asd

Nusišalinusios sielos


Sekantis Atvejis susijęs su labiau išsivysčiusiu Subjektu, kuris man smulkiau papasakojo apie būtybes, kurios nėra vaiduokliai, bet ir nenori grįžti namo po mirties. Kaip pamatysime iš šio Atvejo, yra du motyvai, skatinantys šias sielas nusišalinti, pabūti vienoms.

16 atvejis

NIUTONAS. Ar yra tokių sielų, kurios po mirties nėra pasiruošusios grįžti į Sielų Pasaulį?

SUBJEKTAS. Taip, kai kurios sielos, išsilaisvinusios iš fizinio kūno, nenori palikti Žemės.

NIUTONAS. Tikriausiai visos jos – vaiduokliai?

SUBJEKTAS. Ne, bet jos gali jais tapti, jei panorės, nors dauguma netampa. Tiesiog jos nenori su niekuo bendrauti.

NIUTONAS. Ir jų dvasinė energija neiškeliauja namo iškart po mirties?

SUBJEKTAS. Neiškeliauja, jei neskaičiuoti tos energijos dalies, kuri niekad nepalieka Sielų Pasaulio.

NIUTONAS. Aš girdėjau apie tai. Bet leiskite paklausti, ar manote, kad šios sielos nusišalina trumpam laikui, ar pasilieka toje neaiškioje būsenoje daugeliui metų (skaičiuojant Žemės laiku)?

SUBJEKTAS. Visaip būna. Kažkas nori kuo greičiau sugrįžti į naują kūną. Šios sielos nenori ilgam atsisakyti fizinio pavidalo. Jos skiriasi nuo daugelio iš mūsų, norinčių atsipūsti ir keliauti namo, kad pasimokytume. Dauguma tokio tipo sielų išties randasi priešakinėse „fronto“ linijose Žemėje. Jos nori palaikyti savo fizinio gyvenimo nenutrūkstamumą.

NIUTONAS. Kiek suprantu, mūsų Vedliai neleidžia mums visą laiką „sukinėtis“ palei Žemę ir iškart įeiti į naują gyvenimą. Argi tos sielos nežino, kad jos turi pereiti normalų sugrįžimo į savo grupes, rekomendacijų gavimo, savo pamokų nagrinėjimo ir naujo kūno pasirinkimo procesą?

SUBJEKTAS. (juokiasi). Jūs teisus, bet Vedliai neverčia grįžti namo tų, kas yra stipraus streso būsenoje, kol jie patys nesupras, koks tai yra gėris.

NIUTONAS. Taip, bet juk jiems neduos naujo kūno, kol jos nepereis persitvarkymo stadijos.

SUBJEKTAS. (gūžteli pečiais). Taip, teisingai.

NIUTONAS. Ar tiesa, kad kai kurios neramios sielos nenori grįžti nei į Žemę, nei į savo dvasinę grupę?

SUBJEKTAS. Taip, tai kita rūšis.

NIUTONAS. Bet jeigu abi tokių sielų rūšys neklajoja Žemėje kaip vaiduokliai, įkyrintys žmonėms, tai ar galima vadinti jas neramiomis, jei viskas, ko jos nori – tai tik pabūti vienatvėje?

SUBJEKTAS. Tai nukrypusios sielos. Jų veiksmai – kokio nors neužbaigtumo rezultatas… kažko, kas traumavo… sukrėtė jas. Jos nenori paleisti praeities ir toks elgesys nenormalus, neįprastas. Jos nesikalbės su savo Mokytojais, būdamos toje nelaimingoje būsenoje.

NIUTONAS. Kodėl jų Vedliai visgi neužsiima tuo ir „neištempia“ jų į dvasinį pasaulį, nežiūrint į jų pasipriešinimą?

SUBJEKTAS. Jei kažkas verstų sielas per prievartą daryti tai, kas joms naudinga, jos neišgaus jokios naudos, jokios pamokos iš situacijos, kurioje atsidūrė – dėl panikos būsenos ir siekio atsiriboti nuo visų.

NIUTONAS. Gerai, bet man visgi norėtųsi žinoti, kodėl sielos, kurios iškart nori sugrįžti į Žemę, nestabtelėdamos dvasiniame pasaulyje, negali iškart gauti naujo kūno.

SUBJEKTAS. Argi jūs nemanote, kad patalpinti neramią sielą į naują kūną – tai būtų labai neteisinga kūdikio, pradedančio naują gyvenimą, atžvilgiu? Šios sielos turi teisę būti vienatvėje, bet jos galiausiai paprašys pagalbos. Jos turi prieiti išvados, kad negali vystytis pavieniui. Ir kad naujas kūnas joms nepadės išspręsti savo problemų.

NIUTONAS. Kur keliauja sielos, kurios nenori klaidžioti po Žemę kaip vaiduokliai, bet ir nenori grįžti namo?

SUBJEKTAS. (liūdnai). Tai gali būti bet kuri erdvė, kurią jos nori sau susikurti. Jos susikuria nuosavą realybę, prisimindamos fizinį gyvenimą. Kai kurios sielos gyvena puikiose vietose, panašiose į sodus. Kitos – tos, kurios, pavyzdžiui, padarė žmonėms žalos – sukuria siaubingas erdves, panašias į kalėjimą, kambarį be langų. Šiose erdvėse jos uždaro save tamsoje ir vienatvėje. Jos pačios sau pasiskiria bausmę.

NIUTONAS. Girdėjau, kad neramios sielos – tos, kurios susijusios su nelaimėmis ar blogiu – yra izoliuojamos Sielų Pasaulyje.

SUBJEKTAS. Taip, bet ten jos bent jau sugeba suvokti muziką, ir jų energija reikiamu būdu išgydoma – su meile ir rūpestingumu.

NIUTONAS. Ar galite papasakoti, kaip mūsų Vedliai elgiasi su visomis sielų rūšimis, kurios savanoriškai save įkalino?

SUBJEKTAS. Jie duoda joms laiko užbaigti savo išmėginimą iki galo. Tai sudėtingas uždavinys mokytojams. Jie žino, kad šios sielos susirūpinusios savo grupės narių įvertinimu ir jų reakcija. Jos pilnos negatyvios energijos ir nesugeba aiškiai mąstyti. Tiems, kas nori joms padėti, reikia padėti daug pastangų, kol siela sutiks atsisakyti savo laisvanoriško įkalinimo.

NIUTONAS. Ko gero, įtikinimo metodų yra tiek pat, kiek ir Vedlių?

SUBJEKTAS. Be abejo. Ir tai dar priklauso nuo meistriškumo laipsnio. Kai kurie mokytojai nesiartina prie neramios sielos, kol jai nenusibos jos pačios vienatvė, kol ji nepaprašys pagalbos. Tai gali užimti kažkiek laiko. (pauzė, paskui tęsia) Kiti mokytojai lanko sielas ir kažkiek bendrauja.

NIUTONAS. Ar galiausia palengvėja toms neramioms sieloms?

SUBJEKTAS. (pauzė). Galiu pasakyti tik tiek, kad galiausiai visiems palengvėja vienokiu ar kitokiu būdu, įvairių paskatinimų… (juokiasi) arba įtikinėjimo dėka.

Tie iš jūsų, kurie susipažinę su mano darbu, žino, kad aš turiu tvirtus įsitikinimus įtakos, kurią sielos atmintis daro žmogaus mintims, atžvilgiu. Sielų izoliacija ir nusišalinimas, pavaizduotas 16 Atvejyje, gali pasirodyti panašūs į krikščionišką skaistyklą ar nuodėmių atpirkimo vietą. Ar galėjo ši religinė koncepcija kilti iš fragmentiškų sielos atsiminimų apie nusišalinimą Sielų Pasaulyje, o paskui būti paneigta Žemėje? Yra daug panašumų, o taip pat ir skirtumų tarp informacijos, kurią „aš“ aptikau sielų izoliacijos atžvilgiu ir skaistyklos sąvoka, vartojama bažnyčios. Krikščioniškoji doktrina apibūdina skaistyklą kaip saviapsivalymo būseną, skirtą tiems, kam reikia sunaikinti visus nuodėmės pėdsakus, prieš pakylant į dangų. Girdėjau, kad kai kurios sielos, esančios izoliacijoje, praeina apsivalymą, kai tuo tarpu kitoms reikalingas energijos atstatymas. Tačiau mes neišeiname iš izoliacijos visiškai apsivalę. Priešingu atveju atkristų būtinybė įsikūnyti dar kartą. Be to, toji įzoliacija nėra kažkokia tremtis. Paskutiniu laiku mažiau konservatyvūs krikščionių bažnyčios elementai nebeakcentuoja dėmesio ties pragaru, kaip buvo anksčiau. Tačiau bažnyčia visgi atmeta universalizmą – tikėjimą tuo, kad visi keliauja į dangų. Bažnyčia mano, kad žmonių, mirusių be atgailos, sielos eina į skaistyklą, o paskui už bausmę kenčia „amžinojoje pragaro liepsnoje“. Pagal bažnyčią, būti amžinai prakeiktu reiškia būti atskirtu nuo Dievo – skirtingai nuo tų, kurie yra palaiminti. Krikščionybė nepriima idėjos, kad pomirtiniame pasaulyje viskas atleidžiama. Remiantis mano patirtimi, visos sielos patiria atgailavimą, kadangi jos jaučia savo atsakomybę dėl priimtų sprendimų. Remiantis tuo, ką sužinojau, sielos energija negali būti sugriauta ar sunaikinta, tačiau ją galima pakeisti ir išvalyti nuo žemiško užterštumo. Sielos, kurios nori pabūti vienatvėje po mirties Žemėje, irgi savęs negriauna, dar daugiau – jos jaučia, kad izoliacija joms reikalinga, kad neužterštų negatyvia energija kitų sielų. Yra sielų, kurios nesijaučia užterštos, bet jos nepasiruošusios tam, kas jas kas nors guostų.

Svarbus dalykas, kurio nereikėtų užmiršti, yra tai, kad sielos yra savo energijos šeimininkės ir pačios prašosi pas Vedlius, kad jas patalpintų į gydymo ir atstatymo centrus pomirtiniame Sielų Pasaulyje. Ten egzistuoja terapinės zonos, išdėstytos nuošaliau nuo jų dvasinių grupių, kur tokios sielos gali būti izoliuotos ir turi laiko apmastymams. Tačiau tai kryptingos terapijos forma. Neramios sielos, apie kurias pasakojo Subjektas 16-ame Atvejyje, dar nesiryžo gauti pagalbos. Visi mano Atvejai liudija apie tai, kad po mirties mes turime teisę atsisakyti savo dvasinių Mokytojų pagalbos ir apsieiti be jos tiek laiko, kiek mums norėsis.

Mano lekcijų klausytojai klausinėja manęs, ar savanoriškos tremties vietos randasi „žemesniuose sluoksniuose“ ar „aukštuosiuose pasauliuose“. Man rodos, kad tokias mintis kelia iš esmės dogmatinė baimė. Galbūt, tai semantinis klausimas. Manau, kad geriausias šios būsenos sprendimas yra savo erdvės, nutolusios nuo sielų dvasinio centro, sukūrimas. Ją susikuria pati siela.

Nelaikau tų sielų pasiklydusių nežinia kur, egzistuojančių atskirai nuo pomirtinio pasaulio, kur gyvena likusios sielos. Tai viso labo mentalinis atsiskyrimas.

Šios sielos žino, kad jos yra nemirtingos, bet jos jaučia bejėgiškumą. Tik pagalvokite, ką jos daro vienatvėje. Be jokios pagalbos ir parmos jos vis iš naujo ir išnaijo išgyvena savo veiksmus, peržaidžia visas karmines pasekmes to, ką jie padarė kitiems ir to, ką kiti padarė su jomis pastarąjame gyvenime. Galbūt jos suteikė skausmą kitiems, o gal kiti joms suteikė skusmą. Pakankamai dažnai aš girdžiu, kad jos jaučiasi aplinkybių, kurių negalėjo kontroliuoti, aukomis. Jos nusiminusios ir išprotėjusios tuo pat metu. Jos nebendrauja su savo dvasinės grupės nariais. Šios sielos kankinasi dėl savikritiškumo ir suvokimo siaurumo. Reikia pripažinti, kad tokios sąlygos kažkuria prasme tikrai atitinka skaistyklos apibūdinimą.

Sartras sakė: „Mes turime įsivaizduojamą šio pasaulio Aš, turintį polinkių ir norų, ir tikrąjį Aš“. Aš prie to dar pridurčiau Viljamo Bleiko išsireiškimą: “Egzistuoja pavojus, kad mūsų tikrasis Aš susilies mūsų suvokime su tuo Aš“. Savo nuosavoje erdvėje izoliuotos sielos atsisakė savo įsivaizduojamojo Aš, panirusios į užmarštį. Nusišalinimas, atsiribojimas ir rami savianalizė yra svarbus ir normalus sielos gyvenimo Sielų Pasaulyje aspektas. Skirtumas tas, kad neramios sielos, nenorinčios sugrįžti, yra dar nepasiruošusios ieškoti palengvinimo savo kančioms, šaukdamosis pagalbos, judėdamos pirmyn ir keisdamosis. Gerai, kad tokios sielos sudaro tik nedidelę sielų, kasdien pereinančių iš vieno pasaulio į kitą, dalį.

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification