asd

PAVYDULIAVIMAS


Tą informaciją, kurią gavo skaitytojas, aš pateikiu, galima sakyti, kiekvienam pacientui. Sielos inercija neišmatuojamai didesnė už mūsų sąmonės inerciją. Ir norint teisingai suorientuoti sielą, reikalingos didelės ir iškamuojančios pastangos. Kuo suprantamiau ir giliau išaiškinsiu situaciją, tuo lengviau pacientui bus išsikapstyti.

Pasakoju apie tai ligoniui, gulinčiam prieš mane lovoje. Sunki smegenų trauma. Pastaruoju metu nesutarė su žmona, vis jautėsi įskaudintas, pavyduliavo. Kadangi pavyduliavimas – tai neapykanta, tad blokuojama galva, tai yra žmogus gelbėjamas galvos traumomis, insultais, išsėtine skleroze, klausos ir regėjimo pablogėjimu, nosia-ryklės uždegimu, vėžiu.

- Taigi pavyduliavimas, agresija jums sukėlė didelių problemų. Pavyduliavimo pagrindas – tai noras mylimą žmogų ir santykius su juo iškelti aukščiau už Dievą, todėl būtent artimi žmonės turėjo jus skriausti, pyktis su jumis ir nutraukti santykius. Nesusitaikydamas su tuo, jūs kaupėte agresiją, kuri anksčiau ar vėliau turėjo sukelti ligą.

Dabar išklausykite tai, kas svarbiausia. Šios agresijos jumyse turėjo būti penkiagubai mažiau, tačiau konkrečiai jūs kaupėte agresiją daug greičiau negu kiti žmonės. Priežastis – didžiulė jūsų puikybė, kurios šaltinis yra jūsų sielos prieraiša prie išminties. Jūs prisirišote prie išminties, smerkdamas savo organizacijos vadovybę dėl neapgalvotų veiksmų.

Štai, žiūrėkite – plaukia valtis, po ja akmenys. Akmenys – tai prieraišos prie pinigų, materialių gėrybių, pilno sėkmių likimo. Jeigu puikybė nedidelė, tai vandens daug ir akmenys nestipriai daužo valties dugną, ir agresija nedidelė. Liga nereikalinga. Padidėjusi puikybė lenkia žmogų prie Žemės, vandens sluoksnis sumažėja ir akmenys pramuša valties dugną.

Pastaruosius dvejus metus jūsų sielos gelmėse sustiprėjo pretenzijos žmonėms, ypač vadovybei, jūs įsižeidinėjote ir smerkdavote vadovus dėl neprotingo elgesio. Jūsų išpuikimas pradėjo smarkiai augti. Atitinkamai sustiprėjo prisirišimas prie mylimo žmogaus ir šeimos. Kad jums būtų duota galimybė išgyventi, jūsų žmona turėjo vis daugiau jus užgaulioti ir pyktis su jumis. Tai buvo pats geriausias, labiausiai tausojantis variantas jums subalansuoti. Jūs jo nepriėmėte. Vadinasi, turėjo atsirasti liga ar trauma.

- Taip, – susirūpinęs sutinka pacientas, – visa tai labai panašu į tiesą.

Jis susikaupęs mąsto, paskui užduoda klausimą:

- Norėdamas išsigydyti aš turiu peržvelgti visą gyvenimą ir viską priimti, kaip Dievo pasiųsta? Tai aš padarysiu. Tačiau nesuprantu, kaip man elgtis savo darbovietėje? Nejaugi žiūrėti į tą bukumą ir idiotizmą ir nieko nedaryti?

- Jūs visą laiką bandote dirbti vienu režimu – kairiuoju arba dešiniuoju. Reikia kontroliuoti situaciją, ir tai pasiekiama tik absoliučiai nepriimant situacijos iš išorės, kovojant su ja ir priverčiant ją paklusti sau. Ir absoliučiai paklusti vidujai. Iš išorės jūs bendraujate su žmonėmis, o vidujai – su Dievu. Tai, ką jūs darote išorėje, perkelta į vidų tampa savo priešybe. Jeigu išorėje jūsų prieštaravimas situacijai, noras ją priderinti pagal savo matą, eina jums į sveikatą, tai perneštas į vidų sukels ligą.

Anksčiau žmogus daugiau ar mažiau išlaikydavo harmoniją, nes nuo mažens jį auklėjo dvasingumo ir Dievo meilės dvasia, tai yra neturėti neapykantos, agresijos ir viską, kas egzistuoja, priimti kaip protingos pasaulio sąrangos dalį. Kai vaikas užaugdavo ir gyvenimas jį stumdavo elgtis priešingai, tuomet susiformavęs jo viduje šviesus branduolys neįleisdavo agresijos į vidų. Tai buvo stichinė dialektika. Dabar ji tapo koncepcija ir ją priimti labai sudėtinga.

Mokslininkai stebėjo, kas vyksta kontaktuojant dviems civilizacijoms, dviems tautoms, dviems gentims. Pasirodė, kad greitai vyksta apsikeitimas buities reikmenimis, darbo ir gamybos įrankiais. Daug lėčiau vyko apsikeitimas papročiais, o sunkiausiai – keitimasis religijomis, tikėjimu.

Religiniai įsitikinimai yra aukščiausia abstrahavimo, atsitraukimo nuo žemiškų dalykų sistema, ji išeina į dvasios klodus, o dvasia turi programinę erdvę Visatoje, todėl jos inercija ir masė didžiulė. Aš jums pasakoju apie tai todėl, kad suprastumėte: jums reikės persitvarkyti dvasinio pasaulio suvokimo giluminius klodus, o tai vyks lėtai ir sunkiai. Tačiau štai toks kelias jums padės ne laikinai atidėti problemas, o jas visiškai pašalinti.

Mano pacientai dainai sako:

- Dabar aš jau gerai elgiuosi, tad kodėl tebesergu? Aš atsakau:

- Įsivaizduokite, kad garlaivio kapitonas užsnūdo ir laivas valandą plautie link povandeninių uolų. Pabudęs kapitonas trinasi akis ir sako: “Pastarąsias penkias minutes aš budžiu, tad viskas turi būti gerai”. Norėdami pašalinti agresiją žmonėms, jūs turite suvokti, kad subtiliajame lygmenyje mes visi absoliučiai lygūs, nėra nei protingii, nei kvailų, nėra piktadarių ir šventųjų, turtingų ir skurdžių. Skirtumai pasireiškia tik viršutiniame sluoksnyje, ir jie pagal sinusoidę keičiasi.

Komunistinė ideologija bandė žmonėms primesti meilę viskam, kas yra išorėje ir viduje, ir meilė virto neapykanta. Žmonės čia niekuo dėti, dėl netobulos idėjos, neišbaigtos koncepcijos mirtis ištinka tūkstanteriopai daugiau žmonių, negu dėl bet kokios pikta­darystės. O netobula koncepcija – tai nepakankamo dvasios išsivys­tymo pasekmė. Todėl, jeigu žmonija artimiausiu metu nesuteiks griežčiausio prioriteto dvasinėms vertybėms ekonomikoje, politikoje, moksle, mene, pedagogikoje, medicinoje ir kitose žmonių veiklos sferose, įsijungs vis stipresni prievartinio pobūdžio mechanizmai.

Tęsiu pokalbį su pacientu:

- Aš jums sakiau, kad santykius su mylimu žmogumi jūs iškėlėte aukščiau už Dievą, o tai sukelia dideles problemas. Prisirišdavote jūs prie artimų ir mylimų žmonių per įžeidinėjimus, smerkimą ir pavyduliavimą. Tačiau jūsų atveju yra dar viena pavojinga grandis – tai moterų niekinimas. Panieka neišvengiamai gimdo smerkimą. Ar girdėjote posakį: “Višta – ne paukštis, boba -ne žmogus”? Pasąmonėje toks jūsų požiūris į moteris.

Jeigu jūs smerkiate šykštų žmogų, arba tokį, kuris prašvilpė pinigus, jūsų siela prisiriša prie pinigų ir jūs jų neturėsite. Jeigu jūs niekinate moteris ir žiūrite į jas iš aukšto, jūs niekuomet gražiai su jomis nebendrausite.

Viskas vystosi dialektiškai, ir vyriškiui duodama motina, iš kurios įsčių jis ateina į šį pasauli ir nuo kurios daug kas priklauso fiziniame lygmenyje, duodamas tėvas, kuris toliau nuo jo, ir nuo kurio daugiau priklauso dvasinis lygmuo. Dvasia negali vystytis be materijos, fizinio vystymosi, todėl taip sąlygojamas ir žmogaus gimimas.

Žmoniją pagimdė Žemė, nuo jos mes priklausome fiziškai ir, pasirodo, moterų energetika tolygi Žemės energetikai, o vyrų energetika Saulės energetikai, ir žmonijos pradėjimas vyko Žemės atmosferoje virš Pietų poliaus.

Žmogus, niekinantis moterį, niekina Žemę ir visa, kas žemiška, o niekinimas ir smerkimas pririša mus prie to, ką mes smerkiame. Didelis sužemiškėjimas suaktyvina irimo procesą fiziniame kūne. Todėl vyras, niekinantis moteris, degraduoja dvasiškai ir pra­deda sirgti arba per anksti senti. Vyro dvasingumas nustatomas daugiausiai pagal jo elgesį su moterimis, todėl, – kreipiuosi į pacientą, – daug kartų peržvelkite visą savo gyvenimą ir keiskite savo požiūrį į moteris ir situacijas, susijusias su jomis.

Įsiviešpatauja tyla. Mano informaciją sudėtinga priimti, ka­dangi pačias paprasčiausias smulkmenas aš sieju su Kosmoso reiškiniais. Informacija – tai konstrukcija ir, norint ją suvokti, reikia keisti, o teisingiau, griauti kontroliuojant savo dvasinę struktūrą. Vadinasi, labai daug informacijos, neteisingai orientuotos, gali sužlugdyti paciento psichiką, sveikatą ir gyvenimą. Todėl aš stengiuosi atsakyti į bet kokius paciento klausimus. Kartais seansas virsta tikra diskusija, kaip ir šiuo atveju.

- Gerai, – šypsosi pacientas, – jūs sakote, kad jeigu aš smerkiu visa, kas žemiška, tai prisirišu prie Žemės, sužemiškėju, didėja mano agresyvumas, ir dėl to galiu susirgti. Ar galite duoti dar kokį nors pavyzdį, be manojo?

- Vakar vakare paskambino mano pažįstama. Ji duso, keletą kartų kvietė gydytojus, bet jie niekuo negalėjo padėti. Tada ji ir kreipėsi į mane. Pasakiau, kad sustiprėjo jos prieraišos prie kūno, prie santykių ir ūmai išaugo agresija.

Po valandos ji vėl paskambino. Sakė, kad ir kažinkaip stengėsi pamiršti visas vyrų skriaudas ir neturėti jiems pretenzijų, jos sveikata nepagerėjo.

- Kartais aš ilsiuosi pas draugę ir, kai tik pas ją atvykstu, man pasidaro blogiau, gal tai su ja susiję?

- Ar jūsų draugė graži?

- Taip, labai. O kodėl jūs to klausiate?

- Matote, jūsų draugės siela prisirišusi prie kūno, kūniškų malonumų, sekso, prie savo grožio. Vidujai ji niekina visus vyrus ir neapkenčia tų, kas ją paliko ar pridarė likimo linijos nemalonumų. Jūs smerkėte draugę už negražų elgesį su vyrais ir prisirišote prie jos purvo, prie jos agresijos, tad peržvelkite, visą savo gyvenimą, atsisakykite pretenzijų vyrams, po to melskitės ir prašykite atleidimo už tai, kad smerkėte draugę.

- Gerai, – sako pacientas – žmogui yra du keliai į Dievą: per mistiką, nuo Dievo jis veda į Žemę – tai rytietiškas mąstymo būdas, ir per kopimą aukštyn pakopa po pakopos nuo Žemės į Dievą, į dvasingumą – tai vakarietiškas mąstymo būdas.

- Patys primityviausi žmonės kabindavosi prie regimų materialių gėrybių, tai yra už pirmojo žemiškumo lygmens, ir savo atramos tašką jie pernešdavo į antrąjį lygmenį – santykius tarp žmonių, pareigos jausmą ir padėtį visuomenėje. Ėjo laikas, energetika stiprėjo, ir dvasingi žmonės pakilo virš antrojo lygmens, tai yra neberodė agresijos irstant antram lygmeniui, nes jų sąmonė prisirišo prie aukštesnio pobūdžio dvasinių vertybių.

- Sakykite, o kur reikia perkelti sąmonės atramos tašką, kad galima būtų pakilti ir virš trečiojo lygmens ir įžengti į sekantį? Aš šypsausi.

- Geriau atramos tašką perkelti į meilę Dievui. O aukštesnį lygmenį už trečiąjį aš vadinu “Dieviškosios paskirties taškais”. Tai mano terminologija. Tarkim, jums turi visiškai sugriauti likimą, kad galima būtų jus apvalyti nuo šio pobūdžio prieraišų, tai yra atitraukti jus nuo visko, kas žemiška. Kiekvienas žmogus turi Dieviškas struktūras, praktiškai jame neveikiančias, tačiau jūsų likimui griūvant, jūs kabinsitės už šių struktūrų, tada jos atgis ir pradės veikti.

- Atleiskite, ar jūs galėtumėte tai paaiškinti normalia žmogiška kalba, panaudodami kokią nors situaciją?

- Žinoma, – sutinku aš. – Šios struktūros suaktyvėja tuomet, kai visiškai sugriuvus jūsų likimui, neprarandate tikėjimo Dievu. Ateistui tai gali pasireikšti tikėjimu pasaulio išmintimi ir harmonija. Jeigu jūs sunkiomis kritiškomis minutėmis sakote: “Aš netikiu Aukš­čiausiu teisingumu, nėra pasaulyje tiesos” arba sakote: “Aš netikiu žmonių kilniaširdiškumu ir aukštais jų jausmais”, jūs prarandate tikėjimą ir atsižadate savo aukščiausiųjų dvasinių struktūrų, dvasios tėvo struktūrų. Tokia pozicija ypač stipriai luošina palikuonių dvasią.

Vėl atsiranda pauzė, mes abu kažkiek laiko tylime. Paskui jis mane klausia:

- Vadinasi, vidujai aš turiu bendrauti su Dievu, o išore – su žmonėmis. Jeigu anksčiau aš sąmoningai veržiausi tik prie Žemės arba tik prie Dievo, tai dabar visa tai turi eiti tuo pačiu metu. Sakykite, kaip Žemėje pasirodė šie du prieštaraujantys vienas kitam mąstymo būdai?

- Žmonijos kaupiamos žinios vis stipriau ją lenkė prie Žemės. Kai šie procesai žmonijos karmoje pasiekė tam tikro lygio, turėjo blykstelėti priešingas procesas – atsižadėjimas visko, kas žemiška. Tačiau norint atsižadėti visko, kas žemiška, ir kūno, siejančio žmogų su Žeme, reikėjo kūnui duoti atokvėpį, apsaugą. Tai galėjo įvykti teritorijoje, turinčioje ryšį su kitomis tautomis, civilizacijomis ir kartu patikimai izoliuotoje nuo begalės užpuolimų, karų ir kataklizmų. Tokių taškų Žemėje buvo keletas, o svarbiausiu iš jų tapo Indija, kuri buvo panaši į butelį su kakliuku, atgręžtu į Viduržemio jūros pusę.

Tarpusavio sąveika tarp vis griaunamos ir griaunamos formos Viduržemio jūros rajone ir turinio kristalizacijos Indijoje sudarė bazę atsirasti filosofijai, kuri galėjo visiškai atsižadėti žemiškumo, visas jėgas nukreipdama į dvasines žmogaus struktūras. “Išdildyk savyje visus žemiškus norus, sugriauk savyje visa, kas žemiška, tuomet būsi su Dievu” – tai Rytų filosofijos principas.

Toks visko, kas žemiška, ignoravimas karšto klimato ir maisto gausos šalyje pastūmėjo dideles žmonių grupes į dvasinį tobulėjimą. Susikaupęs dvasinis potencialas neišvengiamai turėjo realizuotis materialinėse struktūrose. Taip pat neišvengiamai turėjo atsirasti priešingos krypties filosofija su absoliučiais žemiškumo prioritetais. Tai ir buvo materializmas.

Žmogus, niekinantis žemiškumą, prisiriš prie jo ir pradės jį dievinti. Žmogus, niekinantis moterį, anksčiau ar vėliau bus parklupdytas prieš ją ant kelių. Taigi, tikrasis materializmas, kaip idealizmo pasekmė, galėjo atsirasti tik Indijos ir Tibeto teritorijose.

Šios dvi filosofijos, pradėjusios tarpusavyje sąveikauti, turėjo sukurti naujas religijas, naujas filosofijos sroves, kuriose jau netiesioginiu būdu jos turėjo susijungti. Tai buvo naujos mąstysenos pradai, besiliejantys iš butelio kakliuko į Palestiną, į Viduržemio pajūrį.

Iš šio potencialo atsirado pasaulinės religijos, kurias šiuo metu išpažįsta didesnė dalis žmonijos. Tai buvo atsiradimo, formavimosi ir susijungimo Žemėje dvasiniu lygmeniu procesas.

Šių priešingų tendencijų susijungimas antrojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje, duos pradžią naujai teorijai, naujai koncepcijai, kurioje susijungs mokslas ir religija, materializmas ir idealizmas, kosminis ir žemiškas mąstymas. Žmonijos išėjimas į Kosmosą ir egzistavimas jame neįmanomi nesuvokus pasaulio pagal šią filosofiją.

Aš baigiu pokalbį ir žiūriu į paciento biolauko struktūras. Matau ryškų pagerėjimą. Šiai dienai pakaks. Seansą galima baigti. Mes atsisveikiname.

Per telefoną moteris trūkčiojančiu balsu pasakoja apie ją ištikusią nelaimę.

- Mūsų šeimoje vien tik nesėkmės ir dukrai su vyru didelės problemos. O čia dar viena didžiulė nelaimė. Vaikaitė augo graži, sveikutė. Ketverius metus beveik visiškai nesirgo ir absoliučiai netikėtai – insultas, kraujo išsiliejimas ir ji miršta. Gydytojai negali paaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Mergytės biolaukas iš tiesų užsidaro, didžiulis suirimas galvos plote, sąmonės ir pasąmonės agresija du kartus viršija mirties ribą. Priežastis – neapykanta, o neapykantos pagrindas – pavyduliavimas. Pavyduliavimo priežastis ta pati: mylimas žmogus, šeima -pagrindinis tikslas, gyvenimo prasmė ir laimė. Padėtis apsunkinta, kadangi pavyduliavimas eina per kelias kartas pagal motinos ir tėvo liniją.

Būdamas trejų-penkerių metų žmogus jau įsijungia į visas žemiškas problemas, todėl sužemiškėjusiam vaikui sudėtingiau susibalansuoti. O mergytės biolaukas tuo melu susitiko su būsimojo vyro biolauku. Anksčiau snūduriavusi programa atgijo, ir tuoj pat buvo įjungta blokuotė. Motina Gamta išmintinga, ir mergytės mirtis šiame gyvenime leis jai normaliai vystytis sekančiame gyvenime. Pasąmonėje įsitvirtins, kad pavyduliavimas – mirtis.

Pirmojoje knygoje aš rašiau, kad tėvai daro įtaką vaikams. Tačiau ir vaikai gali tėvams pakenkti, tiesa, daug subtilesniame giluminiame lygmenyje, todėl bausmė pereina į sekantį gyvenimą. Bet koks kirtis visada iššauks atkirtį, tik ne visada mes galime pamatyti ir suvokti šį mechanizmą.

Aš kalbuosi virtuvėje su vienu žmogumi.

- Viskas iš tiesų grįžta atgal, aš tai savo kailiu patyriau. Jaunystėje mylėjau merginą, tačiau ją nuo manęs paveržė kitas vaikinas, aš pasamdžiau banditus, ir tie sumušė jį. Po to jie paskambino man telefonu ir paklausė: “Gal jam ką nors nupjauti?” Tada aš išsigandau ir pradėjau juos prašyti jokiu būdu nieko daugiau nedaryti. Su mergina aš vis vien išsiskyriau, o man štai kas įvyko. -Jis pakelia marškinius, ir parodo didele siūlę stuburo plote. – Man tarpslankstelinė išvarža. Galėjau kojų nebevaldyti, bet Dievas manęs pagailėjo, atsitiktinai pasitaikė puikus specialistas ir dabar aš galiu vaikščioti, tačiau normalaus asmeninio gyvenimo lig šiol neturiu.

- Viskas teisingai, – sakau aš, – juk infarktas, osteochondrozė ir stuburo sulaužymai būna ne tik dėl to, kad jauti nuoskaudą dėl skriaudos, bet ir dėl to, kad kitus skriaudi. Jeigu būtum sutikęs suluošinti kitą žmogų, dabar gulėtum suparalyžuotomis kojomis ir sekančiame gyvenime neturėtum nei sveikatos, nei asmeninio gyvenimo. Esu girdėjęs pasakojimą apie vieną žmogų, kuris, pargrįžęs namo, sužinojo, kad žmona jam buvo neištikima. Jis užmušė ją. Gavo dešimt metų kalėjimo. Aš pažiūrėjau, kas jam bus sekančiame gyvenime. Didžiulė pasąmonės agresija moterims, kurią savo poelgiu įtvirtino pasąmonėje, sekančiame gyvenime apsigręš ir iš žiauraus, agresyvaus žmogaus neliks nė ženklo. Tai bus kuklus, nedrąsus žmogelis, kurį visi skriaus ir žemins, moterys pames jį ir bus jam neištikimos, ir visą agresiją jis nukreips į save, įsižeidęs ant viso pasaulio, jausdamasis esąs pažemintas, tai yra nenorėdamas gyventi. Ilgainiui jis praras potenciją, o vėliau, galimas daiktas, atsiras prostatos liaukos vėžys. Paskui jis mirs, ir tai kartosis per kelis gyvenimus, priklausomai nuo to, kiek jis žudys meilę savyje ir kitame žmoguje. Taip bus iki to laiko, kol meilė jam taps šventa ir jis liausis į ją kėsintis. Tik tuomet jam bus duota žemiška laimė. O jeigu meilė Dievui jam taps gyvenimo tikslu ir prasme, o viskas, kas žemiška, – priemonėmis šiai meilei didinti, tuomet jam bus leista patilti žemiškos laimės pilnatvę.

Šį pasakojimą prisiminiau, kai pamačiau mažą mergytę, panašią į angelą. Jai buvo šešeri metai. Motina paprašė pažiūrėti, kokia jos sveikata.

Pradedu tirti inkstus ir kairio inksto energetiką apčiuopti sunku, biolaukas kvadratu jį apjuosia. Dešinysis inkstas netvarkoje, biolauko pakitimai ryškūs. Moteris, žiūrėdama man į akis, klausia:

- Ar blogi reikalai?

- Nekokie, – atsakau aš. – Ar kairys inkstas pašalintas?

- Taip, – atsako motina. Ir tęsia: – Aš jau gal du mėnesiai bandžiau patekti pas jus ir pradėjau veikti pagal jūsų sistemą. Pajutau, kad imu keistis. Gal tai teigiamai paveikė dukrą?

Žiūriu į likusį inkstą, – koks jis buvo prieš mėnesį. Biolauko lygmenyje jis buvo be gyvybės, o šiuo metu jis gyvas, tėra kai kurios biolauko struktūrų deformacijos, kurios gali sukelti funkcinių, bet jau ne organinių pažeidimų.

- Taip, – atsakau aš. – Teigiami pakitimai vyksta. Tačiau mergytės charakteryje ir pasaulėžiūroje slypi didžiulė neapykanta vyrams dėl pavyduliavimo. Ji iš anksto neapkenčia ir linki mirties savo būsimam vyrui. Agresija pasiekė ribą, už kurios ji žudo ne vieną žmogų, o visą žmoniją. Programa apsigręžė ir pradėjo ją žudyti.

Motina neapkenčia vyro, dukra neapkenčia savęs. Kiek jūs sugebėsite peržvelgti visą savo gyvenimą ir per maldas bei teisingą elgesį pakeisti savo charakterį ir mąstymą, kiek melsitės už dukrą ir jos palikuonis, kad jiems meilė Dievui būtų gyvenimo prasmė, o vyras ir šeima – priemonė šiai prasmei reikšti, tiek jūsų dukra bus sveika ir laiminga.

Po vienos mano paskaitos prie manęs priėjo moteris.

- Paskaitos metu jūs suklydote ir aš nusprendžiau jus pataisyti. Jūs pasakojote, kaip patarėte savo pacientei iš anksto įsivaizduoti situacijas, kad vyras jai neištikimas, ir įsivaizduojant melstis ir atleisti jam. Kuo geriau ji tai įsivaizduos, tuo greičiau vyras nustos būti jai neištikimas.

Jūs neteisus, kad vyrą reikia įsivaizduoti esant blogą. Aš pati parapsichologė ir patarinėju priešingai: vyrą reikia įsivaizduoti gerą, tinkamai besielgiantį, ir kuo geresnį jį įsivaizduosime, tuo jis geriau elgsis. Jūs gi pats rašėte, jeigu įsivaizduosime nelaimes ir nemalonumus, šios situacijos ir bus pritrauktos.

Aš šiek tiek suglumau: “O gal persistengiau patarinėdamas?” Įsijungiu ir diagnozuoju situaciją, ir man paaiškėja.

- Matot, nelaimes pritraukiate ne įsivaizduodama jas, o jų bijodama. Žudo ne stresas, o neteisinga pažiūra į stresą. Tai vienas dalykas, o antras, jeigu jūsų siela prisirišo prie vyro, prie šeimyninių santykių ir jeigu jūs nesimeldžiate, neskaistinate sielos, Besistengiate pakilti aukščiau, būsite skaistinama priverstinai. Tai gali būti jūsų ar jūsų vyro mirtis, liga, nesutarimai, išsiskyrimas.

Jeigu savo pastangomis nesugebėsite pasiekti, kad vyras gerai elgtųsi, jūs abu automatiškai gausite dvasinį apvalymą per ligas ir mirtį, kadangi jūs pati būsite išjungusi labiausiai tausojančią apsivalymo formą.

Ekstrasensai ir parapsichologai prisidaro problemų tuo, kad išvystę platų poveikio į dvasines struktūras diapazoną, tie žmonės nepersijungia į dvasinę logiką, nesutampančią su kūno logika. Nederamas įsiskverbimas į šią sritį, prioritetą teikiant žemiškiems interesams, intelekto ir proto interesams, susijusiems su fiziniu apvalkalu, užuot tobulinęs, sukelia ir dvasinių, ir galiausiai fizinių struktūrų degradaciją.

Pacientas klausia mane:

- Patarkite, kaip man atgailauti, kad būtų atleista nuodėmė? Anksčiau aš būdavau neištikimas žmonai, o dabar įtikėjau į Dievą ir supratau, kad tai nuodėmė.

- Reikia pažiūrėti, ar tai yra aukščiausių dėsnių pažeidimas. Žiūriu į jo ir jo žmonos biolaukus ir sakau:

- Jūsų žmona labai pavydulinga. Kuo stabilesni šeimyniniai santykiai, tuo labiau ji prie jų prisiriša ir tuo didesnė jos agresija jums. Kadangi jūs harmoninga asmenybė, visa jos agresija grįžta atgal, ir ji gali mirti. Jūsų atveju nuodėmė bus jūsų ištikimybė.

- O kodėl Biblijoje pasakyta: “Nesvetimauk”?

- Riba tokiose situacijose kone visai nepastebima, ir kiekvienas atvejis toks individualus, kad vienintelis matas gali būti tik meilė. Jeigu jūsų elgesys ir ryšys žudo meilę jumyse ar kitame žmoguje, tai neleistina ir atitinkamai baudžiama. Nieko nėra Visatoje, kas galėtų pateisinti meilės žudymą.

Prieš keletą mėnesių paskambino mano pacientas, kuriam ilgai buvau teikęs pagalbą. Jis sakė, kad mirštąs. Kad jaučiasi nebeišgyvensiąs nė dienos. Aš pažiūrėjau į jo biolauką ir iš tiesų pamačiau mirtį.

Jis penkiolika metų kaip vedęs. Visus tuos metus žmona, kaip sakoma, “jo kraują gėrė”. Jis susipažino su kita moterimi, žmona išvažiavo į komandiruotę, o jis su ta moterimi savaitę gyveno santaikoje ir idilijoje. Aš jam buvau sakęs, kad jis nepaprastai pavydulingas dėl to, kad žmoną ir šeimą iškėlė aukščiau už Dievą. Savaitės pakako, kad jis prisirištų prie žemiškos laimės ir vidujai atsižadėtų Dievo iki mirtinos ribos.

- Stabilūs santykiai su bet kuria moterimi – jums mirtis, -pasakiau jam. – Jūs likote gyvas tik todėl, kad Dievas jums davė atžagarią žmoną. Melskitės, kad Dievą mylėtumėte daugiau negu moteris ir laimingą, pasiturimą šeimą. Nusiplaukite tuos klijus,

kuriais prisiklijavote prie žemiškų gėrybių. Prašykite Dievo, kad atleistų už visus tuos momentus, kai pavyduliavote, jautėtės nuskaustas ir smerkėte moteris. Ir įsidėmėkite, kad sugebėjimas būti laimingam – tai pirmiausia Dievą labai mylėti ir veržtis į Jį, antra, kad ir kas mums atsitiktų, viską priimti kaip Dievo pasiųsta, be jokios agresijos, nukreiptos prieš kitus ar save, o tik su meile ir dėkingumu. Dabar pakvieskite žmoną, aš pakalbėsiu su ja. Jauna moteris laukdama žiūri į mane.

- Įsivaizduokite situaciją, – sakau aš jai. – Jaunos merginos siela pasiruošusi mylimą jauną žmogų ir šeimą iškelti aukščiau už Dievą. Jie abu myli vienas kitą ir norėtų susituokti. Kuo stabilesni bus šeimyniniai santykiai, tuo labiau siela prisiriš prie žemiškumo ir tuo jaunoji moteris taps pavydulingesnė ir agresyvesnė. Agresija gali nužudyti vyrą. Tačiau jis harmoninga asmenybė, neprisirišęs prie žemiškumo, todėl žus jinai.

Kas gali išgelbėti jos gyvybę? Jeigu kas nors paprieštarautų jų santuokai ir juos išskirtų, arba jis persigalvotų ir vestų kitą. Tačiau jai duodamas labiausiai tausojantis variantas – ji ateina pas sužadėtinį likus dienai iki vestuvių ir randa jį lovoje su kita moterimi. Ji jo nesmerkia ir savo meilės jausmo nebando nužudyti. Vadinasi, prisirišimas prie mylimo žmogaus ir šeimos pašalintas. Jie gyvens meilėje ir santaikoje ir jiems bus leista turėti stabilius santykius.

Praeina penkeri-septyneri metai. Jos siela pamiršta iškentėtą skausmą ir vėl pradeda prisirišti prie žemiškumo. Vadinasi, ir vėl liga arba mirtis.

Kaip jai išgelbėti gyvybę? Labai paprastai… Vyras įsisiautėjo ir užsikrėtė venerine liga. Ji vėl jo nesmerkia, jie gydosi ir penkerius – septynerius metus gyvens harmoningai. O po to jos siela vėl prisiriša prie vyro ir šeimos, o vieną gražią dieną vyras pareina ir pasako: “Brangioji, aš turiu kitą moterį, aš išeinu pas ją”. Žmona nežino, kad tokiu būdu bus išgelbėta jos gyvybė, tačiau nepavyduliauja ir nepyksta: ” Tu čia niekuo dėtas, aš viską priimu kaip iš Dievo rankų, ir mano sieloje nėra nei nuoskaudos, nei smerkimo, nei pavyduliavimo”.

Praeina keletas mėnesių. Kai jos dvasia galutinai atsiriša nuo Žemės ir veržiasi į Dievą, vyras vėl grįžta pas ją, ir jie gyvena meilėje ir santaikoje. Viskas, ką jūs pamilsite labiau kaip Dievą, jums bus atimta ir suardyta. Jeigu norite turėti vyrą ir stabilią šeimą, melskitės, kad Dievą mylėtumėte labiau už vyrą ir šeimą, ir atsisakykite bet kokios nuoskaudos nešiojimosi, smerkimo ir pavyduliavimo. Savo vaikams nuolatos priminkite, kad aukščiau už viską —meilė Dievui.

- O kaipgi žmonės anksčiau gyveno? – nustebusi klausia moteris.

- Kai žmogus dažnai meldžiasi, jo siela pakyla aukštai virš Žemės ir apsivalo, ir kai jis myli kitą žmogų, jis vis vien Dievą myli labiau už tą žmogų. Dešimtyje Dievo Įsakymų jau duotas teisingas požiūris į tai. Žmogus iš principo tarsi žarnyno vamz­delis su dviem bazinėmis funkcijomis – maitinimo ir dauginimosi, tai, apie ką sakoma “Meilė ir alkis valdo pasaulį”. Tačiau ūmai ateina Mozė ir sako: “Maistas – antraeilės svarbos, nes pirmą džiaugsmo pajautimą reikia atiduoti Dievui, o ne dubenėliui viralo”. Ir žmonės pradėjo melstis prieš valgį, kad pirmiausia pajustų meilę Dievui, o paskui numalšintų alkį.

Kristus taip pat sakė, kad dauginimasis irgi antraeilės svarbos, pirmiausia – meilė Dievui, o paskui mylimam žmogui. Viso ko pagrinde glūdi svarbiausia funkcija – meilė Dievui. Be tos funkci­jos nebus nei maisto, nei dauginimosi. Visa, kas gyva, trykšta meile, dvasingumu ir Aukščiausia vienybe, kad ir kokio lygmens ta gyvybė būtų. Visa, kas negyva, taip pat veržiasi į vienybę, tačiau tai pasireiškia šiek tiek kitokiu būdu.

- O ką, ir vaikų negalima mylėti labiau už Dievą?

- Aš jums papasakosiu du atvejus.

Vieną kaiią traukinyje priešais mane sėdėjo motina su penkerių ar šešerių metų mergyte. Automatiškai išdiagnozavęs mergytės biolauką, pamačiau ten mirtį. Kalta buvo motina, mergytę iškėlusi aukščiau už Dievą. Aš uždaviau motinai tris klausimus.

- Ar jūs žinote, kad žmogus Dievą turi mylėti labiau, negu bet ką Žemėje?

- Taip, žinau.

- Ar žinote, kad žmogus Dievą turi mylėti labiau už savo vaikus?

- Žinau, tačiau kol kas man tai neišeina.

- Ar jūs žinote, kad Dievas atima tai, ką mes iškeliame aukščiau už Jį?

Ji nieko neatsakė. Tačiau po kiek laiko pamačiau, kad mergytės biolaukas žymiai švaresnis. Motina kažką suprato. Pateikiu kitą atvejį. Vieną kartą man buvo užduotas klausimas:

- Štai jūs sakote, kad pikti, neapkenčiantys žmonės serga ir yra baudžiami. Greta manęs gyveno moteris, nepaprastai dora ir gera. Niekam blogo žodžio nepasakydavo. O mirė nuo vėžio ir labai kankinosi.

Aš pažiūrėjau į tos moters biolauką, į jos vaikų biolaukus, ir viskas paaiškėjo. Jos siela buvo pasiruošusi šeimą ir mylimą žmogų iškelti aukščiau už Dievą, ji smerkė vyrą, per kurį buvo valoma dvasiškai, todėl dar stipriau prisirišo prie viso šito ir visą savo meilę atidavė vaikams. Meilė, kuri pirmiausia nukreipta į Žemę ir tik po to į Dievą, žudo stipriau negu neapykanta. Ir ta moteris meile pradėjo

žudyti savo vaikus, ir jie galėjo žūti, todėl ji susirgo vėžiu ir mirė. Greita mirtis kur kas mažiau apvalo sielą, pakeldama ją nuo Žemės, negu lėta. Per kančias ji mirė todėl, kad sekančiame gyvenime meile neužmuštų vaikų.

Sutuoktiniai atsisveikina ir išeina.

Prieš mane sėdi maždaug septyniolikos metų mergaitė, greta jos motina, su viltimi ir baime žiūrinti į mane, nes mergaitei limfogranulomatozė. Mergaitė su peruku. Greitai eilinis chemioterapijos kursas. Ji serga jau ketvirti metai ir gydytojai viską daro, norėdami išgelbėti jai gyvybę.

Žiūriu į mergaitės biolauką – didžiausia susinaikinimo programa. Ir greta išryškėja dar viena figūrėlė, pažymėta mirties hieroglifu, -tai jos būsimasis vyras. Anksčiau aš galvojau, kad liga duodama už jau padarytas kaltes, vėliau suvokiau, kad liga perspėja apie kokius nors įvykius. Ji serga todėl, kad pavyduliavimu nenužudytų vyro.

- Prašau mane išklausyti, – kreipiuosi į dukrą. – Pirmojoje knygoje aš rašiau, kad liga blokuoja pasąmonės agresiją. Pasąmonės lygmenyje mes visi lygūs ir ten, žudydamas vieną, žudau visus. Liga, trauma, nelaimė, mirtis sustabdo šią agresiją. Jūsų sąmoninga agresija 60 vienetų, o pasąmonės – 20 vienetų, – kreipiuosi į motiną.

- Jūsų dukters sąmoninga agresija 10 vienetų, o pasąmonės – 260 vienetų. Mirties riba vyrui, kurį ji pamils^ – 160 vienetų. Išvada viena – bet kuris vyriškis, ją vedęs, mirs. Čia kalta ne motinos, o jos pačios karma, todėl save keisti, perdirbti teks jai pačiai.

Bet kokios ligos pagrindas – agresija, įsiskverbusi į sielą. Lieka išsiaiškinti svarbiausią dalyką – kas sudaro agresijos pagrindą ir kas ją sukėlė. Agresija pasirodo tuomet, kai siela prisiriša priežemės. Tai atsitinka tuomet, kai meilę pirmiausia nukreipiame į Žemę, o po to – į Dievą.

- Žiūrėkite, – sakau aš ir pakeliu rankas, – aš pirmiausia myliu Dievą, ir tik po to savo vasarnamį: kažkas sulaužė tvorą, bet aš ramus. Jeigu mano siela vasarnamį mylėtų labiau negu pridera, ji prisirištų prie jo ir atsirastų agresija. – Dedu rankas ant stalo ir įsikabinu į jį. – Tokiu atveju, jeigu kas sulaužo tvorelę, man jau skaudu, ir jaučiu skriaudą, nes aš susitapatinu su vasarnamiu, – mes pasidarome vienis. O va jeigu aš jį labai branginu, – aš baisiai išsproginu akis, dar stipriau apkabinu stalą ir spaudžiuosi prie jo, – tai jau neapkenčiu sulaužiusiojo tvorelę, pasiruošęs jį už tai užmušti. Kuo labiau neapkenčiu, pavyduliauju, jaučiu skriaudą, tuo stipriau prisirišu ir tuo greičiau juosta mano siela.

Vadinasi, sekančioje inkarnacijoje arba mano siela negalės įsikūnyti, arba gimsiu su sunkiomis ligomis ar luošas, kad negalėčiau pasistatyti vasarnamio ir neprisiriščiau prie jo dar stipriau. Labiausiai mane tausojantis prievartinis apsivalymo variantas – netekti vasarnamio, dėl kurio aš buvau pasiruošęs atsižadėti Dievo. Ir kuo greičiau aš tai priimsiu kaip Dievo siųstą pagalbą, tuo greičiau apsivalysiu.

Moters siela gali prisirišti prie pinigų, tuomet jai duodamas vyras, nesugebantis daug uždirbti, arba jai neduodantis pinigų, arba jų netenkantis. Moters siela gali prisirišti prie seksualinių malonumų, tuomet jai duodamas silpnas šioje srityje vyras, arba toks, kuriam į tai nusispjauti. Jeigu ji nesmerkia jo ir nesijaučia nuskausta, jos siela apsivalo. Moters siela gali prisirišti prie padėties visuomenėje, tuomet ji gaus vyrą su nedideliu socialiniu statusu. Moters siela gali prisirišti prie mylimo žmogaus, ir būtent tada artimi ir mylimi žmonės ją skriaus, kad pirmasis vienybės ir meilės jausmas būtų nukreiptas į Dievą, o ne į Žemę.

Visa tai, kas vadinama žemiška laime, moteris dažniausiai gauna per laimingą šeimą, todėl pagunda mylimą žmogų mylėti labiau negu Dievą, labai didelė. Kad siela apsivalytų, arba vyro visiškai neduodama, arba duodama tik civilinė santuoka, arba vyras geria, šlaistosi, nebūna namie, arba jo bjaurus charakteris. Sugebėjimas neniekinti ir nesmerkti – tai galimybė apsivalyti ir pagimdyti sveikus vaikus.

Jūsų dukrai idealus vyras – tas, kuris periodiškai ją skriaus, bus jai neištikimas ir pradinginės iš namų. Ji tai turi priimti 120 vienetų, o jeigu priims 2-3 vienetais, jos agresija vyrą nužudys. Todėl reikia suvokti, kad tikėtis sėkmingos šeimos beprasmiška. Kuo stabilesni būtų šeimyniniai santykiai, tuo didesnis būtų pavyduliavimas.

Kuo greičiau jūsų dukra suvoks, kad tikroji laimė meilėje Dievui, o ne mylimam žmogui ir šeimai, tuo jai didės tikimybė pagimdyti sveikus vaikus. Ji sveiką vaiką pagimdys be oficialios santuokos. Jei panorės ištekėti, tegul pirma gimdo, paskui išteka.

Jai reikia ne tik kontroliuoti vienkartines emocijas, reikia keisti savo charakterį ir mąstymą. – Man bekalbant mergaitės biolaukas palengva gerėja. – Pavojingiausia tai, jog mes nesupran-tame,_kad šeima ir mylimas žmogus taip pat antraeilis dalykas, kaip Žemė ir žemiškos gėrybės. Būtent todėl pagrindinis Kristaus pamokymas skamba taip: “Mylėk Dievą labiau už tėvą, motiną ir savo sūnų”. Ir ne veltui jis sakė: “Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą … Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs”. Didžiulis ligų kiekis, šeimų irimas šiuolaikinėje visuomenėje atsirado būtent dėl to, kad mūsų pasaulėjautoje akcentai ryškiai paslinkti į žemiškumą.

- Ar mums tęsti chemijos kursą? – klausia mergaitės mama.

- Tai gydytojai nuspręs. Iš principo chemioterapija – tai kūno ir atitinkamai sielos žeminimas, atplėšimas nuo Žemės. Per švitinimą, vaistus, žmogus rūsčiai plėšiamas nuo žemiškumo, prie kurio siela prisirišo. Aš rekomenduoju to paties tikslo siekti savanoriškai, kartu keičiant savo charakterį ir pasaulėžiūrą.

“Pavyduliauja – vadinasi, myli”, – šią frazę aš nuolatos girdžiu. Jeigu pavydulingas, vadinasi, protingas, vadinasi, kontroliuojantis situaciją, neleis pridaryti jokių kvailysčių ir viskas bus normalu, nors kartu yra visai kitaip. Dar būdamas paauglys girdėjau apie kasdieninius skandalus vienoje šeimoje, kurioje žmona beprotiškai pavyduliavo. Naktį, kai vyras užmigdavo, ji prisiūdavo jo apatines kelnes prie paklodės. Rytą patikrindavo, ar viskas tvarkoje, ir pamačiusi, kad apatinės kelnės tebėra prisiūtos, šokdavo prie vyro ir talžydavo jį kumščiais per veidą.

- Aš viską supratau, tu naktį patylom išlindai iš apatinių kelnių ir nubėgai pas savo meilužę.

“Ji turbūt nenormali”, – galvojau aš tuomet, manydamas, kad mūsų protas, sąmonė mus valdo, nes nežinojau, kad protas diktuoja mūsų elgesį tik 10-15 %. Bet kokios mūsų logiškos išvados subyrės, susidūrus su dideliu mūsų noru. “Jau kalias tu dėl to, kad mane ėsti spiria”, – taip atrodo ši schema.

Mūsų giluminės emocijos visuomet stipresnės už mūsų protą. Mes galime nepasiduoti aiškioms, paviršutinėms emocijoms, bet paklusime toms, kurios įpintos į mūsų charakterį ir pasaulėžiūrą. Sieloje yra emocijų klodai. Vienos emocijos susijusios su sąmone ir kūnu, jose daug agresijos ir aistros. Kitos susijusios su dvasia, su subtiliomis biolaukų struktūromis, jungiančioms mus su visa Visata. Jose vyraują altruizmas, vienijimasis ir meilė. Mokėjimas kūną padaryti pavaldų dvasiai, žemąsias emocijas – aukštosioms – tai mokėjimas būti sveikam ir laimingam.

Aš nuo aštuonerių metų stengiausi suvokti mane supantį pasaulį ir pradėjau tai daryti savarankiškai, be pastūmėjimo iš šalies. Mačiau, kad pavyduliaujantis žmogus juokingas ir kartais baisus. Pavyduoliui nereikia pretekstų, jis pats juos sugalvoja. Tad ką tuomet daryti, atsisakyti situacijos kontrolės ir tegul viskas irsta? Tai man buvo irgi nepriimtina. Suderinti ir viena, ir kita buvo neįmanoma, reikėjo pasirinkti katrą nors viena. Tuomet aš nežinojau, kad šią problemą išsprendė Jėzus Kristus. Kai į dviejų priešybių kovą įeina trečias, stovintis aukščiau jų, tuomet problemos išsisprendžia.

Jeigu artimą žmogų mylėsime po Dievo likusia meile ir jeigu jame pirmiausia matysime ir mylėsime Dievą, pavyduliavimas išnyks savaime. Ir tie abipusiai ryšiai, kurie nuolat buvo pažeidinėjami, stabilizuosis. Kol tarp savęs ir to, kurį myli, neiškelsi Dievo, laimė visą laiką bus nuodijama agresijos nuodais, neapykanta, baime, laukimu.

Jaunas būdamas maniau, kad pavyduliavimas – tai didvyriškumas ir vyriškos jėgos pripažinimas, ir nežinojau, kad jis daugiau žeminimas, negu didvyriškumas. Meilė – lai noras duoti, o ne imli. Tuomet aš dar nežinojau, kad daugumą ligų sukelia būtent pavyduliavimas.

Žiūriu į moterį su labai sunkiu poliartritu. Priežastis -pavyduliavimas. Nuoskaudos, panieka ir ją mylėjusių vyrų smerkimas virto stipria susinaikinimo programa. Nenoras gyventi – tai emocija, beje, subtilaus lygmens. O emocija – tai biolaukas. Nenoras gyventi – tai ne tik kūno, bet ir dvasios biolaukų struktūrų naikinimo programa. O tai be galo pavojinga, nes mūsų dvasios biolauko struktūrose jau yra mūsų palikuonių sielos. Agresija, susijusi su kūno interesais, ardo sielą, tad programą, naikinančią būsimuosius gyvenimus ir būsimas kartas, reikia sustabdyti. Poliartritas pakankamai gerai blokuoja tokią programą.

Kalbuosi su moterimi, kuri, kaip sako jos vyras, pabuvojo pas europinio ir pasaulio masto medicinos garsenybes. Absoliučiai niekas jai negalėjo padėti.

- Man šiuo metu daug geriau, – prisipažįsta ji.

Jai nepiktybinis hipofizės – posmegeninės liaukos – auglys. Aš prisimenu, kaip jai aiškinau ligos priežastis:

- Jūs pavydulinga, o pavyduliavimas – tai neapykanta, gimstanti galvoje. Vadinasi, Gamta stabdys mylimo žmogaus ir savęs naikinimo programą. Pradžioje, kol pavyduliavimas lik prasideda, gali atsirasti problemų nosiaryklėje, dėl dantų. Vėliau dar gali įsijungti neapykanta sau. Dėl neapykantos atsiranda galvos skausmai, jos traumos, meningitas, insultas, augliai, pablogėja regėjimas ir klausa, sutrinka psichika. Prieš metus buvau ištyręs moterį, kuriai prasidėjo šizofrenija.

- Jūs savo vyrą beprotiškai mylite, daugiau negu Dievą, – pasakiau jai, – nors sąmonės lygmenyje įlikinėjate save priešingai.

Atsirado ilga pauzė. Paskui moteris atsakė:

- Jeigu aš būčiau vyrui neištikima, mano būklė pagerėtų.

- Jūs visiškai teisi, – pasakiau jai, – tačiau tai prievartinis, “kaulų laužymo” metodas šitai problemai spręsti. Yra kitas, gražesnis, bet labai sunkus kelias – savo charakterio ir pasaulėžiūros pakeitimas. Jeigu kiekvieną rytą melsitės ir jausite, kad Dievą mylite labiau, negu savo vyrą, jeigu suvoksite, kad bet kuris jus apgavęs ar susipykęs su jumis žmogus yra nekaltas, kad viskas, ką laikote nemalonumais -tai apsivalymas, pasiųstas Dievo, tuomet jums bus nereikalingos prievartos priemonės. Tačiau savanoriškas veržimasis reikalauja didelių dvasinių jėgų. Marškinius, prilipusius prie kūno, visuomet lengviau atplėšti dreskiant iš karto, negu suvilgant pamažėle atlipinti po milimetrą. Atplėšti lengviau, tačiau išlošdami pradžioje, pralošiame vėliau.

Vėl kreipiuosi į pacientę:

- Jūs labai pavydulinga, o pavyduliavimą dar sustiprina jūsų puikybė. Be to, stipriai prisirišote prie padorumo ir proto. Kai jūs dirbote komjaunime, niekinote netobulus žmones. Išsiugdėte tokią puikybę, kad ji aliai vieną agresyvią emociją dešimtis kartų pa­didino. Tačiau tai nutiko dėl to, kad nesižinojote, ką darote. Iš esmės jūs žmogus geraširdis ir doras, todėl, kaip sakoma, Dievas jus saugo. Jums galėjo būti smegenų vėžys. Dėl jūsų geraširdiškumo jis nepiktybinis. Jeigu medicinos garsenybės jus būtų išgydę, tuomet būtų miręs arba vyras, arba vaikai, arba jūs pati.

Vos ne kas trečias į mane besikreipiantis pacientas nusiskundžia klausa ir regėjimu. Aš visiems kartoju:

- Pavyduliavimas.

Kiekvieno trečio ar ketvirto pas mane atvedamo vaiko perspektyvoje nevaisingumas. Priežastis ta pati.

1993 metų gruodį draugas paprašė vienam žmogui nustatyti diagnozę.

- Galvok apie jį, – pasakiau draugui.

Paėmiau informaciją ir pamačiau, kad tas žmogus neįtikėtinai pavydulingas. Jo pavyduliavimas peržengė mirties ribą. Jam jau įsijungusi linkėjimo mirties žmonai ir sau programa.

- Kas jiems gresia? – paklausė manęs draugas.

- Mirtis jam ir žmonai.

- Prieš savaitę gydytojai jiems nustatė diagnozę: jam – baltakraujystė, jai – tiesiosios žarnos vėžys.

Į mano darbovietę ateina moteris. Aš dabar darau tyrimus, todėl pacientų nepriiminėju.

- Galiu jums skirti tik tris minutes, – sakau jai, – kokios jūsų problemos?

- Aš pas jus atvykau iš Tolimųjų Rytų. Vyrui smegenų auglys.

- Jūsų vyras labai pavydulingas. Jo pasąmonės agresija mirtina moteriai, prie jo prisirišusiai. Ta agresija būtų jus nužudžiusi, jeigu ne jūsų geraširdiškumas ir dvasingumas. Visa tai grįžta atgal ir smogia jam pačiam per galvą.

- Tačiau jis visiškai nepavydulingas, – apstulbusi sušunka moteris.

- Pavydulingas, – sakau aš. – Tik jo pavyduliavimas pasireiškia įsižeidimo forma.

- Taip, jis labai greitai įsižeidžia, – patvirtina moteris.

- Kai kas nors su manimi susipyksta ir palieka mane, o aš įsižeidžiu, pavydžiu, pavyduliauju, neapkenčiu, tai prisirišu prie santykių ir tampu dar pavydulingesnis. Įsivaizduokite situaciją: pavydulinga moteris nesąmoningai kenkia vyrui, ir jis nuolatos motinos sūnus paveldėjo norą mylimą žmogų padaryti tikslu ir, vadinasi, jis pavyduliautų, neapkęstų bet ko, kuris kėsintųsi tokį žmogų iš jo atimti. Pavyduliavimo ir linkėjimo mirties programa sesers adresu įsijungė dar motinai būnant nėščiai. Neapykanta blokuojama regėjimo ir klausos blogėjimu, galvos smegenų sutrikimais. Programa buvo tokia stipri, kad ją sustabdyti buvo galima tik akies netekimu, tai ir atsitiko.

Eilinė pacientė kalba visiškai apie kitą problemą. Jos maža dukra užsiima masturbacija, ir motina to niekaip negali sustabdyti. Išdėstau moteriai visą savo sistemą, paskui aiškinu:

- Mylimą žmogų, bendravimą su juo ir likimą, susietą su juo, jūs iškėlėte aukščiau už Dievą. Meilė, nukreipta į Žemę, gimdo mylimam žmogui agresiją. Si agresija apsigręžia ir pradeda žudyti jos autorių. Jūs pavyduliavote ir neapkentėte vyrų, o jūsų dukra jau neapkenčia savęs ir nenori gyventi. Jos sieloje programa apsigręžė atgal. Norėdama išsigelbėti, ji stengiasi padidinti meilės jausmą per masturbaciją. Vadinasi, gydyti reikia jus. Jums, naujaip peržvelgiant gyvenimą, reikia mokytis nežudyti meilės kituose ir savyje.

Moteris pasakoja:

- Man išsėtinė sklerozė. Viena akimi praktiškai nebemačiau, bet paskui regėjimas atsistatė. Negirdėjau viena ausimi, bet irgi pati sugebėjau atstatyti klausą. Ar visa tai susiję su pavyduliavimu?

- Žinoma. Vos tik agresija kitiems žmonėms pasiekia ribą, programa apsigręžia atgal ir virsta susinaikinimo programa, tuomet žmogus ir ima akti, kursti ir prasideda viso organizmo irimas.

Neseniai kreipėsi kita moteris dėl savo susirgusios dukros. Gydytojai suko galvą, kas jai yra: prasideda išsėtinė sklerozė ar įkando encefalitą sukelianti erkė. Aš paaiškinau, kad pavyduliavimas, paveldėtas iš motinos, virsta dukros susinaikinimo programa. Jeigu motina neperžvelgs naujaip savo gyvenimo ir nesimels už save ir dukrą, meningitas, encefalitas, išsėtinė sklerozė ar kita kokia panaši liga būtinai sustabdys agresiją.

Prieš savaitę aš kalbėjausi su vieno vaikino tėvais. Jie pasakojo, kad sūnui buvo galvos trauma, po kurios jis per stebuklą išliko gyvas. Priežastis – pavyduliavimas, persiduodantis pagal motinos ir tėvo giminę.

Vaikinui netikėtai prasidėjo ankstyva senatvinė sklerozė. Gydytojai stengiasi kaip nors išvalyti galvos smegenų kraujagysles. Didžiuliai pinigai eikvojami naujiems vaistams, tačiau gydyti reikia pirmiausia ne jį, o jo palikuonius. Jis savo vaikams perdavė sustiprintą pavyduliavimo jausmą. Tam, kad gimtų ir nemirtų vaikaičiai, smogiama jam. Jeigu pavyduliavimas apsunkinamas dar ir išpuikimu, tai dvigubai pavojingiau.

- Jūsų išpuikimo priežastis, – aiškinu moteriai, – prisirišimas prie gabumų ir išminties. Todėl jūs labai greitai sukaupėte didžiulę agresiją vyrams, niekindama juos, pavyduliaudama ir dabar esate vieniša. Agresijos lygis toks didelis, jog ji pradeda žudyti jus ir atsiranda nenoras gyventi. Į bet kokį nemalonumą jūs atsakote agresija prieš kitus ir save. Jūsų dukrai agresija perėjo į visiško susinaikinimo programą. Vienintelė galimybė jums išgyventi – savo sieloje sustiprinti meilės jausmą. Kiek jūs susilaikysite su tuo, kuo jus priverstinai valė, ir suvoksite, kad žemiška laimė – priemonė, o meilė – tikslas, tiek mergytei palengvės. Išgyvenkite naujaip kiekvieną situaciją ir išgyvenkite ją su meile, tuomet būsite sveikos abi – jūs ir jūsų dukra.

Moteris gydytoja kreipėsi į mane su prašymu:

- Būkite malonus, sudarykite atlasą, kokios yra organų ligos ir kokios jas sukeliančios priežastys.

- Tai neįmanoma. Dažnai viena priežastis sukelia daug ligų. Pavyduliavimas dažniausiai pablogina regėjimą, klausą, sukelia išsėtine sklerozę, galvos traumas, diabetą, sąnarių uždegimus. Tačiau jeigu pavyduliavimą lydi nenoras gyventi, tuomet sutrinka urogenitalinė sistema. Jeigu agresija permesta ant vaikų ir vaikaičių, pradeda skaudėti kelius ir gesti dantys, kuriuose agresijos susikaupia daugiausia.

Tarkim, žmogui smarkiai pablogėjo atmintis, tai gali būti pavyduliavimo arba savo išminties sudievinimo blokuotė, arba nenoras gyventi dėl nemalonumų pagal lemties liniją. Pavyduliavimas – tai neapykanta kitiems žmonėms, nenoras gyventi – tai neapykanta sau.

Žmonių niekinimas – tai ypatinga neapykantos forma. Neapykanta gimsta sąmonėje, todėl blokuojama galvos ligomis.

Tačiau tos pačios programos gali būti pakankamai patikimai užblokuojamos odos ligomis, beje, tai labiausiai žmogų tausojantis variantas. Oda sudaro trečdalį žmogaus kūno. Energetiškai odos išbėrimai – ne tik negeros būklės ženklas, bet ir galinga apsauga. Vieta, kur atsiranda odos problemos, nebūtinai susijusi su priežastimi, tačiau vis dėlto ryšys yra.

Jeigu moteris labai išpuikusi ir pavydulinga arba savo išorę sudievina, sutelkia jai visą savo dėmesį, prasideda problemos dėl veido ir kaklo.

Jeigu stabilus noras negyventi – prasideda dubens, vidurių, strėnų problemos.

Jeigu sutrikimai perduoti vaikams ir vaikaičiams – kenčia kojos. Jeigu sudievinami savo gabumai – kenčia rankos.

Štai kaip, pavyzdžiui, pavyduliaujant vystosi vėžys.

Jeigu žmogus šiurkštaus charakterio ir nuolatos apie kitus blogai, pavydulingai galvoja – vystosi smegenų vėžys.

Dainos nuoskaudos, patiriamos iš artimų žmonių, ir agresyvus pyktis ant jų – kepenų vėžys.

Nepasitenkinimas savimi, nenoras gyventi – urogenitalinės sistemos augliai.

Jeigu pavyduliavimas pasireiškia paniekos forma, kuri visuomet pereina į susinaikinimo programą, – čia jau smegenų arba urogenitalinės sistemos vėžys, sąlygojamas tam tikru niuansų, silpnų giminės vietų.

Pavojingiausia – dėl pavyduliavimo nužudyti savyje ir kitame žmoguje meilę.

Jeigu negimė kūdikis, kuriam buvo iš aukštybių numatyta būti pradėtam – plaučių, urogenitalinės sistemos vėžys arba astma. Tačiau nebūtinai pažeidžiama tik urogenitalinė sistema, biolaukas deformuojasi pirmosios čakros plote, vadinasi, gali būti ir žarnyno vėžys, ir tiesiosios žarnos vėžys.

Gali būti ir didelių traumų.

Gali būti ne regėjimo ir klausos pablogėjimas, o epilepsija. Žodžiu, griežtos ribos tarp sunegalavusio organo ir ligos priežasties nėra.

Atsitiktinis pakeleivis Maskvoje, “Žigulių” vairuotojas, skundėsi, kad negali ištverti uždaros erdvės, metro važiuoti negali.

- Nustokite žmonėse matyti blogį ir juos smerkti ir ramiai važinėsite metro.

Vairuotojas pritrenktas.

- Kuo čia dėti tokie dalykai?

- Jūs ir dabar, man girdint, visus be perstojo plūdote. Jūsų puikybė dėl to pasiekė mirties ribą. Vadinasi, arba mirtis, arba sunki galvos trauma, arba ligos. Tačiau, kadangi jūs geraširdis, jums duodamas labiausiai tausojantis puikybės pažeminimas. Liaukitės smerkęs žmones, paprašykite Dievo, kad atleistų už tai, ką anksčiau pridarėte, ir būsite sveikas.

Kitas pavyzdys. Vienas vyras man pasakoja, kaip jis su draugu linksminosi su ta pačia dama, o ji, pasirodo, sirgo venerine liga. Jo draugas užsikrėtė, o jis – ne. Gydytojai nesupranta tokios situacijos, nors tokie atvejai nereti. Aš jam aiškinu:

- Tu moterų atžvilgiu geraširdis ir nebuvai prisirišęs prie žemiškų malonumų. Kai sužinodavai apie kieno nors nesėkmingus seksualinius momentus, neištikimybę, skriaudas, venerines ligas, nieko neniekindavai ir nesmerkdavai, todėl tu atsparesnis. Tai neduoda šimtaprocentinės garantijos, bet suteikia galimybę greičiau išsigydyti arba visiškai nesusirgti.

Kartais priežasčių ir pasekmių sąryšis atrodo paradoksaliai. Vieną kartą skrendant mano kaimynas prisipažino, kad paniškai bijosi skristi lėktuvu, nors vaikystėje ir jaunystėje tai mėgęs, vėliau atsirado didelė baimė.

- Jums bus sunku tuo patikėti, tačiau jūs bijotės ne aukščio ir ne lėktuvo. Vidujai jūs labai pavydulingas žmogus. Pavydulingumas – tai prisirišimas prie santykių, ir kai jie nutrūksta, žmogus jaučia panišką baimę, arba neapykantą, arba nenorą gyventi. Šiuo atveju jūs jaučiate baimę dėl atsiplėšimo nuo Žemės ir visko, kas Žemėje yra, o ši baimė atsirado, kai pirmą kartą pradėjote smarkiai pavyduliauti.

Pašnekovas gūžčioja pečiais.

- Pernelyg jau viskas keista.

- Visai nekeista. Kada jūs pirmą kartą įsimylėjote?

- Būdamas devyniolikos metų.

- Kada pradėjote bijotis aukščio?

- Būdamas dvidešimties.

- Tai ir darykite išvadas. Jūs susipažinote su mergina ir pradėjote bijoti, kad jūsų santykiai nenutrūktų. Prasidėjo pavyduliavimas, įsižeidinėjimai, o viena iš šių dalykų blokuočių -aukščio baimė.

- Vadinasi, skristi lėktuvu man naudinga?

- Jeigu stengsitės nugalėti baimės jausmą, tuomet bus labai naudinga. Tačiau į kosminį laivą sėstis jums būtų sunkoka, ir kosmonautas iš jūsų neišeitų.

- Argi būti kosmonautu pavojinga?

- Žinoma, jeigu jis pernelyg stipriai prisirišęs prie žemiškų dalykų, tai psichotrauma gali peržengti ribą. Tačiau tų, kurie pabuvo orbitoje, plačiai atsiskleidžia gabumai. Medikai ir psichologai pastebėjo, kad bet kokiu atveju pabuvusių orbitoje psichika pasikeičia. Šiems žmonėms lengviau patikėti Dievu, tapti aiškiaregiais, atskleisti savo gabumus, pajusti Visatos vienovę ir dvasingumo joje prioritetą.

Todėl pajusti išėjimą į Kosmosą, pažvelgti į Žemę iš šalies, bandyti suvokti kitų pasaulių ir civilizacijų logiką, tai reiškia suaktyvinti savo dvasines struktūras, sumažinti prisirišimą prie žemiškų dalykų; tai gydo.

Susidomėjimas fantastika jaunystėje taip pat visaip palankiai veikia šia kryptimi. Beje, fantastika fantastikai nelygi. Šiuo metu dominuoja ta, kurioje visa, kas žemiška, tiesiog perkeliama į kitą Visatos tašką. Labai reta kas gali sukurti veikalus, žemiška logika nesuvokiamus. Matote, kosmoso logika visiškai skirtinga nei mūsų. Ten visiškai kita materialinių vertybių sistema, nors Dievo įsakymai visiems tie patys.

Tikras fantastas neperneša į Kosmosą daržo, kastuvų ir grėblių, vadovaudamasis žemiška logika ir ryšiais. Jis gali Žemėje paimti tuos įrankius, tačiau, pripildęs juos nežemiškos logikos, ir nutiesės kitokius ryšius, sukuria nežemišką, fantastišką pasaulį.

Matote, pagrindinė pasaulio konstrukcija apibūdinama ne daiktais, o ryšiais tarp jų, tai yra, biolaukų struktūrų kodavimu, nes bet kokio pasaulio konstrukcija nustatoma jo dvasine logika.

Vadinasi, dailininkas, tapantis paveikslą ir vaizduojantis ne daiktus, o ryšius tarp jų, kurių logika kitokia, negu žemiškoji, yra fantastas, nors visą gyvenimą kurtų tik natiurmortus su ąsočiais ir svogūnais. Sugebėjimas atsijungti nuo žemiškos logikos ir persijungti į kitų pasaulių logiką sąlygoja žmogaus gabumų lygį, vis vien, ar jis magas, aiškiaregis, menininkas ar verslininkas.

Šiuo metu pilnaverčiam vaikų auklėjimui pasakų skaitymai, žaidimai su persikūnijimo elementais, teatro spektakliai, geri fantastiniai filmai, vadovaujantis etika ir tikėjimu į Dievą, turi būti nepakeičiami auklėjimo elementai. Visa tai mūsų laukia artimiausioje ateityje.

Mano pacientė sąžiningai prisipažįsta:

- Aš sutinku priimti bet kokį nemalonumą, praradimą, bet kokius kataklizmus, bet kaip ramiai priimti artimo žmogaus išdavystę, niekšybes ir tokius įžeidinėjančius žodžius, kad po jų gyventi nesinori. Ir vis tiek tokį žmogų reikia mylėti?

Manau, kad prieš keletą metų aš su ja būčiau sutikęs. Man pačiam sunku romiai priimti tas tiesas, kurias aš atradau. O dabar atsakau:

- Tapkite gyvūnu, ir jums nebus tokių problemų.

- Kodėl gyvūnu?

- Kadangi meilės jausmas gyvuoja pagal tuos pačius principus. Jeigu jis prisiriša prie Žemės, būna apniaukiamas agresijos ir pradeda nykti. Norint meilę apvalyti nuo šios agresijos, kuri yra vidinė ir nematoma, reikalinga agresija iš išorės. Programa gesinama kontrprograma. Agresija iš išorės ateina pas mus kataklizmų, bėdų ir nelaimių pavidalu.

Gyvūnams tai pasireiškia tiesioginiu fizinio apvalkalo pažeidimu, o žmonėms pradžioje įsijungia subtilesnis mechanizmas. Ardomas ne kūnas, o susijusios su juo biolauko struktūros, tai yra emocijos.

Ugdyti gebėjimą atskirti emocijas, susijusias su kūnu, nuo aukščiausios emocijos – meilės jausmo, nesusijusiu su žemiškumu, – tai ir yra tobulėti. Gebėjimas ramiai priimti kūno ir susijusių su juo emocijų irimą – tai gebėjimas dvasioje išsaugoti meilę. Reikia suvokti, kad vidinis priešinimasis tam gimdo agresiją, žudančią meilę. Agresija – tai klijai, formą priklijuojantys prie turinio, visa, kas materialu ir žemiška, prie meilės.

Štai įsivaizduokite, jūsų siela užsiteršė agresija, ir keliomis situacijomis, varžančiomis jūsų kūną, ją galima pašalinti. Tačiau jeigu užteršimas gilesnis ir subtilesnis, dažniausiai nei mirtimi, nei liga, nei nelaime sielos apvalyti negalima. Tuomet turi būti virtuozinis ir daug subtilesnis būdas. Tai galima atlikti tik per artimą žmogų, per kurį smogiama į pačias skausmingiausias vietas, paliečiamos pačios jautriausios stygos. Tokiu atveju, gebant išsaugoti meilę, siela apvaloma efektyviau, negu ją valytų dešimtys mirčių, suluošinimų, traumų ir ligų. Trumpai tariant, gebėjimas per visas dvasines kančias išsaugoti meilę, duoda galimybę pakilti viena tobulėjimo pakopa aukščiau, negu dabar esame.

- Aš apstulbusi – mano vyras metė gerti, – pasakoja pacientė.

- Natūralu. Jūs pašalinote iš savo pasąmonės agresiją, nukreiptą į jį ir sukeltą pavyduliavimo, tai yra noro mylimą žmogų, šeimą ir likimą padaryti gyvenimo tikslu. Supraskite vieną paprastą tiesą -artimų žmonių karma panaši. Vyro ir žmonos prieraišos prie žemiškumo iš principo irgi panašios. Kuo daugiau niekinate ir smerkiate sutuoktinį, tuo greičiau jį nuskandinsite ir pati nuskęsite su juo. Kuo gilesnius savo sielos klodus nuskaidrinate, tuo greičiau gelbstite jį ir save.

Vidinė moters būklė didele dalimi sąlygoja vyro elgesį. Ar girdėjote išsireiškimą: “Kilni moteris išsiskiria ne tuo, kaip ji pati elgiasi, o tuo, kaip su ja elgiasi vyrai”. Vadinasi, taktinį vyro elgesį sąlygoja moteris, o strateginį moters elgesį – vyras. Išorinė ir vidinė šeimos būklė priklauso nuo abiejų.

Vyriškis patikliai man sako:

- Man su mano dama nieko neišeina. Pradžioje buvo viskas gerai, o paskui – niekaip. Ir mesti jos negaliu, va taip ir kamuojuosi.

- Jūs pasąmonėje labai pavydulingas žmogus. Šiuo metu tarsi aprimote, tačiau jaunystėje įsileidote į savo sielą daug agresijos. Kuo stipriau prisirišate prie moters, tuo stipresnė jūsų agresija. Atitinkamai ir jos agresija stiprėja, nes ir ji pavydulinga. Jums pirmiausiai reiktų dviejų dalykų: apvalyti sielą nuo pavyduliavimo ir neversti kūno dirbti, jeigu jis nenori. Nesibaiminkite periodiško potencijos sumažėjimo. Visa, kas gyva, eina pagal sinusoidę. Neverskite kūno dirbti, jeigu neįsijungia siela. Lankykite savo damą, bendraukite, o į seksą neįsileiskite.

- Tik sielomis pabendrauti? – klausia jis.

- Taip, tačiau pirmiausia nuskaistinkite sielą nuo pavyduliavimo. Po keleto dienų jis vėl atėjo.

- Dvi dienas meldžiausi, visą gyvenimą peržvelgiau, visos agresijos atsikračiau ir susitikau su savo dama, nusprendęs nieko nedaryti, tik sielai malonumą gauti. Tačiau neištvėriau, nes viskas susitvarkė.

- Sakykite, jeigu aš savo vidine agresija išprovokuoju kitą žmogų, kad jis mane įžeistų, pažemintų ir įskaudintų, tai yra įtraukiu jį į nuodėmę, vadinasi, Dievą aš turiu prašyti atleidimo už tai, kad savo vidiniu netobulumu įtraukiau kitą į pagundą?

- Taip, – atsakau aš.

- Vadinasi, aš turiu prašyti atleidimo už kitą žmogų, kurį įtraukiau į nuodėmę?

Suglumintas žiūriu į jį.

- Žinote, sprendžiant iš visko, jūs teisus.

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification