DEVYNTAS SKYRIUS | Žvilgtelėjimai į savo ateitį

Žmogaus ateitis nėra nulemta iš anksto – tai įtaigiai atskleista kino filme Atgal į ateitį II su Maiklu Dž. Foksu (Michael J. Fox). Foksas vaidina jaunuolį Martį, kuris staiga įstumiamas į šiurpią ateitį, menkai teprimenančią jo iki šiol gyventą gyveni­mą. Neilgai trukus Martis suvokia, kad „ateitis”, kurioje jis at­sidūrė, susiformavo dėl jo paties praeityje nutikusių įvykių. Kad pakeistų ateitį, jam reikia grįžti į praeitį ir ištaisyti savo klaidas. Laimei, jaunuolis turi laiko mašiną, tad šią problemą gali nesunkiai sutvarkyti. Vos tai jis padarė, pasibaisėtina ateitis lio­vėsi egzistavusi.

Net ir be laiko mašinos ateitį visada galima keisti. Joks kitas teiginys geriau neapibendrina įrašuose randamos infor­macijos apie besikuriančią mūsų rytdieną. Tai reiškia, kad svar­biausias veiksnys čia yra laisva individo valia. Išskyrus sielos polinkius, talentus ir įgimtus potraukius, niekas nėra nulemta ar parengta iš anksto. Nors tie potraukiai kartais gali pasukti žmo­gų tam tikra kryptimi, jos ar jo gyvenimo rezultatas visų pirma priklauso nuo laisva valia daromų sprendimų. Akašos įrašuose užfiksuotos aplinkybės ir įvykiai, kurie, jeigu susiklosto ir įvyks­ta, kiekvienam suteikia didžiausias sėkmės galimybes.

Edgaras Keisis nuolat primindavo žmonėms, kad jiems ims sektis bei jų dvasia tobulės tada, kai jie paprasčiausiai pradės daryti tuos dalykus, kuriuos daryti moka. Dažniausiai žmonės žino, kuo jiems derėtų užsiimti, kad taptų geresni, deja, perne­lyg dažnai tarp žinių ir jų taikymo praktikoje esama spragos. Įrašai dažnai patardavo žmonėms „daryti tai, ką jie išmano, o kitas žingsnis bus duotas”. Kitais žodžiais tariant, sielos augi­mas nepriklauso nuo žinių, nuo išmanymo. Siela tobulėja tik atlikdama konkrečius tomis žiniomis paremtus veiksmus. Keisis, skaitydamas įrašus, kalbėjo: „[...] O, kad visi suvoktų, suprastų, kad tai, kas esame kiekviename laike ir kiekvienoje vietoje, yra derinys visa to, ką esame padarę dėl idealų, kuriuos buvome sau iškėlę! (1549 – 1)”

Paprastai tariant, idealas yra motyvacinis veiksnys, gimdan­tis ketinimą kurio vedamas žmogus daro tai, ką daro. Svarbiau­sia čia, kaip matome, yra ketinimas. Tie samprotavimai nėra vien intelektualiniai žaidimai. Keisis patardavo žmonėms rink­tis idealus, kurie bendraujant su kitais skatintų juos mylėti, at­jausti, tarnauti ir drauge tobulėti patiems. Dvasinis idealas ver­čia kiekvieną galvoti apie tai, kaip jis ar ji galėtų pasiaukoti dėl savo artimo. Dėmesys pirmučiausia kreipiamas į kitus – ne į save.

Svarbu, kad žmogus suvoktų, kokio ketinimo vedamas jis renkasi ar daro sprendimus, taip pat svarbu turėti galvoje savo dvasinį idealą, tada jis žinos, ką kuria ir kokius įrašus įspaudžia akašoje. Nes skaitymai atskleidžia, kad visiems mums ateityje lemta susidurti su tomis aplinkybėmis, kurias mes kūrėmės pra­eityje ir nuolatos kuriamės dabartyje.

Kadangi likimas nėra griežtai numatytas iš anksto, kiekvie­nam įdomu, kokiais gi būdais galima žvilgtelėti į įvairias atei­ties galimybes. Jei remsimės skaitymų medžiaga, tai esama bent dviejų faktų, dėl kurių žmogus gali būti visiškai tikras. Pirma, sielai lemta augti (ir galiausiai atbusti), kol ji suvoks savo tik­rąjį santykį su Kūrėju. Akašos įrašai nuolatos teiks sielai in­formaciją, reikalinga tam, kad ji augtų ir sąmonėtų. Kartą Keisis vieno žmogaus paklausė, kiek dar „asmens valia gali ignoruoti savo Kūrėją? (826 – 8)” Ir antras visiškai tikras dalykas yra tas, kad žmonės tol prie savęs „trauks” tam tikras pamokas, kol jas išmoks. Ši antroji prielaida aiškiai įžvelgiama verslininko Gleno Peterso (Glen Peters) profesinės veiklos istorijoje.

Glenas pradėjo dirbti naujoje bendrovėje ir atsidūrė viename kabinete su moterimi, vardu Tame (Tammy). Glenui naujoji ben­dradarbė ėmė iš karto nepatikti. Jam atrodė, kad ji per daug šneka, kažin ko pavydi, kad ketina jam vadovauti ir prižiūrėti, ką jis dirba, idant padėtų išvengti galimų klaidų, kurių jis galįs padaryti dėl savo nepatyrimo. Po kelių mėnesių situacija taip pablogėjo, kad Glenas daugiau nebegalėjo likti su ja viename kabinete. Itin skaudu buvo tai, kad kiti kolegos su Tame bendra­vo be jokių keblumų. Daugelis ją nuoširdžiai mėgo, todėl skųs­tis viršininkui atrodė vaikiška. Ir štai vieną savaitgalį svarstyda­mas, ką daryti, jis tarsi nušvito.

Glenas prisiminė savo profesinės veiklos istoriją ir atkreipė dėmesį, kad dirbdamas dviejose paskutinėse bendrovėse jis bu­vo priverstas nuolatos bendrauti su dviem skirtingais asmeni­mis, jie buvo „visiškai tokie patys kaip Tame”. Tada Glenui top­telėjo (nors šią mintį jis priėmė nenoriai), kad keistis reikia jam pačiam, o ne jo bendradarbei. Nuo tada Glenas kiek galė­damas stengėsi su Tame bendrauti konstruktyviai.

Visų pirma Glenas nutarė, kad jos polinkis plepėti ir nepa­geidaujamas „kritikavimas” greičiausiai buvo atsakas į tai, kad jis retai kada dalijosi savo mintimis apie darbo planus. Taip buvo ir ankstesnėse darbovietėse. Dar jis spėjo, kad Tamės įta­rimus dėl jo nepatyrimo sukėlė arba jo pabrėžtina „viską žinau” laikysena (net kai jis taip nemanė), arba jos pačios nepilnaver­tiškumo jausmas. Kad ir kokia buvo tokio Tamės elgesio priežastis, Glenas jautė, kad situacija pagerėtų, jei jis daugiau su ja bendrautų ir esant progai nuoširdžiai pagirtų jos darbą.

Vėliau Glenas prisipažino, kad santykių taisymas ne visada ėjosi lengvai, jis dažnai pasijusdavo grįžtąs prie senų elgesio šablonų. Tačiau laikui bėgant ėmė rastis neabejotinų pokyčių, į Tame jis jau žvelgė visai kitomis akimis. Ir nuoširdžiai ap­stulbo supratęs, kad jam patinka su ja dirbti ir kad net laiko ją savo „drauge”. Skaitant šią istoriją aiškėja, kad akašos įrašai jau du kartus buvo „pritraukę” prie Gleno tas pačias aplinky­bes, ir štai jis galiausiai pajėgė pakeisti savo požiūrį, kitaip sakant – išmoko pamoką. Taigi matome, kad pamokos, kurios yra ignoruojamos arba kurių mokytis vengiama, vėliau tampa žmogaus ateities dalimi.

Tos pačios priemonės, kurios padeda žmonėms įžvelgti aka­šos įrašuose savo praeitį ir dabartį, padeda jiems žvilgtelėti ir į savo besiformuojančią ateitį. Tos priemonės – tai ezote­riniai mokymai, tačiau jais remiantis būtina turėti galvoje, kad ateitis, kaip jau kalbėjome, nėra iš anksto nulemtas dalykas. Žinoma, egzistuoja tam tikri modeliai, kurie kartojasi kiek­viename naujame gyvenime, tačiau ką žmogus daro su tais modeliais ir kur nukreipia savo gyvybinę energiją, priklauso tik nuo laisvos valios.

Pasąmonėje slypinčius dalykus (taip pat ir ateities fragmen­tus) intuityviai pajusti padeda vizualizacijos (kaip aprašytoji šio skyriaus gale) ir sapnai. O dvasiniai idealai skatina susiformuo­ti tokius ketinimus, kurie garantuotų, kad ateitis sielai padės tobulėti ir nebus jokiu būdu „nuostolinga”. Be to, skaitymai perša mintį, kad kuo labiau siela artėja prie Kuriančiųjų Jėgų, tuo geriau gali pati skaityti įrašus.

Ateities įžvelgimo pavyzdys yra neįprastas Edgaro Keisio sekretorės Gladisės Deivis (Gladys Davis) sapnas. Šis sapnas tiksliai išpranašavo ateitį jos draugui, dėl kurio ši buvo susirū­pinusi. Tam draugui, tokiam ponui Ladui, kilo grėsmė netekti darbo, todėl jo šeimos ateitis buvo neaiški. Gladisė šitaip pri­siminė šio nutikimo įžangą:

1934 metų sausio gale Edgaras Keisis, Hju Linas Keisis [Hugh Lynn, Keisio vyriausiasis sūnus] ir aš savaitgalį lankėmės misterio Lado namuose Long Ailende. Vėlų sekmadienio vakarą ponia Lad papa­sakojo man apie savo vyro finansinius sunkumus: jam grėsė netekti darbo ir tada jie prarastų namą. Atsimenu, atsigulusi miegoti pagalvojau, kad norė­čiau kuo nors padėti Ladų šeimai. Tą naktį buvo šal­ta, aš blogai jaučiausi. Nors jų mažas šiuolaikinis namelis buvo šildomas garu, aš, kilusi iš Pietų, labai žvarbau.

Tą naktį ji susapnavo sapną ir rytąjį užsirašė:

[Sapne] pasigirdo beldimas į duris. Pasakiau: „Įei­kite.” Ten stovėjo ponas Ladas su anglių kibiru ran­kose, jis vilkėjo šiltą striukę. (Iki šiol mačiau jį tik vilkintį oficialų kostiumą.) Jis įėjo ir užkūrė mažą anglinę krosnelę, stovinčią kambaryje, paskui tarė: „Kambaryje tuoj bus šilta, galėsi keltis.”

Tą rytą grįždama traukiniu į Niujorką užsiminiau, kaip nesmagiai praleidau naktį, ir apie sapną papasa­kojau Edgarui Keisiui ir Hju Linui. Visi pasijuokė­me ir priskyrėme jį mano patirtam nepatogumui. Vis dėlto prisimenu pastebėjusi keistą dalyką: sapne kam­barys buvo visai kitoks negu tas, kuriame aš miego­jau – šiame buvo du maži dailūs radiatoriai abiejuo­se šonuose (pernelyg dailūs ir pernelyg maži).

Gladisė daugiau negalvojo apie sapną iki 1935 metų balan­džio, iki tos dienos, kai po penkiolikos mėnesių ji darbo reika­lais atvyko į Niujorką ir apsigyveno Sanerfarmo (Sun Air Farm) svečių namuose Oukridže. 1935 metų balandžio 7 dieną, sek­madienio rytą, ją pažadino beldimas į duris. Ji pasakė „įeikite”. Ten stovėjo ponas Ladas, vilkintis šilta striuke, rankoje laikan­tis kibirą anglių. Jis paaiškino: „Pamaniau, kad norėtumėte užsikurti ugnį, kad nebūtų šalta, kai rengsitės.” Aš iš karto paste­bėjau, kad kambarėlis buvo tiksliai toks, kokį sapnavau daugiau kaip prieš metus. Matyt, 1935 metų sausį misteris Ladas tapo Sanerfarmo šeimininku.

Vėliau, birželio mėnesį, Gladisė Keisio paklausė, kaip tam­pa įmanomi tokie potyriai. Jai buvo perskaityta Įrašuose:

[...] SAPNAS yra ne kas kita kaip individualaus proto PRIJUNGIMAS prie patirties saugyklų [...]. Kartais ryšys gali būti puikus, kartais, kai nesugebama suderinti savo min­čių su išgyvenamais potyriais ar su esama tikrove, ar su vykstančiu faktu, gali pasitaikyti trikdžių. Tokie regimieji po­tyriai yra duodami, kad būtų perteikti kitokiais būdais nere­gimi dalykai. Vieniems jie yra kaip sapnai, kitiems – kaip pranašystės, dar kitiems – kaip gydymas, o dar kitiems -kaip vidinis paraginimas; tačiau visa tai yra viena. Taigi toks yra būdas, kaip galima pamatyti.

262 – 83

Kadangi sapnai padeda žvilgtelėti į ateitį, tai ši tema dažnai minima Edgaro Keisio sukauptoje medžiagoje. Skaitant ją per­šasi išvada, kad joks svarbus dalykas neįvyksta tikrovėje pirmiau­sia miglotai nepasirodęs sapne. Tačiau net ir „išpranašautą” ateitį gali pakeisti vienas labai svarbus faktorius – žmogaus valia.

Puikų pavyzdį galima rasti Biblijoje – tai Juozapo istorija apie jo gebėjimą aiškinti faraono sapnus (Būties knyga, 41). Teisingai išaiškinęs valdovo sapnus, Juozapas numatė, kad Egipte septyneri metai bus derlingi, o po jų ateis septyneri bado me­tai. Pasikliaudamas tais aiškinimais, faraonas nutarė, kad šalis turi sutelkti jėgas ir ruoštis badmečiui. Atėjus laikui, išsipildė visos Juozapo pranašystės, tačiau šalis buvo gerai pasirengusi, ir badas egiptiečių nepražudė. Nors sausros metai buvo neiš­vengiami dėl klimato sąlygų ir Nilo potvynių, laisva valia lėmė, kad žmonės tinkamai pasiruošė šiai negandai.

Štai pasakojimas apie žmogų, kuris sapnuodamas žvilgtelėjo į ateitį – jis susapnavo savo mirtį. Sapnas buvo pozityvus ir susijęs su pomirtiniais potyriais.

Sapnavau, kad esu miręs ir stoviu ant debesies su būreliu kitų žmonių, kurie taip pat buvo mirę. Visai nebijojau, viskas buvo natūralu. Netrukus pasijutau stovįs prie molberto (vis dar debesyse) ir betapąs gražų burlaivį. Kai buvau bebaigiąs, pro šalį ėjo an­gelas ir pagyrė mano paveikslą. Ėmėme kalbėtis apie kitus dalykus, galiausiai angelas pažvelgė tiesiai man į akis ir pasakė: „Žinai, kad kitame gyvenime pa­siektum pusiausvyrą, tau reikia atgimti moterimi.” Prisimenu, dar kurį laiką kalbėjausi su angelu apie tai, o paskui sapnas baigėsi.

Sapnas buvo ne tik labai gražus – po kelerių metų tas žmo­gus su žmona ėmė lankyti šeimyninių santykių konsultacijas ir štai tada prisiminė sapno siužetą. Psichologas pasakė, kad jo mąstysena bei elgesys yra pernelyg „vyriški” ir patarė jam pa­sistengti išsiugdyti moteriškų bruožų: gailestį, atjautą, mokėjimą rūpintis kitais. Ar galėjo to žmogaus sapnas nuspėti ateitį, kuri užfiksuota akašos įrašuose?

Apie žmogaus pasąmonės gebėjimą išvysti įrašuose įspaus­tą ateitį liudija amerikiečių rašytojo Morgano Robertsono (Mor­gan Robertson) kūryba. 1898 metais Robertsonas parašė roma­ną apie milžinišką keleivinį laivą, kurį apibūdino taip: „Tai -nepaprastas laivas ir nuostabiausias žmogaus kūrinys.” Laivas romane buvo didžiausias iš visų kada nors pastatytų ir turėjo visus „pirmos klasės viešbučio patogumus, [...] buvo tikras plaukiantis miestas”. Štai trumpa ištrauka iš romano:

Keleivius linksmino du dūdų orkestrai, du ansam­bliai ir teatro trupė; medicinos tarnyba rūpinosi že­miška, kapelionų korpusas – dvasine keleivių gero­ve, o gerai treniruota gaisrininkų komanda ramino nervingųjų nerimą ir pratybomis su savo įranga pri­sidėjo prie bendrų pramogų.

Laivas buvo laikomas „neskęstančiu ir nesunaikinamu”, jį su­darė „devyniolika vandens nepraleidžiančių skyrių, kuriuos būtų galima uždaryti per pusę minutės, [ir net] vandeniui užtvindžius devynis skyrius, laivas vis tiek plauktų [...]“.

Robertsono aprašytu laivu plaukė tūkstančiai žmonių, ir štai jie visi vieną šaltą balandžio naktį susidūrė su mirtimi – „neskęs-tantis” laivas trenkėsi į ledkalnį. Romanas vadinosi Tuštybė: Ti­tano žuvimas (Futility: The Wreck of Titan). Po šios knygos pasirodymo praėjus keturiolikai metų, 1912-ųjų balandžio 12 dieną laivas, pavadintas Titaniku, išplaukė į savo pirmąjį reisą iš Anglijos uosto Sauthemptono į Niujorką ir susidūręs su ledkal­niu nuskendo. Abu laivai – Titanas ir Titanikas – galėjo plukdyti po keletą tūkstančių žmonių ir nė viename nebuvo pakankamai gelbėjimosi valčių. Abu laivai galėjo plaukti 24 – 25 mazgų per valandą greičiu. Titanas buvo aprašytas kaip 800 pėdų ilgio ir 70 000 tonų talpos laivas; o tikrasis Titanikas buvo 882,5 pėdų ilgio ir jo talpa siekė 66 000 tonų. Ar tai Morgano Robertsono pasąmonė suteikė jam informacijos iš įrašų apie ateities įvykį, kuris tapo jo romano tema? Ar tai akašos įrašai atkreipė jo dėmesį į vieną iš ateities galimybių, kuri realizavosi dėl Britų laivybos kompanijos White Star veiklos? Nepaprastas dviejų laivų panašumas byloja, kad būtent taip ir buvo.

Edgaras Keisis žinių apie būsimąjį žmogaus gyvenimą su­teikdavo retai, tai yra spontaniškai įvykę maždaug kokį tuziną kartų. Dėl kolektyvinės ir individualios laisvos valios dinamiš­kumo paprastai tokia įžvalga yra sunkiai įmanoma. Tačiau kele­tą kartų akašos įrašai atskleidė pakankamai būsimųjų konkre­taus žmogaus galimybių, kad iš jų būtų galima susidaryti atei­ties fragmentų vaizdą. Pavyzdžiui, Keisis, skaitydamas įrašus vienam penkiasdešimt vienerių metų vyrui (5149 – 1), pranešė šiam jo dabartinio gimimo vietą, o paskui pridūrė, kad ji yra labai arti to miesto (buvo paminėtas jo pavadinimas), kuriame ,jis gimsiąs kitą kartą”.

Kai skaitė įrašus keturiasdešimt vienerių metų gydytojai, Keisis iš pradžių aptarė teigiamas sielos savybes, įgimtus po­traukius ir ankstesniuosius gyvenimus, paskui jis pagyrė moterį, nes ši siekianti žinių pirmiausia „dėl didesnio gebėjimo padėti, pagelbėti kitiems”. Keisis pridūrė, kad jos siela dabartyje tik­riausiai dar tobulės, o tai leis esybei „kitoje patirtyje pasireikšti taip, kad mažai kas pranoks ją mentaliniu, materialiniu ir dvasi­niu aspektais, kuriuos ji įkūnys savo gyvenimu (872 – 1).”

1934 metais skaitydamas įrašus šešiasdešimt aštuonerių metų filosofijos daktarei ir namų šeimininkei, Keisis pasakė, kad sieos įsikūnijimas kiekviename kitame gyvenime – tai vis nauja jos galimybė priartėti prie Kuriančiųjų Jėgų. Kartais, beje, jei siela kuriame nors gyvenime patiria nuostolių, jos raida pasisuka at­gal, vis dėlto sielos tikslas – visada žengti į priekį. Tai moteriai buvo priminta, kad visa, kas daroma norint išaukštinti save, „nu­eis niekais”, o kas padaryta Kūrėjo šlovei, „duos vaisių”. Galuti­nis tikslas – „kad siela savo pačios labui susilietų su visatos jė­gomis, arba Kuriančiosiomis Energijomis, arba Dievu (708-1).”

Kadangi Keisis dažnai minėdavo Kūrėją, Kuriančiąsias jėgas arba Dievą, reikia paaiškinti, kad skaitydamas įrašus jis niekada neteikdavo reikšmės žmogaus religijai. Jo požiūriu, kiekviena religija, skelbianti Kūrėjo tėvystę ir visos žmonijos brolybę, padeda sielai augti. Keisio kosmologijoje nė vienam nėra lem­ta automatiškai patekti į „dangų”, taip pat nė vienas neištremia-mas į „pragarą”. Galiausiai visos sielos gaus tą patį atpildą: suvoks savo individualybę ir savo tapatumą su Dievu.

Dėl reinkarnacijų dinamikos veikiausiai mes visi esame bu­vę krikščionys, musulmonai, taip pat visi buvome judėjai, in­duistai, budistai, ateistai ir agnostikai. Idant suprastume, jog mus visus sieja giminystės ryšiai, Keisis rekomendavo atlikti lyginamąsias studijas, kurios padėtų suvokti, kad yra tik vienas Dievas, o mes visi – Jo vaikai:

SUDERINKITE Rytų ir Vakarą mokymus, filosofijas, nau­jas ir senas tiesas. [...] Gretinkite ne skirtumus, o tai, kame susieina visos religijos: YRA VIENAS DIEVAS! „Žinok, Izra­eli, Viešpats, tavo Dievas, yra VIENAS!”*

991-1

———————————————————————————

*MK 12, 29 parafrazė: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats (vert.).

Keisiui žmogaus gyvenime svarbu buvo ne religija, o tik tai, ar asmuo geba plėsti savo, kaip gyvosios dvasios, sąmonę. Dan­gus buvo ne tiek vieta, kiek būsena, kuri ilgainiui akivaizdžiai pasireikš visoms sieloms. Kaip kartą buvo pasakyta vienam žmo­gui: „Nes tu augi dangaus link, o ne keliauji į dangų. Jis yra tavo paties sąmonėje, ir tu ten link augi (3409 – 1).”

Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo metais Ed­garas Keisis skaitydamas įrašus kalbėjo apie tarptautinius san­tykius, apie padėtį įvairiose šalyse, taip pat apie žmonių elgesį didžiulių sunkumų akivaizdoje. Dauguma šių „pasaulio reikalų” skaitymų buvo visų pirma apie dienos aktualijas, nors vienas kitas padėjo žvilgtelėti į bendrą žmonijos ateitį.

Keisis pranašavo stosiant viltingą Vandenio (arba Lelijos) amžių. Skaitymuose ši bendra ateitis vaizduojama kaip tyrumo epocha, kada žmonės pagaliau pradės suprasti, koks yra jų tikrasis santykis su Dievu. Prasidės tas pasaulio istorijos lai­kas, kai kiekvienas žmogus jausis atsakingas ir už save, ir už visus kitus. Kad ir kokia būtų kurios nors nacijos padėtis, bus „labiau tausojamas kiekvienas žmogus, kiekviena siela bus sa­vo brolio saugotoja (3976 – 18)”. Tas mielas atidumas „suly­ginsiąs”, kaip Keisis kalbėjo, visus žmonės, – taip, jie paga­liau supras, kad visi yra lygūs ir kad „kiekvienas gyvena dėl savo artimo! (3976 – 29)”

Skirtumas tarp Keisio akašos įrašuose regėtos ateities ir pasaulio dabartinės būklės atsirado dėl to, kad žmonija labiau rūpinosi kovomis dėl valdžios nei sielos evoliucija. Viešėdami erdvėje ir laike mes pamiršome savo dvasinę esmę, pamiršome tikrąjį ryšį su Dievu:

Į viską žmogaus atsakymas buvo VALDŽIA – Pinigų valdžia, Padėties valdžia, Turto valdžia, To, Ano ar Kito valdžia. Tai niekada nebuvo DIEVO kelias, niekada nebus DIEVO kelias. Geriau po truputj, eilutė po eilutės, truputį čia, truputį ten, kiekvienam verčiau galvojant apie kitą. [...]

3976 – 8

Kaip priartinti šių neišvengiamų pokyčių laiką? 1939 metais Keisis pateikė tokį receptą:

Ne viena kokia nors tauta ar šalis turi prisirišti prie tokio ar kitokio ritualo, vienos ar kitos formos, bet kiekvienos tautos žmonės VISUR vėl turi atsigręžti J savo tėvų Dievą, o ne nuolaidžiauti savo silpnybėms – ne aukštinkitės, bet vis labiau būti nepastebimi.

Nes kaip kiekvienos tautos žmonės meldžiasi IR gyvena ta malda, taip privalo veikti Dvasia.

Tada – kiekvienas iš čia esančių – SUTEIKSITE DIEVUI GALIMYBĘ parodyti, kokią palaimą Jis duos Jj mylintiems. Tai nereiškia, kad jūs ar KAS KITAS taikstysis su persekio­jimu, kad ir koks jis būtų, kad ir kur vyktų. Nes žinokite, kad tikrai veikia šis dėsnis: „Ką pasėsite, tą ir pjausite.”

Todėl žmogus gali pradėti tik nuo savęs.

3976 – 23

Žvelgdami į pasaulį, dažnai pasirenkame lengviausią išeitį: pasijuntame bejėgiai, tariame sau, kad ne mūsų jėgoms bent truputėlį pakeisti planetos ateitį. Iš tikrųjų – ką gali padaryti vienas žmogus, susidūręs su tokiais, atrodytų, neįveikiamais sun­kumais? Vis dėlto Keisio skaitymai labai aiškiai sako štai ką: kad ir kur žmonės būtų, jie turi atlikti jiems skirtą darbą. Tą darbą lemia jų buvusiųjų gyvenimų patirtis ir įgūdžiai. Tas dar­bas nėra nei svarbesnis, nei menkesnės svarbos už bet kurį kitą darbą. Kūrėjas nori, kad tas darbas būtų atliktas stengiantis galutinai permainyti kiekvieną individualią sielą žemėje. Keisis taip pasakė vienam žmogui:

[...] kad ir kur būtų žmogus, kad ir kokias pareigas jis eitų [...], niekas neturi jokių kitų pareigų, o tik tas, kurių nusipelnė, kad JAS atlikdamas drauge su artimu galėtų šlo­vinti savo Tėvą!

1650 – 1

1943 metų gegužę šešiasdešimt vienerių metu našlei Keisis pasakė, kad įrašuose jai numatyta rašytojos ateitis ir kad šie jos gabumai atsiskleis Vašingtone, kur iš pradžiųji rasianti „kri­tikės ar recenzentės” darbą. Keisis paragino ją realizuoti šį ta­lentą, kurį, beje, ji jautė turinti, ir pridūrė, kad galiausiai ji galės dalytis su kitais rastomis savyje dvasinėmis tiesomis. Jos gyvenime dar daug visko turėjo atsitikti.

Norėdama patarimų, kaip jai derėtų elgtis ateityje, ji paklau­sė: „Kaip man, sulaukusiai tokio amžiaus, pratintis daryti tai, kas daryti man skirta?” Keisis tarė: „Kiekvieną dieną pakartok tris kartus ‘VIEŠPATIE, KĄ TU MAN PAVESI ATLIKTI ŠIANDIEN?’, o paskui įsiklausyk, kad išgirstum atsakymą. Ne­daryk to mechaniškai. Suteik tam prasmę!” Įrašai moteriai taip pat priminė, kad kiekviena siela turi atlikti tam tikrą užduotį, tačiau ji turėjusi paklausti savęs, ar jai tą užduotį skirta vykdyti nuolatos, ar tik retkarčiais. Keisis įrašuose jai perskaitė:

Kaip patvirtina mentalinė individų patirtis, yra tiek pat pa­grindo pamąstyti apie tai, iš kur siela atėjo, kiek ir apie tai, kur ji eina. Nes jei siela amžina, ji visada tokia buvo ir visada tokia bus. Ir tai yra esmė, taip reikia suvokti Kuriančiąsias Jėgas, arba Dievą. Jis visada buvo, Jis visada bus. O žmo­nės, Jo vaikai, yra tos sąmonės dalis. [...]

Taigi pasireiškimo materialiajame plane tikslas yra toks: kad galėtume prisitaikyti truput] čia, truputį ten, eilutė po eilu­tės, nurodymas po nurodymo ir kad visi taptume tokie kaip Jis.

3003 – 1

Prielaida, kad sielai galų gale lemta tapti tokiai, koks yra jos Kūrėjas, visiškai nestebina, jei mes iš tikro esame Jo vaikai. Gyvenimuose sukaupti potyriai visų pirma skatina žmones su­vokti, kad be savo dvasinio turinio jie nustotų egzistavę. Fizinis pasaulis iš esmės yra mokymosi klasė, kurioje siela, atsižvelg­dama į priežasties ir pasekmės dėsnį, mokosi laisvai rinktis. Keisio požiūriu, mes nesame fiziniai kūnai, turintys sielas, bet sielos, kurios atsidūrė žemėje, kad mokytųsi iš savosios patir­ties. Todėl mūsų kolektyvinio lavinimosi sėkmė yra garantuota. Akašos įrašai yra taip susipynę su mūsų gyvenimais, kad nepa­sisekti mums negali. Vis dėlto įrašuose sakoma, kad šis mūsų sąmoningumo augimas įmanomas tik tada, kai mes ieškome vienas kito ir leidžiame Kūrėjui veikti per mus. Dėmesys turi būti visada nukreiptas į kitus – ne į save.

Taigi, kaip buvo ir kaip yra, sielos kelionė laiku ir erdve išgyvenant šią patirtį vyksta tam, kad suteiktų jai vis dau­giau ir daugiau galimybių išreikšti tai, kas pateisina žmogų šiam bendraujant su kitais: gailestingumą, meilę, kantrumą, broliškumą.

938-1

Gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis, kupinas tikslingų poty­rių ir prasmingų santykių, kurių tikslas yra padėti žmonėms atskleisti savo tikrąją esatį. Kiekvienos sielos gelmėje slypi varomoji jėga, tai ji skatina žmogų ieškoti atsakymų į klausimą kas aš esu? Iš esmės mes visi esame ieškotojai, ieškantys savo tapatybės ir ryšio su Visuma. Pernelyg dažnai mes bandėme rasti savo gyvenimo prasmę visokiais būdais klysdami ir pai­niodamiesi. Ir vis dėlto pasaulio istorijoje ateis laikas, kai žmo­nės galiausiai suvoks, kad visose savo viešnagėse erdvėje ir laike mes paprasčiausiai ieškojome ryšio su dvasia, su Kuriančiosiomis Jėgomis, su Dievu.

Kas kiekvieno mūsų laukia ateityje? Tie patys santykiai, ku­rie mums buvo per daug sudėtingi, nebaigti reikalai, kuriuos vis atidėliodavome rytdienai, ir tie patys sunkumai, į kuriuos mes vis žiūrėdavome pro pirštus ar atsisakydavome juos spręsti. Dar ateityje mūsų laukia užduotis užmegzti tvirtą ryšį su Dievu ir suvokti neišmatuojamą to ryšio prasmę. Akašos [rašai nuola­tos lipdo ir formuoja mūsų beauštančias rytdienas, kad mes sėkmingai įveiktume visas tas dvasines užduotis. Veikdama vi­siškai objektyviai ir nepriekaištingai tiksliai, visatos kompiute­rinė sistema suveda į vieną draugę kaip tik tas aplinkybes ir situacijas, kurios gali veiksmingiausiai padėti kiekvienam žmogui atvykti į jo paskirties vietą. Kaip greitai mes ten nuvyksime, priklauso tik nuo mūsų laisvos valios.