Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė j žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis, gyvenančiomis panašų gyvenimą, kaip ir jis pats, dirbančiomis tuos pačius darbusl Buvo manoma, kad ir ant žemės, ir danguje gyvena žvėrys ir juos medžiojantys žmonės, kad danguje šviesos didvyriai kovoja su tamsos pabaisomis.
Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Apie tai byloja tarpledynmečio piešiniai ant uolų Anglijoje ir kaulo raižiniai. Ankstyvojo paleolito žmonės taip pat turėjo supratimą apie septynių parų savaitę— vieną iš keturių Mėnulio fazių. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus [57].
Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo. Neolite, atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei, žmonės dar labiau ėmė stebėti dangaus šviesulius ir juos garbinti [13, 7]1. Senovės žmonės piešė dangaus kūnų simbolius — įvairių gyvūnų ir geometrines figūras: elnius, žirgų galvas, žalčius, antis ir kt. Tai leistų manyti, kad lietuviai jau akmens amžiuje turėjo dangaus šviesulių kultą. Saulės, Mėnulio, žvaigždžių vaizdiniai, sukurti prieš tūkstantmečius, išliko iki mūsų dienų.
Apie tai, kad lietuviai domėjosi Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis ir juos garbino, mini rašytiniai šaltiniai — Volynės metraštis ir Malalo (XIII a.) kronika, P. Dusburgietis
1 Pirmasis skaičius žymi literatūros sąrašo eilės numerį, antrasis — knygos ar periodikos puslapius. Jeigu nuorodoje yra trys skaičiai, vidurinysis žymi tomą. Kai nurodomi du ar daugiau veikalų, skaičiai atskiriami kabliataškiais.
(XIV a.), J. Dlugošas (XV a.), M. Strijkovskis (XVI a.), A. Rotundas (XVI a.) ir kt. Iš jų sužinome, kad lietuviai turėjo savo astronomus ir kalendorių. Karalius Žygimantas Augustas 1551 m. laikė burtininką, būrusj iš žvaigždžių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretoriumi nuo 1494 m. buvo astronomas Vaitiekus Brudzevskis, miręs Vilniuje 1497 metais. Apie dangaus šviesulių kultą rašė M. Mažvydas (1547 m.), J. Lipmanas (1575 m.), J. Bretkūnas (1591 m.) ir kiti. M. Pretorijus (XVII a.) pažymi, kad lietuviai turėjo žynes bei žynius, vadinamus žvaigždininkė-mis, žvaigždininkais, ir kad jie sekdavo žvaigždes ir pagal tai pranašaudavo ateitį.
Lietuviškas mėnulio kalendorius, datuojamas XIV a., bet greičiausiai naudotas iš žilos senovės dar medžioklės ūkio sąlygomis, buvo surastas prie Strėvos, žemiau Kietaviškių (dabar Trakų raj.). Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašyta įvairiais ženklais su Lietuvos kunigaikščių ženklu — raiteliu. Pirmasis tyrinėjęs lazdą astronomas M. Gusevas nustatė, kad tai Gedimino skeptras, o ant skardos išrašytas lietuviškas mėnulio kalendorius, jau pereinantis į saulės kalendorių, pritaikytą žemdirbiams, įvedant į jį svarbesnius žemdirbystės įrankius (pjautuvą, spragilą, mintuvus) .
Minėtasis mėnulio kalendorius padalytas į 4 dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu. M. Gusevas pastebėjo, kad kiekvieną mėnesio ketvirtį kartojasi tie patys ženklai, tikriausiai žymintys skaičius. Jo manymu, skaičiai panašūs į romėniškus, tik 5 pavirtęs ant šono ir pasisukęs j dešinę. Dabar šį kalendorių tyrinėjęs fizikas A. Baltrūnas priėjo prie išvados, kad esantys ant kalendoriaus skaičiai nėra romėniški. Jis rašo: „O gal tai ir yra mūsų protėvių skaičiai, kuriuos vėliau išstūmė su kanceliarine slavų kalba atėjusi alfabetinė numeracija bei nuolatiniai lotynų kalbos palydovai— romėniškieji skaičiai" [10].
Lietuvoje dar XVII—XVIII a. buvo žinomi kalendoriai, rašyti runomis. Vienas iš jų — keturkampė lazda (58 pav.), kitas — knyga iš 10 medinių lentelių (8,1x2,3 cm formato) buvo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Uždarius 1832 m. universitetą, šie kalendoriai buvo išvežti į Kijevo universiteto biblioteką. Prieš išvežimą M. Gusevas padarė jų kopijas, padovanojo Vilniaus senienų muziejui ir aprašė muziejaus kataloge, išleistame Vilniuje 1879 rn. Siu kalendorių kopijos dabar yra Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejuje. Minėti runų kalendoriai buvo saulės kalendoriai. Tai seno lietuvių rašto ir laiko skaičiavimo archainė liekana. Saulės kalendoriuose buvo nurodoma visų metų kiekvieno mėnesio laikas, kada Saulė žengia j tam tikrą Zodiako žvaigždyną, ir Zodiako žvaigždynų matomumas įvairiu metų laiku. Taip buvo daroma ir kalendoriuose, kuriuos leido praeitame amžiuje lietuvių švietėjas L. Ivinskis.
Duomenų, kad lietuviai pažinojo dangaus šviesulius, ypač žvaigždes, randame ir žodynuose. Pavyzdžiui, Konstantinas Sirvydas savo žodyne „Dictionarium trium linguarum", pirmą kartą išleistame apie 1620 m., mini žvaigždes Aušrinę, Vakarinę, Dvynius, Grįžulo Ratus, Sietyną, Svarstykles, Šienpjovį, Digną (ratą apie Mėnulį) ir kitas, taip pat žvaigž-dininkus ir žvaigždininkes. Pilypo Ruigio žodyne (1747 m.) yra Aušrinė, Grįžulo, arba Grizdo, Ratai, Jukštandis, Sietas, Tikutis, arba Dangaus Ožka, Perkūno Ožys. K. G. Milkaus (1800 m.), G. H. F. Neselmano (1851 m.), F. Kuršaičio žodynuose nurodomos tos pačios žvaigždės kaip ir K. Sirvydo bei P. Ruigio žodynuose. Apie žvaigždes nemažai žinių pateikė tautosakos rinkėjas ir leidėjas V. Kalvaitis (1910 m.), taip pat L. Ivinskis savo 1846—1873 m. kalendoriuose. Iš Šiaulių, Raseinių, Plungės, Kretingos, Palangos, Salantų, Mosėdžio, Užvenčio, Varnių, Padievyčio ir kitų Žemaitijos vietovių pasakojimus apie Mėnulį ir jo fazes 1896—1897 m. surinko P. Višinskis. Medžiaga buvo paskelbta 1935 m. „Mūsų tautosakos" dešimtame tome.
Autorė, atkurdama lietuvių liaudies kosmologiją, rėmėsi tautosaka, papročiais, kuriuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurtos pasaulėžiūros ir tikėjimų elementų. Tai pats patikimiausias šaltinis pasaulėžiūrai ir jos evoliucijos problemoms aiškinti. Bene geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti seniausiame lietuvių tautosakos žanre — mįslėse. Jose išliko ne tik pirmykščio žmogaus požiūris į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, bet ir archaiški žodžiai, terminai. Apskritai iš sakmių apie dangaus kūnus galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą, mūsų protėvių pasaulėžiūrą, jų verslus ir buitį. Be to, tautosaka, ypač sakmės, labai poetiškos. Tačiau žinios apie dangaus šviesulius ilgai liko tyrinėtojų nepastebėtos. Pasak J. Basanavičiaus, senovės lietuvių dvasinės ir materialinės kultūros sritis iki XX a. pradžios buvo mažai žinoma, jo žodžiais tariant, „terra incognita" (nežinoma žemė) [11, 156].
Žinios apie dangaus kūnus, liaudies sukauptos per ilgus tūkstantmečius, ėmė nykti jau XVIII amžiuje. Jas išstūmė plintantys kalendoriai — 1737 m. Vilniaus, 1780 m. Gardino ir kt. XIX a. pabaigoje lietuvių liaudies astronominės žinios jau buvo beveik užmirštos. XX a. išlikę fragmentiški ir netikslūs mitologiniai ir astronominiai elementai neretai susipynę su pasakomis. XIX—XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, stumiami tuo metu besiplečiančios pramonės, pamažu nyko ir senoviniai drabužiai, audiniai, daiktai su Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų simboliais. Kai kas iš jų išliko muziejuose, senelių kraitinėse skryniose, palėpėse, klėtyse.
Medžiagos apie lietuvių liaudies astronomiją yra Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau — VVUB), LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne (toliau — LTR) bei ten esančiuose Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiuose (toliau — LDM), LTSR dailės muziejaus Lietuvių liaudies meno skyriuje, Lietuvos kraštotyros muziejuose ir kt.
Duomenis apie liaudies kosmologiją Vilniaus krašte šios studijos autorė pradėjo rinkti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Darbas buvo tęsiamas ir po karo per universiteto etnografines ekspedicijas. Kosmologiniai duomenys surinkti iš visų Lietuvos TSR rajonų.
Žvaigždynų, žvaigždžių, planetų, taip pat Saulės ir Mėnulio lietuviški pavadinimai yra archaiški. Be to, lietuviai turėjo savus mėnesių ir savaitės dienų pavadinimus, tuo tarpu daugelis Europos tautų dažniausiai perėmė juos iš romėnų. Lietuviai savaip vadina ir paros dalis. M. Pretorijus, rašęs apie XVII a. vidurį, Klaipėdos krašte nurodė buvus 18 paros padalinimų: rytas, brėkštimas, prieblinda, aušra, pusrytis, pietūs, dalinti į puspiečius ir tikruosius pietus, vakaras, dalintas į paludienį ir apiliobę, prietėmis, vakaris, naktis, dalinta į išvakares, įmygį, gūdumą, esančią tarp 11 ir 12 valandos, gili naktis, gaidgystė [71, 49].
Leidinys iliustruojamas dangaus šviesulių atvaizdais bei jų simboliais. Sio pobūdžio darbas skelbiamas pirmą kartą. Jis skiriamas plačiajai visuomenei. Taip pat bus naudingas besimokančiam jaunimui. Už suteiktas vertingas pastabas reiškiu nuoširdžią padėką istorijos mokslų daktarui profesoriui S. Lazutkai, fizikos-matematikos mokslų daktarui profesoriui V. Straižiui ir istorijos mokslų kandidatui J. Kudirkai.
