DVASINGUMAS IR VERSLAS – AR TARP JŲ YRA SANKIRTA?

Šiame skyriuje norėtume apžvelgti visiškai naują klausimą, kuris mažai siejasi su knygos turiniu. Klausimas nėra labai paprastas – ar įmanoma suderinti įprastą gyvenimą, kupiną buitinių ir materialinių problemų, su aukštu dvasingumu? Arba dar sudėtingesnis variantas – ar galima suderinti verslą ir dvasinį tobulėjimą? T. y. ar gali būti dvasingas žmogus, kurio svarbiausi interesai akivaizdžiai priklauso antrajai dvasinės raidos kopėčių pakopai?

Sis klausimas neretai domina tuos žmones, kurie rado (arba bent jau nori rasti) dvasinio tobulėjimo kelią. Ar galima siekti didelio uždarbio arba kitų materialiųjų gėrybių ir kartu eiti dvasinio tobulėjimo keliu?

Tai visiškai ne abstraktūs filosofiniai pamąstymai. Esame sutikę nemažai žmonių, kurie gaudavo nemenką atlyginimą ir kartu stengėsi gyventi pagal krikščioniškuosius įstatymus, visiškai nepritariančius turtų kaupimui. T. y. toks žmogus stengiasi eiti ir dvasiniu, ir materialiuoju keliu, o tai ne visiškai tas pats kelias, šitoks derinys sąlygoja tai, kad žmogus uždirba pinigų ir tuo pačiu už tai save smerkia.

Tokio reiškinio išvadas nesunku nuspėti – savęs smerkimo atveju „karmos ąsotis” persipildys ir žmogus neteks darbo ir pinigų. Aukšto dvasingumo lygio tokioje situacijoje irgi tikėtis neverta, kadangi tas žmogus dar labiau neapkęs pasaulio. Jis juk nenustojo vertinti žemiškųjų gėrybių, kurių neteko karminio „auklėjimo” paveiktas.

Bet ar būtinai turi būti tokia pabaiga? Ar neįmanoma kaip nors suderinti realaus gyvenimo su jo žemiškaisiais poreikiais ir aukšto dvasingumo? Kad atsakytume į šį klausimą, iš pradžių panagrinėkime paties dvasingumo sampratą.

KAS YRA DVASINGUMAS?

Taigi ar galima suderinti aprūpinto ir patogaus gyvenimo siekį ir aukštą dvasingumą? Kiek mes žinome, galima. Norėdami pagrįsti šią poziciją, pirmiausia turime susitarti, ką mes vadinsime „dvasingumu”.

Šiandien šį terminą aktyviai vartoja patys įvairiausi žmonės ir organizacijos, įskaitant religines, ezoterines, patriotines, politines ir daugelį kitų. Ir kiekvienas šiam terminui suteikia savo prasmę. Vieniems dvasingumas – tai tikėjimas Dievu, kitiems – tarnavimas Aukštesniosioms jėgoms, tretiems -meilė Tėvynei, savo tautai (be to, tai gali būti ir kokia nors pasirinkta tautos dalis), šeimai, vaikams, įvairiausias savanoriškas tarnavimas žmonėms ir t. t.

Trumpam atsigręžę į praeitį, galime sužinoti, kokią prasmę šis terminas turėjo praėjusiame amžiuje. Pavyzdžiui, Š. Ožegovo žodyne dvasingumas apibūdintas kaip sielos savybė, kuri dvasinius, moralinius ir intelektualinius interesus vertina labiau nei materialiuosius.

T. y. žmogus turi sielą, kuri nelabai vertina materialinius interesus, o teikia pirmenybę kitoms vertybėms, tarp jų ir dvasinėms, kurios, matyt, suprantamos kaip religingumas.

Ar mums tinka šitoks apibūdinimas? Ne visiškai. Jis nelabai konkretus, kadangi apima dar du neapibrėžtus terminus – „siela” ir „dvasiniai interesai”.

Tačiau vis dėlto šį tą naudingo iš šio apibūdinimo galime paimti. Pavyzdžiui, jo pagrindinę idėja, sakančią, kad materialieji interesai yra antriniai palyginti su religiniais (ir visais kitais).

Kas yra religingumas?

Tačiau ką reiškia religiniai interesai arba religingumas? Nesunku suprasti, kad jie reiškia tikėjimą Dievu ir visų jo garbinimo taisyklių vykdymą atitinkamai pagal savo religiją.

O kas yra tikėjimas Dievu? Tai tikėjimas, kad Neapčiuopiamajame pasaulyje egzistuoja vienintelis Kūrėjas, o mūsų pasaulis yra jo veiklos rezultatas. T. y. šis pasaulis priklauso jam, ir mums nevalia to užmiršti. Visa tai turime suprasti kaip tikėjimą, kadangi jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių religines idėjas, nėra.

Tačiau jeigu atsimenate mūsų apmąstymus apie „karmos ąsotį”, jie irgi užėmė beveik tas pačias pradines pozicijas, kad šį pasaulį sukūrėme ne mes ir labai pageidautina neturėti minčių apie neteisingą jo santvarką.

T. y. žmogus, pripažinęs „karmos ąsočio” idėją ir pradėjęs kurti savo gyvenimą pagal pagrindinius karmos reikalavimus, yra religingas. Būtent todėl ir mes siūlome iš pradžių priimti pasvarstymus apie tikėjimą. Kitas reikalas, kad mūsų pasaulio santvarkos modelis turi visus būdus ir metodus, kuriais galima praktiškai patikrinti mūsų pasiūlyto modelio veiksmingumą. Jūs tikrinate, ir jeigu jis veikia, tai jo teisingumą galima laikyti įrodytą.

Kitas reikalas – bet kuri egzistuojanti religinė sistema turi specialius žmones (dvasininkus ir kt.), kurie yra įgalioti tarpininkauti tarp jūsų ir Aukštesniųjų jėgų, perdavinėti joms jūsų prašymus ir pranešti jų sprendimus. Šiame santykių su Aukštesniosiomis jėgomis modelyje jums priklauso visiškai nepavydėtinas vaidmuo – jūs privalote tikėti ir laukti rezultato. Yra žinoma, kad šis modelis neblogai veikia, bet tik tikint, o abejojant -jau neveikia.

Mūsų modelyje nereikalaujama pasikliauti vien tik tikėjimu – viskas praktiškai tikrinama. Netgi paskutinis skeptikas (nors skepticizmas – ta pati savo sugebėjimų nustatyti tiesą idealizacija) pats gali patikrinti visa tai, ką mes skelbiame: lengvai išskirti savo idealizacijas ir jam taikomus jų žlugdymo būdus, prisitaikyti žinomus metodus, padedančius atsikratyti karminio „auklėjimo”; taip pat gali patvirtinti norų užsisakymo ir realizavimo metodiką.

Mūsų teorija – religinės sistemos analogas

Mes teigiame, kad mūsų Neapčiuopiamojo pasaulio santvarkos modelis labai panašus j vieną iš religinių sistemų, juo labiau kad pasaulyje jų yra keli šimtai. Bet kurios iš šių religinių sistemų išpažinimas yra dvasinė veikla, kadangi anksčiau pateiktame dvasingumo apibrėžime nenurodyta konkreti religinė konfesija. Nors akivaizdu, kad S. Ožegovas turėjo omenyje rusų pravoslavų tikėjimą (yra dar kelios pravoslaviškos cerkvės – graikų, katakombinė, sentikių ir kt.).

Taigi žmogus, išpažįstantis mūsų išdėstytą Bendrąją karminą teoriją, iš esmės tiki Aukštesniųjų jėgų egzistavimu, todėl drąsiai gali priskirti save prie religingų žmonių (nors ir neišpažįsta vienos kurios nors religinės konfesijos), t. y. prie dvasingų žmonių.

O jeigu jis kontroliuoja savo „karmos ąsočio” vožtuvus ir stengiasi jį išvalyti, tai gali drąsiai save laikyti aukšto dvasinio lygio žmogumi.

Žinoma, turime pateikti tam tikras sąlygas. Tikras religingumas numano aistringą ir viską apimantį tikėjimą Dievu ir nuolatinį jam tarnavimą. Tačiau ar gali būti tokio religingumo lygio žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą? Greičiausiai, kad ne. Tai žmonių, paskyrusių visą savo gyvenimą tarnauti Dievui, dalia – t. y. vienuolių, dvasininkų ir t. t. Dalia.

Todėl eiliniams žmonėms reikia tik atlikinėti religines apeigas (prieinamu jiems tikėjimo ir pastangų lygiu). Daugumai tai tampa formaliu religinių ritualų atlikimu, jų širdyse nebėra tikrojo tikėjimo. Tai, žinia, geriau negu nieko. Bet nė kiek negeresnis atvejis, kai jūs neatliekate apeigų, bet tikite Dievu širdyje ir derinate savo mintis ir poelgius su Jo reikalavimais pasaulėžiūrai. O kaip tik pažiūrų į gyvenimą sistema suprantamai atspindi Jo reikalavimus mūsų mintims ir poelgiams, šiaip ar taip, tokia yra mūsų nuomonė.

Žmogus gali būti turtingas!

Mūsų siūlomos sistemos privalumas yra tas, kad ji visiškai nereikalauja atlikinėti Aukštesniųjų jėgų garbinimo specialių ritualų. Toks ritualas gali būti pats paprasčiausias žmogaus gyvenimas, — jeigu jis neturės minčių apie neteisingą šio pasaulio santvarką. Net nereikia specialių tarpininkų, specialių vietų ir specialių ritualų Aukštesniųjų jėgų garbinimo apeigoms atlikti. Tarnauti Dievui galima savo kasdieniniu gyvenimu, net jeigu dirbate banke ar prekiaujate turguje!

Mes labai gerai suprantame, kad šie teiginiai daugelį skaitytojų tik suerzins. Tačiau primename, kad susierzinimas akivaizdžiai įrodo, kad jūsų mintyse glūdi pasaulio tvarkos modelio idealizacija. Būkite malonūs, leiskite ir mums turėti savo nuomonę šiuo klausimu, nors ir klaidingą (jūsų nuomone).

Be to, mūsų siūloma tikėjimo sistema, jeigu atsimenate, visiškai neatmeta žmogaus komfortiško egzistavimo šiame pasaulyje galimybės. Pagal ją, kentėjimai ir kitokie nelaimingo gyvenimo būdai visiškai nebūtini žmogui. Mūsų požiūriu, jie visiškai nepatvirtina jo dvasingumo, o tik atskleidžia jo nesugebėjimą suprasti ir vykdyti tuos reikalavimus, kuriuos Aukštesniosios jėgos pateikia kiekvienam žmogui. Ir nieko daugiau.

Kai kam gali pasirodyti, kad šiais teiginiais mes verčiame netikėti Dievu. Jokiu būdu! Šių eilučių autorius pats nuolatos lankosi bažnyčioje ir, bendraudamas su savo Aukštesniuoju Mokytoju, visada kalba maldas. Jeigu esate tikintis, tai prašome -tikėkite, kiek tik galite, atlikinėkite visas apeigas ir džiaukitės savo dvasingumu.

Tačiau jeigu jūsų kas nors šiame gyvenime netenkina, tai pabandykite tuo pačiu taikyti mūsų pažiūrų į Aukštesniųjų jėgų reikalavimus žmogaus elgesiui sistemą. Bet visiškai aišku, kad nuo to jūsų gyvenimas tik pagerės. Ir jūs galėsite ramesne širdimi atlikinėti savo religines apeigas.

Baigdami šiuos gana išsamius samprotavimus, mes pateikiame išvadas.

IŠVADOS

1. Dvasingumo sąvoka reiškia religinių interesų viršenybę prieš materialiuosius.

2. Religingumas reiškia žmogaus tikėjimą Dievo egzistavimu Neapčiuopiamajame pasaulyje ir jo garbei atliekamus tam tikrus ritualus.

3. Siūlomoji Bendroji karminių sąveikų teorija taip pat skelbia tikėjimą Aukštesniųjų jėgų egzistavimu, t .y. ji artima pažiūrų sistemai, kurią galima pavadinti religine.

4. Žmogus, priėmęs Bendrosios karminių sąveikų teorijos rekomendacijas, kaip elgtis šiame pasaulyje, gali drąsiai priskirti save prie religingų ir dvasingų žmonių.