Gyvenimo knygų biblioteka (III)

Vykstant dialogui sekančiame Atvejyje taps akivaizdu, kad nematoma būtybė atkuria praeito gyvenimo scenas, bet tai darydama įveda į juos pakeitimų. Visa tai reikalinga tam, kad sukeltų sielai atjautą, šitaip duodant jai pamoką. Šis Atvejis iliustruoja tai, ką mano pacientai turi galvoje, kai pasakoja apie įėjimą į pakeisto laiko ir pakeisto priežastingumo pasaulius per ekranus knygose, su valdymo pulto pagalba ir peržiūrint gyvus paveikslėlius. Nors šie pratimai, manipuliacijos su laiku ir erdve nekeičia istorinių įvykių Žemėje eigos, čionai būna įjungiamos kito pobūdžio jėgos.

Aš prileidžiu galimybę, kad mano subjektų atmintis gali demonstruoti faktą, kad jie juda per paralelines visatas, kurios gali beveik dubliuoti mūsų pačių laiką ir erdvę. Tačiau dvasinėse klasėse ir bibliotekose jie nesuvokia praeitus įvykius Žemėje kaip nepriklausančius mūsų visatos realybei. Man išties kilo jausmas, kad tai, ką siela, esanti Žemėje, gali pamatyti ir paaiškinti amn, yra reguliuojama jos asmeninio Vedlio. Kai jos patenka į Gyvenimo Pasirinkimo kambarį su dideliais, tartum gyvais ekranais, kuriuose žiūrės išimtinai savo ateitį, realybė jų akyse ima keistis.

Įvykius bet kuriame ekrane galima stumdyti pirmyn arba atgal. Juos galima „paleisti“ didesniu ar mažesniu greičiu arba pristabdyti, kad galima būtų detaliau apžiūrėti. Visi įmanomi įvykiai, į kuriuos įtrauktas stebėtojas, prieinami tolimesniam studijavimui, tartum naudojantis kinoprojektoriumi. Susipažinus su Atveju 30 kažkam gali pasirodyti, kad praeities įvykiai ir fizinė realybe nebuvo nebesugrąžinamai pakeista įtrauktam į juos individui, nežiūrint į tai, kad jo siela egzistuoja amžiname dabartiniame laike Sielų Pasaulyje. Kažkas gali pavadinti tas projekcijas „belaikėmis“ sieloms, kadangi praeitis gali susimaišyti su būsimosiomis galimybėmis, kurios bus duotos kitame gyvenime, paimtomis iš amžinos dabarties dvasiniame laike.

30 Atvejis

Šio Atvejo Subjektas yra siela, vardu Anteris, ką tik baigusi gyvenimą, kuriam buvo būdingas agresyvus elgesys kitų žmonių atžvilgiu. Jo Mokytojai nusprendė pradėti Anterio gyvenimo peržiūrą Bibliotekoje, pradedant nuo scenos iš jo vaikystės kieme.

NIUTONAS. Po jūsų sugrįžimo į Sielų pasaulį, ar pamenate itin ryškiai kokį nors savo praeito gyvenimo įvykį, apie kurį norėtųsi papasakoti man?

SUBJEKTAS. Trumpam užsukęs į savo grupę aš kartu su savo Vedliu Fonteniusu leidausi į Biblioteką specialiai nagrinėti savo praeitą gyvenimą, kurio atminimas dar labai šviežias.

NIUTONAS. Tik šiame etape jūs aplankote Biblioteką?

SUBJEKTAS. Ne, mes dažnai patys ateiname čia mokytis. Čia pat ruošiamės ir sekančiam gyvenimui. Aš tirsiu įvairiausius savo ateinančio gyvenimo polinkius ir užsiėmimus, žvelgiant iš savo tikslų pozicijos – kad suprasčiau, kiek jie suderinami.

NIUTONAS. Gerai, persikelkime į Biblioteką. Nupasakokite, prašau, viską, ką matote ta tvarka, kokia klostosi įvykiai.

SUBJEKTAS. Patalpa randasi dideliame stačiakampiame pastate. Viskas čia ryškiai apšviesta, permatomai balta. Palei sienas – didelės storos knygos.

NIUTONAS. Tai Fonteniusas atvedė jus čia?

SUBJEKTAS. Tik iš pradžių. Dabar mane pasitinka moteris su visiškai baltais plaukais. Jos veidas teikia daug vilčių. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, kada įėjau, tai ilgos eilės stalų, kurios driekiasi taip toli, kad nematau, kur jos baigiasi. Matau daug žmonių, sėdinčių už stalų ir dirbančių su knygomis. Visi jie sėdi tam tikru atstumu vienas nuo kito.

NIUTONAS. Kodėl?

SUBJEKTAS. Na… tai, kad jie sėdi tolėliau vienas nuo kito, yra mandagumo ir kiekvieno jų asmeninio gyvenimo pagarbos reikalas.

NIUTONAS. Tęskite, prašau.

SUBJEKTAS. Mano bibliotekininkė atrodo labai išsimokslinusi… mes vadiname šiuos žmones Scholastais (kitiems tai – Archyvininkai). Ji eina prie artimiausios knygų eilės sekcijos ir ištraukia knygą. Žinau, kad tai mano užrašai. (vos girdimu balsu) Juose yra istorijos, kurios jau papasakotos, ir kurios dar nepapasakotos.

NIUTONAS. (nežymiai). Jūs turite savo skaitytojo kortelę?

SUBJEKTAS. (juokiasi). Čia nereikalingos jokios kortelės – jūs paprasčiausiai mentališkai nusiteikiate.

NIUTONAS. Jūs turite daugiau negu vieną Gyvenimo Knygą?

SUBJEKTAS. Taip, ir štai su šita aš šiandien darbuosiuos. Knygos kruopščiai sustatytos lentynose. Aš žinau, kur yra manosios, ir jos tviska, kai žvelgiu į jas iš toli.

NIUTONAS. Ar galite patys prieiti prie lentynų?

SUBJEKTAS. Hm… ne… bet, manau, kad tie, kurie vyresni už mane, gali.

NIUTONAS. Ir taip, šiuo momentu bibliotekininkė atnešė jums knygą, kurią turite tirti?

SUBJEKTAS. Taip. Taip, palei stalus yra dideli, aukšti stovai knygoms. Scholastė atverčia puslapį, nuo kurio turiu pradėti.

Pastaba: dabar ateina momentas, kai pradeda reikštis kiekvieno Subjekto unikalios darbo su Gyvenimo Knyga ypatybės. Sąmoningas protas gali sugebėti arba esugebėti išversti į žmonių kalbą tai, ką viršsąmoningas protas stebi bibliotekoje.

NIUTONAS. Tada ji rodo jums knygą, laikydama ją ant stovo, prieš jums pasiimant knygą pas save ant stalo?

SUBJEKTAS. Taip… aš žiūriu į puslapį, kur… kažkas parašyta… auksinis įrašas…

NIUTONAS. Ar galite perskaityti tą įrašą man?

SUBJEKTAS. Ne… Aš negaliu jo išversti dabar… bet jis rodo, kad tai mano knyga.

NIUTONAS. Jūs negalite įžiūrėti nė vieno žodžio? Pažiūrėkite iš arčiau.

SUBJEKTAS. (pauzė). Aš… matau graikišką ženklą „Pi“.

NIUTONAS. Ar tai graikų raidės, ar matematinis simbolis?

SUBJEKTAS. Manau jis siejasi su koeficientu, su tuo, kaip vienas dalykas man susijęs su kitu. Užrašas – tai kalba, judesiai ir emocijos. Jūs jaučiate užrašą kaip… muzikines vibracijas. Šie simboliai atstovauja eilės santykių tarp mano panašių ir nepanašių mano gyvenimo aplinkybių priežastis ir pasekmes. Ten yra dar, bet aš negaliu (sustoja)…

NIUTONAS. Ačiū jums. Dabar pasakykite, ką ruošiatės daryti su ta knyga.

SUBJEKTAS. Prieš perkeldamas ją nuo aukšto postamento į laisvą vietą ant vieno iš stalų, mes kartu atliksime vieną pratimą. Simboliai ir užrašai sak mums, kokius puslapius reikia atidaryti, bet aš negaliu pasakyti jums kaip… Aš nežinau, kaip tai paaiškinti.

NIUTONAS. Nesijaudinkite dėl to. Jūs labai gerai paaiškinate. Tiesiog papasakokite man, kaip bibliotekininkė jums padeda.

SUBJEKTAS. (giliai įkvėpia). Mes einame į puslapį, kuris rodo mane vaiku, žaidžiančiu mokyklos kieme. (Subjektas ima virpėti). Tai… nep[anašu į žaidimą… Mane perkėlė į laiką, kai buvau neklaužada, bjaurus vaikas… Aš turėsiu pergyventi tai vėl ir vėl… Kažkas, ką jie nori, kad aš pamatyčiau… dalis mano energijos… pati „įšliaužia“ į puslapį…

NIUTONAS. (padrąsinančiai). Gerai, tegu scena plėtojais, o jūs pasakokite, ką galite.

SUBJEKTAS. (rangydamasis savo krėsle). Po to, kai aš… „įšliaužiau“ į knygą… aš visiškai pasinėriau į sceną, tartum tai būtų pervaidinama iš naujo ir iš naujo. Aš… vidurinėje mokykloje. Aš klaikus vaikas, kuris kabinėjasi prie mažesnių, mažiau agresyvių berniukų… daužau juos, mėtau akmenis į kiekvieną, kol nemato suaugusieji. O paskui… O, NE!

NIUTONAS. Kas atsitiko?

SUBJEKTAS. (sunerimęs). O… Dėl Dievo! Dabar aš pats mažiausias kieme, kurį… AŠ PATS daužau! Neįtikėtina. Po kurio laiko aš vėl toks,koks esu, irį mane iš visų pusių lekia akmenys. O, TAI IŠTIES SKAUSMINGA!

NIUTONAS. (nuraminęs Subjektą ir perkėlęs jį į Biblioteką). Jūs atsidūrėte toje laiko atkarpoje, kai buvote vaiaks, ar tai buvo pakeistos realybės forma?

SUBJEKTAS (pauzė). Tame pačiame laike ir pakeistoje realybėje. Nė vieno to įvykio nebuvo mano vaikystėje, tačiau galėjo nutikti. Todėl man laikas buvo prasuktas atgal kitaip. Mes galim vėl pergyventi tą ar kitą įvykį, kad suprastume, ar galime jį pakeisti į gerą. Aš pajutau skausmą, kurį suteikiau kitiems žmonėms savo chuliganiškumu.

NIUTONAS. Anteri, kokią pamoką gavote iš viso to?

SUBJEKTAS. (ilga pauzė). Kad aš buvau piktas vaikas, kurį skatino tėvo baimė. Štai scenos to, ką ruošiuosi daryti toliau. Aš užsiimu atjauta ir kaip siela mokausi kontroliuoti savo maištingą prigimtį.

NIUTONAS. Kokia jūsų Gyvenimo knygos ir jūsų buvimo bibliotekoje reikšmė?

SUBJEKTAS. Tirdamas savo knygą, aš galiu pamatyti klaidas ir išbandyti alternatyvius veiksmus. Buvomas toje ramioje mokymosi atmosferoje – tai, kad matau, kaip kitos sielos sėdi už stalų ir daro tą patį – tai leidžia man pajausti draugiškumo, solidarumo su jais jausmus, mes visi einame petys į petį.

Vėliau seanso metu mes išsiaiškinome, kad Anterui buvo būtina išmokti savidisciplinos ir delikatumo santykiuose su žmonėmis. Ši nuostata ar elgesio schema buvo aktuali jam daugelio gyvenimų eigoje. Kai paklausiau, ar galima Bibliotekoje tyrinėti būsimus gyvenimus, išgirdau tokį atsakymą: „Taip, mes galime tirti įvairias galimybes čionai, pagal Gyvenimo Linijas, tačiau būsimi įvykiai labai neapibrėžti, ir tai ne ta erdvė, kur galėčiau priimti kokius nors sprendimus, susijusius su ateitimi“.

Kai girdžiu panašaus pobūdžio pareiškimus, galvojus apie paralelines Visatas, kur gali būti patikrinti ir išbandyti visi variantai ir visos galimybės. Šiame scenarijuje tas pats įvykis gali vykti įvairiais variantais – pradedant nežymiai pakeistais ir baigiant radikaliais nukrypimais nuo žinomo pavyzdžio – toje pačioje laiko linijoje daugelyje erdvių, ir jūs galėtumėte egzistuoti daugelyje Visatų tuo pat metu. Tačiau viso kosminio laiko Šaltinis galėtų lygiai taip pat sėkmingai naudoti alternatyvias Realybes, nesusijusias su paralelinėmis Visatomis. Tolimesniuose skyriuose pateiksiu pranešimą apie daugybines Visatas aplink mus, kurios nėra mūsų Visatos dublikatai. Sielų pasaulyje sielos, stebinčios sinchroniškus veiksmus ekranuose, atrodo kaip perkelinėjamos iš praeities į dabartį ir toliau į ateitį, o taip pat atgal – tuo pat metu ir toje pačioje erdvėje.

Kai sielos randasi Bibliotekoje, konkreti ateities įvykių seka, kaip man pasakoja, gali atrodyti miglota kai kuriose linijose ir netgi beveik išnykti. Iš kitos pusės, klasėse su didesniais ekranais, ir ypač vietoje, kur pasirenkamas būsimas gyvenimas, gyvenimo linijos storesnės. Tai palengvina sielai, tiriančiai būsimą gyvenimą, skanuoti įvykius ir įeiti į juos. Jaunesnės sielos turi įgyti tokių įgūdžių, mokydamosis sumaišyti savo šviesos bangas su linijomis ekranuose. Koncentruodamos taip savo esybę, jos leidžia vaizdiniams pakliūti į fokusą. Laiko linijos ekranuose juda pirmyn atgal, susikirsdamos kaip rezonuojančios tikimybių ir galimybių bangos, matomos iš dabartinio Sielų pasaulio laiko, kur ateitis ir praeitis susijungusios ir viskas žinoma.

29 ir 30 Atvejai, kaip ir visi mano Atvejai, kelia klausimą, kas gi yra tikroji realybė. Ar realios klasės Bibliotekoje su ekranais? Viskas, ką žinau apie mūsų gyvenimą po mirties, grindžiama žmonių stebėjimais. Stebėtojas bendrauja su manimi būdamas transe, būdamas savo sielos protu, kuris išreiškia save per smegenis. Būtent stebėtojas nustato materialios ir eterinės substancijos savybes tiek Žemėje, tiek Sielų pasaulyje.

Paimkim paskutinį Atvejį. Anteris pasakė man, kad jis negali pakeisti savo praeities, grįždama į ją laiku. Tačiau po mirties jis grįžo į mokyklos kiemą kaip aktyvus įvykių dalyvis. Jis vėl tapo berniuku, žaidžiančiu su kitais vaikais – su visais paveikslais, garsais, kvapais ir jausmais, lydinčiais šį įvykį. Kai kurie mano pacientai sako, kad tai yra įvykių imitavimas, bet ar tikrai? Anteris tapo dalimi scenos, kur jis kabinėjosi prie berniukų, o paskui pats buvo atakuotas. Jis galėjo jausto skausmą ir, sėdėdamas krėsle mano ofise, rangėsi iš skausmo, kurį jam suteikė laiko linijos. Kas pasakys, kad pakeista realybė neegzistuoja tuo pat metu visiems įvykiams, kur šaltiniai ir pasekmės tarpusavyje susiję? Stebinčioji siela, mokydamasi Sielų pasaulyje, gali dirbti su daugeliu realybių vienu ir tuo pačiu metu. Visa tai suteikiama sieloms, kad gautų iš mokymosi naudą. Mes užduodame klausimą, ar mūsų Visata yra iliuzija. Jeigu amžinos sielos mintys atstovaujamos protingos šviesos energijos, kuri nepavaldi laikui ir neturi formos, tai jos neriboja materija mūsų Visatoje.

Tokiu būdu, jei kosminė sąmonė kontroliuoja tai, ką stebintysis protas mato Žemėje, visa priežasčių ir pasekmių šioje laiko atkarpoje idėja turi reikalą su iliuzija, sumanyta, turint tikslą mus išmokyti. Netgi jei mes įsitikinę, kad viskas, kas, kaip mums atrodo, yra realu, iš tikrųjų tėra iliuzija, gyvenimas visgi yra daugiau nei beprasmybė. Mes žinome, kad jeigu laikome rankoje akmenį, jis toks pat realus mums, kaip ir stebėtojui-dalyviui fiziniame pasaulyje.

Mes taip pat turime atsiminti, kad Dieviškasis protas patalpino us į šią aplinką, kad mes kažko išmoktume ir vystytumės vardan aukščiausios gerovės. Niekas iš mūsų čionai nesame atsitiktiniai, taip kaip ir tie įvykiai, kurie daro mums poveikį mūsų pačių realybėje šiuo laiko momentu.