Gyvenimo knygų biblioteka (II)

Atvejis 29

Eimė neseniai grįžo į Sielų pasaulį iš nedidelės fermos Anglijoje, kur ji nusižudė 1860 metais, turėdama 16 metų. Šiai sielai teko laukti 100 metų, kol galėjo grįžti į žemę – dėl to, kad jos abejonės ir nepasitikėjimas savimi trukdė jai susidoroti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Eimė nusiskandino kaimo kūdroje, kadangi buvo antrame nėštumo mėnesyje, nebūdama ištekėjusi. Jos mylimasis Tomas, savaitė prieš tai nukrito nuo stogo, kurį remontavo, ir užsimušė. Aš sužinojau, kad abu buvo smarkiai įsimylėję vienas kitą ir rengėsi tuoktis. Eimė seanso metu pasakė, kad kai Tomas žuvo, ji nusprendė, kad jos gyvenimas irgi baigėsi. Eimė nenorėjo pastatyti savo šeimos į nepatogią padėtį dėl gandų, kurie galėjo paplisti kaime. Visa apsiverkusi pacientė apsakė: „Aš žinojau, kad jie pavadins mane paleistuve ir, jeigu pabėgsiu į Londoną, tai būtent toks likimas ir bus paruoštas vargšei merginai su vaiku“.

Suicido atveju sielos Vedlys gali pasiūlyti vienatvę, energijos atstatymą ir pakoregavimą, greitą sugrįžimą į žemę arba kokius nors kombinuotus sprendimus. Kai Eimė perkirto gyvybės ribą, jos Vedlys ir Tomo siela ją sutiko, kad truputį nuramintų. Greitai ji liko viena su Vedliu Laikiku nuostabiame sode. Eimė jautė, kad Laikikas nusivylęs, ir ji laukė, kad ją bars už drąsos trūkumą. Ji piktai paklausė Vedlio, kodėl gyvenimas pasirodę esąs ne toks, koks buvo suplanuotas pačioje pradžioje. Iki savo įsikūnijimo ji nematė būsimame gyvenime suicido varianto. Eimė galvojo, kad ji turėjo ištekėti už Tomo, turėti vaikų ir gyventi laimingai savo kaime iki garbaus amžiaus. Ji jautės, kad kažkas tarsi išmušė kėdę iš po jos. Laikikas paaiškino, kad Tomo mirtis buvo vienas iš alternatyvių variantų šiame jo gyvenimiškame cikle, ir kad ji turėjo galimybę padaryti geresnį pasirinkimą nei žudytis.

Eemė sužinojo, kad Tomui sprendimas užsiropšti ant aukšto stataus, slidaus stogo buvo vienas iš galimų – greičiausiai dėl to, kad jo sielos protas nusprendė, kad šis „nelaimingas atsitikimas“ turi tapti jai patikrinimu. Vėliau aš sužinojau, kad Tomas buvo arti sprendimo nesutikti remontuoti stogą dėl to, kad „vidinės jėgos vertė jį priimti kitą sprendimą“. Matyt, visi šioje sielų grupėje matė, kad Eimė turėjo daugiau galimybių išgyventi, nei ji pati manė, nors ir ankstesniuose savo gyvenimuose ji demonstravo ne itin tvirtą elgesį.

Atsidūrusi „kitapus“, Eimė pamanė, kad visas šis išbandymas buvo žiaurus ir nereikalingas. Laikikas priminė jai, kad keliuose jos gyvenimuose buvo pastebėta saviplakos faktų ir kad jei ji ruošiasi kada nors padėti kitiems išgyventi, tai ji turi tai išbandyti pati. Kai Eimė atsakė, kad ji neturėjo kito pasirinkimo, tik nusižudyti, turint galvoje Viktorijos Anglijos sąlygas, ji pasijuto esanti Bibliotekoje.

NIUTONAS. Kur jūs dabar esate?

SUBJEKTAS. (truputį dezorientuota). Aš mokslo įstaigoje… Gotika… akmeninės sienos… ilgi marmuriniai stalai…

NIUTONAS. Kodėl manote, kad esate būtent tokiame pastate?

SUBJEKTAS. (pauzė). Viename iš savo gyvenimų, buvau vienuolis Europoje (XII amžiuje). Aš mėgau seną vienuolyną, kuriame galima buvo ramiai užsiimti mokslu. Bet aš žinau, kur dabar esu. Tai didžiųjų knygų Biblioteka… įrašų.

NIUTONAS. Daugelis žmonių vadina juos Gyvenimo Knygomis. Jūs tai turite galvoje?

SUBJEKTAS. Taip, mes visi jomis naudojamės… (Pauzė, kažkas atkreipė Subjekto dėmesį) Link manęs artinasi labai susirūpinęs senas žmogus balta apranga…

NIUTONAS. Ką jis daro, Eime?

SUBJEKTAS. Jis neša susuktus rankraščius ir žemėlapius. Jis kažką niurna ir linksi į mano pusę galvą.

NIUTONAS. kaip manote, ką jis nori jums pasakyti?

SUBJEKTAS. (pauzė). Kad… aš neturėjau rimtų priežasčių sugrįžti čia taip anksti. NIUTONAS. Rimtų priežasčių?

SUBJEKTAS (nutraukdama). Na… tokių, kaip siaubingas skausmas ar nesugebėjimas normaliai funkcionuoti gyvenime.

NIUTONAS. Suprantu. Papasakokite, ką toliau dari šis bibliotekininkas.

SUBJEKTAS. Sš matau didžiulę atvirą erdvę, kur prie ilgų stalų sėdi daug sielų su knygomis, bet dabar aš einu ne ten. Pagyvenęs žmogus veda mane į vieną iš mažų kambarėlių, kur mes galim pasikalbėti netrukdydami kitiems.

NIUTONAS. Ką jūs apie tai manote?

SUBJEKTAS. Aš manau, kad man dabar reikalingas ypatingas dėmesys. Kambarys labai paprastas: vienas stalas ir kėdė. Pagyvenęs žmogus įneša didelę knygą ir pastato ją priešais mane kaip TV ekraną.

NIUTONAS. Ką jūs turite daryti?

SUBJEKTAS. (griežtai). Sutelk visą dėmesį į jį! Iš pradžių jis pastato savo ritinį priešais mane, paskui atverčia jį, vėliau parodo eilę linijų, kurios vaizduoja mano gyvenimą.

NIUTONAS. Štai čia, prašau, lėčiau. Paaiškinkite man, ką tos linijos reiškia jums, Eime. SUBJEKTAS. Tai gyvenimo linijos – mano linijos. Storos, toli esančios viena nuo kitos – tai rimti pergyvenimai mano gyvenime ir amžius, kuriame jie greičiausiai turi įvykti. Plonesnės linijos kerta pagrindines arba nuo jų atsišakoja – tai visa eilė kitų… aplinkybių.

NIUTONAS. Aš girdėjau, kad tos mažiau pastebimos linijos vaizduota tas galimybes, kuriso yra alternatyvios galimiems veiksmams. Jūs tai turite galvoje?

SUBJEKTAS. (pauzė). Taip.

NIUTONAS. Ką jūs dar galite papasakoti apie storų ir plonų linijų santykį?

SUBJEKTAS. Storos linijos panašios į medžio kamieną, o smulkesnės – į šakas. Žinau, kad stora linija buvo mano pagrindinis kelias. Pagyvenęs žmogus rodo man šią liniją ir truputį priekaištauja, kad aš „pasukau“ į plonytę, atvedusią į mirtį.

NIUTONAS. Suprantate, Eime, nežiūrint į tai, kad Archyvininkas susirūpinęs dėl šių linijų, jos išties suteikia jums eilę pasirinkimo galimybių. Karmos požiūriu, mes laikas nuo laiko atsiduriame kryžkelėje ir galim pasukti ne tuo keliu.

SUBJEKTAS (susijaudinęs). Taip, bet tai rimta. Jis mano, kad aš padariau ne šiaip nedidelę klaidą. Aš žinau, kad jam kelia nerimą tai, ką aš darau (pauzė, o paskui – garsiai). AŠ NORIU VOŽTI JAM PER GALVĄ TUO SUMAUTU RITINIU. AŠ SAKAU JAM: PARAGAUK PATS BENT TRUPUTĖLĮ MANO GYVENIMO!“

Pastaba: toliau Eimė papasakojo man, kad pagyvenusio žmogaus veidas suminkštėjo ir jis kelioms minutėms paliko kambarį. Ji mano, kad jis davė laiko jai susiimti, o pats per tą laiką atnešė kitą knygą. Ji buvo atversta ties puslapiu, kur Eimė pamatė Archyvininką jaunu žmogumi, kurį plėšo į gabalus liūtai arenoje Senovės Romoje, už jo religinius įsitikinimus. Paskui jis atideda šią knygą į šalį ir atverčia Eimės knygą. Aš klausiu, ką ji mato dabar.

SUBJEKTAS. Vaizdas kaip gyvas – trimatis ir spalvotas. Jis rodo man pirmą puslapį su milijonų galaktikų Visata. Paskui – Paukščių taką… ir mūsų saulės sistemą… kad aš atsiminčiau, iš kur atėjau – tartum būčiau galėjusi užmiršti. Paskui jis perverčia dar kelis puslapius.

NIUTONAS. Man patinka toks požiūris, Eime. Ką gi jūs matote?

SUBJEKTAS. Ach… kristalinės prizmės – tamsios ir šviesios – priklausomai nuo to, kokios siunčiamos mintys. Dabar atsimenu, kad aš tai dariau ir anksčiau. Kitos linijos… ir paveikslai… kuriuos galiu mintimis judinti pirmyn ir atgal laike. Tačiau pagyvenęs žmogus bet kokiu atveju man padeda.

Pastaba: Man sakė, kad šios linijos formuoja vibracines sekas, kurios reguliuoja laiko seką.

NIUTONAS. Kaip jūs traktuojate šių linijų reikšmę?

SUBJEKTAS. Jos formuoja gyvenimo paveikslų schemas, šablonus ta tvarka, kokia norite tai pamatyti – kokia jums reikia pamatyti.

NIUTONAS. Aš nenoriu užbėgti į priekį, Eime. Tiesiog pasakykite man, ką dabar daro pagyvenęs žmogus.

SUBJEKTAS. Gerai. Jis verčia puslapius ir aš matau ekrane save – kaime, kurį ką tik palikau. Tai ne paveiksliukas – viskas gyva ir realu. Aš ten esu.

NIUTONAS. Jūs išties ten esate, ar tiesiog stebite sceną?

SUBJEKTAS. Mes galime ir viena, ir kita. Dabar aš tiesiog stebiu scenas.

NIUTONAS. Puiku, Eime. Imkim ir stebėkim sceną taip, kaip pagyvenęs žmogus ją jums demonstruoja. Papasakokite, kas dabar vyksta.

SUBJEKTAS. O… mes ruošiamės žvilgtelėti į… kitas galimybes. Po to, kai pažiūrėjau į tai, ką iš tikrųjų padariau kūdroje, mane vėl perkelia į sceną prie kūdros. (pauzė). Šįkart aš nešoku į vandenį ir nenusižudau. Aš grįžtu į kaimą (pirmąsyk nusijuokia). Aš vis dar nėščia.

NIUTONAS. Gerai, perverskite puslapį. Kas dabar?

SUBJEKTAS. Aš kartu su savo mitina Airise. Pasakoju jai, kad nešioju po širdimi Tomo vaiką. Ji ne taip šokiruota, kaip aš laukiau. Nors ir supyksta. Išklausau jos pamokslus. Paskui… apkabinusi mane, ji verkia kartu su manimi… (subjektas praranda savitvardą, tačiau toliau pasakoja pro ašaras). Aš sakau jai, kad esu gera mergina, tik buvau įsimylėjusi.

NIUTONAS. Ar papasakojo Airisė apie tai tėvui?

SUBJEKTAS. Tai viena šis variantų ekrane.

NIUTONAS. Pasekite šį variantą.

SUBJEKTAS. (pauzė). Visi mes persikeliame į kitą kaimą, ir ten visiems papasakojame, kad aš našlė. Po kelių metų išteku už vyresnio vyro. Tai labai sunkūs laikai. Mano tėvas daug prarado dėl to, kad persikraustėm ir mes tapome skurdesni nei anksčiau. Tačiau mes išsaugojome šeimą, ir gyvenimas, galų gale, susitvarkė (vėl verkia). Mano maža dukrytė buvo nuostabi.

NIUTONAS. Tai vienintelis veiksmų ir įvykių variantas, kurį jūs dabar tyrinėjate?

SUBJEKTAS. O, ne. Dabar aš žiūriu kitą variantą. Aš grįžtu namo ir prisipažįstu, kad esu nėščia. Mano tėvai rėkia ant manęs, paskui barasi tarpusavyje, kaltindami kits kitą. Man sako, kad jie nenori mesti mūsų mažos fermos, kurioje jie taip sunkiai dirbo, ir išeiti iš kaimo dėl to, kad aš apsigėdijau. Jie duoda man truputį pinigų keliui iki Londono, kad pamėginčiau rasti ten tarnaitės vietą.

NIUTONAS. Ir kuo tai baigėsi?

SUBJEKTAS. (karčiai). Būtent tuo, ko ir tikėjausi. Londonas negalėjo duoti nieko gero. Baigiau gatvėje, praleisdama naktis su įvairiais vyrais. (krūpteli). Miriau jauna, o vaikas tapo pamestinuku, kuris galiausiai irgi mirė. Siaubinga…

NIUTONAS. Bet kokiu atveju bent jau bandėte išgyventi šiame alternatyviame gyvenime. Ar rodė jums kitus variantus?

SUBJEKTAS. Aš pavargau. Pagyvenęs žmogus parodė man dar vieną, paskutinį variantą. Manau, yra ir kitų, bet jis čia sustoja, nes aš to prašau. Šioje scenoje mano tėvai vis dar mano, kad man reikia išeiti, tačiau mes laukiame, kol į kaimą neatvyks klajojantis prekeivis. Jis sutinka paimti mane į savo vežimą po to, kai tėvas duoda jam kažkokią sumą. Mes keliaujame ne į Londoną, o į kitus kaimus šioje apygardoje. Galiausiai aš randu darbą vienoje šeimoje. Sakau jiems, kad mano vyrą užmušė. Prekeivis davė man varinį sutuoktuvių žiedą ir patvirtino mano pasakojimą. Aš nesu tikra, kad jie manimi patikėjo. Bet tai nesvarbu. Aš apsigyvenau miestelyje. Neištekėjau, bet mano vaikas auga sveikas.

NIUTONAS. Po to, kai baigėte su pagyvenusiu žmogumi žiūrėti šiuos puslapius ir apmąstėte kelias alternatyvas savižudybei, kokias išvadas padarėte?

SUBJEKTAS. (liūdnai). Buvo beprasmiška žudytis. Manau, kad žinojau tai visą laiką. Iškart po to, kai numiriau, pasakiau sau: „Viešpatie, kokią kvailystę padariau! Dabar man vėl teks pereiti visa tai iš naujo.“ Kai stojau prieš savo Tarybą, jie paklausė, ar noriu artimiausiu laiku vėl pereiti išbandymą, o aš pasakiau, kad jie leistų man truputį apie tai pagalvoti.

Po šio seanso mano pacientė aptarė su manimi kai kuriuos pasirinkimo variantus, susijusius su drąsos pasireiškimu, kurių būta jos dabartiniame gyvenime. Ji pastojo paauglės amžiuje ir susidorojo su šia sudėtinga situacija su mokyklos psichologo pagalba ir, galiausiai, su mamos pagalba, kuri buvo jai mama Airise ir praeitame gyvenime. Jie palaikė ją, kai ji nusprendė drąsiai priimti situaciją ir gyventi, nežiūrint į aplinkinių nuomonę. Mūsų seanse Subjektas sužinojo, kad jos siela turėjo polinkį anksčiau laiko vertinti savo gyvenimo įvykius negatyviu būdu. Per eilę praeitų jos gyvenimų eina ta mintis, jog kad ir kokį sprendimą kritiniu momentu ji bepriimtų, jis bus būtinai klaidingas.

Nors Eimė be didelio noro grįžo į žemę, šiandien ji yra pakankamai pasitikinti savimi moteris. Ji praleido 100 metų tarp gyvenimų, mąstydama apie savo savižudybę ir sprendimus, kuriuos priimdavo savo ankstesniuose gyvenimuose. Eimė – muzikali siela ir kartą ji pasakė:

„Kadangi pražudžiau man patikėtą sielą, aš nubaudžiau save savotiška askeze. Poilsio metu aš negaliu eiti į muzikos patalpas, kas man visada patiko, kadangi man reikėjo pabūti vienai Bibliotekoje. Aš naudojuos ekranais, kad peržvelgčiau savo praeities veiksmus, susijusius su sprendimais, kurie pasirodė esą pražūtingi man ir užkliudė mane supančius žmones“.

Kai pacientai naudoja žodį „ekranas“, kad aprašytų tai, kaip jie žvelgia įvykius, „dekoracijos“ gali būti įvairios. Mažos konferencijų salės ir bibliotekos gali turėti stalus su daugybe knygų, dydžio sulig televizoriumi. Šios taip vadinamos knygos turi trimačius apšviestus ekranus. Viena pacientė išreiškė daugumos Subjektų įsivaizdavimą pasakiusi štai ką: „Šie įraša sudaro knygų su puslapiais iliuziją, tačiau tai yra energijos sluoksniai, energija vibruoja ir formuoja gyvus įvykių paveiksliukus-schemas“.

Ekranų dydis priklauso nuo sielos dalyvavimo siūlomose aplinkybėse laipsnio. Pavyzdžiui, Gyvenimo Pasirinkimo kambariuose, kuriuose būname prieš savo įsikūnijimus, ekranai gerokai didesni nei dvasinėse Bibliotekose ir klasėse. Sieloms suteikiama galimybė įeiti į tuos ekranus. Didžiuliai mirgantys ekranai paprastai supa sielą ir jie vadinami „Likimo Žiedu“. Papasakosiu apie tai 9 skyriuje.

Nežiūrint į įspūdingus ekranų dydžius būsimo gyvenimo pasirinkimo kambariuose, sielos daug daugiau laiko praleidžia Bibliotekoje, žiūrėdamos įvairias scenas. Mažesnių ekranų Bibliotekoje funkcija yra ta, kad jie turi suteikti galimybę pastoviai stebėti praeitą ir esamajį laiką Žemėje. Visi ekranai, dideli ir maži, mano Subjektų yra aprašyti kaip drobės filmams žiūrėti, panašios į krioklius, į kuriuos galima įeiti, kai tuo tarpu dalis mūsų energijos lieka kambaryje.

Visi ekranai yra daugiamačiai, turintys koordinačių sistemą. Jais galima manipuliuoti, mintimis juos skanuojant. Laiko linijos gali būti valdomos ir kitų, sieloms nematomų Būtybių. Gana dažnai Subjektai skanuodami naudoja mechaniškas priemones, tokias kaip pultas, valdymo prietaisai, renkami diskai ir pan. akivaizdu, kad visa tai – iliuzijos, sukurtos sieloms, įsikūnijančioms žemėje.

Nepriklausomai nuo ekrano matmenų, vaizdo ilgis, plotis ir gylis kiekviename „kadre“ leidžia sielai tapti rodomų priežasčių ir pasekmių grandinėlės dalimi. Ar gali sielos įeiti į mažesnius „knygų“ ekranus taip pat kaip ir į didelius? Nors ir nėra apribojimų tirti įvykiams laike, dauguma mano Subjektų daugiausiai naudojasi mažais ekranais žiūrėti praeities įvykiams, kuriuose jie kažkada dalyvavo. Sielos, apsiginklavusios dalimi savo energijos ir palikusios likusią prie valdymo pulto, „įeina“ į ekranus vienu iš dviejų būdų:

1.Kaip stebėtojai, įeinantys į scenas žemėje kaip nematomi vaiduokliai, nedarydami poveikio įvykiams. Man tai primena darbą su virtualia realybe.

2.Kaip dalyviai, turintys tam tikrus vaidmenis scenose, galintys pakeisti pradinę realybę.

Po peržiūros viskas grįžta į pradinę padėtį, kadangi praeities įvykių nekintamas realumas fiziniame pasaulyje lieka tas pats – požiūriu sielos, kuri dalyvavo realiame, pradiniame įvykyje.