ro accutane side effects resource

IŠPUIKIMAS IR IŠDIDUMAS


Išpuikimas ir išdidumas. Lyg ir tas pat. Anksčiau nusakyti skirtumą būčiau negalėjęs, dabar man jis pasidarė suprantamas.

Kariai tris dienas vedami per dykumą, paskui atvedami prie vandens. Vieni godžiai puola ir geria, pamiršę viską, kiti tai daro ramiai, oriai. Tokie ir nugalės mūšyje. Jiems dvasios principai aukščiau už kūno poreikius. Karys laimi mūšyje dvasios, o ne kūno jėga. Tokius žmones aš ir vadinu išdidžiais. Išdidumas – tai nepasidavimas situacijai, reikalaujančiai kūno interesus iškelti aukščiau už dvasios interesus, tai yra ne aplinka turi mane valdyti, o aš aplinką, vadovaudamasis savo dvasios principais.

Žmogus sudaiytas iš dviejų priešingų esmių. Jo fizinis apval­kalas nukreiptas į tai, kas žemiška, jis ir turi priešintis ir padaryti sau paklusnią jį supančią aplinką. Mūsų vidinis dvasinis apvalkalas nukreiptas į Visatą ir į Dievą. Štai jis ir turi visose žemiškose apraiškose matyti Dievybę. Išoriškai nepriimdami situacijos vystomės, o vidujai – žengiame į degradaciją.

Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą.

Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška – nuodėminga. Sudavė per vieną skruostą, atsuk ir kitą, tai yra, žmogus buvo auklėjamas kiekvieną situaciją priimti kaip Dievo duotą.

Žmogus augo ir pradėdavo suprasti, kad taip elgiantis kažką sukurti ar ką nors pasiekti neįmanoma, ir prieidavo išvados, kad reikia situacijos nepriimti ir jai nepaklusti. Susiklostė lyg ir keista padėtis. Religija kvietė paklusti ir būti romiems, ir nuo vaikystės tai buvo diegiama, o žmonės elgėsi priešingai, ir tarsi visi buvo patenkinti. Tai ir kūrė dialektinės pasaulėžiūros pagrindą. Žmogus iš inercijos savo subtiliose dvasinėse struktūrose buvo linkęs priimti situaciją, o iš aplinkos semiama gyvenimiška patirtis jį vertė elgtis priešingai. Taigi, nors dialektinio mąstymo modelio nebuvo, pati situacija buvo dialektinė.

Taip ir Biblijoje – ta informacija, kuri negalėjo būti duota apibendrinančia sąvoka, buvo pateikiama per situaciją, per elgesio elementų sąveiką. Pats ryškiausias pavyzdys – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas. Šią informaciją – absoliutų Dieviškumo priėmimą, tais laikais nebuvo įmanoma nusakyti pamokslais ir palyginimais.

Gyvenimas, įvykiai patys savaime dialektiški, tačiau kad būtų sukurtas mąstymas, įtraukiantis savin dialektiką, reikia pakilti aukščiau už šiuos įvykius, apjungti juos į vienovę. O tai įmanoma tik vidujai juos visiškai priėmus. Tai toks mąstymo būdas, kuris vadinamas vidiniu romumu.

Romumas yra aukščiausia dvasios išugdymo technika.

Filosofija yra mokslas, apibendrinantis visus regimo pasaulio reiškinius. Tam būtina absoliučiai priimti bet kokią apraišką kaip vienos visybės dalį, o tai įmanoma tik jaučiant tą vieną visybę ir veržiantis į ją. Tai ir yra tikėjimas į Dievą. Filosofijos pagrindas yra religija. Filosofija, duodama pasaulio koncepciją, gimdė priemonių, metodų, būdų sankaupą, kuri tapdavo mokslu ir, vadinasi, visi reikšmingi intelektualiniai žmonijos pasiekimai gimdavo iš veržimosi į Tą didįjį nedalomą, neišreiškiamą, kurs mus sukūrė, mūsų kūnus ir mūsų sielas.

Šiuo metu prasideda laikotarpis, kai dialektinės situacijos turi apsivainikuoti dialektiniu mąstymu, kitaip tariant, vystymosi šaltinis turi būti perkeltas į vidų. Kai gyvenimas mane verčia tobulėti, – tai dialektinė situacija. Kai aš pats, kažką suvokęs, einu pirmyn, – tai dialektinis mąstymas.

Religija nuo mažens žmogui leisdavo jausti kontaktą su Dievu per nuolankumą. Svarbiausi autoritetai čia buvo tikėjimas ir neginčijami dvasios postulatai. Tikėjimas, nukreiptas į žmogaus dvasią, aplenkia sąmonę. Tačiau būtent žmogaus sąmonė per pastaruosius keletą šimtmečių taip išaugo, kad šiuo metu be orientacijos į sąmonę neįmanomas žmogaus auklėjimas. Vadinasi, šiuo metu išmokyti vaiką nuolankumo per religiją vis mažiau įmanoma. Taigi, nesutikimo priimti situaciją elementas išoriniai ir vidujai žymiai išaugs, o kontaktas su Visata smarkiai sumažės, ir žmonija taps negyvybinga.

Vienintelis būdas išmokyti vaiką nuolankumo nuo mažens – tai kreiptis ne tik į jo sielą, bet ir į jo protą. Tai reiškia, kad religija turi tapti mokslu. Be tokios jungties, nesukūrus dialektinės mąstymo sistemos, žmonija neįžengs į rytojų. Norint sukurti tokį mąstymą, kiekvienam žmogui reikia pašalinti tai, kas trukdo romumą padaryti savo nuostata, priimti pasaulį ir jį pažinti. O trukdo – neapykanta, nuoskauda, apgailestavimas, panieka ir smerkimas – neigiamos emocijos, kurias reiškiame nesutikdami priimti įvykių. Mes šiuo metu visi dvasios ligoniai, vis vien, ar ligoti mūsų kūnai, ar ne. Todėl kaupti savo dvasios bagažą, ugdyti savo pasaulėjautą būtina mums visiems. Keisdami savo pasaulėjautą, keičiame ir savo pasaulėžiūrą, o būtent pasaulėžiūra keičia mūsų likimą ir karmą pačia plačiausia šio žodžio prasme.

Taigi išpuikimas ir išdidumas. Nežinodami dvasinių elgesio nuostatų, žmonės prisidaro vis daugiau fizinės plotmės problemų. Neseniai aš su savo šeima buvau poilsio bazėje. Rytą nuėjau užimti eilės bilietui į sauną. Tuo metu kažkokia moteris užėjo pas administratorių, prašydama leidimo paskambinti į miestą. Mano ausis pasiekė frazių nuotrupos: “… organizmas liko visiškai be vandens… vandens gerti negali… jį pykina, išbandžiau viską – ir kalio pemanganatą, ir anglį… labai smarkiai apsinuodijo… gydytojų nėra… ką daryti, padėk, patark”, kreipėsi ji į kažką telefonu. Paskui padėjo ragelį, atsitraukė nuo telefono. Aš pasiūliau moteriai pagalbą, ji sutiko, ir mes nuėjome į jos kambarį. Aš peržvelgiau berniuką.

- Jūsų sūnus neapsinuodijęs. Viduriavimas, vėmimas – tai tik išoriniai požymiai. Priežastis visiškai kita. Tai stipri agresijos programa, nukreipta prieš tėvą. Berniukui dabar keturiolika metų ir dabartinė jo pasaulėjauta nulems visą būsimą jo gyvenimą. Būtent tokiu metu sustabdomos visos pavojingos programos, galinčios deformuoti sielą, o paskui ir kūną. Įsijungia blokuotės mechanizmas, liga arba laikinas kai kurių organų funkcijų sutrikimas; šiuo atveju sutriko tulžies pūslė ir kasa.

Agresija prieš tėvą atėjo iš jūsų. Žmona, kuri jaučiasi įžeista ir smerkia savo vyrą, programuoja smerkimą savo vaikams. Vaikai gauna tėvą naikinančią programą, tik daug kartų stipresnę. Jūsų siela prisirišusi prie žemiškų gėrybių, o apvalyti sielą, prisirišusią prie Žemės, galima tik mirtimi, liga ar neužtarnautomis nuoskau­domis iš artimų žmonių. Jums duotas pats lengviausias variantas, tačiau jūsų puikybė išsikerojusi, tai yra neįstengiate priimti traumuo­jančios situacijos, ir, užuot romiai apsivaliusi, kėlėte agresiją, kuri padidėjusi persidavė sūnui.

Paaiškinau jai, kaip reikia melstis ir atsikratyti agresijos.

Jos atsakymas mane nustebino:

- Aš netgi neįtariau, kad išpuikimas – blogybė.

Po kelių valandų aš vėl užėjau pas juos į kambarį. Moteris sakė, kad po mūsų pokalbio sūnus jau įstengė atsigerti vandens ir jo nepykino. Jis ramiai užmigo ir miegojo iki pietų. Kitą rytą moteris pati priėjo prie manęs ir paklausė, ką jai daryti toliau, ar vežti sūnų į miestą, ar ne. Berniukui išnyko net mažiausi ligos požymiai. Aš pasakiau, kad jis sveikas ne tik išoriniai, bet ir vidujai, ir dėl jo nėra ko jaudintis.

Kalbuosi su gana rimtai sergančia moterimi.

- Jūsų problemos susijusios su tuo, kad fizinį apvalkalą iškėlėte aukščiau už dvasinį. Jeigu eilinis žmogus pavyduliauja, jis paskui už tai atsimoka liga. išpuikęs žmogus pavyduliaudamas atvirai linki pavyduliavimo objektui mirties ir numiršta pats. Jeigu jūs būtumėt gavusi vyrą, kuris jus nešiotų ant rankų, jums neleistų apjuodinti sielos, pririšant prie išpuikimo ir šeimos. Išgelbėti jus ir jūsų vaikus galima per vyrą, žeminantį jūsų išpuikimą, skriaudžiantį jus ir pažeidžiantį šeimos stabilumą. Tačiau jūs to nesutinkate priimti, todėl prisirišote dar stipriau ir perdavėte savo prieraišas vaikams ir vaikaičiams.

- Tačiau kaipgi man priimti, – sielvartingai sako ji, – kai jis tiesiog tyčiojasi iš manęs? Negi reikėjo sudėti rankas ir su tuo susitaikyti?

- Jis niekuo dėtas, reikia dėkoti Dievui, o jeigu dėkosite žmogui – elgsitės mazochistiškai. Išoriškai jūs galėjote veikti kaip norėjote, kad ir lėkštę sudaužyti į galvą, nes jūsų išorinis bendravimas – tai bendravimas su žmogumi, o vidujai jūs bendraujate su Dievu. Ten turi būti tik meilė ir dėkingumas. Bet kadangi žmogus nejaučia, kaip sąmoninga agresija pereina į pasąmonę, tad, ypač pradžioje, geriau nesileiskite nė į išorinę agresiją, tai yra, absoliučiai viską priimkite kaip iš Dievo rankų.

- Vadinasi, jis mane žemina, įžeidinėja, o aš turiu džiaugtis? Tai nežmoniška ir neteisinga!

- Argi galima humaniškai elgtis su vėžio ląstele? Mes neturime tokių akių, kad pamatytume, kas dedasi su mūsų siela. Vidinę regą turėjo tik šventieji. Nagi įsivaizduokite: žmogus skęsta, gelbėtojas jį griebia už plaukų ir traukia iš vandens. Iš siaubo jis griebiasi už gelbėtojo ir tąjam trukdo. Kai tik skęstantysis suvokia, kad tokiu būdu jį gelbsti, nebebūna agresyvus. Krikščionybėje tai vadinama romumu. Dabar atėjo toks laikotarpis, kai netgi romumo maža. Reikia ne tik priimti skausmą, bet ir džiaugtis, kad jis gelbsti sielą, žinoma, kūną irgi. Vidujai žengiant žingsnį skausmo pasitikti, dera ne vien tik priimti skausmą romiai, o padėti tuo gelbėti kūną. Mūsų gelbėtojas yra Dievas, o mes – jo padėjėjai apvalant mūsų sielas, kai melsdamiesi iš anksto priimame savo kūnui visus pažeminimus ir nemalonumus, per kuriuos ir apvaloma mūsų siela. Kuo daugiau kančių priims siela, tuo mažiau jų liks kūnui.

- Tai nejaugi reikia gyventi be emocijų? Kas tuomet per gyvenimas?

- Ne. Gyventi reikia emocingai. Tik viduje – laimė ir švytinti meilė, o išorėje – atsižvelgiant į situaciją. Jeigu iš išorės jūs nusimenate ir įsižeidžiate, tai jūsų sielos gelmėse turi būti tik džiaugsmas ir meilė. Visa, kas žemiška, suirs, o kas dvasinga – ne. Kai irsta kūnas, mums skauda. Kadangi mūsų kūnai priklauso Žemei, mes sirgsime, kankinsimės ir mirsime. Tačiau yra kankinimasis, yra ir kentėjimas.

Sugebėjimas suvokti, kad viskas, kas žemiška, privalo suirti, -tai sugebėjimas neprisirišti mirtinai prie Žemės, taigi remtis ne žemiškumu, o meile Dievui.

Senovės Romoje būta papročio – puotos ir linksmybių įkarštyje pasigirsdavo būgnų garsai ir į salę būdavo įnešama kone sudūlėjusi mumija. Keletą minučių visi tylėdami į ją žiūrėdavo, paskui mumija būdavo išnešama ir linksmybės tęsdavosi. Senoliai mokėjo linksmintis ir jautė linksmybių dvasią, tačiau matė ir žinojo, kas atsitinka žmogui, užsimiršusiam, kad negalima remtis tuo, kas žemiška.

Mūsų pokalbis tęsiasi. Aš matau, kaip kažkokia problema kankina moterį. Ji pasakoja:

- Šiuo metu aš neištekėjusi. Myliu vieną žmogų, tačiau jis vedęs, ir dėl to aš nenoriu su juo susitikinėti. O jis skambina, prašo susitikti. Aš suprantu, kad susitikinėdama su juo, darau nuodėmę, ir, matyt, mano problemos daugiausiai su tuo susijusios.

- Taip, jūsų problemos su tuo susijusios, tik jūsų nuodėmė slypi kitur: jūs norite nuslopinti savo meilę ir nusigręžti nuo mylimo žmogaus. Vidujai daugiau galvojate ne apie nuodėmę, o apie savo ambicijas, išpuikimą ir norą turėti stabilius santykius. Moteriai, kuri pernelyg vertina santykius ir yra išpuikusi, duodama meilė vedusiam žmogui, nes būtent tokia situacija išsklaido puikybę ir šeimą nuvainikuoja kaip garbinimo objektą, palankiai veikdama moters dvasią. Meilės fundamentas – Danguje, ambicijų fundamentas – Žemėje. Ir kai žemiškumas stengiasi paminti tai, kas Dieviška, už tai žmogus ir turi atsiskaityti. Meilė yra aukščiau už padorumą, šeimą, materialias gėrybes, išdavystę ir visa kita.

Viena moteris man pasakė, kad ji nebeturi meilės, kadangi mylimas žmogus ją išdavė. Aš atsakiau, kad vargu bau ar tai buvo meilė, nes išdavystė meilę apvalo, o ne užmuša. Tikroji meilė nepriklauso nuo nieko, kas žemiška, ir todėl žemiški griovimai negali jos nužudyti, o išdavystė – tai santykių nutraukimas, ir tikrajai meilei ji negali pakenkti.

Žmogus gyvena, atlikdamas pareigą Dievui ir kitiems žmonėms. Tačiau kai pareigos atlikimas Dievui prieštarauja pareigos atlikimui žmonėms, tai, norėdamas turėti sveiką sielą, sveikus vaikus ir palikuonis, žmogus nedvejodamas pirmenybę turi teikti Dievui. Noras pareigą žmonėms iškelti į pirmą vietą greitai virsta savo priešingybe.

Šitaip Sovietų Sąjungoje, paskelbus socializmą neva norint išgelbėti darbininkų klasę, buvo žudomi tie, kurie tai klasei nepriklausė, o vėliau, kad būtų atstatytas teisingumas, idėja žudyti vienus, kad būtų sąlygos gyventi kitiems, realizavosi ir vienų, ir kitų žudymu.

Kai bandoma laimę pasiekti remiantis žemiškais dalykais, tai yra klasiniu, rasiniu, kastų, turtiniu pagrindu ar dar kitokiomis idėjomis, tie žemiškumai lik dar greičiau suyra. Kuo stipriau ląstelė atsiriboja, tuo greičiau ji žūsta.v Meilė – tai toks jausmas, kuris mums neleidžia prisirišti prie Žemės, ir tik toks žmogus, kuris meilės, vardan peržengia rasinius, klasinius, turtinius, fizinius ir kitokius barjerus, gali rasti tikrą laimę, kokia tik skirta žmogui Žemėje.

Į mane kreipėsi moteris su maždaug dvylikos metų sūnumi. Ji paprašė berniuką išeiti ir sąmokslininkės balsu aiškina:

- Žinote, mano sūnus žiaurus, jis labai agresyvus su kitais. O kai tūžta, vis šaukia, kad jis šėtono sūnus, ir apskritai jo sieloje vyksta kažkas keista.

Aš įdėmiai stebiu moterį ir užduodu klausimą:

- Kaip jūs manote, kodėl taip atsitiko, su kuo tai susiję? Ji trauko pečiais.

- Kažkokios juodosios jėgos jį apsėdo, apie tai dabar visur rašoma.

- O jeigu pamąstytumėte? – šypsausi aš. Ji taip pat šypsosi, tačiau ūmai jos šypsena išnyksta.

- Aš kalta, ar ką?

- Ne jūs, o neteisingas jūsų požiūris į įvykius. Jumyse išsikerojo labai didelė puikybė, be to, paveldėjote norą savo gabumus, dvasines savybes, išmintį iškelti aukščiau už Dievą; tasai noras jau pasireiškė dešimtyje moteriškos giminės kartų. Visos jūsų giminės moterys laikė save aukštesnėmis, talentinges­nėmis, padoresnėmis už vyrus. Jūsų panieka ir pasipūtimas prieš vyrą vaikams persidavė pasipūtimu prieš tėvą. Tai gimdo didžiulį išpuikimą. Tokiu atveju ypač pavojinga prieraiša prie išminties ir panieka neprotingiems. Štai šita prieraiša ir gimdo satanizmą. Šėtonas – tai angelas, nusprendęs, kad jis protingesnis už Tėvą. Tam, kad būtų apvalyta jūsų siela ir jūsų sūnaus siela, vyras turėjo žeminti jūsų puikybę, išmintį, dvasines savybes, tai yra vadinti jus kvaile, žiople, nedorai su jumis elgtis, statyti jus į kvailas situacijas.

Moteris žiūri į mane ir lėtai sako:

- Tačiau taip sunku buvo visa tai ištverti.

- Žinoma, sirgti, mirti ir gimdyti nepilnaverčius vaikus daug lengviau. Dabar nuo to, kiek jūs pakeisite savo požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį, priklauso jūsų sūnaus ateitis. Ir dar vienas svarbus momentas. Išdidęs žmogus visuomet greitai įsižeidžia ir būna dirglus. Išmokite kiekvieną jus žeminančią situaciją panaudoti dvasiniam apsivalymui. Aš jus išmokysiu būdo, kuris labai gerai padeda. Jeigu jus kas šiurkščiai pastūmė, mintyse prašykite atleidimo. Užmynė ant kojos – prašykite atleidimo. Įžeidė žodžiu – mintyse prašykite atleidimo. Tai tik atrodo keista, tačiau iš tiesų viskas labai paprasta, nes išorinė agresija prieš jus visuomet atsiranda dėl jūsų vidinės agresijos. Ir kuo mažiau agresijos jūs pasiųsite atgal, tuo greičiau išsibaigs jūsų pasąmonės agresija. Kai mintyse jūs prašote Dievą atleidimo žmogui, šiurkščiai jus pastūmusiam, tai reiškia, kad jūs prašote atleidimo už pasąmonės, vidinę agresiją, kuri iššaukė išorinę, už lai, kad savo vidine agresija išprovokavote išorinę agresiją.

Į mane kreipusis moteris pradėjo savo pasakojimą šiek tiek neįprastai.

- Aš visiškai sveika, tačiau viskas kažkaip ne taip susiklosto. Pastaruoju metu kilo noras viską mesti ir išeiti į vienuolyną.

Žiūriu į biolauką subtiliame karmos lygmenyje ir matau be galo didelę susinaikinimo programą, tris kartus didesnę, negu mirtina. Keista, žmogus kalba apie kažkokias nesėkmes, o pats jau ne Žemės gyventojas.

Žiūriu į lankesnį biolaukų klodą, susijusį su kūnu. Kūnas apgaubtas apsauginiu kokonu ir tarsi užantspauduotas Dievišku ženklu. Tiriu apsaugos priežastis – būsimųjų vaikų sielos yra šios moters biolauke.

Dvasingumas ir gera širdis leidžia realizuoti tokią apsaugą. Žiūriu, prie ko prisirišusi jos siela Žemėje: mylimas žmogus, išpuikimas, išmintis, padėtis visuomenėje, gerai besiklostąs likimas.

Praeitame gyvenime ji gyveno JAV pietvakariuose. Iš principo ji jau seniai turėjo numirti, pernelyg stipriai buvo prisirišusi prie žemiškumo praeitame gyvenime. Tačiau mirtis nepakankamai apvalytų jos sielą ir jos vaikai negimtų sekančiame gyvenime. Vadinasi, iš vienos pusės ją reikia apginti nuo mirties, o iš kitos pusės – siųsti dažnas nesėkmes ir nemalonumus. Žemiškumas, kuriam ji pradėjo skirti daugiau reikšmės negu Dievui, jai turi apkarsti. Kadangi ji dvasingas ir geraširdis žmogus, nemalonumais ir nelaimėmis ją galima pakankamai gerai nuskaistinti, nenaudojant stipresnių poveikių. Šiame ar sekančiame gyvenime vaikai nori ateiti į pasaulį, o tam motinos siela turi būti pakankamai švari. Skriaudos, nesutarimai, nemalonumai tam idealios priemonės.

Neseniai į mane kreipėsi moteris, pernelyg prisirišusi prie mylimo žmogaus, prie šeimos ir atitinkamai pavyduliaujanti. Vyro sunaikinimo programa jos biolauke buvo peržengusi pavojingą ribą. Kadangi vyras – labai harmoninga asmenybė, visa agresija turėjo grįžti atgal ir ją pražudyti. Turėjo būti krūties arba gimdos vėžys. Tačiau, kadangi ji dvasinga ir geraširdė, iš aukštybių atėjo apsauga, ir jos programa neteko judrumo, buvo tarsi suvystyta.

Tačiau jokia apsauga negali būti amžina, tai tik laikinas atidėjimas tikintis, kad žmogus Įstengs pats iškopti Į teisingą kelią. Moteriai ši apsauga ėmė silpnėti, prasidėjo endokrininiai sutrikimai. Aš pradėjau jai aiškinti, kad neteisingai suvokdama skriaudas, nesutarimus ir nemalonumus ir nesuprasdama, kad visa, kas žemiška, gali būti tik priemonė, ir jokiu būdu ne tikslas, ji gali susidurti su didesnėmis problemomis.

Meilė žmogui daug svarbiau už tą žmogų. Kai kalba eina apie meilę, žmogus yra ne tikslas, o priemonė. Kai mes mylime kitą žmogų, pirmiausia mylime tai, kas jis iš tikrųjų yra: dvasios biolauko

struktūra. O jo fizinę struktūrą, kurią dažniausiai vadiname žmogumi, mes branginame taip pat, kaip mylimo žmogaus rūbą, jį primenanti. Kai mes nematome žmogaus dvasios, jo tikrosios esmės, esančios Dievybės dalimi, mums gali kilti pagunda prisirišti prie fizinio apvalkalo.

Kai aš sakau, kad myliu Dievą daugiau, negu mylimą žmogų, vadinasi dvasingumą tame žmoguje myliu labiau, negu išorę. Tokia meilė neišblėsta, neišnyksta, kai mylimas žmogus netenka rankų ar kojų, kai sudarkomas jo veidas, kai jis būna daugelį metų prikaustytas prie lovos arba miršta. Tokia meilė negęsta, kai sujaukiama žmogaus siela ir jis tampa psichiniu invalidu, nes ji nepriklauso nuo žemiškumo. Ir tokia meilė mus veda į Dievą.

Vienas vaikinas buvo ant mirties slenksčio dėl to, kad atsižadėjo mylimos merginos ir bandė pradėti bendrauti su kita.

- Antrąją aš labiau pamilau, pirmosios siaubingas charakteris, ji man tik nervus gadino.

- Tu įtikinėji save, kad ją myli, ir elgiesi kaip mergina, kuri save įtikinėja, kad myli žmogų, nors išteka už jo tik todėl, kad jis turtingas. Tavo jausmai antrajai merginai savanaudiški ir nėra meilė.

- Nieko panašaus, – atsakė jis, – man nusispjaut į pinigus ir visas materialias gėrybes, kai tai susiję su ja.

- Yra nematerialios gėrybės, tačiau taip pat žemiškos. Pasakyk, kuo antroji mergina skiriasi nuo pirmosios?

- Pirmoji manęs visiškai nesuprato ir tik gadino nuotaiką, o antroji mane supranta. Be to, antroji apskritai daug protingesnė.

- Protas – taip pat kapitalas ir svarbesnis negu pinigai. Tu antrąją myli dėl tokios pačios piniginės vertybės, tik tie pinigai kitokio pavidalo. Tavo prisirišimas prie proto ir išpuikimo siekia miiiiną ribą, todėl tau ir buvo pasiųstas pamilti žmogus, kuris turėjo žeminti tavo išmintį, elgtis kvailai, nesuprasti tavęs. Kankinantį apsivalymą tu iškeitei į lengvą, ramų sielos užterštumą, todėl ir tavo gyvybingumas pradėjo smukti.

- Taigi, – aiškinu šiandieninei savo pacientei, – visa, kas žemiška, turi periodiškai apkarsti, kad mes prisimintume Dievą. Dažniausiai mes Dievą prisimename prieš mirtį, arba kai nelaimės eina viena po kitos. Jei norite ilgiau gyventi, pirmiausiai atsisakykite pretenzijų žmonėms ir sau, o svarbiausia, atsikratykite nenoro gyventi.

- Tai eiti man į vienuolyną ar ne? – klausia ji.

- Vienuolynas jums pernelyg lengvas kelias. Žinoma, ten sėkmingas likimas, išmintis ir puikybė bus smarkiai apribotos, ir jūsų siela apsivalys. Kai jau nėra jėgų pakilti virš žemiškumo, tuomet reikia jį atstumti nuo savęs, o kadangi jūsų dvasinis

potencialas pakankamai didelis, jūs galite daryti tą patį, pasilikdama pasauliete. Tačiau tam reikia apvalyti sielą nuo to purvo, kurį sukaupėte, nesutikdama priimti apsivalymo, einančio į jus pažeminimo, nesutarimų ir nemalonumų pavidalu. Moteris susimąsto.

- Aš taip pamilau vieną žmogų, kad ta meilė pakeitė visą mano gyvenimą. Pakeičiau darbą, šiuo metu dirbu stambioje firmoje, pakeičiau profesiją, tapau visai kitu žmogumi, ir visa tai per meilę. Visa, ką aš darau, visa, ką pasiekiau – bandymas būti panašiai į mylimą žmogų, pasiekti, ko jis pasiekė. Tačiau mane vis užgriūva nesėkmės. Sakykite, kodėl taip?

- Jeigu jūs veržtumėtės į sėkmę, profesinį išsivystymą dėl savęs, būtumėte galėjusi žūti, nes būtumėte dar stipriau prisirišusi prie žemiškumo, tačiau jūs tai darote dėl kitų, o tai gera blokuotė. Taipgi ir pinigai: jeigu jie jūsų tikslas ir reikalingi jums asmeninei laimei, jūs jų neteksite, o jeigu jums jie – priemonė padėti kitiems, jūs galite jų turėti kažinkiek. Jūsų sėkmės turi žemišką tikslą, todėl jos žlugdomos. Jūsų siela, veikiant inercijai iš praeito gyvenimo, tebėra prisirišusi prie sėkmingo likimo, išminties, imidžo. O jūs, užuot viską priėmusi ir apsivaliusi, nebenorite gyventi, tai yra skendite neviltyje. Dėkokite Dievui už tuos nemalonumus – tai puikūs vaistai, nors ir neskanūs.

Moters aura pradeda spindėti auksiniais, sidabriniai žalsvais atspalviais. Po mėnesio bus galima susitikti ir pažiūrėti, kokie rezultatai.

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification