asd

GYVYBĖS IR MIRTIES KULTŪRŲ SANDŪRA


Kun. Andrius NARBEKOVAS

Pranešimas skirtas Pasaulinei gyvybės dienai, kuri Lietuvoje minima paskutinį balandžio sekmadienį

Kalbėdami apie mirties kultūrą, nemanykime, kad to nebuvo anksčiau. Visa tai, apie ką pradėjo kalbėti popiežius Jonas Paulius II, egzistuoja jau seniai.

Mirties kultūros nepakanka priešpriešinti gyvybės kultūrai.

Iš tiesų daugelio mūsų kultūros mirties veidų priešpriešinimas vienam Žodžiui, kuris viskam teikia gyvybę, neturėtų būti įtrauktas į nesibaigiantį gėrio ir blogio konfliktą, kuris jau nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios egzistuoja jame. Mums, gyvenantiems blogio reklamos laikais, reikia surasti optimistinį, tačiau realų šios problemos sprendimo būdą, kuris teiktų viltį ir būtų realiai priimtinas blaiviai mąstantiems žmonėms. Ir tas kelias yra Naujoji evangelizacija. Bažnyčia apie tai šiandien kalba tarsi apie visiškai naują reiškinį.

Anot popiežiaus, norėdami suprasti mirties kultūrą, turime išsiaiškinti, kas yra pati mirtis. Kai filosofiškai klausiame, kas yra gyvybė ir mirtis, suvokiame jas kaip universalų dalyką. Tai nėra vien „katalikiška” sfera.

Iliuziniai mirties kultūros pažadai

Šiandienė visuomenė formuoja tokį požiūrį į mirtį, kad ima nykti pats jos realumas. Išskyrus eutanaziją ir abortą, mes daugiau nerasime nieko, kur būtų labai akivaizdžiai atkreiptas dėmesys į mirties kultūros ir pačios mirties ryšį. Ir čia, kur jis akivaizdus, susiduriame su gausybe sunkumų. O ką jau kalbėti apie tai, kur to akivaizdaus ryšio nėra, o mums tai reikia įvardinti kaip mirties kultūrą?!

Ką reiškia „Evangelizacija mirties kultūroje?“

Pati mirties kultūra sukelia pavojų Gyvybės Evangelijos skelbimui ta prasme, kad apriboja mūsų supratimą apie žmogų, kaip tokį, ir apie patį Dievą. Tai, anot popiežiaus, prometėjiškas mąstymas, skatinantis žmogų manyti, kad jis gali, ne tiktai nori, valdyti gyvybę ir mirtį ir apie šiuos dalykus spręsti pats savarankiškai.

Mirties kultūra tiesiog mojuoja iliuziniu pažadu apie visišką žmogaus gyvenimo pradžios ir jo pabaigos kontrolę: štai mes tie, kurių rankose yra kontrolė! Visuomenei tenka atsakomybė ne tik dėl to, kad ji toleruoja arba skatina gyvybei priešišką elgesį, bet ir dėl to, kad, remdama realias, prieš gyvybę nukreiptas nuodėmės struktūras, puoselėja mirties kultūrą. Visų pirma tai, kas labiausiai asmeniška, yra nuasmeninama.

Mirties kultūros sąvoka platesnė nei žodis „mirtis“. Tai visuomeninis požiūris, kuris daug giliau įsišaknijęs joje, negu tik jos pritarimas abortui arba, apie ką šiandien prašnekta, eutanazijai. Ir čia dar ne viskas. Tačiau gilesnės mirties kultūros apraiškos nėra akivaizdžiai pastebimos, ir jas popiežius savo „Gyvybės Evangelijoje“ bando išryškinti ir pateikti mums, kad galėtume tiesiog jas pamatyti ir pajausti.

Keturios mirties kultūros apraiškos

Pirmiausia mirties kultūra paneigia tiesą apie žmogui duotą laisvę, kuri visų pirma turi tarpasmeninį pobūdį. Ji plinta visuomenės dėka, kuri atmeta solidarumą su nekaltomis aukomis. Šiandienos visuomenėje asmuo suprantamas kaip gebantis bendrauti, galintis džiaugtis savo nepriklausomybe, pats galintis lemti savo likimą. Suprantama, kad toks požiūris negina ir neapgins teisių tų, kurie negali save apginti, kurie dar arba jau nebekalba.

Paradoksas, mirties kultūra gina, saugo, bet negatyvia prasme, individo laisvę, nors tai ir daro visuomenės asmenų sąskaita. Ir tai tikrai prieštarauja pačiai asmens prigimčiai, nes žmogus nėra dėl savęs. Kiekvienas žmogus gimsta ir dėl kitų!

Mirties kultūra iš tikrųjų trumparegiškai sulygina altruizmą ir žmogišką gailestingumą su nevaržoma individo laisve ir šią iškreiptą laisvę panaudoja įteisinti diskriminavimą tų, kurie, kaip sakiau, neturi balso apsiginti.

Antroji apraiška: mirties kultūra sumenkina žmogaus egzistenciją iki biologinių funkcijų. Ištrinamas tas nenusakomas skirtumas tarp žmogaus ir kitų kūrinių, tarp žmogaus ir kitų kūrinių gyvybės. Kartais būna gėda girdėti, kad žmogaus ir gyvūno, pavyzdžiui, paukštelio, gyvybė yra tos pačios vertės. Žmogus žmogų ima traktuoti kaip daiktą.

Žmogaus egzistencija „susideda“ iš klonavimo, programavimo, gimimų kontrolės ir mirties reguliavimo. Buvimo vertybes, tai, kas tu esi, pakeičia turėjimo vertybės. Ir šiandien mūsų visuomenė, pagal vertybių skalę, yra apversta aukštyn kojomis. Žmogus vertinamas ne pagal tai, kas jis yra, bet pagal tai, ką jis turi ir kaip atrodo.

Taigi buvimo vertybė paneigiama. Kūnas sumenkinamas iki materialumo! Organai, jų funkcijos, energija – visas tas „kamuolys“ sudaro žmogų kaip biologinę būtybę. Iš to seka kryptingas lytiškumo suvokimas. Gyvybės pradėjimas tada tampa priešu.

Trečioji mirties kultūros pasireiškimo forma, yra tai, kad užtemdomas transcendencijos suvokimas. Ypač paneigiamas Gyvybės Dievas. Sekuliari kultūra bando krikščionių bendruomenes, ir tai daro mesdama iššūkį žmogaus orumui. Yra labai aiški tiesa: jeigu mes prarandame tą vertikalų ryšį, kuris mus sieja su Kūrėju, sykiu prarandame žmogaus gyvybės orumą ir šventumą.

Ketvirtoji mirties kultūros apraiška iškreipia žmogaus kančios reikšmę. Šiandien beveik vienareikšmiškai galime sakyti, kad į kančią žiūrima kaip į blogį, kurio bet kokia kaina norima atsikratyti kartu su ją išgyvenančiu žmogumi.

Kančia nėra nei prakeikimas, nei savęs kankinimas ar paneigimas. Matydami neišvengiamą kančią, mes auklėjamės, giliau suvokiame, kad nesame gyvybės ir mirties šeimininkai. Savęs patikėjimas Gyvybės Dievui mirties akivaizdoje visų pirma yra ilgas procesas. Tai neatsiranda staiga, tai ilgo žmogaus brendimo vaisius.

Taigi, koks gi turėtų būti atsakas į mirties kultūrą? Pesimizmas, fatališkumas – ne atsakymas. Tai dar labiau skatina supaprastinti mirtį ir žeminti žmogaus orumą. „Gyvybės Evangelija“ labai aiškiai sako: „Nepraraskite vilties!”

Mirtis yra tik mano

Evangelizacija mirties kultūroje turi daugialypį atsaką. Daug veidų, daug ir atsakų. Norėčiau išryškinti du pagrindinius dalykus: reikia suasmeninti mirtį ir gydyti mirties kultūrą. Rachelės programa, poabortinio sindromo gydymas, Susitaikinimo šventimas – tai tikrai pavyzdiniai modeliai, kaip Bažnyčia, tai yra mes visi, galime duoti atsaką mirties kultūrai tiek žodžiu, tiek sakramentiniu būdu.

Ką reiškia suasmeninti mirtį? Šiandien žiniasklaidos teikiama informacija apie anonimines, statistines mirtis yra nevienareikšmė. Kas kartą, kai mums pateikiami tokie vaizdai ir jie vis kartojami, mes prie to priprantame ir neišvystame šiose mirtyse jų tragiškumo, – tai tik skaičiai, statistika. Ir čia atsiskleidžia kitas paradoksas, aplink matome daug mirčių, tačiau mirtis, jos prasmė kaip niekada pasidarė neaiški. Pažvelkime į šiandien didmiestyje vykstančias laidotuves: čia jūs nepajausite mirties fenomeno asmeniškai. Griežtai laikomasi bendro papročio programos. Laidojimo biurai, susirenka iš visų kampelių artimieji, šventos Mišios, kai kam galbūt pirmos gyvenime… Ir nenuostabu, kad daugeliui mirtis šiandien yra vienas iš kasdieniškų, matomiausių įvykių, sutvarkomų labai paprastai pinigų pagalba. Tuo tarpu mirtis yra pats asmeniškiausias įvykis.

Kristaus kraujas kaip gyvybės dovana

Koks ryšys tarp mirties ir Eucharistijos? Šiandieninė teologija per mažai skiria dėmesio šiam ryšiui. Velykų šventimas Eucharistijoje palaiko mirties kultūros evangelizavimo pastangas, suteikia jėgų toms mirties kultūros padarytoms žaizdoms gydyti. Popiežius sako, kad Kristaus kraujas rodo, koks vertingas Dievo akivaizdoje žmogus ir kokia neįkainojama jo gyvybė. Maža to, Kristaus kraujas atskleidžia žmogui, kad jo didybę, vadinasi, ir tikrąjį jo pašaukimą, sudaro savęs dovanojimas. Kristaus kraujas kaip tik dėl to nėra mirties, galutinio atsiskyrimo nuo kitų brolių ir seserų, ženklas. Jis išliejamas kaip gyvybės dovana. Tai galutinai turėtų išsklaidyti mintį, kad žmogaus mirtis yra tik biologinis faktas. Jos negalima suniveliuoti, mechanizuoti, nuasmeninti.

Taigi iš Kristaus kraujo visi semiasi jėgų įsipareigoti ginti gyvybę. Jis yra galingiausias Gyvybės Šaltinis ir iš tikrųjų grindžia tą absoliutų tikrumą, kurio šiandienos žmogui taip reikia, kad Dievo plane gyvybė nugalės. Šventų Mišių metu mes skelbiame Viešpaties mirtį, laukdami, jo ateinant. Taigi, būdamas netgi ant kryžiaus, jis siunčia žmonėms tą žinią. Buvęs pats nukryžiuotas, jis puikiai žino mirties kultūros aukų išgyvenimus ir visą jų kančių sunkumą. Dėl Kristaus mirties niekas nėra paliktas Mirties karalystėje. Viltis, kad būsim išgelbėti, turėtų iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į patį žmogų, ne tik į mirtį, šiandieninėje kultūroje.

Esame gyvybės tauta

Mirties kultūra, be abejonės, labai aiškiai susiaurina požiūrį ne tik į pačią mirtį, bet ir į žmogaus gyvybę, jo gyvenimą, tiek, kiek tai priklauso nuo žmogaus jėgų. Ir nors tie sprendimai, žmogiškai galvojant, atrodo veiksmingi, pavyzdžiui, noras išlaisvinti žmogų iš kančių eutanazijos būdu, tačiau visa tai užtemdo mums Dievo duotą pažadą, kad gyvensim amžinai.

Gyvybės kultūros skelbimas yra ne kas kita, kaip paties Jėzaus asmens skelbimas. Bažnyčia šioje veikloje dalyvauja trejopu būdu: pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Jėzaus misijoje. Tie trys elementai turi būti mūsų įrankiai, kelias į Vilties kultūros tvirtinimą, stiprinimą ir mirties kultūros padarinių gydymą. Skelbimas atitinka pranašiškąjį pašaukimą, šventimas – kunigiškąjį, o meilės tarnyba – dalyvavimą karališkojoje Jėzaus misijoje. Esame gyvybės tauta. Koks turėtų būti kelias, kuriuo turėtume eiti gindami ir skelbdami gyvybės kultūrą?

Būti gyvybės tarnu – pareiga

Visų pirma mes esame siunčiami kaip pranašai, kurie buvo siųsti skelbti Evangeliją. Būti gyvybės tarnu nėra kažkokia privilegija, didvyriškumas, kaprizas ar noras pasirodyti, tai – pareiga.

Esame siunčiami kiekvienas atskirai ir kartu kaip tauta. Visose srityse turime atskleisti neišardomą paties asmens, jo gyvenimo (gyvybės) ir jo kūniškumo ryšį.

Šiandien susiduriame su labai prieštaraujančiomis žmogaus gyvybei nuomonėmis, todėl turime elgtis taip, kaip apaštalas Paulius mokė Timotiejų: „Skelbk žodžiu, veik laiku ir nelaiku. Bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip tik išmanydamas“. Šie žodžiai turėtų pakeisti ir teologo, ir ganytojo, ir apskritai kiekvieno žmogaus širdį. Mums svarbu nesibaiminti priešiškumo ar nepopuliarumo. Privalome atmesti bet kokius kompromisus ir dviprasmybes.

Mūsų požiūris neturi užvaldyti tikrovės, mes privalom priimti ją tokią, kad kiekviename žmoguje būtų įžvelgiamas gyvas Dievo paveikslas. Žmonės, suprantantys, kad bet kurio žmogaus gyvybė yra dovana nepriklausomai nuo jos „kokybės“, nepraranda drąsos, kai susitinka su kenčiančiais, atstumtais arba esančiais ant mirties slenksčio.

Šventimo nėra be meilės ir pašaukimo

Šventimas yra neatsiejamas nuo pasiaukojančios meilės žmonėms. Iš šitos meilės gimsta netgi didvyriški veiksmai, kurie yra iškilmingiausias gyvybės kultūros šventimas, nes jis skelbia ją absoliučiu savęs išsižadėjimu.

Kasdienio didvyriškumo (didžiažmogiškumo) dalis nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas įvykis. Pasižiūrėkime į šeimas: kiek ten yra to tylaus, pasiaukojančio didvyriškumo. Tai yra ta vieta, kur veikia besąlygiškas dovanojimasis vienas kitam, kur nėra jokių sąlygų, nieko kito, kaip tik kitas asmuo. Tai – pašaukimo kelias. Pašaukimo ženklai profesijoje yra, kai neskaičiuojamos nei darbo valandos, nei sugaištas laikas, nei sveikatos sąnaudos. Įsivaizduokite, jei motinystė būtų darbas, kokias algas reikėtų mokėti motinoms arba tėvams.

Meilės tarnyboje mes turime vienintelę nuostatą: privalome rūpintis artimu kaip asmeniu, už kurį atsakingus mus padarė Dievas.

Padėti alkaniems, trokštantiems, nuogiems, ligoniams ir kaliniams, negimusiems, kenčiantiems ir mirštantiems – tai galimybė pasitarnauti pačiam Viešpačiui. Kristaus veido atpažinimas kiekviename žmoguje yra priimta sąlyga, kad mes į kitus žmones žiūrėtume su tokiu pačiu orumu ir vertingumu, kokie esame patys. Anot Ratzingerio, šiandien tiek daug abortų daroma tikriausiai todėl, jog aborto metu niekas nežiūri savo aukai į akis ,nes žiūrėti į jas reiškia pamatyti gyvybės Davėją. Tuo „sielos veidrodžiu“ prigimtis parodo, kad tu esi lygiai toks pats.

Ryte – abortai, vakare – gyvybės skelbimas

Žmogaus gyvybė turi būti traktuojama kaip šventa ir neliečiama visais gyvenimo etapais ir visose situacijose! Mes privalome rūpintis kiekviena žmogaus gyvybe.

Moralinį stuburą turėtų turėti kiekvienas žmogus. Yra gydytojų ginekologų, kurie ryte daro abortus, moterų konsultacijoje skiria kontraceptikus, po to vakare, atėję į savo privačią kliniką, tampa „gyvybės kūrėjais“, galinčiais padėti nevaisingoms šeimoms.

Vienokia ar kitokia prasme esame ugdytojai, mokytojai, švietėjai. Turėtume skatinti, jog visi pajustų pašaukimą tarnauti gyvybei. Žiūrėkite, kokie darosi populiarūs natūralaus šeimos planavimo kabinetai, šeimos centrai!

Kas teisiška – nebūtinai moralu

Mirties kultūros technologizuotoje visuomenėje yra stipri pagunda manipuliuoti gyvybe ir tapti mirties pagalbininkais. Pavyzdžiui, Olandijoje tai jau teisiškai leidžiama.

Ypač atsakingi už gyvybę turi būti politikai, kurie kuria įstatymus ir pagal pačią prigimtinę teisę, būdami valdžioje, privalo tarnauti visiems žmonėms ir bendrajam gėriui. Popiežius labai aiškiai sako, kad prigimtinei teisei prieštaraujantys įstatymai yra blogi, neteisingi, ir kiekvienas žmogus gali ir netgi turi pareigą tokiems įstatymams nepaklusti. Jeigu būtų abortus legalizuojantis įstatymas (didžiulis paradoksas: įstatymo nėra, o žūsta šimtai tūkstančių negimusių vaikų), – jo turėtų būti nepaisoma. Jei gydytojas sakytų: „Aš tai darau, nes tai leistina“, tai jo neatleistų nuo atsakomybės už tai, ką daro, nes kas teisiška, nebūtinai yra moralu.

Popiežiaus kviečia kurti naują gyvybės kultūrą, naują, t.y. pajėgią šiandien kovoti su precedentų neturinčiais iššūkiais, susijusiais su žmogaus gyvybe. Nereikia manyti, kad jos nebuvo, lygiai kaip ir mirties kultūros. Ji buvo, yra ir bus! Todėl mes, visi tikintys gyvybės verte, suvieniję visas savo pastangas, galime išvengti civilizacijos žlugimo.

Tačiau atnaujinti gyvybės kultūrą mes privalome pačiose krikščionių bendruomenėse! Atsinaujinti reikia mums patiems. Tie žmonės, kurie mano esą katalikai, bet pritaria abortams, serga tam tikra šizofrenijos forma.

Meilė – tikroji laisvė

Nėra tikros laisvės ten, kur nemylima ir džiaugsmingai nepriimama gyvybė. Meilė, kaip laisvas kitam dovanojimasis, suteikia gyvybei ir laisvei jų tikriausią prasmę. Kai laisvė atribojama nuo objektyvios tiesos, net neįmanoma racionaliai ir protingai pagrįsti asmens teises. Todėl iškyla savivalės, totalitarizmo pavojus. Labai svarbu, kad žmogus pripažintų esąs kūrinys. Visur, kur gyvenama taip tarsi laisvė neegzistuotų, paminamas žmogaus orumas ir jo gyvybės neliečiamumas. Moralinėje teologijoje mes šnekame apie moralinį absoliutą, kad niekas niekada negali sunaikinti nekalto žmogaus gyvybės!

Nesukursime tikros gyvybės kultūros, jeigu nepadėsime jaunimui priimti ir išgyventi lytiškumo, meilės bei gyvenimo prasmės vientisumo kaip nedalomo gėrio. Lytiškumo subanalinimas, supaprastinimas, subiologinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, kurie skatina nepagarbą gimstančiai gyvybei.

Šiandienėje visuomenėje vaisingumas priimamas kaip liga, kurią reikia „gydyti“ kontraceptikais. Nėštumas – šios ligos komplikacija, pašalinama abortais. Toks suvokimas, suprantama, pagarbos gyvybei absoliučiai nerodo.

Kas žmogų labiausiai skiria iš kitų žmonių?

Anaiptol ne vardas, ne rasė, ne tautybė, bet jo pašaukimas, misija! Reikia rodyti kilnius gyvenimo modelius. Blogio reklamos yra apsčiai visur. Taigi žiniasklaidoje dirbantys žmonės turėtų vengti užuominų ar raginimų laikytis gyvybės atžvilgiu abejingos, paniekinamos pozicijos ar neigiamos nuostatos.

Popiežius sako, kad negali būti tikros demokratijos, kur negerbiamas žmogaus orumas ir niekinamos jo asmens teisės. Lygiai taip pat, kur neginama ir neskatinama žmogaus gyvybė! Be abejo, galingi ištekliai, kuriais gali naudotis mirties kultūrą skatinančios jėgos, o jos tą ir daro, pranoksta gyvybės kultūros puoselėtojų priemones. Kaip ir kiek reklamuojamas natūralus šeimos planavimas ir kontracepcija. Tai nesulyginami dalykai!

Popiežius Jonas Paulius II kviečia pasitikėti, kad ateinanti iš Dievo galia, sugriaus melo ir apgaulės sienas. O tos sienos slėpė ir tebeslepia priešiškuose Gyvybei įstatymuose ir juos apibūdinančiuose veiksmuose glūdintį blogį.

Taigi noriu pabaigti raginimu tapti Dievo bendradarbiais skleidžiant gyvybės kultūrą ir padrąsinti žodžiu, kurį girdėjome visą Velykų laiką: „Nebijokite!”.

Tags: ,

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification