Tomas Baranauskas
2008.05.20 13:00
Kitaip turbūt ir būti negalėjo. Logikos stoka apkaltinta filosofė Nida Vasiliauskaitė tiesiog nepajėgė atsakymo pradėti kitaip, kaip tik dvi pirmąsias pastraipas paskirdama oponento išplūdimui, pavadindama jį beviltišku ir nevertu gaištamo laiko. Bet vis dėlto laiko atrado ir jį sugaišo. Ir už tai aš jai labai dėkingas!
Diskusiją dėl keistų, logikos klaidų virtine pagrįstų ir fašizmo link gravituojančių N. Vasiliauskaitės samprotavimų apie „sutartinę“ žmogaus sampratą ir ja grindžiamus abortus pradėjau portale Delfi.lt, tačiau N. Vasiliauskaitei ir ją parėmusiam Vladimirui Laučiui davus man „atkirtį“, minėtame portale šiai diskusijai buvo lemta nutrūkti. Portalo vyr. redaktorei pasirodė, jog tema jau išsemta ir tolesnė diskusija skaitytojui būtų nebeįdomi. Manyčiau, priešingai, šioje diskusijoje ryškėja mūsų intelektualinės aplinkos tendencijos, svarbios svarstant ne tik abortų temą.
Jei ne N. Vasiliauskaitės atsakymas į mano kritiką, aš taip ir likčiau nesužinojęs kai kurių „bazinių teksto suvokimo įgūdžių“. Pavyzdžiui, kad kritikuojant kieno nors logiką, „reikia mažų mažiausiai sugebėjimo skaityti ir suvokti skaitomą sakinį: ir ne tik pažodžiui, bet ir toną, kuriuo jis pasakytas, ir autoriaus jam priskiriamą loginį statusą“. Jau ieškau prie N. Vasiliauskaitės straipsnio prikabinto garsinio failo su visais tono niuansais, bet nerandu. Gal autorė užmiršo jį prikabinti?
Neseniai Edvardas Čiuldė portale „Balsas.lt“ parašė, kad N. Vasiliauskaitei būdingas „šaižus, peraugantis į spiegimą, kalbos tonas“. Nežinau, kaip jis sugebėjo nustatyti tą toną iš jos straipsnių. Aš tokių sugebėjimų neturiu. Bet gal ir gerai, nes tuokart N. Vasiliauskaitė labai įsižeidė ir, grasindama imtis priemonių, pareikalavo, kad portalas atsiprašytų. Portalas atsiprašė. Tad aš, net ir pačios N. Vasiliauskaitės raginamas, vis dėlto nebandysiu nustatinėti jos kalbos tono, nes jei nepataikyčiau, nežinau, kokių sankcijų galiu susilaukti.
Be to, net jei man ir pavyktų sėkmingai nustatyti N. Vasiliauskaitės toną, nežinočiau, ką su juo daryti ir kaip jį traktuoti. Kai Vilniaus universitete klausiau logikos kursą, ten nė žodžiu nebuvo užsiminta apie tai, kaip tonas galėtų pagrįsti kokio nors teiginio logiškumą. Gal dėl to, kad istorikams nebuvo išaiškinti visi logikos niuansai? Bet vėliau teko girdėti Winstonui Churchilliui priskiriamą kalambūrą: „Argumentas silpnas – sustiprinti balsu“. Gal čia tas atvejis?
Kad ir koks būčiau nesupratingas, esminę N. Vasiliauskaitės mintį, regis, supratau teisingai. Ji ją su pasimėgavimu pakartojo dar du kartus, pateikdama dvi sinonimiškas formuluotes: 1) „žmogumi“ tampama politinio sprendimo dėka, nes DNR parametrai patys savaime, be palankios politinės valios, „žmogaus“ statuso niekam neužtikrina“; 2) „mielai pasikartosiu (kad ir kaip tai nepatiktų Baranauskui): taip, „žmogus“ yra sociopolitinė, o ne gamtinė kategorija“.
Siūlyčiau N. Vasiliauskaitei ir jai pritariančiam Vladimirui Laučiui būti atsargesniems su tokiomis formuluotėmis, nes kitą kartą tokių „viešųjų intelektualų“ gali ir kai kurie abortų šalininkai nebeginti, nes bendras sutarimas dėl abortų leistinumo gali ir nublankti tokios „argumentacijos“ fone.
Laikydamasi šios pažiūros N. Vasiliauskaitė, tiesa, visai nenori pripažinti savęs fašistuojančia filosofe. „Kaltinti tuos, kas taip mano, fašizmu, daugiau nei juokinga (o istorikui apskritai neatleistina), kadangi fašizmo prielaidos yra visiškai priešingos: nacionalsocialistams arijų „aukštesnė prigimtis“ ir „kitų rasių“ nepilnavertiškumas buvo akivaizdus gamtinis faktas, o ne arbitralus tam tikros galios grupės sprendimas“, – aiškina filosofė. Žinoma, nacių požiūris, labai įdomus, kas gi suabejotų jų autoritetu šioje srityje, bet vis dėlto, kaip yra iš tikrųjų? Ar tai buvo gamtinis, ar vis dėlto socialinis faktas? O gal gamtą N. Vasiliauskaitė laiko nepažinia ir mano, kad objektyvus mokslinis atsakymas į šį klausimą neįmanomas, todėl ir tenka pasikliauti pačių nacių vertinimu?
„Ar reikia istorikui priminti, kad politinė vienų grupių valia dehumanizuoti ir kontroliuoti kitas istoriškai dažniausiai grindžiama ne kuo kitu, o pastarųjų „prigimtimi“ (…), atsisakant suprasti, kad „tokią jų prigimtį“ ir „nežmogišką statusą“ kuria būtent sociopolitinės struktūros?“, – klausia N. Vasiliauskaitė. Ne, nereikia priminti, su tuo visiškai sutinku. Tik mane labai stebina tai, kad esminę problemą N. Vasiliauskaitė mato ne pačiame dehumanizavime, o tik jo motyvuose. Išeitų, kad jeigu naciai žydų naikinimą argumentuotų ne jų prigimtimi, o savo pačių sprendimu ir sutarimu, tai jie jau būtų ne naciai, o N. Vasiliauskaitei visiškai priimtini sociologai?
„Tačiau iš to, kad aš tokią galimybę laikau teoriškai ir fiziškai įmanoma, padaryti išvadą, kad aš tam pritariu ir remiu dehumanizuojančius politinius sprendimus, sugeba tik nuoseklusis ponas Baranauskas – aš tokių minties šuolių sau neleidžiu“, – perspėja panelė N. Vasiliauskaitė. Savaime suprantama, kad visų įmanomų deumanizuojančių sprendimų, kuriuos galima pagrįsti minėtu principu, aš N. Vasiliauskaitei ir nepriskyriau. Ji asmeniškai pritaria ir remia tik vieną vienintelį tokį sprendimą – dehumanizuoja negimusius vaikus.
Tačiau tai visai nereiškia, kad kiti, remdamiesi ta pačia „teorine galimybe“, negali dehumanizuoti ir kitų žmonių grupių. Kai klausimas, ką laikyti žmogumi, tėra susitarimo dalykas, belieka susitarti. Susitarimas gali būti pasiektas ir toje grupėje, kurioje N. Vasiliauskaitė dalyvauja, ir visai kitoje. Ir pats susitarimas gali būti bet koks – kas nors ir pačią N. Vasiliauskaitę gali pripažinti ne žmogumi pagal kokį nors „sutartinį“ požymį.
Tolesniame tekste N. Vasiliauskaitė staiga „užmiršta“, kad ką tik ginčijosi dėl to, ar fašistiniu laikytinas principas, jog žmogus yra tai, ką visuomenė sutaria laikyti žmogumi. Toliau jau ji (kaip, beje, ir jos gynėjas V. Laučius) mano tezę apverčia taip: „jei nepritari abortų draudimui, esi fašistas“. Ko nerašiau, tai nerašiau (abortų gynimas paremtas tik vienu iš daugelio „sutartinės“ žmogaus sampratos praktinių pritaikymų). Bet argi galima pykti ant žmogaus, kuris mąsto „tonine“ kalba ir nepripažįsta logikos taisyklių?
Pasirodo, naciai „garbino gausias šeimas, o abortus „arijų moterims“ griežčių griežčiausiai draudė“. Teisingai pastebėta – „arijų moterims“. O štai „ne arijų“ moterims galiojo kiek kitokios taisyklės – jų abortai būdavo skatinami ar net privalomi. Tiesa, žmogaus apibrėžimą naciai vis dėlto sukūrė pagal kitus kriterijus – ne pagal jo raidos stadiją, o pagal rasę. Neabejotina bendrybė su N. Vasiliauskaitės pažiūromis yra ta, kad keliamas klausimas, ką iš žmonių galima laikyti žmonėmis, ir į jį pateikiamas atsakymas, susiaurinantis gamtinių kriterijų sąlygotas žmonijos ribas.
Nesinorėtų komentuoti tokių nusišnekėjimų, kaip „abortas kvalifikuotinas būtent kaip moters sprendimas nieko nedaryti“, nes vaiko nužudymas, neretai suplėšant jį į gabalus, yra itin savotiškas „nieko nedarymas“. Jeigu N. Vasiliauskaitė nesugeba arba nenori to suvokti, aš neturiu jokių šansų jai tai išaiškinti.
N. Vasiliauskaitė vėl atkakliai kartoja ankstesnę logikos klaidą, kad jei esant vienodoms sąlygoms išgelbėti gyvybę, pasirenkama viena iš jų, tai tas, kuris neišgelbstimas, yra laikomas „mažiau žmogumi“. Šie du teiginiai nėra niekaip susiję vienas su kitu ir vienas iš kito neišplaukia. Pasirinkimą, ką gelbėti, gali lemti daugybė įvairiausių motyvų (nuomonė, kad vienas iš jų „labiau žmogus“, yra teoriškai galima tik kaip vienas iš daugelio variantų). Kas neturi logikos pradmenų, tas, matyt, ir pirštu parodžius į klaidą, šito nesuvoks.
Abortų draudimo priešininkai visi kaip vienas (ir N. Vasiliauskaitė čia ne išimtis) neužmiršta pabrėžti, kad jie nėra už abortus, o tik už galimybę abortą pasirinkti. Įdomu, ar tokią išlygą kas nors rimtai vertintų, jeigu, pavyzdžiui, atsirastų aktyvistai, įrodinėjantys, kad reikia legalizuoti samdomus žudikus, kaip vieną iš galimybių susitvarkyti asmeninius bei verslo reikalus? Bet jie, žinoma, ne už žudymą, tik už tai, kad reikia palikti tokią galimybę, kaip kraštutinę priemonę? Galėtų dar ir pridurti: legalūs samdomi žudikai mokėtų valstybei mokesčius, ir šiuos pinigus galima būtų skirti švietimui – paskaitoms, lankstinukams ir knygoms apie tai, kad žudymas – ne išeitis, žudyti nėra gerai? Juk galų gale (dėmesio, viešosiose diskusijose populiarus, tiesiog universalus argumentas!) draudimai problemos neišsprendžia: jau tūkstančius metų žudymas uždraustas, o žmogžudystės vis dar vykdomos.
Šia pakilia gaida baikime N. Vasiliauskaitės atsakymo studijas ir pereikime prie kito autoriaus, nusprendusio užstoti mano skriaudžiamą filosofę – Vladimiro Laučiaus. Kai kurie jo argumentai sutampa su N. Vasiliauskaitės, todėl dėl jų nebesikartosiu.
Reikėtų pastebėti, kad ir V. Laučius priima teiginį, jog žmogus yra „ne gamtinė tikrovė, o sociopolitinė kategorija“, ir dargi priduria, kad „klasikinė tradicija moko, jog racionalumas, kalba ir politiškumas yra savybės, išskiriančios žmogų iš gyvūnijos pasaulio“. Išeitų, kad ne tik negimęs vaikas, bet ir gimęs, bet dar nekalbantis, turėtų būti priskirtas gyvūnijos pasauliui, iš kurio galutinai išsivaduos galbūt tik tapęs politiku. Kitą vertus, V. Laučius kategoriškai neneigia ir gamtinės realybės, tad jo pozicija „sutartinio žmogaus“ klausimu lieka gražiai miglota. Kažkur šioje migloje paslėpta „aksioma“, kad negimęs vaikas vis dėlto nėra žmogus.
Pirmoji mano yda, kurią nurodo V. Laučius, yra ta, kad aš jau esu sukritikavęs nemažai autoritetingų veikėjų (jaučiuosi juos „pašalinęs iš kelio“). Ką gi, matyt viršijau limitą. Jeigu kas nors tą limitą yra nustatęs, tai greičiausiai jį viršijau jau gerokai anksčiau, nes V. Laučiui nežinomas visas sąrašas. Vis dėlto V. Laučiaus kantrybės taurę perpildė šiame sąraše atsiradusi N. Vasiliauskaitės pavardė („agresyviajam kolegai… užkliuvo N. Vasiliauskaitė“).
„N. Vasiliauskaitė juk savo straipsnyje nesuteikia teiginiui apie konvencinį visuomenės sprendimą, ką laikysime žmogumi, normatyvaus turinio. Jei autorė viso labo tik konstatuoja, kad vyrauja būtent tokia politinė praktika“, – teigia V. Laučius. Anaiptol. Jeigu tokios praktikos egzistavimas pateikiamas kaip argumentas, pagrindžiantis, kodėl negimusio kūdikio negalima (ar nereikia) laikyti žmogumi, tai visuomenės sprendimo principas yra naudojamas kaip normatyvus.
Į įdomybių skyrelį galima būtų įrašyti V. Laučiaus samprotavimus, kad gyvūnų teisių pripažinimas reiškia, kad visuomenė sutarė gyvūnus laikyti žmonėmis. Čia, tiesą sakant, net komentuoti nėra ko. Nebent pridursiu, kad istorijoje esama pavyzdžių, kai gyvūnai būdavo šaukiami net į teismą. Ko gero, pagal V. Laučiaus logiką, gyvūnai visada buvo neatskiriama žmonių visuomenės dalis.
O štai kitas įdomus samprotavimas: „Kitaip tariant, gyvenimas, kuriuo realizuojama intelektinė, socialinė ir moralinė žmogaus prigimtis yra vertingesnis už gyvybę“. Manau, nuo čia nebetoli iki išvados, kad prastuomenę, esant reikalui, galima paaukoti elito „gero gyvenimo“ vardan. Kol kas šį principą bandoma taikyti tik abortų aukoms, nesirūpinant kitomis šio principo loginėmis implikacijomis.
Savo samprotavimus V. Laučius baigia iškilminga išvada: „Politinis gyvenimas neturi persikelti į žmonių privačias erdves (idia, oikos), į mūsų miegamuosius ir lovas. Savo ruožtu intymūs santykiai nėra politinio miesto (polis) reikalas – jie netvarkomi politinių sprendimų agoroje. Šiuo požiūriu seksas ir miestas, kitaip nei šiais žodžiais pavadintame amerikiečių seriale, turi būti ne tik atskirti, bet ir vienas nuo kito patikimai apsaugoti.“
Pasirodo, abortai V. Laučiui yra sekso dalis. Ir kaip tokia jie turi likti už bet kokio valstybės dėmesio ribų. Žinia, žvelgiant pro filosofinius V. Laučiaus akinius, galima būtų teigti, kad kiekvienas žmogus yra sekso akto rezultatas. Lieka tik vienas neaiškumas – kurioje savo raidos stadijoje jis nustoja būti to akto dalimi ir pradeda būti savarankišku subjektu? Čia turbūt teks palaukti naujų įžvalgų.
Tik norėtųsi pastebėti, kad valstybė jau seniai įžūliai įsikišo į intymiausias vietas – lovas, pakrūmes ir viešnamius, Baudžiamajame kodekse nustatydama bausmes už išprievartavimą, vaikų tvirkinimą ir pan. V. Laučiaus laukia sunki kova, kad iš tų vietų valstybę išprašytų ir jas „patikimai apsaugotų“ nuo policijos dėmesio.
Tuo tarpu abortų problema, kol jų šalininkams ne itin sekasi įtikinamai dehumanizuoti ankstyviausias žmogaus raidos stadijas, labiau sietina su žmogaus teisės į gyvybę apsauga, o ne su V. Laučiaus saugomais intymiais malonumais. Jais, beje, ir turėtų apsiriboti „už pasirinkimą“ apologetų propaguojamas pasirinkimas. Kiekvienas gali rinktis arba nesirinkti tų malonumų, juos pasirinkęs, naudotis arba nesinaudoti gausiu apsaugos priemonių arsenalu, tad nereikėtų verkšlenti, kad kažkas kažką „verčia gimdyti“. Bet jeigu jau atsitiko taip, kad po visų tų malonumų užsimezgė nauja gyvybė, turi atsirasti ir to naujo žmogaus teisės bei jo tėvų pareigos.
….
. “Never mistake motion for action.” by Ernest Hemingway….
thank you
Like or Dislike:
0 
0