asd

Piknikas prie kabančiosios uolos


1900-ais šv. Valentino dieną (vasario 14-ą, trečiadienį) grupė Melburno (Australija) Appleyardo mokyklos mergaičių su mokytojomis iškylavo prie netoliese esančios Kabančiosios uolos, 6 mln. amžiaus neįprasto uolų darinio virš lygumos iškylančio į 150 m. aukštį. Jis baigiasi tarp monolitinių darinių vos besilaikančių uolų gabalų krūva. Netoli nuo ten ir buvo įrengta poilsio vieta.

Grupėje buvo mokytojos Diana de Poitiers ir škotė Greta Makrau, vežėjas Bendžaminas Hasis ir 19-a vyresnių nei 10 m. mergaičių. Jie atvyko apie vidurdienį ir iškart ėmė užkandžiauti. Pakeliui jie sutiko kitą grupelę – pulkininką Fitshubertą su žmona ir sūnėnu Maiklu iš Anglijos bei arklininku Albertu Krendelu.

Apie 15 val, septyniolikmetės Irma, Marion ir Miranda pasiprašė de Pointiers leisti apžiūrėti uolos riedulius. Joms, garsėjančioms kaip protingoms bei sąmoningoms, bei keturiolikmetei Editai buvo leista eiti, įspėjus nelipti per aukštai ir saugotis gyvačių.

Kai šios nuėjo, likusieji nustebo pastebėję, kad du laikrodžiai (Hasio ir Makrau) sustojo vidurdienį, jų atvykimo metu. Vėliau jie pradėjo eiti. Po pusvalandžio nueinančiųjų nebuvo matyti. Akimirksnį jas matė ir Maiklas su Albertu, sėdėję prie upelio tarp akmenų.

Apie 16:30 de Pointier ir vežėjas suskubo kviesti auklėtines. Jie pastebėjo, kad nėra ir antrosios mokytojos Gretos Makrau. Jie pamanė, kad ji nusekė mokines. Pulkininkas Fitshubertas tuo metu jau buvo išvykęs namo. Benas hasis, de Pointier ir likusios mokinės puolė ieškoti dingusiųjų. Sumintais žolės pėdsakais jie nuėjo iki pietinės Kabančiosios uolos dalies, bet uolėtame grunte pėdsakai išnyko. Nusiminę jie ieškojo toliau.

Maždaug po valandos išvydo iš pietinės uolos krūmų išsvirduliuojančią keturiolikmetę Editą, kuri isteriškai klykė ir nesugebėjo paaiškinti, kas įvyko. Kitų nebuvo nė pėdsako.

Sutemus jie grįžo į koledžą. Kitą dieną išsiruošė didelė paieškos grupė, kurioje buvo daug savanorių. Pirmoji diena buvo be rezultatų.

Tuo metu gydytojas nustatė daugelį sumušimų ir lengvą smegenų sutrenkimą. Kai vėliau ją apklausė, mergaitė prisiminė, kad grįždama matė ponią Makrou pusiau išsirengusią ir išsigandusią bėgančią ant uolos.

Kai tolesnės paieškos buvo bevaisės, policija išsikvietė aborigeną pėdsekį su šuniu. Šuo atrado Makrou pėdsakus vedančius uola aukštyn, tačiau pusiaukelyje urgzdamas ir pašiaušęs kailį sustojo. Neradusi jokių pėdsakų policija paiešką nutraukė.

Tačiau paieškos tęsėsi – artimiausią sekmadienį pulkininko Fitshuberto sūnėnas ir arklininkas Albertas Krenkelas savarankiškai leidosi į paieškas. Visų nuostabai buvo rasta septyniolikmetė Irma, be sąmonės, bet gyva. Jos kūnas buvo sumuštas ir visas supjaustytas mažais pjūviais, nagai nulaužyti. Daugiau sužalojimų nebuvo, kojos nesužalotos. Po tyrimo konstatuota, kad lytiškai ja nebuvo pasinaudota. Atsigavusi mergaitė nieko neprisiminė. Net ir vėliau ji negalėjo pasakyti, kas tądien nutiko. Jos klasės draugių niekada nerado. Po kelių mėnesių koledžo direktorė, labiausiai kaltinama dėl nelaimės, nuvyko prie Kabančiosios uolos. Jos kūną rado po iškyšuliu tarp uolų nuolaužų.

Keturiolikmetė Edita, sutikusi Makrau, pastebėjo ir keistą rausvą debesį.

Populiariausia versija, kad Kabančioje uoloje įsikūrusi aborigenų dvasia, sauganti nuo nepageidaujamų svečių. Ji yra šventa Wurrenjerrie genties aborigenų vieta.

Tags: ,

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification