NOSTRADAMAS: KĄ MUMS ŽADA ATEITIS?

Nostradamas, mokslininkas ir pranašas, buvo savojo laikmečio vaikas. XVI šimtmetis atnešė daug lemtingų permainų. Renesanso ide­alų triumfas ir sunykimas, dažni religiniai karai, perėjimas iš vienos san­tvarkos į kitą. Senosios vertybės dingo, o naujosios dar nebuvo susifor­mavusios. Todėl pranašas ateitį mato labai baisią — tai krikščioniška­sis istorinio dėsningumo supratimas.

Kaip kiekvienas Renesanso epochos žmogus, jis derino savo požiūrį į pasaulį su mitologiniu (natūrfilosofiniu ir pusiau stabmeldišku). Remdamasis pasaulėžiūra, istoriją suvokė kaip besisukantį abejingo li­kimo Fortūnos ratą, pakeliantį ir nubloškiantį tiek pavienį žmogų, tiek ištisas tautas. Nostradamas harmonizuoja šiuos du požiūrius, istorinės gerovės, „taikos” tarpsnius apibūdindamas kaip trumpus ir mažareikš­mius, o negandų laikotarpius — ilgus, kupinus katastrofų, karų ir epidemijų. Jo mąstyme susipriešina du istorijos supratimai: krikščioniška­sis (istorija kyla tiesia linija) ir pagoniškasis (ciklais). Nugali stabmeldiš­koji nuolatinio visų įvykių ir situacijų pasikartojimo samprata.

Bažnyčia žmonijos istorijai tradiciškai skiria 6000 metų (Dievas kūrė pasaulį 6 dienas). Tada įsiviešpataus Antikristas. Paskui vėl ateis Mesijas, kuris nuvers jį. Prasidės Aukso amžius, Dievo karalystė, truk­sianti lygiai tūkstantį metų (atitinkančių septintąją dieną, kai Dievas, sukūręs pasaulį, ilsėjosi). Paskui, kada sueis lygiai 7000 metų nuo pa­saulio sukūrimo, įvyks Paskutinysis teismas, ir nutrūks istorijos tėkmė. Bet Nostradamui per ankšta tradiciniuose rėmuose. Besisukantis Fortū­nos ratas jo vaizduotėje pagimdo ne vieną, bet tris Antikristus. Baigian­tis kiekvieno jų viešpatavimui, Šėtonas bus sukaustomas ir laikomas gilioje prarajoje. Pirmuosius du kartus — neilgai, trečiąjį — Bažnyčios

numatytuosius tūkstantį metų. Bet pasirodo, kad ir po šio Kristaus vieš­patavimo tūkstantmečio Šėtoną vėl išleis iš bedugnės, ir viskas pasi­kartos. Kaip amžinai sukasi Fortūnos ratas, taip amžinai vienas kitą keis taikių atokvėpių ir nelaimių metai.

Taigi, ką mums žada jau netolima ateitis — XXI šimtmetis?

XXI AMŽIUS IR DIDŽIOJO MONARCHO ATĖJIMAS

Nostradamas pranašavo, kad XXI amžiaus pradžioje ateis Didy­sis monarchas, kuris nuveiks didelius darbus. Pranašas jį vadina Hen­riku Didžiuoju, Henriku Laiminguoju. Jo atėjimo ir Prancūzijos prikėlimo galima laukti jau apie 1999 metus. Didžiajam monarchui lemta suvienyti Europą, išvadavus ją nuo visų priešiškų jėgų, kurioms Nostradamas priskiria „geltonosios rasės ordas” ir Azijos tautas. Jis taps pasaulio ir suvienytųjų Europos tautų valdovu ir padovanos žmonijai 57 taikos me­tus. Apie tai kalba VI, 70 ketureilis, galintis būti ateinančiojo gyvenimo ir veiklos epigrafu:

Pasaulio valdovu taps Henrikas Didysis,

Kuriam ir po mirties jaus palikuonys meilę, pagarbą ir baimę.

Jo vardas, jo darbų šlovė gyvens ilgiau už jį.

Jį vienas titulas patenkins — Nugalėtojas.

Didysis monarchas, kaip jau minėjome ankstesniuose skyriuo­se, yra Burbonų dinastijos palikuonis ir Henriko IV, panašiai kaip Kristus pasirinkusio kankinamą mirtj, darbų tęsėjas. Jis gims mieste, esančia­me ten, kur susikerta 0″ ilguma ir 48° platuma (IV, 95 ir VII, 10 katre­nai). Apie būsimojo valdovo kilmę rašoma XI, 14 ketureilyje:

Erelio ir lelijos šeimoje gims Didysis princas,užimsiantis sostą greitai ir vis dėlto vėlai.

Saturnas yra Svarstyklių žvaigždyno aukščiausiame taške.

Veneros namas yra silpstančios augimo jėgos ženkle.

Dama, nešiojanti įsčiose vyriškos lyties kūdikį, pratęs Burbonų giminę.

Žodžiu jond’ (it. „rondon” — „mažas erelis” — trumpesnė for­ma) paprastai vadindavo dvarininkus. Vadinasi, jo tėvas — smulkiad-varis bajoras. Motina priklauso vienai iš Burbonų giminės atšakų (V, 71). Vėliau, kai jaunasis karalius pasieks savo galybės ir šlovės viršū­nę, paaiškės, kad jo tėvas taip pat kilęs iš Burbonų giminės. IX, 84 ketureilis pasakoja, kaip tai įvyks: valdovas įsakys atidengti sarkofagą, tikriausiai esantį Vatikane, ir, dideliam savo džiaugsmui, jame ras „didžiojo romėno” — Popiežiaus — parašytą dokumentą, patvirtinantį, kad Didysis monarchas priklauso Burbonų dinastijai. 38-ajame pranašavi­me Nostradamas dar kartą pabrėžia, kad karaliaus, kurį vėliau garbin­gai vadins Nugalėtoju ir Imperatoriumi, gyslomis teka Ematjeno kraujas, t.y. jis yra Liudviko XIV palikuonis.

Gimus Didžiajam monarchui, apie kurį visi valdovai sakys, kad jis yra Dangaus siųstasis, pasirodys slėpiningi ženklai, apie kuriuos kal­bama IV: 93 katrene:

Gyvatę, kurią prie pat karaliaus ložės pamatys,

Dama (naktį) užmuš (?), šunims net nesulojus.

Tuomet, atėjęs iš dangaus, gims Prancūzijoje didingas

Princas, Ir tai matys visi kiti princai.

M.Morenas taip aiškina šį ketureilį: „Kai kylančio Mėnulio maz-

gas (te serpent — „gyvatė”) įeis j Liūto ženklą (liet royal), naktį slapta pagimdys moteris. Tai įvyks jaunaties metą (chien n’ abayerant). Tada Prancūzijoje gims valdovas, tikrasis karalius, ir visi didieji vadai išvys danguje ženklus. Šis ketureilis turi astrologinį atspalvį: gali sietis su 1961 metų birželiu — 1963 metų sausiu. Kai kurie komentatoriai mano, jog Didysis monarchas gimė 1962 m. vasario 4 d. per Vandenio didžiąją doriforiją.

Dangaus ženklai, pranešantys Didžiojo monarcho atėjimą, mini­mi ir X, 72 katrene:

1999-ųjų septintąjį mėnesį

Danguje pasirodys didysis bauginimo karalius.

Jis prikels didįjį Angulemo karalių,

Kuris, anot jo horoskopo,

Valdys iki ir po pasaulinio karo.

Nostradamas savo pranašystėse rėmėsi Julijaus kalendoriumi. Pagal Grigaliaus kalendorių, tai bus 1999 metų rugpjūčio 11 d. Tuomet danguje pasirodys „didysis bauginimo karalius”, t.y. įvyks didžiausias XX šimtmečio Saulės užtemimas. O XVI amžiuje, Nostradamo laikais, toks reiškinys sukeldavo visuotinę paniką. Matyt, Nostradamui netrūko astronomijos žinių, be kurių jis nebūtų sugebėjęs apskaičiuoti užtemimo laiką. Šis reiškinys sutampa su pranašaujamu Prancūzijos karalystės atkūrimu.

1999 m. rugpjūčio 11 d. Henrikas Laimingasis užims Prancūzi­jos sostą ir valdys, kaip rodo jo horoskopas, laikotarpiu iki ir po pasau­linio karo. Jis pakeis paskutinįjį Prancūzijos prezidentą, kuris dėl Atlanto valstybių tarpusavio karo ir arabų agresijos į Viduržemio jūrą atsisakys valdžios (IV, 14). Paskui Didįjį monarchą karūnuos (IV, 86):

Tais metais, kai Saturną sujungs su

Vandeniu ir Saule, Reimse ir Ekse priims ir šventu aliejumi pateps

Stiprų ir galingą karalių.

Po pergalių jis mirs nekaltas.

Šis astrologinis ketureilis nurodo dviejų Didžiojo monarcho ka­rūnavimų datą: 1994 metų vasaris. Šiuo metu Saturnas Žuvų ženkle susijungs su Saule.

Kaip ir daugelj Prancūzijos karalių, Didįjį monarchą karūnuos ne kartą: Reimse — kaip Prancūzijos karalių, paskui kaip Karolį Didįjį — Eks la Šapelėje. Jaunasis karalius susidurs su beveik neišsprendžiama problema: jam teks išvaduoti Europą iš chaoso. Pagal katreną IV, 74, dar labai jaunas būdamas Henrikas paims valdžią ir bris per „kraujo ir ašarų jūrą”, pasirodys esąs didžiai talentingas karvedys. Anglijos, išsigandusios islamo plitimo, pavestas ir padedamas, jis išvys arabus iš Ispanijos (X, 95). Sutikęs sąjungininką, garbanių karalių (Italijos dikta­torių), nugalės užgrobusius Turkiją arabus (II, 79). Konstantinopolis, Na­poleono vadintas „pasaulio raktu”, narsiojo karvedžio garbei bus „pa­krikštytas” Henrikopoliu (34-asis pranašavimas). Nostradamas dar gy­vas būdamas apie tai papasakojo savo mokiniui Emede Šovinji, vėliau aprašiusiam mokytojo gyvenimą.

Kova su Arabų imperija tęsis iki XXI amžiaus pirmųjų dešimtme­čių. Egiptiečiai vakarų karinėms pajėgoms uždarys Sueco kanalą, kurį, kaip rašoma X, 79 ketureilyje, išlaisvins „jaunasis heraklis” (Henrikas Laimingasis), privertęs Rytų valdovus (arabų kalifus, X, 47) paklusti, ir su nugalėtojų kariuomene grįš į tėvynę.

JAV ir Anglija, kurių okupaciniai daliniai stovės Prancūzijos pie­tuose, sveikins jaunojo valdovo pergalę Viduržemio jūroje ir Artimuo­siuose Rytuose, nenumanydamos, jog Henrikas gali žygiuoti ir prieš juos. Netikėtai karvedys Nime užpuls anglų generolą. Pastarasis sutri­kęs padarys nepataisomą taktinę klaidą (V, 59 ir V, 65): beviltiškoje padėtyje šauksis pagalbos dalinius, tarp kurių bus ir su arabais Ispani­joje kovoję vokiečiai, tačiau vis tiek pralaimės (IV, 71).

Tarytum karo korespondentas Nostradamas aprašo milžinišką mūšį dėl Europos laisvės Provanse ir Rivjeroje: „Pragaras prasivėrė, Didžioji mirties karalystė išėjo iš po žemės” (X, 87). Čia, matyt, turimas galvoje atominis ginklas.

Anglosaksai pralaimi jūroje, patirdami didžiulius nuostolius. Jau­nasis karalius užvaldo Šiaurės Prancūziją, liekančia pasiekiama angli­konų pajėgoms. Negaišdamas laiko, padedamas povandeninio laivyno, Henrikas užpuola Angliją (II, 22). Nostradamas taip pat mini baisingos galios tolimojo veikimo raketas („Žaibuojančius”), kurios naikina Londo­no turtus (III, 13). Pirmą kartą nuo Vilhelmo Užkariautojo laikų Henrikas įžengia j britų žemę. Tolesnis Anglijos likimas nepavydėtinas. Ji tampa viena iš JAV valstijų. Tai skelbia dvi ketureilio X, 66 eilutės:

Londono valdovą skiria Amerika,

Škotijos sala valdoma per ledą (avialinija per Islandiją ir Šiaurės ašigalį).

Nors Anglija ir pralaimėjo, Italija nepatenkinta karinių jūros pa­jėgų valstybės sąjungininkės vaidmeniu. Toliau dvigubą žaidimą tęsia diktatorius garbanotais plaukais, pavydintis jaunajam karaliui šlovės.

Ryžtingu šuoliu Henrikas Laimingasis nugali aukštutinę Italiją ir užima Milaną (IV, 37). Austrų generolas patenka j nelaisvę. Jį apjuosia (IV, 34) „auksine grandine”, atveda pas pergalingąjį Henriką ir visaip pagerbia. Kinijos išsiųstasis „raudonasis laivynas” sunaikinamas Rivje-ros pakrantėse (IV, 37; IV, 68). Pasiektos pergalės jaunajam valdovui nesuteikia nusiraminimo. Jam tenka sunkus išbandymas: Tolimųjų Rytų audra, kurios niūrūs debesys užtemdys žmonijos politinius horizontus.

ULMO MŪŠIS

Okupavus Tibetą, Kinijos bandymas per Himalajus įsiskverbti į Indiją baigėsi nesėkmingai. Gali būti, kad šis bandymas pasikartos. Nostradamas, tai žinodamas, IV, 51 ketureilyje praneša:

Garbėtroška vadas persekios priešą.

Nepaisydamas pasipriešinimo, sugrįš į priešo teritoriją.

Pėsčiomis skubėdami į priekį, prie persekiojamųjų tiek prisiartins,

Kad kova įsiliepsnos prie Gango krantų.

Mao sekėjai gali įsiviešpatauti pasaulyje dviem būdais: sudarę sąjungą su arabais, įsiveržti į Europą per Artimuosius Rytus ir Vidurže­mio jūrą arba, užkariavę Sibirą ir Uralą, pereiti Kaukazą ir pietine Juo­dosios jūros pakrante pasiekti Konstantinopolį, kad iš ten per Balkanus ir Dunojaus baseiną patektų į Vidurio ir Vakarų Europą. Tiesa, Kinijos skverbimuisi į Sibirą prireiks ne vieno dešimtmečio, tačiau kitame amžiuje didžiulė kinų kariuomenė, perėjusi Rusiją, pasieks Kaspijos jūrą, įveiks Kaukazą ir pietine pakrante pasieks Konstantinopolį. Surengę kru­vinas skerdynes, jie veržliai puls Centrinę Europą, kad sunaikintų savo pavojingiausią priešininką — Henriką Laimingąjį. Tuo tarpu į Centrinę Europą per Italiją įsiverš ir arabų kariuomenė. Garsusis strategas Nost­radamas šį įvykį aprašo savo katrenuose.

V, 54:

Iš Juodosios jūros ir didžiosios Tartarijos (Centrinės Azijos)

Ateis Karalius, norintis pamatyti Prancūziją:

Jis pereis per alanų ir armėnų šalis

Ir Bizantijoje paliks savo kruvinąjį rimbą.

II, 29:

Žmogus iš Rytų (Arabas) paliks gyvenamąją vietą.

Kad pamatytų Galiją, pereis Apeninus.

Jis įveiks kalnus ir sniegynus

Ir kiekvieną čaižys savuoju botagu.

IV, 68:

Esančiais visai arti Veneros ir sykiu nutolusiais nuo jos metais

Du didieji Azijos ir Afrikos Valdovai

Susitiks su Reino ir Dunojaus Valdovu.

Maltoje ir Ligurijos pakrantėje — šauksmai ir ašaros.

Baimė, pranokstanti visus Apokalipsės vaizdus, sukaustys Eu­ropos tautas. Ypač didžiulė panika kils Prancūzijoje, j kurią planuoja įsiveržti geltonieji, palikę kruviną savo pėdsaką prie Reino ir Dunojaus.

Pranašas šią baimę mini 40-ojoje pranašystėje:

Vakarų ir Rytų karaliai bėga.

Anstesnieji užkariautojai paklus naujiesiems.

Bet pavojaus valandą ateis ir išsigelbėjimas.

Tai — Henrikas Laimingasis, kuris nuožmiausiame visų laiku mūšyje netoli Alpių sutriuškins „Didijj kupranugarį”. Kupranugaris —Azi­jos gyvūnas, prieš Kristaus gimimą iš Mongolijos atvežtas į Arabiją, — taiklus susivienijusių kinų ir arabų simbolis. Didžiausias visų laikų Ulmo mūšis įvyks Juros kalnų, besidriekiančių Prancūzijoje ir Šveicarijoje, pa­pėdėje. Ar tai ne biblinis Armagedonas, minimas Apokalipsės („Apreiš­kimo Jonui”) 16-ajame skyriuje? Nostradamas šias kautynes aprašo V, 68 ir VIII, 34 ketureiliuose:

V, 68:

Iš Reino jis ateis Dunojaus vandenų išgerti:

Didžiojo kupranugario sąžinė negraužia.

Gyvenantieji prie Ronos ir dar labiau — prie Luaros krūptelės.

Bet šalia Alpių įvyks mūšis, kuriame Gaidys sunaikins Kupranugarį.

VIII, 34:

Po Liūto pergalės Zodiako Liūto ženkle

Juros aukštumoje įvyks visuotinės kautynės:

Septyni milijonai užmuštųjų ir sužeistųjų.

Ulmo liūtas ras kapą popiežiaus srityje, šalia Avinjono.

Taigi Henrikas, Ulmo Liūtas, išgelbės Europą ir neleis sunaikinti Vakarų kultūros. Po šios pergalės jis bus išrinktas Romoje „Europos karaliumi” ir, sulaukęs žilos senatvės, mirs Avinjone.

57-ERI TAIKOS ZEMEJE METAI

Henrikas Laimingasis žemės tautoms padovanos 57-erius tai­kos metus. Nostradamas X, 89 katrene pranašauja ateisiantį „palaimin­gąjį laiką”:

Vėl mūrijamos marmuro plytų sienos. 57-eri taikos metai:

Žmonių džiaugsmas.

Vandentiekis (tarptautiniai ryšiai) atstatytas.

Sveikata, gausūs derliai, linksmybė.

Pirmalaikiais skaičiavimais, taika prasidėsianti 2040-aisiais metais.

Valstybės santvarkos pagrindu tampa teisingumas (X, 42):

Dieviškosios kilmės žmonių karalija

Savo vadų valdžią panaudos taikos ir santarvės

išsaugojimui. Antrojoje Henriko valdymo pusėje karas atsidurs

nelaisvėje. Ilgai jisai išsaugos žemėj taiką.

Tuo metu ir kitos pasaulio dalys jungsis j valstybių federacijas. Be jau egzistuojančių Suvienytosios Amerikos ir Jungtinių Europos Vals­tijų, susikurs Suvienytoji Azija ir Suvienytoji Afrika. Henrikas taps pa­saulinės vyriausybės vadovu (VI, 70), valdys visą žemę ir galės už­drausti karus ir konfliktus. Savo rezidencija karalius Henrikas pasirinks Avinjoną, senąją Popiežių rezidenciją prie Ronos. Apie tai pasakoja X, 75 ketureilis:

Jeigu nebus suartėta su Azija,

Ateis Kažkas iš didžiojo Hermio Lygos

Ir išplės savo viešpatavimą

Visiems Rytų karaliams.

Šis seniai lauktas taikos kunigaikštis bus Henrikas Laimingasis, išeivis iš Prancūzijos, kuri galų laikais garbino Hermj (Merkurijų), išmin­ties dievą.

Jisai gins visas krikščioniškąsias valstybes ir sugrąžins į Romą Popiežių, besislapstantį nuo arabų ir kinų agresijos, kuris, būdamas kilęs iš Burbonų giminės, perkels savo rezidenciją prie Ronos, į Avinjoną. Didysis karalius globos sportą ir atnaujins Olimpines žaidynes (IV, 36).

Pasaulis neteks didžios, taurios, humaniškos asmenybės. Hen­riką palaidos ne mauzoliejuje, o kviečių lauke, kad jo kūnas jaustų am­žinąją mirties ir gimimo kaitą.

TRYS ANTIKRISTAI

Antikristas siekia Vakaruose sunaikinti krikščionybę: savo ginklu pasirenka Azijos tautas ir fanatikus musulmonus. Jų pergalė reikštų Eu­ropos ir krikščionybės galą. Pulti Vakarų žmonių sielas imta dar Nost-radamui gyvam esant. Viduramžiais svarbiausia buvo Dievas, kitaip bū­tų neįmanomi nei kryžiaus žygiai, nei katalikų bažnyčių statyba. Tačiau XVI amžiaus pradžioje pradėjo pulti prieš Dievą nusiteikusios jėgos, kurias įkūnijo Pirmasis antikristas (ji vaizdavo Albrechtas Diureris ir Lu­kas Kranachas).

Jį pranašas mini laiško Henrikui II dvidešimt trečiajame skir­snyje: „Po to Didžioji imperija ir Antikristas rasis ten, kur kažkada buvo Atilos imperija. Ją naujasis Kserksas užpuls su nesuskaičiuojama ka­riuomene, ir Šventoji Dvasia apsireikš 48-ojoje paralelėje ir išvarys šlykštųjį Antikristą, kuris kovos su karaliumi, Jėzaus Kristaus vietininku (t.y. Romos popiežiumi) žemėje. Ir jo Bažnyčia, jo karalystė bus amžina”.

Apie šio Antikristo gimimą ir tolesnę veiklą, matyt, kalbama net trijuose iš eilės katrenuose (X, 9 — X, 11):

X, 9:

Ūkanotą dieną Figuero pilyje

Negarbinga moteris pagimdys nepriklausomą monarchą.

Jis gims po savo tėvo, pravarde „kelnės ant žemės”,

mirties. Niekada nebuvo taip prastai besitvarkančio karaliaus.

X, 10:

Susitepęs žmogžudyste ir negirdėtu ištvirkavimu,

Visos žmonių giminės didysis priešas,

Tas, kuris bus blogesnis už savo senelius, dėdes ir

tėvus. Plienas, ugnis, vanduo, kraujas ir žiaurumas.

X, 11:

Pavojinga perėja šalia Junkeros

Po tėvo mirties gimusysis perves savąją gaują.

Kad be krovinių pereitų Pirėnų kalnus,

Hercogas skubės iš Perpinjono Į Tendė.

Jį, matyt, apibūdina ir X, 75 katrenas:

Išsišokėlis nepažinos savojo skeptro.

Jis teršia didžiūnų mažų vaikų gerą vardą.

Dar niekuomet nebuvo tokios šlykščios ir žiaurios

būtybės. Dėl jų žmonų jis juos išvarys į tikrąją mirtį.

Vadinasi, Antikristas gims Ispanijoje, ten ir veiks. Gali būti, kad Nostradamas įsivaizdavo, jog Antikristas yra vienas iš jo nekenčiamo Ispanijos karaliaus Pilypo II palikuonių, galbūt net jo nesantuokinis sū­nus. Seneliai, dėdės ir tėvai, kuriuos Pirmasis antikristas pranoks savo žiaurumu, tokiu atveju yra konkretūs asmenys, Nostradamo amžinin­kai — Karolis V, jo brolis Ferdinandas I ir pats Pilypas II.

Pirmojo antikristo valdymo laikotarpį pranašas apibūdina laiške Henrikui II — 24 ir 25 skirsniuose. Jo valdymo era turėjo prasidėti maž­daug 1605 metais. Nostradamo nuomone, tada atsitiks tokie dalykai:

VI, 57:

Auštant, gaidžiui antrą kartą užgiedojus,

Arabai — Tuniso, Feco ir kiti —

1607 liturginiais metais pagrobs Maroko karalių.

VIII, 71:

Bus labai daug ištremtų, uždraustų astronomų.

Bus cenzūruojamos jų knygos.

1607 metai, su šventomis asamblėjomis,

Tokie, jog niekas nebus saugus.

Pirmajame katrene kalbama apie Naujosios Arabų imperijos slin­kimą į vakarus, antrajame — apie tragišką astronomų likimą Pirmojo antikristo laikais. Beje, juos persekios ir valdant Antrajam antikristui.

Žlugus Pirmojo antikristo karalystei, atgims krikščionybė. „Prie 50-osios paralelės pasirodys Krikščionių bažnyčios atgaivintojas. Įsiga­lės tvirta taika. Vienybė ir sutarimas sujungs priešingų idėjų vaikus, gyvenančius skirtingose karalystėse. Taika bus tokia tvirta, kad religi­nės nesantaikos kurstytoją ir organizatorių įkalins giliausiame požemy­je”.

Antrasis antikristas, anot Nostradamo, pasirodys Pietų Europoje (tarp 37 ir 45-osios paralelių) didelės nesantaikos metu. Apie jo veiklą pasakoja VIII, 99 ir VIII, 98 ketureiliai:

VIII, 99:

Trijų žemės karalių valdžia

Šventąjį sostą perkels į kitą vietą,

Kurioje bus nustatyta kūno sielos substancija

Ir priimta už tikrąjį sostą.

VIII, 98:

Gausiai, kaip vanduo, liesis

Bažnyčios žmonių kraujas.

Ir ilgai (šis srautas) nesiliaus tekėjęs.

Deja! Deja! Dvasininkija nuskurs ir sielvartaus.

46-ajame skirsnyje Nostradamas pateikia chronologinę Antrojo antikristo viešpatavimo seką. Jis viešpataus iki trijų personažų mirties, kurie, matyt, yra trys „pasauliečiai” (arba „laikinieji”) karaliai. Išskirtinis jų bruožas — tamsybė. Galbūt pranašas ir vadino „pasauliečiais”, gretindamas su dvasininkais, o „laikinaisiais” todėl, kad buvo išrinkti tam tikram laikui. Apie pirmąjį „karalių” užsimenama tik tiek, kad jis gimė šimtmečio pradžioje, antrasis yra išeivis iš Liono, t.y. prancūzas, o tre­čiasis — italas iš Modenos ir Feraros šeimų (t.y. iš hercogų d’ Esčių dinastijos, kuri Nostradamo laikais valdė Modeną ir Ferarą).

Antrojo antikristo viešpatavimo laikotarpiu nusmuks mokslas ir kultūra. Nostradamas tai primena IV, 18 ir I, 62 ketureiliuose, taip pat V, 96:

IV, 18:

Labiausiai išmanančius dangaus reikalus

Teis nemokšos monarchai.

Baus pagal įstatymą, persekios kaip nusikaltėlius

Ir mirčiai atiduos tenai, kur juos suras.

I, 62:

Deja, prieš baigiantis Latono ciklui,

Didžiulį nuostolį patirs literatūra (pažodžiui — raidės).

Nuo ugnies, tvano, o daugiausiai — nuo tamsių skeptrų.

To negalima bus atkurti per ilgus amžius.

V, 96:

Rožė didelio pasaulio vidury.

Dėl naujų darbų (arba — idėjų) liejasi žmonių kraujas.

Sakyti teisybę galima tik užsičiaupus.

Tai, ko lauki, ateis pernelyg vėlai.

Pirmuosiuose dviejuose ketureiliuose ir Nostradamo laiške Hen­rikui II apie Antrąjį antikristą pasakojama išskiriant tris bendrus požy­mius: 1 —- užsimenama apie nemokšas valdovus, 2 — žodžiu „raidė” įvardijama tiek raštija, tiek humanitariniai mokslai apskritai, 3 — minimas tvanas. Trečiame ketureilyje (V, 96) to nerasime, tačiau savo tema­tika jis yra artimas dviem pirmiesiems. IV, 18 katrene kalbama apie tiksliųjų mokslų (astronomijos ir pan.) katastrofą, I, 62-ajame — apie humanitarinių mokslų nuosmukį, o V, 96-ajame aprašoma aplinka, ku­rioje visa tai vyks. Kaip žinia, rožė — tylėjimo simbolis, kuris pirmojoje eilutėje minimas ir aiškinamas trečiojoje eilutėje ironišku pastebėjimu — kalbėti, girdi, galima, bet neatveriant burnos.

Nostradamas apskaičiavo (40-ajame skirsnyje), jog 1826 me­tais sukaks 6000 metų nuo pasaulio sukūrimo. Tuomet prasidės lemia­masis septintasis, žmonijos istorijos tūkstantmetis: baigsis Antrojo an­tikristo viešpatavimas ir kuriam laikui įsigalės kone Aukso amžius, lydi­mas visuotinės taikos.

Bet šis atokvėpis bus trumpas. Nutrukus susivieniję Akvilono ir Rytų karaliai vėl ims persekioti Bažnyčią. „Ir šis persekiojimas truks vienuolika ar šiek tiek mažiau metų, nes paskui vyriausiasis Akvilono karalius neteks galios”. Pietuose Bažnyčia bus persekiojama dar trejus metus. Vėliau Pietų Europą nusiaubs maras ir badas. Paskui kažkoks „trečiasis Akvilono karalius” atsisakys savo pirmtakų papročių, atkurs Bažnyčią ir grąžins Popiežiui jo valstybę, o pats iškeliaus į šventąsias vietas, aišku, į Palestiną. Bet tuomet valdžią paims Trečiasis antikris­tas. Nostradamas šį tarpsnį išsamiau aprašo laiško Henrikui II 55-aja-me skirsnyje. Jo darbai aprašomi VIII, 77 ketureilyje:

Antikristas Trys bus greitai sunaikintas.

Jo karas tęsis dvidešimt septynerius kruvinus metus.

Eretikai — negyvi, ištremti, uždaryti katėjime.

Kraujas, lavonai, paraudęs vanduo, žemėj kruša.

Žmoniją nuo šio blogio išvaduos Didysis monarchas — Henri­kas Laimingasis. Laišką Henrikui II pranašas baigia tokiais žodžiais: „Kai pasibaigs šis ilgas ir žiaurus laikotarpis (Trečiojo antikristo karaliavimas), prasidės beveik nauja Saturno karalystė, Aukso amžius. Išgir­dęs apie savo tautos nelaimes, Dievas Kūrėjas įsakys surišti Šėtoną ir įmesti į giliausiąją prarają tūkstančiui metų. Paskui tarp Dievo ir žmonių įsigalės didžioji taika, o nubaustasis tik po tūkstančio metų bus trum­pam atrištas”.