visokybes : PIRMAS / SKAITALAI / APIE BULVES

visokybes / PIRMAS / SKAITALAI / APIE BULVES

Įdėjo

Tekstas

arnis

APIE BULVES
457 d atgal 19.12.2008 01:12:23

Citata('113105','113105','5','20176')">Pranešti apie šlamštą

Ne veltui sakoma, kad Europa gali būti dėkinga indėnams ne už auksą, bet už bulves, kurios javų nederliaus metais gelbėjo milijonus žmonių nuo bado. Dabartinės Peru ir Čilės priešistorinėse olose ir grotuose archeologai randa molinius bulvės formos indus su džiovintų bulvių liekanomis. Niujorko gamtos muziejuje galima pamatyti keramikos dirbinių, vazų, ant kurių meniškai pavaizduoti šie augalai. Tai vėlesnio laikotarpio (I a.) indai, įdomūs tuo, kad piešiniuose galima atskirti net įvairias bulvių rūšis ir veisles. Indėnų Chimu kultūros (III a.) liekanos rodo, kad bulvės ten netgi dievintos. Apie tai byloja ir išlikę apeiginiai indai, dažniausiai bulvės pavidalo. Peru ir Čilėje aptiktos prieškolumbinių laikų indėnų mumijos, šalia kurių tarp kitų augalų liekanų puoduose rasta ir džiovintų bulvių.
.
Yra puiki graviūra, vaizduojanti Peru valdovą, dirbantį bulvių lauke. Paveikslo centre – kiek oficialiai nusiteikęs puošnus inkų karalius su originaliu kastuvu, už jo – besišypsantys, taip pat pasipuošę ir su kastuvais indėnai. Visi smeigia kastuvus į lygią dirvą. Priekyje išsirikiavusi eilė moterų purena dirvą rankomis. Gale stovi indėnas su puoduku rankose (matyt, pasiruošęs bulves palaistyti). Dangus truputį debesuotas, bet matyti saulė ir pusmėnulis (priešpilnis). Indėnų veidai linksmi, nors susikaupę. Visas paveikslas dvelkia organizuoto ir tvarkingo darbo nuotaika.
.
Inkai, kurių imperija apėmė dabartinės Peru, Bolivijos, Ekvadoro ir šiaurinės Čilės teritoriją, augino bulves Andų šlaituose drėkinamose terasose. Tenai iš vandenyno pakrantės lamomis atgabendavo guano (Čilės salietros) ir rūpestingai tręšdavo dirvą. Ne mažiau rūpestingai ją paruošdavo: rudenį giliai purendavo medinėmis rankinėmis žagrėmis su titnaginiais noragais, o viršutinį žemės sluoksnį apversdavo ir purendavo net rankomis. Akmenuotą dirvą ruošdavo, ir dabar ruošia taip: indėnas įkala storą kuolą ir suka jį į visas puses, o moteris rankomis smulkina žemės grumstus. Bulvės visuomet sodintos tik į gerai patręštą ir išpurentą dirvą.
.
Pagrindinis bulvininkystės rajonas P. Amerikoje, matyt, buvo Titikakos apylinkės. Čia rasta daugiausia bulvių veislių. Šioje Andų dalyje jos dera net iki 4000 m aukščio, kur kiti kultūriniai augalai neauga. Ten būdavo auginamos atsparios šalčiui bulvės.
.
Maistui tinkamas bulves indėnai vadino bendru “papas” vardu. Tyrinėtojai mano, kad pirmiausiai tai galėjo būti dabartinė Solanum stenotomum (turi 24 chromosomas) rūšis iš Andigena grupės. Čia reikėtų priminti, kad europinės bulvės kildinamos iš kitos – Solanum tuberosum (turi 48 chromosomas) rūšies. Ji daugiausiai auga Čilėje. Įdomumo dėlei taip pat reikia pridurti, kad naujai rajonuotoji atspari bulvinėms nematodoms veislė “Vilnia” yra gimininga Andų bulvėms, tarp kurių randama atsparių virusinėms ligoms ir nematodoms formų.
.
Iš bulvių indėnai daugiausiai gamindavo čiunjo. Tai džiovintas ir šaldytas produktas. Ant plūktos žemės būdavo pritiesiama demblių arba sausos žolės ir papilamas sluoksnis bulvių. Dieną jas kepindavo saulė, naktį ardydavo šaltis, neretai užlydavo lietus. Jos suvysdavo, susiraukšlėdavo, tada buvo sutrempiamos basomis kojomis. Keliolika dienų džiovintos saulėje ir vėjyje galėdavo išsilaikyti iki sekančio derliaus. Tokia masė kartoka, todėl prieš verdant dar kartą buvo užpilama vandeniu ir išdžiovinama. Išvorę tokią bulvinę košę, indėnai paskanindavo mėsa ir trupučiu pipirų.
.
Gerai apruoštas baltasis čiunjo, primenantis bulvių krakmolą, vadinamas tunta. Šių produktų randa archeologai.
.
1522 ispanai pradėjo skverbtis į Inkų imperiją. 1526 Pisaro konkistadorai, veršdamiesi į šalies gilumą ir stokodami maisto atsargų, paragavo bulvių. Nusprendė, kad skanu. Rašytinių žinių apie tai pateikia J. de Castelianas, 1537 dalyvavęs admirolo Gonzalės de Kvesado žygyje. Tada ispanai rado bulvių prie Magdelenos upės, pabėgusių indėnų namuose. Dar aptiko kukurūzų ir pupelių. Tai jie bulves pavadino žemės obuoliais.
.
Žymus anglų bulvininkystės specialistas R. Salamanas teigia, kad ispanai pirmieji atgabeno bulves į Europą. Antai Sevilijos ligoninės ūkinėse knygose užregistruota, kad 1563 maistui pirkta bulvių. Pagal ispanų kronikininką Benvidesą, 1565 iš inkų sostinės Kusko Ispanijos karaliui Pilypui II buvo atsiūsta dėžutė bulvių. Mat ispanai sužinojo, kad inkai jas vartoja ir kaip vaistažoles. Dalį bulvių karalius nusiuntė negaluojančiam popiežiui Pijui V. Tas, savo ruožtu, kaip vaistą dovanojo Olandijos kardinolui, o šis – vieno Belgijos vienuolyno viršininkui. Tas dienoraštyje užrašė, kad 1567 gavo ispanų atvežtų bulvių. Kelias bulves vienuolis davė Monso miestelio prefektui Pilypui de Sivri, o šis nedelsdamas nusiuntė porą Vienos botanikos sodo vedėjui K. Kliuzijui. Šis vieną bulvę pasodino Vienoje, antrąją Frankfurto prie Maino botanikos sode. Abu augalai užaugo. Iš tenai bulvės paplito Paduvos, Kelno ir kituose botanikos soduose. Reikia pažymėti, kad 1569 bulves augino ir Vroclavo botanikos sodas.
.
Yra išlikęs K. Kliuzijaus piešinys, vaizduojantis tuometinę bulvę. Žali bulvienojai, mėlyni žiedai, rausvi gumbai. Tokioms bulvėmis 1601 K. Bouhinas suteikė botaninį terminą Solanum tuberosum, kuris vartojamas ir dabar.
.
Yra duomenų, kad į Angliją naujas augalas pateko kitu keliu. Jas pirmiausiai savo užrašuose mini trys buvę piratai, vėliau Elžbietos admirolai – Dž. Haukinsas, F. Dreikas ir V. Ralėjus. Pirmasis rašo, kad 1565 Venesuelos pakrantėje indėnai jam atnešė vištų, ananasų ir bulvių, kurios esančios kur kas skanesnės už europinius pastarnokus ir morkas. Žinoma, kad tais pačiais metais bulves augino Dž. Gerardas Škotijoje, lordo Ralėjaus botanikos sode. Išlikusiame portrete botanikas pavaizduotas su bulvių žiedais rankoje. F. Dreikas rašo, kad 1578. 11. 29. Prie Čilės krantų anglus pasitiko indėnai, nešini dviem avinais ir bulvėmis. Veikiausiai naujasis augalas pakliuvo į Angliją iš tos Čilės vietos, kur dienos ilgumas panašus į Britų salų. Po to jos pateko į Šiaurės Ameriką.
.
Apie bulvę sakoma, kad tai nelengvas augalas žemdirbiams. Nelengvas ir nesklandus buvo ir bulvių introdukcijos kelias. Naujojo pasaulio užkariautojai imdavo bulvėmis duoklę. Laivai ilgai užtrukdavo kelionėje, brangus produktas ne visuomet pasiekdavo Europą. Iš pradžių bulvės buvo reti augalai karalių, didikų ir botanikos soduose. 1616 žemės obuoliais Anglijos karalius vaišino svečius priėmimo metu. Visi dalyviai buvo nustebinti ir labai jomis susidomėjo. 1619 už svarą bulvių karaliau virtuvė mokėjo po 2 šilingus. Liudvikas XVI rūmų iškilmių proga segėsi jų žiedus prie frako, o Marija Antuanetė puošėsi jais kaip brangiakmeniais.
.
Žinių apie Prancūzijoje auginamų bulvių agrotechniką 1604 agronomo žinyne pateikė Oliveras de Seresas. Valstiečių žemėse jos pirmiausiai paplito Airijoje, Anglijoje, Škotijoje, o vėliausiai – Ispanijoje. Naująją kultūrą auginti skatino pasikartojantys nederlių metai. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I, pradėdamas vystyti bulvininkystę, pirmiausiai įsakė rūmų darže pasodinti 30 kg bulvių. Vėliau Fridrichas II, įvertinęs šių augalų reikšmę, pradėjo verste versti valstiečius sodinti bulves. Nepamiršta tačiau ir padėti jiems: išleista nemokama instrukcija, nemokamai išdalinta sėkla. Prancūzijoje rastas kitas bulvių platinimo kelias. Buvęs vokiečių karo belaisvis, o vėliau – Paryžiaus akademikas Augustas Parmantjė (ne be karaliaus Liudviko XVI žinios) prie bulvių daržo pastatė sargybą. Žmonės susidomėjo užgintu vaisiumi ir kai sargybos nebuvo, pradėjo ragauti bulves. Vėliau toje vietoje ir Parmantjė tėviškėje pastatyti paminklai. Vienoje paminklo pusėje užrašas: “Žmonių geradariui”, kitoje – Liudviko XVI žodžiai : “Ateis laikas, kai Prancūzija bus jums dėkinga už suteiktą maistą alkaniems”.
.
1736 bulvės augo ir Peterburgo Medicinos akademijos botanikos sode. 1765 Medicinos kolegija bandė siūsti į vidurines ir šiaurines gubernijas bulvių sėklos ir instrukciją, kaip jas auginti. Vokietijoje, Olandijoje ir Anglijoje buvo nupirkta 7,5 t sėklos. Senatas išleido įsaką dėl privalomo jų auginimo. Bulvės buvo supakuotos į 80 kg talpos statines ir gruodžio pabaigoje išsiūstos į Maskvą bei kitus miestus. Tuometu kaip tik spustelėjo šalčiai ir nemaža dalis siuntos sušalo. Rusijos valstiečiai, kaip ir kitus Europoje, nepasitikėjo nežinomu užjūrio augalu. Antai 1842 Saratovo gubernijoje atsisakė sodinti bulves. Nepadėjo nei prievarta, nei bausmės. Tačiau pamažu bulvės plito.
.
Lietuvoje apie bulves rašoma nuo 1613. Kaip ir kitur, jos augintos karališkąjame darže. G. Kniazevičius žemės ūkio kalendoriuje, išleistame 1770 Vilniuje rašo : “Lietuvoje mačiau bulves, augančias prie Slucko ir Nesvyžiaus”. Tuometinis Gardino ekonomas Tyzenhauzas rašė, kad valstiečiai savo daržuose privalo laiku pasodinti ir apravėti bulves. Karaliaus Augusto III laikais bulvės buvo žinomos visoje Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Motiejus Valančius džiaugėsi, kad nederliaus metai Lietuvoje rečiau pasitaiko, kai pradėtos auginti roputės. XIX a. viduryje Kauno ir Vilniaus gubernijoje auginta apie 80 ha bulvių.
.
Žemės ūkio mokslų daktars J. Tyla rašė, kad Lietuvoje bulvės plačiai auginti pradėtos XIX a. viduryje. XX a. Pradžioje jų pasėlio plotas sudarė 8,5 % bendro pasėlių ploto.
.
Bulvių derlius prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo iki 77 cnt/ha, o prieš II pasaulinį karą iki 120 cnt/ha.

Komentarai: 0 Peržiūrėjo: 675


	Kas svetainėje?
	Аnonimai: 4, Registruoti: 0 (?)


	PALAUKITE