asd

Keletas atvejų


Yra nemažai paslaptingo teleportacijos reiškinio liudijimų. Jų galima rasti ir senovės kronikose, bažnyčios istorijoje. Štai pavyzdys iš rusų Kijevo Pečiorsko metraščio.

Vienas iš šventųjų, vardu Jevstratijus dingo be pėdsakų, būdamas polovcų nelaisvėje. Materializavosi jis lygiai tokioje pačioje būklėje, kokioje buvo nelaisvėje – kruvinas nuo žaizdų ir surakintas grandinėmis, tik ne išnykimo vietoje, bet Pečiorsko vienuolyno cerkvėje.

Kelia susidomėjimą ir kitos istorijos. 1620 metais viena ispanų vienuolė, vardu Marija, pasakojo savo vyresniąjai apie tai, kad ji kažkokiu jai pačiai nesuprantamu būdu persikelia erdvėje ir užsiima misionieriška veikla – šviečia Džumano genties indėnus Centrinėje Amerikoje. Suprantama, tokie jos prisipažinimai nesukėlė didelio vyresniosios pasitikėjimo. Ypač sunku patikėti buvo ta pasakojimų vieta, kur vienuolė kalbėjo apie pasaulį, kip apie milžinišką rutulį, besisukantį erdvėje. Juk XVII amžiuje toks teiginys buvo laikomas erezija. Marijos laimei, jos pasakojimai apie keliones į kitą pusrutulį, nesibaigė bloguoju, pvz., inkvizicija.

Keletą metų merginos pasakojimus laikė fantazijomis. Bet greitai keliautojai, konkistadorai ir misionieriai, atvykę iš tų pačių vietų, pie kurias kalbėjo Marija, patvirtino jos žodžius. Švenikas Alonso de Benavidesas, prieš kurį laiką bandęs atversti Džumano genties indėnus į „tikrąjį tikėjimą“, kreipėsi į popiežių ir Ispanijos karalių Pilypą IV su skundais, kad kažkas ten jau užsiima misionieriška veikla. Jis buvo apstulbęs , kai atėjęs pas indėnus, sužinodavo, jog jie jau žino apie krikščionybę. Įrodinėdami tai, indėnai rodė šventikui kryžius ir netgi krikšto indus. Čiabuviai pasakojo, kad tuos daiktus jiems išdalino kažkokia „ponia“, apsirengusi žydros spalvos apdarais. Indėnų pasakojimai neleido abejoti, kat tąja „ponia“ buvo vienuolė Marija.

Po 10 metų šventikas grįžo į Ispaniją, kur sužinojo apie vienuolę ir jos nepaprastus pasakojimus apie lankymąaį pas indėnus. Misionierius buvo apstulbintas ir suintriguotas keistu sutapimu. Jis nedelsdamas iškeliavo į vienuolyną, kad pamatytų Mariją ir ją išklausinėtų.

Alonsą sukrėtė tai, kad šiai kukliai mažyčio provincijos vienuolyno vienuolei iš kažkur yra žinomi tolimos indėnų genties papročiai, įpročiai, smulkiausios buities detalės. Marijos pasakojimai buvo tokie tikslūs, kad atrodė, tarsi ji pati ten būtų buvusi. Šventiko nuostabai nebuvo ribų, kai mergina absoliučiai tiksliai išvardijo kaimų, kuriuose gyveno indėnai, pavadinimus.

O fantastiškiausia buvo tai, kad Alonsas pamatė vienuolyne krikšto indus, kurie buvo lygiai tokie pat, kaip ir tasai, kurį jis matė pas indėnus. Tais laikais kiekvienas vienuolynas užsakinėjo savo reikmėmsreikalingus daiktus savarankiškai, arba gaminosi pats. Kitaip sakant, kituose vienuolynuose buvo kitokie indai, kurių nesupainiosi su niekuo.

Sesuo marija visą tą laiką rašė dienoraštį, kuriame smulkiai aprašė savo persikėlimus erdvėje. Tačiau jos dvasininkas patarė merginai sudeginti jį, ką ji ir padarė.

Nereikia manyti, kad teleportacija, kaip ir kiti paranormalių sugebėjimų pasireiškimai, yra kokios nors vienos religijos monopolis. Lamaizmui irgi žinomi žaibiško persikėlimo erdvėje būdai. Aleksandra Devid Nil papasakojo pasauliui apie panašias praktikas. Atvejis, patvirtinantis pasakojimus, įvyko tuo metu, kai ji lankėsi Tibete. Svarbiausias veikiantis asmuo buvo kažkoks atsiskyrėlis, su kuriuo Aleksandra buvo gerai pažįstama.

Tibeto vienuolyno vyresnysis pakvietė savo dvasinį mokytoją dalyvauti iškilmėse. Atsiskyrėlis turėjo būti pristatytas į vienuolyną, kaip reikalavo tradicijos – prašmatniais uždarais neštuvais, lydimas nešikų ir garbės palydos. Po to, kai atsiskyrėlis įsėdo į neštuvus, lydintieji pridengė jį. Tačiau minia, susirinkusi prie įėjimo į vienuolyną, pamatė atsiskyrėlį ne palankine, o einantį pėstute dulkėtu keliu, kepinamu saulės. Tik po kurio laiko jam iš paskos atvyko nešikai ir garbės palyda. Nuėmę apdangalą, jie pamatė, kad palankine nieko nėra.

Staigaus dingimo ir tokio mpat staigaus atsiradimo atvejai aprašyti ir labi senuose liudijimuose. Pvz., Flavijaus Filostrato kūrinyje „Apolonijaus Tianiečio gyvenimas“ minimas toks epizodas. Kai Apolonijus buvo Romoje, imperatorius Domicianas padavė jį į teiosmą. Netikėtai Apolonijus išnyko tiesiog imperatoriaus ir visų jo aplinkinių akyse. Folostratas tvirtino, kad filosofas materializavosi tą pačią dieną netoli nuo Romos.

Šiuo metu irgi pamažu kaupiasi teleportacijos liudijimai. Štai kadir istorija, įvykusi Kolumbijoje, dešimtąjame XX amžiaus dešimtmetyje.

Sutuoktiniai Borugai – neturtingi valstiečiai, išsiuntė savo vienintelę šešerių metų dukrą Aną kelioms dienoms pas senelę, kuri gyveno gretimame kaime. Kadangi kelionė autobusu turėjo trukti mažiau kaip valandą, mergaitė važiavo be tėvų, prižiūrima kaimyno, keliaujančio į tą pačią pusę. Paskirties punkte Aną turėjo pasitikti senelė.

Atsitiko taip, kad stačioje kalnų kelio įkalnėje vairuotojas, išsiblaškęs dėl pokalbio su keleiviais, nesuvaldė autobuso ir jis apsivertė. Laimei, niekas iš važiavusių nežuvo, bet be traumų nebuvo apsieita.

Kai persigandę mergaitės tėvai atskubėjo į ktastrofos vietą, jiems pranešė, kad jų dukters tarp keleivių nerasta. Kaimynas, kurio globai tėvai paliko mažają Aną, tuo metu buvo be sąmonės ir negalėjo nieko paaiškinti.

Iš pradžių visi pagalvojo, kad mergaitė iškrito iš autobuso, bet kruopščios paieškos buvo bevaisės. Atsipeikėjęs Borugų kaimynas papasakojo visiems absoliučiai fantastinę istoriją. Jis teigė, kad tiesiog prieš kelias akimirkas iki katastrofos Ana staiga tarsi ištirpo tiesiog jo akyse. Suprantama, žmogaus, patyrusio rimtą galvos traumą, pasakojimu palaikė kliedesiu.

Mažosios Anos paieškos tęsėsi iki gilios nakties. Kai tėvai jau prarado viltį pamatyti savo dukrą gyvą, iš gretimo kaimelio atvažiavo Borugų giminaitis ir pranešė, kad Ana yra pas savo senelę, sveika ir gyva.

Tėvai, lydimi daugybės žmonių, norėjusių įsitikinti šio neįtikėtino pasakojimo teisingumu, tuojau pat išlėkė į kaimą, kur gyveno Anos senelė. Koks buvo tėvų, o ir visų liudininkų, apstulbimas ir džiaugsmas, kai jie įsitikino, kad Borugų dukra yra gyva ir saldžiai miega senelės namuose.

Pagyvenusi moteris papasakojo, kad kai jinai ėjo prie kelio, kuriuo turėjo pravažiuoti autobusas su anūke, ji netikėtai pamatė Aną, staiga atsiradusią tarsi iš niekur kelkraštyje.

Tags:

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification