties datų – 8000 metų – irgi. Aistros pamažu aprimo ir drÄ…si idÄ—ja buvo primirÅ¡ta. Atlantidos ir toliau ieÅ¡kojo visur, net Å picbergene ir Tibete. TaÄiau 1960 metais graikų seismologas Angelas Galanopulas vÄ—l atgaivino hipotezÄ™ apie KretÄ… ir MinÄ…. Jis iÅ¡sakÄ— mintį, kad jÄ—ga, kuri nuÅ¡lavÄ— Knoso rÅ«mus, galÄ—jo iÅ¡ties bÅ«ti toji vulkano iÅ¡siveržimo pagimdyta banga. 1966 metų pabaigoje jis pateikÄ— pirmus įrodymus, kad yra teisus. Jis aptiko didžiulį griovį, kuris taisyklingu žiedu supo kažkada klestÄ—jusį miestÄ…, ir akivaizdžius vulkaninÄ—s katastrofos pÄ—dsakus.
KasinÄ—jimai akivaizdžiai parodÄ—, kad Äia bÅ«ta iÅ¡sivysÄiusios civilizacijos. SantorinieÄiai žinojo antiseisminÄ—s statybos technologijÄ…, kaip priimta sakyti Å¡iais laikais. Ä® kmeninių sienų kampus jie dÄ—davo medines sijas, kas suteikdavo namams ypatingo stabilumo. Neabejotinas ir tamprus Tiros ryÅ¡ys su Kretos civilizacija. Aptikti keraminiai indai yra tos paÄios formos, su tais paÄiais ornamentais, kaip ir Knose. Ir tai nenuostabu, juk salas skiria vos 120 km. Net senovÄ—je tai buvo ne atstumas. Tiesiog stulbina Tiros freskos. Grožiu ir meistriÅ¡kumu jos neabejotinai pranoksta visas kitas, kada nors rastas Viduržemio pakrantÄ—se. BÅ«tent jos, Å¡ios nepalyginamos freskos, verÄia patikÄ—ti, kad pirmÄ… kartÄ… istorijoje prieÅ¡ mus atsivÄ—rÄ— langas į visiÅ¡kai nepažįstamÄ… pasaulį. Baisu net pagalvoti, kad kažkur Å¡alia, jÅ«ros dugne, gali bÅ«ti dalykų, dar labiau užburianÄių, sukurtų „tikrosios“, platoniÅ¡kosios Atlantidos meistrų.
TaÄiau Tiros freskos rastos ne jÅ«ros dugne, jos atkastos iÅ¡ po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio pietinÄ—je salos dalyje, Akrotirio kyÅ¡ulyje. ŽmonÄ—s, taip gausiai iÅ¡paiÅ¡Ä™ antiseisminių namų sienas, vadino savo kraÅ¡tÄ… Kalista, kas reiÅ¡kia „Nuostabusis“. IÅ¡ amžių glÅ«dumos nesenstanÄia mineralinių dažų žydryne Å¡vieÄia mums Kalisto dangus. Žydi violetinÄ—s mirtos, sidabrine banga dvelkia eteris tarp laurų. Å tai baikÅ¡Äios antilopÄ—s sunerimusios uopsto vÄ—jÄ…, jos nubrėžtos ryÅ¡kiai ir drÄ…siai, kažkaip labai Å¡iuolaikiÅ¡kai. AbsoliuÄiai gyva atrodo pasiruoÅ¡usi Å¡okti jums į rankas gauruota beždžionÄ—lÄ—. Nardytojas strÄ—le neria į žalsvokas, paslaptingas gelmes.
Santorinio vulkanas iÅ¡siveržė sprogdamas. Visa salos centrinÄ— dalis iÅ¡lÄ—kÄ— į orÄ… ir jÅ«ra tuÄtuojau plÅ«stelÄ—jo į kunkuliuojanÄiÄ… ertmÄ™. Per kelias sekundes iÅ¡siskyrÄ— energija, ekvivalentiÅ¡ka termobranduoliniam sprogimui, lygiam 400 megatonų. UgninÄ— lava turÄ—jo praryti viskÄ…, kas gyva 150 km spinduliu ir, vadinasi, padengti centrinÄ™ Kretos dalį. Tik jÅ«ra, užliejusi įdubÄ…, sustabdÄ— iÅ¡silydžiusios stichijos judÄ—jimÄ…. Tai turÄ—jo sukelti baisingÄ… atoslÅ«gį visoje Viduržemio jÅ«roje. GigantiÅ¡ka banga, griaudama viskÄ… savo kelyje, be abejonÄ—s, sukÄ—lÄ— potvynius artimiausiose pakrantÄ—se. Ar ne tai buvo užfiksuota Å¡ventuose Viduržemio tautų tekstuose? Santorino pelenais lijo net Nilo deltoje.
Dabar pažvelkime, ar vertas Santorinas iÅ¡didaus Atlantidos vardo? Nesutapimai su Platonu (dydžiai, žūties data, salos padÄ—tis), suprantama, akivaizdÅ«s. TaÄiau visa eilÄ— kitų požymių puikiai susiderina su „Dialoguose“ apraÅ¡ytu žemynu.
Platonas, pavyzdžiui, kalba apie svarbų vaidmenį, kurį vietiniame kulte vaidino jautis. Freskose ir auksiniuose Mino „JauÄių dubenyse“ pavaizduoti jaunuoliai, Å¡okinÄ—jantys per jauÄius. Platonas apraÅ¡o bÅ«tent tokį ritualinį žaidimÄ…. Dar jis pamini, kad sostinÄ— Poseidonija buvo pastatyta ir raudono, juodo ir balto akmens. BÅ«tent toks spalvų derinys bÅ«dingas Tiros uoloms. Platonas tvirtino, kad AuksinÄ— sala iÅ¡nyko „per dienÄ… ir naktį“. Didžioji Santorino dalis irgi dingo jÅ«roje, nors ir ne taip greitai. Profesoriaus Marinatoso nuomone, Platono papasakota Atlantidos istorija vis labiau įgauna tiesos kontÅ«rų. Jei, žinoma, nekreipti dÄ—mesio į tikslius Platono nurodymus, kad sala buvo Atlante.
Suintriguoti vaizdingų pasakojimų apie legendinę Poseidoniją, sensacijų mėgėjai talpina savo pseudoatlantidas ten, kur nuveda juos fantazija. O fantazija nuveda kartais labai toli nuo Heraklio stulpų, visai į kitą pasaulio kraštą, pavyzdžiui, į Antarktidą, Amazoniją, Gvatemalos pelkes, Sacharos dykumą, Azorų salas ir t.t.. Dabar prisidėjo ir Kretos sala.
Jei pavyktų surasti nors vienÄ… pastatÄ…, vienÄ… skulptÅ«rÄ…, vienÄ… vienintelÄ™ lentelÄ™ su atlantų raÅ¡menimis, tai apstulbintų žmonijÄ… ir bÅ«tų daug vertingiau už visÄ… Peru auksÄ…, visus Egipto paminklus, visas molines didžiųjų tarpupio bibliotekų knygas. Kol kas tokių radinių nÄ—ra. VisiÅ¡kai įmanoma, kad niekad ir neturÄ—sime. TaÄiau paÄios Atlantidos paieÅ¡kos, jei tik jos mokslinÄ—s, gali praturtinti žmogaus kultÅ«ros lobynÄ…. To pavyzdys – neužmirÅ¡tamosios Tiros freskos.
Ir, pagaliau, paskutinis dalykas, be kurio neįmanoma kalbÄ—ti apie AtlantidÄ… – jos galimos žūties data. Rimtiems mokslininkams ji visada buvo ginÄų objektas. Pagal PlatonÄ… jÄ… lengva apskaiÄiuoti: „Kas lieÄia tavo pilieÄius, gyvenusius prieÅ¡ 9000 metų…“ – pasakÄ— sajų žynys Solonui, ir tai duoda mums skaiÄių 9000. pridÄ—jus prie jo 600 (suapvalinta data, kada Solonas apsilankÄ— Egipte), gauname 9600 metų prieÅ¡ mÅ«sų erÄ…. Nei Egipto faraonų su jų piramidÄ—mis, nei, juolab, atÄ—nieÄių su jų Akropoliu, tada dar nebuvo. TaÄiau atlantologijos tradicijoje ypatingas dÄ—mesys skiriamas senovÄ—s kalendorinÄ—ms sistemoms. Jose iÅ¡ties galÄ—jo bÅ«ti užfiksuoti ikiistoriniai tolimų protÄ—vių stebÄ—jimai.
Paimkime, kad ir senojo Egipto ir senovÄ—s Asirijos kalendorių susikirtimo taÅ¡kÄ…. Viena iÅ¡ saulÄ—s ciklo pradžios datų Egipte atitinka 139 naujos eros metus, vienas iÅ¡ asirų mÄ—nulio ciklų prasideda 712 metais iki naujosios eros. Žinant ciklų trukmÄ™ (1460 metų saulÄ—s ir 1805 mÄ—nulio), nesunku apskaiÄiuoti pilnais ciklais, žinomais dar Babilone.
Pagal Egipto kalendorių – 11 542.
Pagal asirų kalendorių – 11 542.
Kita, artima pirmÄ…jai, skaiÄių pora gaunasi lyginant majų ir senovÄ—s Indijos kalendorines sistemas.
Kokį įvykį užfiksavo senovÄ—s tautos savo kalendorių pradiniu taÅ¡ku? Paskutinio ledynmeÄio pabaigÄ…? Nukritusį asteroidÄ…, kuris sukÄ—lÄ— potvynius ir seisminį aktyvumÄ…? Jeigu tikÄ—ti, kad gautų skaiÄių panaÅ¡umas neatsitiktinis, ir jeigu tikÄ—ti Platonu, tai galima daryti prielaidÄ…, kad Atlantidos žūtis buvo tik baigiamasis akordas ilgoje kosminių ir tektoninių kataklizmų, nuvilnijusių per mÅ«sų planetÄ… grandinÄ—je.
. “Fiat justitia et pereat mundus.Let justice be done, though the world perish.” by Ferdinand I….
This blog is representing the reality of the real world through the article provided here and it is nice to read the information. I like such article which is related to the real world.
Like or Dislike:
0 
0
Nice information is provided through this blog and it is nice to visit this blog and the information provided here. It is an educational blog which increase our information and news.
Like or Dislike:
0 
0
Can I just say what a relief to search out anyone who really knows exactly what they are discussing on the internet. You actually recognize how to take a major issue to light and allow it to important. Even more people require to read this particular and know it side of the story. I cant believe you are not very popular because you obviously have the gift.
Like or Dislike:
0 
0