Reinkarnacijos doktrina skelbia, kad gyvename ir mirštame daug kartų – gimimų ir mirčių grandinė panaši į dienos ir nakties kaitą. Tai be galo ilgas procesas, kurio pagrindu ir vyksta tikrasis žmogaus tapsmas: jis auga ir bręsta, sąmonėja iki visiško atsiskleidimo, iki kosminės sąmonės. Per vieną ar kelis gyvenimus to pasiekti neįmanoma. Tai tik maži žingsneliai.
Pasaulis yra kuriančiosios, sąmoningos Dieviškosios Energijos išraiška. Ši energija – per įvairias transformacijas – pasireiškia nesuskaičiuojamomis formomis: nuo primityviausių iki sudėtingiausių. Šia prasme Dievas yra visame kame ir mumyse, nes be šios Energijos nieko ir nebūtų. Kiekviena individualizuota, t.y. įgavusi atskirą formą, šios energijos išraiška praeina ilgą pasikeitimų – evoliucijos – grandinę: nuo primityviausio mineralo, per augalijos ir gyvūnijos formas iki žmogaus pavidalo, kaupdama patirtį ir informaciją, tartum kompiuterio informacijos banke, tokiu būdu bręsdama ir evoliucionuodama. Šio proceso metu dvasia (individualizuota Dieviškoji Energija) mokosi vis aktyviau reikštis per materiją ir ją valdyti. Tai yra dvasios evoliucija. Ne pati dvasia tobulėja, bet jos sugebėjimas reikštis per materiją (tą ir vadiname sąmonėjimu), nes dvasia, būdama iš Dievo, savaime yra tobula. Tai tas grynasis pradas mumyse, tas tikrasis AŠ.
Geriausiai tai pailiustruoti galima pasitelkus elektros analogiją. Elektra visada liks elektra, nepriklausomai nuo to, kokioje lemputėje ji šviečia. Tačiau, priklausomai nuo lemputės kokybės, šviesa sklis visiškai skirtingai. Tarkim, pradedame savo kelią kaip nešvari 10 vatų lemputė. Gyvendami vėl ir vėl, dėka sukauptos patirties ir moralinio švarėjimo, tampame vis didesnio galingumo ir vis švaresnėmis “lemputėmis”, naikinančiomis nežinojimo ir nemokėjimo reikštis tamsą, apšviesdamos vis didesnį ratą.
Karma.
Veiksmas ir atoveiksmis, priešastis ir pasekmė. Dėsnį žino kiekviena tauta, tai išreikšdama gerai žinomomis patarlėmis “ką pasėsi, tą ir pjausi” ir pan. Nuo analogiško fizikinio dėsnio, karma skiriasi tuo, jog ne visada pasireiškia tuojau pat, šiame gyvenime. Išdūrei kam nors akį – gali gimti aklas ir t.t. Karmos dėsnis duoda atsakymą į daugybę klausimų, imi suvokti, kad kentėti tenka visai ne be pagrindo. Aiškėja kai kurie Biblijos posakiai, kurie kitu atveju skamba keistokai (akis už akį, dantis už dantį – ne kerštas, o tik karmos dėsnio veikimas).
Apreiškime Jonui skaitome:
“Jei kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo, tas bus kalaviju ir nužudytas”.
Kodėl? Nejau Dievas toks žiaurus, kad be jokio paaiškinimo ir priežasties dar negimusiems kūdikiams skirtų baisią lemtį?
Darosi aiškiau, perskaičius anglišką Biblijos variantą:
“He that leadeth into captivity shall go into captivity: he that killeth with the sword must be killed with the sword”.
Rusiškai:
“Kто ведет в плен, тот сам пойдет в плен, кто мечом убивает, тому самому надлежит быть убитому мечом”.
“Kas veda į nelaisvę, pats paklius nelaisvėn, kas žudo kardu, pats turi būti kardu nužudytas”.
Ar ne karmos dėsnis? Ar ne todėl kartojami Kristaus žodžiai “nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų padaryta”?
Įrodymų, kad reinkarnacijos teorija – tai tiesa, yra daug.
Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie intuityviai šias tiesas jaučia. Tai “senos” sielos, daug kartų gyvenusios, sukaupusios didelę patirtį, todėl sugebančios kai ką atsiminti kaip “tvirtą vidinį žinojimą”. Paprasčiausias to patvirtinimas yra neretai pasitaikantis faktas, kai patekęs pirmą kartą į vietą, kurioje tikrai nėra buvęs, žmogus ima staiga viską atpažinti. Kitas faktas. Pirmą kartą sutikęs nepažįstamą žmogų, vienam greitai pajunti didelę draugystę, tarytum jis būtų buvęs tavo senas bičiulis, o kitam be jokios apčiuopiamos priežasties iškart užsiliepsnoja neapykanta. Arba nenugalima meilė iš pirmo žvilgsnio – visa tai rezultatas senų karminių ryšių, glaudžių sąsajų iš praetų gyvenimų, nes stipri meilė ar didelė neapykanta vėl suveda tuos pačius žmones, galbūt jau kitos lyties.
Parašyta daug knygų, įrodančių, kad gyvename ne vieną kartą. Pavyzdžiui, Virdžinijos universiteto parapsichologijos katedros vedėjo daktaro Aieno Stivensono (Ian Stivenson) knyga “20 galimų reinkarnacijos atvejų” (20 cases Suggestive of Reincarnation, 1966) ir Ričardo Duranto “Žmogus – Visuma” (Totality – Man, 1968).
Abi knygos – rezultatas ilgo ir kruopštaus tyrinėjimo – apklausos tų vaikų, kurie neginčijamai prisimena savo buvusį gyvenimą (prelife) ar net kelis jų. Tam, kad parašytų savo knygą, Stivensonas ištyrė daugiau kaip 600 vaikų, o pakartotiniam, papildytam leidimui (1974) turėjo jau 1200 atvejų.
Abejose knygose iš visų faktų pateikiama tik po 20 ryškiausių, kruopščiai patikrintų ir paliudytų, rodančių, kad vaikai jau yra gyvenę kitais vardais ir kitose šeimose (1% atgimsta tose pačiose šeimose). Patikrinti vaikų pasakojimus buvo lengva, nes jie visi gimė praėjus nuo 1 iki 3 metų po savo mirties ir daug buvusių artimųjų yra gyvi, tad pasakojimus galėjo patvirtinti. Neretai paliudija kaimynai, išlikę dokumentai. Šiedu mokslininkai daro įtikinančias išvadas, ypač R.Durantas, kuris, atsakydamas į klausimą, kodėl vieni prisimena, kiti – ne, sako: paprastai prisimena tie, kurie žūsta nuo smurto arba gerokai per anksti, tapę nelaimingo atsitikimo aukomis. Netikėtos mirties atveju visa esybė taip sukrečiama, kad staigiai perėjus Anapus, patirtas šokas neleidžia užmiršti mirties aplinkybių, jos atsimenamos ir vėl užgimus, ir tuomet, lyg patraukus už siūlo galo, išplaukia kiti buvusio gyvenimo vaizdai. Tokios sielos inkarnuojasi labai greitai – tą skatina palankios karminės aplinkybės, kurios nebuvo išsemtos.
Smurto aukos dažnai atgimsta su fiziniais požymiais, kurie gali būti paaiškinami tik kaip nužudymo pėdsakai. 12 metų mergaitė, žuvusi nuo atklydusios kulkos, pataikiusios jai į pilvą vaikant demonstraciją, netrukus atgimė tame pačiame mieste. Išmokusi kalbėti, papasakojo mirties aplinkybes. Patikrinus, jos pasitvirtino. Pasakojimas paaiškino buvusios šautinės žaizdos žymę aukščiau bambos. Kita mergytė, gimusi su tarytum vos užsitraukusių žaizdų galvoje žyme, pasirodė buvusi nužudyta smogus geležine štanga per galvą. Žudikai buvo sugauti, nuteisti ir pakarti, o visas įvykis paliudytas teismo protokolais. Kartu buvo nužudytas jos vyras, jis taip pat tuoj atgimė, ir du vaikai. Kiti vaikai, išlikę gyvi ir surasti šį atvejį tiriančių stebėtojų, galėjo paliudyti teisingumą intymių epizodų, kuriuos jiems papasakojo penkiametė mergaitė – buvusi jų mama.
Kartais tokie kūdikiai vos užgimę klykia visada tą pačią paros valandą. Juos jokiu būdu nesiseka numaldyti, tėvai nežino, ką daryti. Šitaip gali tęstis nuo mėnesio iki metų. Manoma, kad tai susiję su kankinančiais mirties prisiminimais. Jei vaikas, išmokęs kalbėti, dar prisimena, kodėl jis taip klykė, tai dažnai tėvams papasakoja. Tačiau kas jį supranta ? Tėvai laiko tai fantazija ar sapnu. O pasakojimą atkakliai kartojant, imama vaiką tildyti ar net mušti. Tuomet supykęs vaikas gali pasakyti “Tu ne mano mama, aš eisiu pas savo tikrą mamą!” ir už tai gauna dar daugiau… Štai kodėl, kaip teigia R.Durantas, Europoje ir tose šalyse, kur reinkarnacija netikima, sakoma, kad nėra vaikų, kurie prisimintų. Tai netiesa.
Dažniausiai apie buvusį savo gyvenimą vaikai ima kalbėti 2-4 metų. Tada dažnai galima girdėti juos pradedant pasakoti taip: “Kai aš buvau lakūnas…” arba “Kai aš gyvenau džiunglėse”, “kai aš buvau medžiotojas…” (taip būna iki tol, kol jis išmoksta skaityti). Ką mes, suaugusieji, į tai atsakome? Sugėdintas vaikas nutyla. Primuštas – visai užsičiaupia, tampa užsidaręs, nelaimingas, po to pradeda viską pamiršti.
Gal taip ir geriau, nes tie, kurie neužmiršta, be galo ilgisi savo buvusių šeimų. Štai kodėl Indijoje buvusio gyvenimo prisiminimai laikomi nelaime ir tėvai taip pat vaikui draudžia apie tai kalbėti. Tačiau burnos jam neužčiaupsi. Sužino kaimynai, pažįstami, garsas pasiekia buvusias šeimas, kurių nariai ima ir atvažiuoja… Kai pasitvirtina, kad vaikas tikrai buvo jų šeimos narys, gandas pasiekia ir mokslininkus, renkančius neginčijamus faktus pakartotinio gyvenimo įrodymui. Tokių faktų surinkta tūkstančiai.
Be patvirtintų vaikų pasakojimų, įrodymą apie praeitus gyvenimus gauname ir regresyvinės meditacijos dėka, kada hipnozės būdu žmogus nukeliamas į praeitą gyvenimą. Regresyvinės meditacijos metodas jau paplitęs ir plačiai taikomas JAV ir Anglijoje, kadangi padeda išaiškinti daug kitaip nesuprantamų reiškinių: fobijų priežastis, keistus žmonių polinkius, kartais – nepaaiškinamo skausmo priežastį (nepagydomi galvos skausmai gali būti praeitame gyvenime patirtos galvos traumos pasekmė).
Apie regresyvinės meditacijos metodą daug rašoma, o ypač apie tai, kaip jis padeda žmonėms gyventi. Pacientai, sužinoję tikrąją savo negalavimo priežastį, kitaip ima ją vertinti ir neretai jiems labai palengvėja. Kartu patikrinami įdomūs istoriniai faktai, kurių yra gausu regresuoto žmogaus pasakojime.
Naudodamiesi regresyvinės meditacijos metodu, reinkarnacijos neginčijamų įrodymų pateikia seras Aleksandras Kanonas, iki 1952 metų ištyręs per 1000 atvejų. A.Gvirdamas, buvęs Bat miesto vyriausiasis psichiatras ir anksčiau atkakliai neigęs reinkarnaciją po 15 metų kruopščių tyrimų 1977 viešai pripažino reinkarnacijos teisingumą. Nuo 1973 metų Skotsdeilo mieste Arizonos valstijoje D.Satpenas ir jo žmona Trena pradėjo grupinių hipnozių seansus, kurių metu regresyvinės meditacijos metodu žmones nukeldavo į praeitus gyvenimus – regresuodavo. Žinomo JAV parapsichologo B.Steigerio (Brad Steiger. You will live again.1978) “Jūs vėl gyvensite” pateikiama daugybė konkrečių atvejų, kai regresavus pacientus, jiems prasidėdavo “visai kitoks gyvenimas”, nes viskas “atsistodavo į savo vietą”, tapdavo daug lengviau gyventi. Čia suminėti vos keli tyrinėtojai, jų yra daugiau.
Trečias įrodymų gavimo būdas – per mediumus. Jie paneigia žinomą kontrargumentą “kodėl mirusieji, jei siela išlieka, nieko nepapasakoja apie tikrą padėtį gyviesiems”. Papaskoja. Tik mūsų ausys nepritaikytos išgirsti. Mediumai turi nepaprastų sugebėjimų priimti pranešimus tokiais kanalais, kurie daugumai žmonių dar nėra atsivėrę.
Vienas žymiausių mūsų laikų žmonių yra Edgaras Keisis (1877-1945). Amžininkai vadino jį miegančiu pranašu. Taip pat plačiai skaitomi straipsniai ir knygos kitų autorių: Džein Roberts “Set Kalba” (Jane Roberts. Seth Speaks.1972); Sibilė Lyk “Reinkarnacija: antroji galimybė”. (Sybil Leek. Reincarnation: the second Chance.1974); Samiuelis Sandvaitas “Dvasia ir siela” (Dr.Samuel Sandmeiss. Spirit and the Mind.1985)ir kt.
Reinkarnacija paaiškina daug dalykų. Pavyzdžiui, kodėl vieni gimsta vunderkindais, o kiti idiotais. Kodėl nei iš šio, nei iš to lietuvį traukia Japonija, o kitas domisi tuo, kuo iki šiol šeimoje nėra niekas domėjęsis. Bet svarbiausia yra tai, kad šis žinojimas iš esmės keičia supratimą apie gyvenimą ir mirtį ir duoda tvirtą pagrindą po kojomis, leidžiantį atlaikyti visas gyvenimo negandas. Žmogus ima suvokti didingą uždavinį – gyvenimo tikslą – realią galimybę išsivystyti iki kosminės sąmonės, kuri atsiveria jam pačiam. Per vieną gyvenimą niekas šito padaryti nepajėgus. Nebejaučiama klaiki beprasmybė, kuri pražudo daugelį. Kartu paaiškėja patarlės “Žmogus – pats savo likimo kalvis” prasmė. Tiktai tu pats esi savo gyvenimo aplinkybių kūrėjas, nes gimsti ten ir tokioje šeimoje, kurioje užsitarnavai gimti, kurioje tau bus palankiausios sąlygos išmokti tai, ko dar neišmokai. Ta prasme galima kalbėti ne tik apie kiekvieno žmogaus, bet ir apie šeimos ir tautos karmą. Suprasdamas šį dėsnį, daraisi atsakingas už savo veiksmus. Karma – tvirčiausias etikos ir moralės pagrindas: gerai ir teisingai elgtis reikia ne todėl, kad bijai Dievo, o todėl kad žinai, jog nuo bausmės neišsisuksi. Žmonių teismo išvengęs, nuo karmos teismo niekur nepabėgsi, jei ne šiame gyvenime, tai kitame ji būtinai tave suras. Štai kodėl visi geri žmonės kartais kenčia smūgį po smūgio. Jei kiekvienas žinotų, kad tą, ką padaro kitam, tikrai teks kada nors pačiam patirti, tik gerokai daugiau kenčiant, kad pamoka įsimintų, tai gal elgtųsi kitaip.
Ilgas ir sunkus sąmonėjimo kelias, vedantis iki kosminės sąmonės, yra neįmanomas be moralinio brendimo. Tik švarėdamas, apsivalydamas, žmogus tampa dvasingesnis.
Imi suprasti, kodėl žmonės taip skirtingai reaguoja į išmintingus pamokymus: atgarsį randa tik tai, į ką atsiliepia žmogaus sukaupta vidinė patirtis, įgyta per daugelį gyvenimų. Ant kvailelio, darančio viską atvirkščiai, beprasmiška ir pykti – jis dar jauna siela, vos pradėjusi eiti ilgu keliu į tapsmą Žmogumi, jo dar laukia daug paklydimų ir kančių, nes tik jos įsirėžia giliai į atmintį. Kartu ryškėja ir kančios prasmė.
Keičiasi ir pažiūra į mirtį, ne taip skausmingai atsisveikiname, žinodami, kad stiprūs meilės ryšiai, kaip, beje, ir neapykantos, būtinai suves žmones draugėn ir ne tik Anapus, bet ir čia, šioje žemėje.
Išryškėja ir savižudybės beprasmiškumas: atimdamas sau gyvybę, niekur nuo problemų nepabėgsi, nes vėl būsi į jas sugrąžintas, tik pateksi į dar sunkesnes sąlygas. Taip ir vyksta tvirtėjimas ir grūdinimas, kaip kalavijo – ugnimi, nes tol būsi nardinamas, kol išmoksi, suprasi ir sutvirtėsi.
Reinkarnacija, kaip kadaise heliocentrinė sistema, pastato viską į savo vietas. Jei taip, tai iškyla klausimas: kodėl iki šiolei krikščionybė neskelbia šio žinojimo?
Tai ilga ir sudėtinga istorija, tačiau trumpai į klausimą galima atsakyti, kad skelbė, o paskui nutilo, nes tie, kurie krikščionybę įformino ir įteisino, t.y. kanonizavo ir legalizavo, dėl tam tikrų aplinkybių buvo verčiami šias tiesas nuslėpti arba užmaskuoti kitokiais paaiškinimais. Tačiau visiškai to padaryti nepavyko, tad galima šiek tiek dirstelėti į Kristaus laikus ir kai kurias krikščionybės plitimo aplinkybes, pagrindinį dėmesį sutelkiant tik į reinkarnaciją ir karmos dėsnį.
Kiekviena religija, filosofija ir net mokslas turi savo egzoteriką ir ezoteriką. Egzoterika yra tai, kas suprantama visiems, lengvai prieinama, paprasta, o neretai ir primityvu. Ezoterika – tai, kas sunkiai suprantama, todėl paslaptinga, “mistiška” slapta. Taigi ezoterinės žinios yra tos, kurios prieinamos siauram išrinktųjų ar pašvestųjų ratui, o masėms lieka nesuprantamos.
Žinant reinkarnacijos doktriną, tampa aišku, kad kaip tik jie nulemia, jog tie, kurie daug kartų yra gyvenę ir sukaupę didelę patirtį, pajėgūs suprasti žymiai daugiau ir giliau, negu tie, kurie vos pradeda eiti savo keliu.
Visi mažiau ar daugiau esame girdėję apie Egipto žynius, kurie žinojo kur kas daugiau, nei kiti žmonės. Garsiosiose Egipto misterijų mokyklose išrinktieji būdavo įšventinami (inicijuojami) tik praėję sunkių išbandymų kelią. Reinkarnacijos ir karmos supratimas, be abejo, buvo jų mokymo pagrindas. Apie tai liudija gausi hermetinė literatūra, kurios tūkstančiai fragmentų, užrašytų papiruso ritiniuose, rasta įvairiose kapavietėse – piramidėse. Dalis jų sudaro Egipto Mirusiųjų Knygą. Viename tokiame fragmente sakoma: “Siela pereina iš formos į formą, ir daug ji turi namų savo kelionėje. Tu nusimeti kūną tarytum rūbą ir jį sulankstai.Tu esi iš senovės, o žmogaus siela, taip, tu esai iš amžinybės.”
Graikijoje ir Romoje buvo plačiai paplitusi šiandien mažai kam žinoma mitraizmo religija, kuri apie 1400 m pr. Kr. kilo senovės Persijoje. Romos legionieriai ją taip plačiai paskleidė, kad net Didžiojoje Britanijoje rastos penkių mitraizmo šventyklų liekanos. Mitraistai tikėjo, kad žmonės turi pereiti 7 vystymosi lygmenis, kol pasieks Saulės Dievo lygmenį, o pereiti iš vieno lygmens į kitą galima tik per daugybę gyvenimų.
Taigi Kristaus epochos žmonėms, kada mitraizmas buvo dar plačiai paplitęs, reinkarnacija buvo žinoma ir anaiptol ne svetima idėja. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tą paliudija ir Šv.Raštas, kuriame tiesiogiai reinkarnacijos doktrina neskelbiama, tačiau jos pėdsakų Biblijoje yra nemaža. Senojo Testamento Jeremijaus knygoje skaitome: “Prieš suformuodamas tave gimdoje aš tave žinojau… ir paskyriau būti pranašu tautoms”. Paskutinėje Senojo Testamento knygoje Dievas žada vėl atsiūsti pranašą Eliją. Naująjame Testamente labai ryški mintis, kad Jonas Krikštytojas ir yra atgimęs pranašas Elijas: “Tada jo mokiniai paklausė: “Kodėl rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” Jis atsakė: “Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atstatyti. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir žmogaus sūnus.” Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją. “Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turėjo ateiti. Kas turi ausis, tesiklauso !” Tą patį skelbia ir Luko evangelija. Angelas Zacharijui apreiškia, kad jo žmona Elžbieta pagimdys jam sūnų, kurį pavadins Jonu. “Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma viešpaties”.
Iš Kristaus pasikalbėjimų su apaštalais ir mokiniais aišku, kad reinkarnacija jiems buvo savaime suprantamas dalykas. “Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo dienos. Jo mokiniai paklausė: “Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai – kad gimė neregys ?” Jėzus atsakė: “Nei jie nusidėjo, nei jis, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.”
Kad vaikai kenčia už tėvų nuodėmes, tai visiems krikščionims aišku, bet kaip suprasti, kad gimęs aklu kūdikis galėtų kentėti už savo paties nuodėmes? Nežinant reinkarnacijos, toks klausimo suformulavimas keistas, jei ne absurdiškas, bet ir mokiniams ir Kristui jis atrodo visai natūralus. Kristus jų nebara už “ereziją”.
Kristaus pamokymuose ryški egziterikos ir ezoterikos idėja, t.y. žmonių skirstymas į tuos, kurie gali suprasti, ir į tuos, kurie nepajėgūs, o tai būtent ir yra reinkarnacinės evoliucijos rezultatas. Ryškiausiai tai išreiškiama dažnai kartojamoje kriptogramoje (užšifruotame posakyje) “Kas turi ausis – tesiklauso”. Visiškai aišku, kad tos “ausys” – ne fizinės, o žmogaus dvasinis sugebėjimas klausytis ir suprasti. Kodėl vieni tas ausis turi, o kiti – ne, darosi aišku, paskaičius nuostabų “Sėjėjo palyginimą” ir interpretavus jį per reinkarnacijos sampratą.
“Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiūvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti sukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių”. Tai papasakojęs, jis sušuko: “Kas turi ausis, tesiklauso”. Jo mokiniai paklausė, ką reiškia tasai palyginimas. Jis atsakė: Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų”.
Kyla klausimas, kokiu pagrindu vieniems duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems – ne. Toliau einantis palyginimo paaiškinimas labai puikiai į tai atsako: “Palyginimas štai ką reiškia. Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų. Jie tiki iki laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu”.
Tai nepaprastai glaustas ir vaizdingas viso evoliucijos kelio aprašymas, kurį perprasti gali giliai mąstantis, ezoteriškai subrendęs žmogus. “Velnias” yra tamsybė ir nežinojimas, kuris apgaubia sielą kelio pradžioje, kada ji dar nemoka savęs išreikšti per materiją. Ji yra užmiršusi savo dieviškąją kilmę (žodžio atėmimas iš širdies). Po to seka dirvos gradacija į gerą, erškėčiuotą, uolėtą – tai simbolizuoja laipsnišką žmogaus brendimą, per daugelį inkarnacijų stiprėjantį sugebėjimą vis geriau save, t.y. sielą, per materiją išreikšti, pereinant išbandymus (gundymus), kol pagaliau “žemė tampa gera”, t.y. žmogus išmoksta save valdyti ir gali duoti vaisių, t.y. skleisti dieviškąjį sąmoningumą. Tai ir yra tie, kurie turi ausis ir moka klausytis… Kaip žinome, Kristus nevienodai elgėsi net su 12 savo apaštalų. Iš jų tik trims pasirodė ant Taboro kalno visoje savo didybėje.
Kai 1967 mokslininkams tapo prieinami religiniai traktatai, išspausdinti Indijoje, pradėjo aiškėti balta dėmė Kristaus gyvenimo istorijoje, liečiantį tą laikotarpį, apie kurį Šv.Raštas tyli. Paaiškėja, kad 14 metų Jėzus su pirklių vilkstine per Iraną atvyksta į Indiją. Rytuose jis išbūna iki 29 metų, apkeliauja Tibetą ir Japoniją. Rytuose jis tampa žinomas Isa vardu (taip jis vadinamas Rericho paveiksluose).
Įdomi citata iš manuskripto, parašyto pali kalba I amžiuje, o vėliau išversto į tibetiečių kalbą ir saugomo viename seniausių šiaurės Indijos vienuolynų Hemis (Ladake). 1925 metais Rerichai matė šį manuskriptą, o 1979 metais jį matė žymi tarybinė indologė L.Šapošnikova.
“Ir pasakė Jėzus apie tuos nepaprastus dainininkus: “Iš kur jų talentas ir jėga? Aišku, kad per vieną trumpą gyvenimą jie negalėjo sukaupti nei balso kokybės, nei garsų dermės dėsnių pažinti… Ar tai stebuklas? Ne… jau prieš daugybę tūkstančių metų šitie žmonės ėmė kaupti savo harmoniją ir savo savybes!..”
Kaipgi atsitiko, kad dabar krikščionybė nepripažįsta reinkarnacijos?
Tie, kurie niekad nestudijavo krikščionybės istorijos, gal net neįtaria, kiek daug priešų jai teko nugalėti savo kelyje. Ar daug kas žino, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo gausybė įvairiausių krikščioniškų sektų, išpažįstančių krikščionybę vis šiek tiek kitaip.
Ypač plačiai buvo paplitę pirmieji krikščionys gnostikai (gr. Gnosis – žinojimas). Tačiau tai vidinis, intuityvus, ezoterinis žinojimas, gautas per ypatingą mistišką apšvietimą – reveliaciją, o jis įmanomas tik atsibudus žmoguje dvasiai, kuri yra Dieviška dalelytė, Dievo atspindys žmoguje. Prielaida jai atsibusti yra daugybė pakartotinių gyvenimų, per kuriuos žmogus moraliai švarėja. Gnostikų sektos buvo apgaubiamos paslaptingumo, jose būdavo atliekami tam tikri ritualai ir kartojamos magiškos formulės, todėl jos buvo prieinamos ne visiems, o tik aukštos moralės ir dorovės žmonėms.
Gnostikai turėjo didelę įtaką manikeizmo atsiradimui III amžiuje. Jo pradininkas buvo Mani, gimęs Pietų Babilonijoje (216-277), plačiai apkeliavęs Rytų šalis ir bandęs suderinti judėjišką krikščionybę su gnosticizmu ir Rytų religijomis budizmo etikos pagrindu. Manikeizmo sektos, kaip ir visų gnostikų, buvo uždaros, t.y. ne visiems prieinamos, organizuotos hierarchijos principu. Aukštesnei pakopai galėjo priklausyti tik nevedę vyrai, gyvenantys griežtame celibate, nes, kaip ir dauguma reinkarnistų, jie tikėjo, kad žmogus įgauna tikėjimą, tobulindamas save per daugelį gyvenimų, o tai visų pirma reiškia kovą su kūno geiduliais. Žemesnei – klausytojų – pakopai galėjo priklausyti vedę vyrai, bet jiems nebūdavo aiškinamos giliosios filosofinės paslaptys. Taigi, pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais taip pat buvo Misterijų mokyklos, kurios buvo labai svarbios. Beje, įdomu pažymėti, kad šventasis Augustinas devynis metus priklausė manikeistų sektai, tačiau kadangi gyveno su moterimi, į išrinktųjų tarpą nebuvo priimtas ir gilesnės paslaptys jam buvo neprieinamos. Nusivylęs jis paliko tą sektą ir išvažiavo į Romą.
Gnosticizmo ir manikeizmo idėjos buvo labai plačiai paplitusios. Jas randame ir garsių mąstytojų veikaluose. Pavyzdžiui,Origeno (185-254) ir Plotino (205-270). Abu tikėjo reinkarnacija. Štai kelios ištraukos.
Origenas veikale “Contra Celsum” teigia, kad kiekviena siela gauna tokį kūną, kokio nusipelnė praeitame gyvenime, o “De principiis” skaitome: “Kiekviena siela sugrįžta į pasaulį arba sustiprinta pergalių, arba susilpninta nuopolių – pralaimėjimų praeitame gyvenime”, Plotinas aiškino, kad didžiausias žmogaus uždavinys yra išsivystyti į stiprios moralės asmenybę, nes tik per moralės purifikaciją ir intelektualinį apšvietimą galima pasiekti naują, aukštesnį suvokimo lygmenį. Jo supratimu, kiekviename iš mūsų yra tam tikri būties lygmenys, ir tik per daugybę reinkarnacijų mes per juos pereiname, gilindami savo suvokimą.
Kur dingo gausi pirmųjų krikščionių literatūra? Ar gnostikai ir manikeistai, nerašė evangelijų, nepasakojo apie Kristų? Rašė. Ir labai daug.
Be mums gerai žinomų keturių naujojo Testamento evangelijų, dabar, dėka archeologinių atradimų, tapo žinomos dar apie 10 kitų, kai kurių net keli variantai. Taip antai rastos Petro, Andriaus, Baltramiejaus, Jokūbo, Pilypo, du skirtingi Tomo variantai, Nikodemo, Tiesos Evangelija. Rasta ir Petro Apokalipsė.
Gausi krikščioniškos literatūros įvairovė sukeldavo daug ginčų ir nesutarimų. Aleksandrijoje, Sirijoje, Kartagenoje, Mažojoje Azijoje ir Romoje vyskupai nevienodai aiškindavo Kristaus gyvenimo svarbius momentus, skirtingai interpretuodavo reiškinius bei simboliką. Kildavo daug nesusipratimų. Iškilo būtinybė patarti tikintiesiems, ką skaityti. Taip atsiranda savotiška cenzūra. II amžiuje sudaromas leidžiamų skaityti knygų sąrašas, dabar žinomas Muratorio kanono vardu (taip pavadintas italo Muratorio garbei, kuris šį, nepilną sąrašą atrado 1740 metais). Nuo Muratorio kanono krikščioniška literatūra skirstoma į tris grupes:
1) Tikrieji raštai.
2) Abejotini
3) Slaptieji.
III amžiuje sudaromas kiek platesnis Aleksandrijos kanonas. Atskirų kanonų turėjo ir gnostikai. Suprantama, kiekvienas pretendavo į “vienintelį teisingą”.
306 metais Romos imperatoriumi tapo Konstantinas Didysis. Jis puikiai suvokė, kad bažnyčia – tai didelė jėga, kuria galima remtis politinėje kovoje. O tokia gausi krikščioniškos literatūros įvairovė neprisidėjo prie Bažnyčios stiprinimo, lygiai kaip ir skirtingų sektų buvimas.
Nesigilindami į istoriją, pažvelkime į žmogų, kuris įėjo į istoriją kaip pirmasis Romos imperatorius, paskelbęs krikščionybę valstybine religija.
Konstantino tėvas Flavijus Valerijus Konstancijus buvo aukšto rango karininkas, numatytas tapti imperatoriumi po Augustino Maksimiano. Konstantinas augo ir brendo armijoje, taigi buvo tipiškas to meto valdančiosios militaristinės klasės produktas, net negavęs paties geriausio išsilavinimo. 306 metais, jo tėvui mirus, romėnų legionai Britanijoje, kur tuomet buvo Konstantinas, paskelbia jį imperatoriumi (vakarinės imperijos dalies) ir padeda jam nugalėti visus kitus pretendentus.
Yra žinoma, jog Konstantinas siekė patekti į Misterijų mokyklą, bet jos durys jam buvo uždarytos, nes ten galėjo patekti tik moraliai švarus žmogus, atsidavęs dvasiniam gyvenimui. Istoriniai faktai liudija, kad Konstantinas toks toli gražu nebuvo: staigaus būdo, brutualus ir žiaurus, nors krikščioniškoji tradicija vaizduoja jį “geru krikščioniu”… Taip antai jis paskelbia, kad užmušti vergą nėra joks nusikaltimas, o prie pagoniškojo imperatoriaus Adriano už tai buvo skiriama bausmė.
Būdamas įžvalgus politikas, jis ėmėsi stiprinti Bažnyčią kaip organizaciją, suteikdamas aukštąjam klerui įvairių privilegijų. Matydamas, kad įvairūs nesutarimai tarp gausių krikščioniškų sektų nieko gero neduoda, liepė sušaukti konvenciją visiems ginčytiniems klausimams išspręsti ir sudaryti VIENĄ KNYGĄ, kuria bažnyčia galėtų remtis kaip KANONU (patvirtintu pagrindu), atrinkus į jį pačias švenčiausias knygas. Tokiu būdu 325 m. Nikėjoje įvyko pirmasis suvažiavimas, į kurį atvyko daugiau kaip 300 aukštų bažnyčios atstovų. Jų laukė tikrai nelengvas uždavinys: kaip iš tokios gausybės knygų nuspręsti, kurios yra “Dievo įkvėptos”, o kurios ne? Prasidėjo ilgi ginčai ir nesutarimai. Pagaliau, kaip paliudija Nikėjos konvencijos istorikas Papus veikale “Synodicon”, buvo kreiptasi į Dievą, prašant per stebuklą nurodyti tas knygas. Tuo tikslu didelė krūva knygų buvo padėta po komunijos stalu bažnyčioje, prašant, kad tos, kurios yra Dievo įkvėptos, pačios atsidurtų ant stalo.
Taip ir įvyko. Tokiu būdu buvo pradėta sudaryti Biblija. Kyla klausimas, ar šiam stebukluo įvykti nepadėjo kai kurie vyskupai, gavę nurodymą iš Konstantino padaryti religiją suprantama ir prieinama visiems, t.y. pašalinti iš jos tas paslaptis, kurios jam pačiam buvo uždarytos (Sybyl Leek. Reincarnation…, 122-123 p.). Ar tai nebuvo Konstantino kerštas tiems, kurie išdrįso atsisakyti inicijuoti jį į aukštesnį žinojimą? Ta mintis peršasi, žinant, kad būtent jis paskelbė, kad ATSISAKYMAS TIKĖTI PATVIRTINTA BAŽNYČIOS DOGMA YRA NUSIKALTIMAS, erezija, ir įvedė mirties bausmę eretikams. Tarp kitko jis pasirašė mirties nuosprendį ir savo sūnui. Taigi Konstantinas davė pradžią krikščioniškiems kitatikių persekiojimams ir žudymams, trukusiems ilgus šimtmečius, prisidengus Dievo vardu… Ypač aršiai buvo naikinami krikščionys gnostikai ir manikeistai, taip pat deginama jų literatūra.
Tik išėmus iš konteksto ir egzoteriškai supratus pabaigą Kristaus palyginimo apie minas, kuriame didžiūnas Archelajus sako: “Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabinkite mano akyse”, buvo galima tikėti, jog žudoma tikrai Kristui paliepus, ypač išleidus ar nepajėgiant suprasti prieš tai einančios metaforos: “Aš jums sakau: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo”.
Tik toks žmogus, kuris nepajėgė suprasti Kristaus simbolių, išreikštų palyginimais, ezoterinės prasmės, galėjo įvesti mirties bausmę už galvojimą kitaip.
Konstantinas Didysis, sugebėjęs, matyt, vien egziteriškai suvokti Kristaus skelbiamas tiesas, paliko ryškų pėdsaką tolesnėje krikščionybės raidoje.
Tolesnis Biblijos sudarymas buvo sudėtingas ir ilgas procesas, vykęs nesutarimų, pavydo, nepakantumo, fanatizmo ir persekiojimų atmosferoje. Yra žinoma, kad iš pradžių buvo gana daug Biblijos variantų. Vien graikiškos Biblijos – Septuagintos – žinoma net 11 variantų. Po Nikėjos konvencijos įvyksta dar ne vienas pasitarimas ir suvažiavimas tuo klausimu. 363 m. Laodikėjoje vėl sudaromas kanonizuotų knygų sąrašas. Taip atsiranda Naujasis Testamentas, beveik toks, kokį turime dabar, tik be Apreiškimo Jonui. 419 metais Kartagenos sobore Naujasis Testamentas galutinai patvirtinamas, o visos kitos knygos, į jį neįėjusios, skelbiamos apokrifinėmis, t.y. slaptomis. Jos draudžiamos ir naikinamos. Laimė, jau XIX a pabaigoje, o vėliau ir mūsų amžiuje, atliekant įvairius žemės darbus ir archeologinius kasinėjimus, palaipsniui atrandamos paslėptos įvairiausiose kapavietėse ir urvuose pirmųjų krikščionių knygos. Taip antai 1897 rasti aštuoni graikiški tekstai “Kalba Jėzus”, o 1904 – dar šeši. Viename kape rasta ištrauka iš Petro Evangelijos ir jo Apokalipsė. O pats didžiausias radinys – 1946 Egipte, netoli buvusio Chenoboskiono miesto rasta urve gerai išsilaikiusi didelė gnostikų biblioteka. Tai 53 dokumentai, įrišti į 13 veršio oda aptrauktų tomų, parašytų koptų kalba. Iki šiol visi dar nėra ištyrinėti, bet iki septintojo dešimtmečio Berlyne jau buvo išleistos 25 knygos. 1966 Mesinoje įvykęs kolokviumas bandė apibendrinti jau prieinamą literatūrą ir naujai pažvelgti į gnosticizmą. Paskelbta išvada, jog vyskupais Epifanijumi ir Hipolitu, kurie yra Naujojo Testamento autoritetai, pasitikėti negalima, nes, kaip liudija rasti originalai, jie vaizdavo gnosticizmą iškreiptai ir tendencingai, interpretuodami jį pagal to meto supratimą…
Būtent apokrifinėje literatūroje raudona gija eina reinkarnacijos samprata.
Saliamono “Išminties knygoje” rašoma: “Aš buvau sumanus vaikas; kadangi buvau geras, tai gimiau nesubjaurotame kūne”.
Kad reinkarnacijos idėja, nežiūrint visų draudimų ir persekiojimų, vis dar buvo gaji, rodo toks faktas, kad 533 metų Konstantinopolyje įvykusioje Antroje bažnyčios konvencijoje buvo priimtas dekretas, skelbiantis anatemą tiems, kurie tiki “mistišku sielų sugrįžimu” doktrina. Tokiu būdu Konstantinopolio suvažiavime tikėjimas reinkarnacija viešai paskelbiamas erezija. (Ar dekretai priimami kovai su tuo, kas neegzistuoja?)
Negana to, 553 metais imperatorius Justinianas sušaukia Penktąją eukumeninę tarybą, tikslu galutinai pasmerkti tuo metu plačiai paplitusias vieno iš įtakingiausių krikščionių teologo Origeno pažiūras, skelbiančias reinkarnacijos sampratą. Būdamas nusistatęs prieš Origeno pažiūras, imperatorius Justinianas siekė paskelbti jas erezija. Tuo tikslu griebėsi eilinės politiko gudrybės: iš vakarinės imperijos dalies, kurioje Origeno filosofija buvo kur kas plačiau pasklidusi, jis pakvietė dalyvauti Taryboje tik 6 vyskupus, o iš Rytų pakviesta 159 vyskupai. Popiežius Vergilijus griežtai užprotestavo tokią neteisybę ir pareikalavo vienodo abiejų pusių atstovavimo. Kadangi jo reikalavimą atmetė, jis atsisakė Taryboje dalyvauti, nors tuo metu pats buvo Konstantinopolyje. Tokiu būdu Penktosios ekumeninės tarybos priimtame dokumente, kuriame išvardinti 15 punktų, skelbiamų erezijų ir užtraukiančių anatemą – o pirmuoju punktu, aišku, eina tikėjimas reinkarnacija – popiežiaus parašo nėra.
Kova su erezija vyko ir toliau, ypač aštriai ji pasireiškė XII-XIII a, kai popiežius palaimino kryžiaus žygius prieš neomanikeistų sektas: paulikiečius, bogomilus, albigiečius ir katarus. Pastarųjų buvo ypač gausu Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje, šiai sektai priklausė labiausiai apsišvietę to meto intelektualai. Jie netikėjo krikščionių skelbiamu kūno prisikėlimu paskutiniojo teismo dieną, bet skelbė reinkarnacijos ir karmos doktrinas.
Paskutinieji 200 albigiečių popiežiaus Inocento III įsakymu buvo išvaryti iš Albio miesto ir, jiems atsisakius išsižadėti savo tikėjimo, buvo gyvi sudeginti. Visiškai išnaikinti katarų (t.y. “švariųjų”) nepavyko, nes dar XX amžiaus pradžioje Tulūzoje egzistavo neokatarai.