S. Smertjeva

Apie Anykščiuose gyvenančią ir Anykščių poliklinikoje dirbančią akušerę Svietą Smertjevą sužinojau neatsitiktinai. Mane jau seniai domino informacija, kuri mus pasiekia per pranašus, aiškiaregius. Apie vieną tokią regėtoją iš Keturnaujienos – Anelę Matijošaitienę – esu susukęs filmą „APIE APREIŠKIMUS“. Vėliau sukurtame filme „Vilius Orvydas“ – prieš dešimt metų miręs žemaičių mistikas, skulptorius irgi kalba apie tai, kad jis girdi balsus iš aukščiau, kad bendrauja su atskrendančiomis iš Kosmoso kitų civilizacijų būtybėmis… Dabar kuriu filmą apie Anykščiuose gyvenančią Svietą, kuri besimaudydama Šventojoj kalbasi su undinėm, kuri, sugrįžus iš mirties pasaulio į šį, išsaugojo galimybę nesunkiai pereiti šią plonytę mus skiriančių pasaulių ribą…

Kas tokie yra aiškiaregiai – ar tai pakrikusios psichikos žmonės, kaip mums KGB buvo įkalta sovietmečiu, ar tiesiog tai žmonės, regintys aukštesnę realybę, kurios mes nematome? Matyt, esama ir tokių, ir tokių… Tačiau tokie tekstai, kaip garsusis „Apreiškimas Jonui“ Biblijoje ar lietuvių poeto Oskaro Milašiaus apokaliptiniai regėjimai – tikinčiųjų žmonių pasaulyje vertinami kaip labai normalus reiškinys… Juk ir popiežius Jonas Paulius II neseniai važiavo į Fatimą Portugalijoj, padėkoti regėtojai Liucinai, kurios pranašystės perspėjo Šventąjį Tėvą ir apsaugojo ne tik jį, bet ir visą Pasaulį nuo ypač didelių sukrėtimų.

Matyt, visame Pasaulyje esama žmonių, kurie sugeba pereiti realaus gyvenimo sienas ir prisiliesti apie Aukštesniojo gyvenimo paslapčių. Jų pranešimai ar pranašystės mums gali padėti realiame gyvenime, jei mums norisi suvokti mus supančių nelaimių, ligų ar kitokių nesėkmių priežastis. Šiandieną skaitytojams siūlome pokalbį su aiškiarege Svieta Smetjeva iš Anykščių, kuri gimė tolimam ir gerai lietuviams pažįstamame Sibire, Stalino ištremtų vokiečių šeimoje… Svetą 1990 metų kovo 11-ąją, jau persikėlusią gyventi į Lietuvą, į Anykščius, ištiko k linikinė mirtis…

Vytautas V.Landsbergis /kino režisierius/

POKALBIS SU SVIETA

Kodėl jūs atvažiavote iš Sibiro į Lietuvą?

Toks likimas. Ir visiškai nesigailiu. Sibire buvo kitas etapas. Lietuvoje gamta irgi yra nepaprastai graži ir energetinis žemės laukas gana stiprus. Aš tai jaučiu, matau. Rusijoje, kur aš buvau gražu, gerai… Bet ir Lietuvoje yra tokių stebuklingų vietų, kurių žmonės dar neatrado, bet netrukus tai tikrai įvyks. Tarkim, netoli Anykščių yra tokia mistiška vieta: bažnytėlė nedidelė vidury miško, upė šalia – ten žemės energijos ypatingai aktyvios . Tokių vietų yra ir daugiau. Lietuvoje yra labai daug dvasingų žmonių ir tas dvasingumas dabar labai suaktyvėjęs.

Rusijos krizė tikrai yra daug gilesnė, negu Lietuvos. Gal tam turėjo įtakos didesnis Rusijos netikėjimas. Pavyzdžiui Sibire gyvena beveik vien tremtiniai. Novosibirskas – milijoninis miestas ir jame tik viena bažnyčia. Savo pėdsaką tai paliko. Rusai – tokie žmo nės, kurie viską priima širdimi ir tik tai juos gelbėja. Jeigu to nebūtų, tai gal seniai rusų tautos nebe būtų.

Kurioje šalyje Jūs gyvenote ilgiausiai?

Lietuvoje. Aš ištekėjau ir atvažiavau į Lietuvą. Vaikai mano čia gimė. Čia patyriau ir klinikinę mirtį – t ai buvo kovo 11 dieną. Tiksliau tą naktį, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Vakare buvo paskelbta nepriklausomybė, o naktį man tai atsitiko. Buvau trečia para po operacijos. Ir įvyko kažkokia savotiška organizmo reakcija – mano kūne visiškai nebeliko gliukozės, ji dingo. Gal todėl, kad prieš tai nevalgiau nieko, nes skaudėjo pilvą. Po operacijos vėlgi valgyti nebuvo galima. Tiesiog organizmas taip sureagavo. Apskritai gyvenime sirgau tik du kartus ir abudu kartus iki numirimo. Bet dabar visiškai nesergu.

Kiek laiko truko ta būsena?

Nežinau kiek laiko – laiko sąvoka labai reliatyvi. Praradau sąmonę 11 valandą vakaro ir gerai atsimenu kaip tai atsitiko. Nebuvo noro kažką kviesti į pagalbą. Net minties tokios nebuvo. Kai atsigavau, buvo gal pusė penkių ryto, už lango jau buvo šviesu. Tas įvykis dvasiniame gyvenime paliko labai gilų pėdsaką. Visos vertybės, kurias vertinau iki tol, pasidarė bevertės. O tai, ką nevertinau , pasidarė labai svarbu. Nenorėjau grįžti į žemę. Tikrai nenorėjau. Jei galima taip pasakyti – man viskas buvo šlykštu: ir mano kūnas, ir viskas aplinkui.

Žinoma, mūsų pasaulis labai gražus, bet anas pasaulis dar gražesnis. Nežinau, kodėl iki šiol žmonėms tai nežinoma. Gal todėl, kad žmonės dar tokioje vystymosi stadijoje, kad jiems dar negalima to atskleisti. Ano pasaulio a tmintis kažkodėl išsitrina, kai tik žmogus ateina į šį pasaulį. Dažnai galvoju k odėl? Gal dėl to, kad nesiel vartautume, kad ten yra geriau negu čia.

O čia blogai?

Na, savaip ir čia gerai, bet tai yra nesulyginami dalykai.

Tai kodėl mes čia?

Kad apsivalytumėm, taptumėm geresniais, daug ką suprastumėm . Čia savotiška mokykla. Sunki, griežta. Aš, sakykim, supratau, kad turiu rūpintis savo kūnu lygiai taip, kaip ir savo siela. Daugelis žmonių vaikšto į Bažnyčią, ten meldžiasi, atgailauja, bet, parėję namo, visko privalgo, prigeria, barasi… Reiškia jie neprižiūri savo kūno. O tai turi eiti lygiagrečiai. Kaip bausmė žmogui ateina vienokia ar kitokia liga. Jeigu jis tai supranta, jam ateina žinojimas, kaip atsilaisvinti. Žmogaus organizmas yra protingas. Tai nėra tik kraujas ir kaulai… Tai sistema, kuri pati pagamina nuodingas medžiagas ligai atsirasti. Bet lygiai taip pat ji gali pagaminti ir vaistą. Žmogus, sakykim, gali pasveikti nuo vėžio. Kodėl? Pats organizmas jį išgydo. Reikalingas suvokimas ligos priežasties – tai impulsas organizmui, kad jis prad ėtų dirbti atvirkštine reakcija padidinto pajėgumo režimu.

Kokios vėžinių susirgimų priežastys?

Dvasinės. Viena iš dažniausiai sutinkamų priežasčių ta, kad žmogus negali atleisti. Sakykim, jaunystėje patyrė skriaudą ir tas nuodas sėdi viduje, graužia tą žmogų, kol jis suserga kraujo vėžiu. Tai yra nemeilės sau ir kitiems rezultatas. Čia aišku – tik mano toks požiūris. Jei žmogus pamato ir suvokia tą priežastį, tai iškart atsiranda galimybė. Jeigu ne visiškai pasveikti, tai bent dalinai… Ir tas žmogus dar ilgą laiką gali visiškai normaliai gyventi.

Jūs pasakėt nemeilė sau ir nemeilė kitiems. Tai tarp jų yra kažkokia priklausomybė?

Ne priklausomybė, bet labai stiprus ryšys. Jei žmogus nesugeba atleisti kitam, tai ir yra nemeilė sau. Todėl, kad žmogų Kūrėjas sukūrė pagal save, sugebantį atleisti. Jei nešioji skriaudą, reiškia nesuvoki savęs kaip nepriklausomos dvasinės būtybės, kaip asmenybės. Juk Dievas negali įsižeisti ar būti įskaudintas. O kodėl žmogus leidžia sau? Tai yra būtent nemeilė sau, tai prikla usomybė nuo įsiskaudinimo, neleidžianti dvasiai atsiskleisti, vykdyti savo misiją žemėje.

Ar gali žmogus mylėti kitus, jei jis nemyli savęs?

Manau, kad jeigu žmogus nemyli savęs, tai jis ir kito objekto negali mylėti. Jis myli tik savo jausmus jam. Tai nėra tikra meilė. Dėl to tiek daug nusivylimų. Jeigu meilė eina tiesiai iš širdies, jei širdis atvira, tada, nors žmogus ir nusivil tų, jam nebūtų taip skaudu. Tai tokia mano filosofija – širdyje negali būti kitų jausmų, išskyrus meilę ir gerum ą. Širdis yra labai subtilus organas, kuris sugeba mylėti. Meilė reiškiasi per atidavimą – ji sutverta ne imti, bet atiduoti. Bet jūs įsivaizduokite: jeigu širdis sužeista, įskaudinta ar nuskriausta, tai ji pilnai nefunkcionuoja. Iš čia kyla širdies ligos, nes širdies energetinis centras turi spinduliuoti. O jeigu šird yje yra kažkokių neigiamų jausmų, yra neigiama energija, kuri neleidžia spinduliuoti meilę, tai širdis suserga.

Kokie tie neigiami jausmai?

Tai pavydas, egoizmas. Dažnai meilė būna iš egoso, iš noro turėti. tarkim, dažnai žmogus myli savo mašiną, savo namą, savo žmoną ir vaikus ne dėl to, kad jam norisi su jais viskuo dalintis, bet dėl to, kad nori turėti. Ir jam atrodo, kad tai jį sustiprina, jis pasidaro išdidus, kad jam viskas gerai sekasi, nes jis visk ą turi. Bet jeigu jis praranda namą, mašiną, artimuosius – viskas… Jis pasijunta visiškai išsekęs ir sugniuždytas. Jam sunku, jis kaltina visą pasaulį ir niekad nepagalvoja, kad šiame pasaulyje viskas yra laikina ir reikia džiaugtis tuo, ką turi. Visam tam, ką turi, reikia kuo daugiau ati duoti, bet ne imti. Tai bendravimo principas tarp žmonių. Jeigu toks principas būtų, išvengtumėme daug bėdų, daug ligų.

Žinau, kad patyrėt dvi klinikines mirtis. Koks buvo kitas atvejis?

Dar buvau studentė. Buvome kolūky talkoje, aš sirgau angina ir man buvo širdies komplikacija – miokarditas, tai pagrindinio raumens uždegimas. Tada aš patyriau labai stiprų širdies skausmą. Niekas nenustatė, kas man yra, nes buvau labai jauna. Tik tada, kai pradėjau praradinėti sąmonę nuo skausmo, nustatė ligą. Aš labai sunkiai išsikapsčiau. Man tai buvo labai rimtas perspėjimas. Aš visą laiką buvau labai jautri ir visa tai, kas supa, labai „imdavau į save“. Tai labai klaidinga. O tokių žmonių labai daug. Tie žmonės labai geri, bet jie su visais kartu pergyvena kitų bėdas. Taip daryti negalima. Jeigu aš kartu pergyvenu su savo artimaisiais, su tėvais ar draugais, ir jeigu jų bėdą į save priimu, tai yra blogai. Žmogus turi iš savęs skleisti ramybę, meilę, kad galėtų neutralizuoti tą bėdą. Tad visos nelaimės, visos bėdos turi būti priimamos per atstumą. Aš kartu su visais viską pergyvendavau, visiems norėdavosi padėti. Paskui supratau, kad tai yra neteisinga. Kiekvienas žmogus yra saugojamas iš viršaus. Po to tą apsaugą pradėjau jausti labai stipriai. Pradėjo keistis ir aplinka: liko mažiau žmonių, kurie aplink tik verktų ir būtų labai nelaimingi. Po medicinos mokyklos baigimo dirbau Greitojoje Pagalboje ir darbas buvo labai sunkus. Dirbau dideliame mieste Barnaule, kur buvo daug kalėjimų, be t visą laiką jaučiau, kad mane kažkas saugoja. Ir kolektyvas buvo labai geras, atidus, nebuvo aimanuojančių, n ors kiekvieną dieną susidurdavom su mirtim ir bėdom. B et į viską jau žiūrėjau per atstumą, ramiai. Ir širdį išsigydžiau per meditacijas, nes man ją dažnai skaudėjo. Tik raumens pakitimai liko. O dabar aš bėgioju ir maudausi žiemą vasarą ir puikiai jaučiuosi.

Kur jūs mokėtės medituoti?

Buvau kursuose, bet paskui susikūriau savo meditavimo būdą su gamta, su žeme, su dangum.

Tai iš kur semtis stiprybės?

Iš gamtos, iš gyvenimo. Aš jaučiu, kad Dievas mane myli, mane saugo, uždeda savo rankas ant pečių ir man pasidaro labai gera, ramu. Aišku, norisi pabūti vienai. Aš ir savo vaikams sakau: jūs nors vieną valandą per dieną pabūkit vieni su savim. Štai iš ten ir yra stiprybė. Tokios stiprybės iš jokio kito žmogaus negausi. Iš žmonių gali būti tik laikina pagalba, parama. Tos stiprybės reikia semtis iš gamtos, tikėjimo.

Gal papasakotumėte apie pojūčius, kuriuos patyrėte klinikinės mirties metu.

Matymas ir pojūčiai yra neatskiriami dalykai. Viskas vyko panašiai, kaip pasakoja daugelis klinikinę mirtį patyrusiųjų – mačiau tamsų tunelį, o jo gale ryškią šviesą. Žemėje nėra tokios šviesos: ji neoninė, trupučiuką sidabrinė, auksinė. Tada, kai aš patekau į tos šviesos erdvę, aplinkui buvo daug angelų… Labai gražu, apėmė toks jausmas, lyg tai būtų kažkokia kita planeta, kita erdvė. Bendravimas vyko grynai telepatiškai – pilnas supratimas, harmonija. Bet svarbiausia – aš pajutau grynai širdimi, kad Dievas yra šalia. Mane apėmė tokia dieviška meilė. Kodėl taip pagalvojau? Telepatiškai žinojau, kad tai yra dieviškoji meilė. Kol Žemėje gyvenau, nepatyriau tokios meilės. Nors ir tėvai mane mažą mylėjo, ir visokių meilės rūšių vėliau buvo, bet toji meilė buvo ypatinga. Jinai pakelia, nuramina, padr ąsina, duoda vidinę pilnatvę. Atvirai kalbant, aš net nesuvokiau, kad numiriau, nebuvo net tokio svarstymo, kad aš ne fiziniame kūne. Tai buvo būtis – aš esu. Dabar tik pagalvojus apie tai, kad aš esu, tas ryšys sugrįžta, man labai gera, tas išgyvenimas labai gražus – tai ir kvapų, ir muzikos pasaulis, ir gamtos grožis. Viskas kartu, ką mes patiriame žemėje gražiausia – tik milijoną kartų daugiau, gražiau, harmoningiau.

Keletą metų po sugrįžimo man buvo labai sunku apie tai kalbėti, man atrodė, kad tai tik asmeninis mano pasaulis. Gal mano ego nenorėjo su niekuo dalintis? … Tik po dviejų- trejų metų prakalbau.

Kai grįžau į Žemę, į savo palatą, ištiko labai gili depresija. G al mėnesį aš vis dar nenorėjau grįžti, viskas buvo negražu, primityvu, šlykštu.

Koks ryškiausias kelionės į aną pasaulį įspūdis?

Norėtųsi pasakyti, kad nėra mirties. Yra labai švelnus perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Jeigu žmogus vienąkart gyvenime tai patiria, tampa nemirtingu. Tai labai gilus dvasinis išgyvenimas, dvasinė patirtis. Tai leidžia pajusti savąjį „aš“. Tas „aš“ – tai dieviška kibirkštis, kuri turi labai artimą, tiesiogį ryšį su Dievo meile. Ten aiškiausiai pajunti, kad dieviška meilė yra labai subtilus instrumentas, kuris yra kiekviename žmoguje ir per jį galima atsiverti, mylėti, skleisti dieviškąją meilę. Tai yra jėgos šaltinis, kuris niekad neišsenka. Kuo daugiau iš jo atiduodi, tuo daugiau Dievas duoda. Nereikia bijoti, kad, jeigu dalinsi meilę, tai tau pačiam nebeliks ar neužteks.

Kaip sureagavo aplinkiniai į Jūsų pasikeitimus?

Iš pradžių žmonės galvojo, kad aš paprasčiausiai išprotėjau. Pirmomis minutėmis, kai grįžau į Žemę, aš nesuvokiau, kad esu jau Žemėje. Galvojau, kad gydytojai, kurie supa mane, kartu su manimi yra ten, toje kitoje planetoje. Ir aš jiems prišnekėjau labai keistų dalykų. Visi verkė, pergyveno… Paskui pradėjo labai atsargiai į mane žiūrėti, matyt, galvojo, kiek tai tęsis… Praeis ar nepraeis… Bet man tai nepraėjo, tik nustojau apie tai kalbėti. Apskritai aplinkiniams buvo labai sunku priimti mane tokią, kokia tapau po klinikinės mirties.

Minėjote, kad aname pasaulyje daug poezijos…

Taip. Aš užaugau rusiškoje terpėje, baigiau rusų mokyklą ir rusiškai kalbėjau. Bet, kai atsigavau – mano visos mintys buvo rusišk ai, bet aš kalbėjau labai gražiai lietuviškai ir rimuotai ir buvo toks jausmas, kad tuoj rašysiu eiles.

Ar tai pasitvirtino?

Jau pradeda tvirtintis…

Lietuviškai ar rusiškai?

Na, man labiau norisi rusiškai.

Jūs turite vokišką kraują, užaugote Rusijoje, didelę gyvenimo dalį gyvenate Lietuvoje, turite dangišką patirtį. Ar tos patirtys nekonfliktuoja tarpusavy?

Ne. Po to įvykio naktimis aš pradėjau skraidyti su Šventąja Dvasia. Iš pradžių aš nežinojau, kad tai Šventoji Dvasia – kažkoks energetinis kamuoliukas. Paskui jis man pats apie tai pasakė. Iš pradžių skraidydavau virš namo, paskui aukščiau, aukščiau, o paskui mane nuskraidindavo į tas vietas, kur praėjo mano vaikystė. Todėl manau, kad visų patirčių šaltinis yra tos vietos, kur aš gimiau . Tai nėra atsitiktinumas ir aš esu labai dėkinga ir Sibirui, ir savo tėvams. Aš buvau visiškai laisva, manęs niekas nevaržė. Aš nebijojau nei šalčio, nei karščio, nei vandens, lyg kažkas mane būtų saugojęs ir man buvo gera.

Kokį jausmą patiriate bendraudama su Šventąja Dvasia?

Pirmiausiai tai saugumo jausmas. Naktis, žvaigždės. Tie skraidymai nėra tokie, kaip sapne, nes čia tu viską jauti. Ir savo kūną puikiai jauti. O Šventoji Dvasia tave tik saugoja ir duoda jėgų kilti.

O savo kūną matote gulintį, miegantį?

Iš pradžių matydavau, o paskui jau nekreipdavau dėmesio.

O nekilo toks noras kada nors negrįžti?

Kartais toks noras kyla, bet aš stengiuosi jį nuraminti. Man buvo aiškiai pasakyta, kad aš turiu grįžti ir dar labai daug ką padaryti Žemėje. Kitaip tai būtų tarsi tų šviesių jėgų, kurios man padeda, išdavimas.

Po klinikinės mirties pasikeitė jūsų misija Žemėje. Dabar visas jėgas atiduodate sergantiems, nelaimingiems žmonėms?

Taip. Bet štai ką aš dar supratau, bendraudama su žmonėmis – aš nieko už juos nepadarau, galiu tik padėti. Jiems keičiasi vibracijos ir jie pradeda ieškoti savo kelio, dvasinio ar fizinio, kas kam skirta. Kiekvienam žmogui duotas savas kelias ir jis juo turi eiti. Ir jei aš kokį nelaimingą žmogų sutinku, aš tik galiu jį apšviesti, kad jam būtų šviesiau savo kelyje, kad jis girdėtų, jaustų savo vidinį balsą. Nes daugelis žmonių, nejausdami vidinio balso, pasimeta kelyje.

Kokios yra vėžio priežastys?

Vėžys nėra tik dvasios arba kūno sutrikimas – tai viskas kartu. Tai labai gilus procesas, į kurį įtraukta ir dvasia, ir kūnas, ir genetinis kodas. Ir, žinoma, tai yra bendravimo tarp žmonių problema. Tie visi procesai sueina į vieną tašką.

Kaip šios ligos atsiradimą lemia tokie jausmai, kaip pyktis, agresija?

Tai labai surišta. Mat, dažniausiai tie jausmai yra užslopinti, žmogus nuo kitų tai slepia. Net ir nuo savęs, dažnai pats to nesuvokdamas. Tiems žmonėms, kurie yra atviri, organizme nuodai taip nesikaupia… Nors jie būtų ir labai pikti, bet tai yra atvira.

Ar jūs galite gydyti vėžį?

Padėti žmogui galiu.

Bet išgydyti?

Išgydyti sudėtinga. Tačiau jeigu žmogus supras vėžio priežastį, jis gali pat išgyti, mes jau apie tai kalbėjome. Organizmas yra labai subtilus instrumentas – jis gali p radėti veikti ir gydančia kryptimi, pagaminti kūnui vaistą. Medicina kol kas negali pagaminti tokio vaisto, o organizmas gali. Tada jis gali vėžines ląsteles naikinti.

Koks Jūsų požiūris į religiją, į tikėjimą?

Religija ir tikėjimas yra du skirtingi dalykai. Religija gerai, bet tikėjimas geriau. Tikėjimas yra tai, kas yra viduje, o religija – daugiausiai apeigos.

Su Jėzumi Kristumi aš bendrauju – aš jį suvokiu, priimu, matau, jaučiu kaip Dievo atvaizdą. Tai begalinės meilės reiškinys. Kristus myli visus besąlygiškai ir laimina. Pagrindinis jo darbas yra laiminti žmones, Bažnyčią, žemę, dangų. Mariją vieną kartą mačiau savo vizijose meditacijos metu – ji stovėjo netoliese labai graži ir laikė už rankos mažą mergytę. O kai ta mergytė atsisuko, pamačiau, kad ten aš. Marija uždėjo ranką tai mergaitei-man ant galvos ir aš iš karto nusiraminau. Buvo mano gyvenime tikrai labai sunkus periodas. Aš manau, kad Marija ateina tada, kada žmogui labai sunku.

Kodėl šiame vargo pasaulyje tiek daug nusivylimų, nusižudymų, ašarų, ar iš tiesų mes tokie nelaimingi, nusivylę, prislėgti?

Nepasakyčiau, kad žmonės tokie jau vargšai. Tai dvasios skurdas.

Tai dvasios, ne materijos problema?

Taip. Ir tuoj pasakysiu, ką reikėtų daryti: pirmiausiai reikėtų atleisti vienas kitam. Žmonės nemoka atleisti. Jie neišmoksta mylėti dėl savo nemokėjimo atleisti.

Na, o kaip jums atrodo pykčio kurstymo ir atleidimo temos masinėse informavimo priemonėse? Ar jos pasitarnauja gėriui, ar atvirkščiai – supriešina žmones?

Deja, masinės informacijos priemonės dažniausiai prie šina žmones. Ten aistros dar stipresnės. Gal jie trokšta pinigų, nori per tą nudvasėjimą užvaldyti žmones ir tai jiems pavyksta. Bet nuo to jie nepasidaro turtingesni.

Svieta, kokie po klinikinės mirties jums pasi rodė žmonės, jų dvasinės problemos – jos pasikeitė ar ne?

Taip, žinoma. Bet tik į geresnę pusę. Dabar aš žmoguje pirmiausia pamatau viską, kas yra gražiausia ir geriausia. O tik paskui tai, kas neigiama. Ir aš tikrai tikiu, kad žmogus gali transformuoti savo neigiamas savybes į teigiamas. Nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų visiškai visiškai blogas. Pirmiausia žmogus yra geras, o tiktai paskui blogas. I r aš labai džiaugiuosi, kad kiekviename žmoguje galima pamatyti daug grožio, gėrio, meilės. Blogų žmonių nėra, yra tiktai paklydę žmonės. Jie susipainioję savo jausmuose, juos baugina ligos, skausmas, dėl to jie darosi pikti, nekantrūs… Bet tai nereiškia, kad žmogus yra blogas. Niekada negalima pasakyti , kad štai jis yra blogas. Jis tik elgiasi neteisingai.

Norite pasakyti, kad Dievas nėra sukūręs blogos sielos?

Taip. Visos sielos yra gražios, tobulos. Nėra negabių, netalentingų žmonių, jiems tik nepasitaikė tinkamų sąlygų išsivystyti. Bet, einant per gyvenimą, tos sąlygos mažiau ar daugiau visiems būna suteiktos… Gal tik kartais žmogus jų nepamato: nepamato savo tikro mokytojo, nepamato ištiestos pagalbos rankos. Kiekvienam, net ir pačiam blogiausiam siunčiama tų pagalbų daug daug daug ir visokiausiais pavidalais. Bet, jei žmogus eina per gyvenimą užmerktom akim, jam padėti labai sunku… Labai džiugu,kai pavyksta žmogui padėti pamatyti savo grožį. Žmonės nustemba pamatę ir suvokę, kiek daug jie gali.

Ar jūs matote savo ateitį, ar žinote, kas su jumis bus ateityje?

Aš žinau, kas man bus, kai man bus maždaug aštuoniasdešimt metų. Bet šiaip stengiuosi į savo ateitį per daug nežiūrėti.Pragyvenu dieną ir ačiū Dievui.

O kitų žmonių ateitį gali pažiūrėti?

Galiu, bet irgi nežiūriu.

Ir tikriausiai ne viską galite sakyti?

Taip. Nes žodis daug ką galima pakeisti. Kartais žodis ar pasakymas tarsi nustato galimybių ribą. O juk rytoj gali įvykti toksai dalykas, stebuklas, kuris pakeis visą gyvenimą.

Vadinasi, ateitis gali keistis, ji yra miglota?

Taip. Gali keistis labai stipriai.

O spėdamas ateitį, pranašaudamas ar nepakenki savaiminiam žmogaus keitimosi procesui?

Taip. Todėl aš skeptiškai žiūriu į būrėjus, pranašautojus. Na, nebent žmogus labai dvasingas, tai kritiniu atveju gal ir gali padėti. Bet ir pats žmogus tada turi dėti pastangas, kad kažkas pasikeistų.

O kaip astrologija, kuri labai fiksuotai nusako kas tada ir tada bus?

Į astrologiją aš žiūriu teigiamai, nes manau, kad žvaigždės mus iš tikrųjų veikia. Ir labai stipriai. Ir mūsų dvasiniam pasauliui, ir fiziniam kūnui. Bet jeigu žmogus eina link harmonijos – jis harmonizuoja savo sielą, prižiūri savo kūną, tai tada jau jis gali įtakoti kosmosą. Ta harmonija eina į kosmosą ir ten vyksta harmonizavimosi procesai. Tada žvaigždės, jų išsidėstymas blogai žmogui neįtakos, tik padės. Tai reikia jausti. Kaip, sakykim, meilės jausmas – jis niekur nedingsta, jis irgi eina į kosmosą, ten akumuliuojasi ir gali nusileisti ant mylimo žmogaus ar ant vaiko, apsaugoti jį.

Ar jūs tuos procesus matote ir galite koreguoti?

Kiek man leista, kas nuo manęs priklauso- taip… Aš stengiuosi savo vaikus saugoti per gamtą, per kosmosą.

Esate vokiško kraujo, išaugote Rusijoje, didelę gyvenimo dalį ir vertingą dvasinę patirtį įgijote Lietuvoje. Kaip jums atodo tokia susiklosčiusi nuostata, kad lietuviai tarsi turėtų bijoti Rusijos? Kaip jums atrodo šių šalių santykių ateitis?

Bet kokios rūšies baimė yra blogai. Baimė griauna, ant jos nieko nepastatysi. Reikia atsilaisvinti nuo baimės ir tada jokios grėsmės iš Rusijos ar iš kitos valstybės nebus. Jeigu žmonės ramūs ir siunčia meilės, ramybės draugiškumo spindulius, tai ir kiti atsakys tuo pačiu. Aš užaugau tarp rusų ir galiu pasakyti, kad jie yra nuostabūs žmonės. Kiekviena tauta turi savo ydų ir Rusija, aišku, turi truputį šovinizmo. Bet atskirai kiekvienas rusas yra labai mylintis, labai draugiškas ir tikrai nieko nenori nuskriausti ar užvaldyti. Bet, jei mes norime, kad su mumis draugiškai elgtųsi, tai turime tuos charakterio bruožus turėti patys savyje. Ką turi, tą ir pritrauksi. Reikia draugaut, nereikia sienų statyt, nereikia saugotis, militarizuotis irgi nereikia. Militarizacija yra vidinės agresijos reiškinys. Žemė nebenori ginklų, ji valosi ir ateis laikas, kai pradės sproginėti ir daug bėdos pridarys.

Ar galėtumėte dar truputį pasinerti į vizijas ir pažvelgti į Lietuvos ateitį? Kas mūsų laukia: žūtis, asimiliacija, išnykimas, geras pasiturintis gyvenimas?

Aš dirbu akušerės darbą. Tai ateities, meilės vaisių atėjimas. Tos moterys, kurios ateina pas mane, nešioja ateitį. Ta ateitis labai graži, labai švelni. Vienas iš lietuvių tautos bruožų – kantrybė. Ji labai graži, tai – ne vergo kantrybė, bet išdidi kantrybė. Ir aš manau, kad lietuviai viską iškentės ir niekur neišnyks. Ir Lietuva gyvuos, joje gyvens labai ramūs žmonės, su pusiausvyra, kantrūs, gražūs ir kraštas klestės. Jis galbūt nebus toks labai civilizuotas. Ir nenoriu, kad jis būtų civilizuotas, nes tai yra Žemės kraštas ir daugiau dėmesio ir turi būti skiriama Žemei. Ją reikia mylėti, puoselėti… Ir nežiūrint į tai, kad ji nėra labai derlinga, ji visko pakankamai duos, pramaitins lietuvius.

Ką Jūs palinkėtumėte savo ir visos Lietuvos vaikams?

Visi žmonės vertingi, ir vaikai negali tapti tik menininkais ar žemdirbiais. Tam, kad valstybė būtų turtinga turi būti ir menininkai, ir žemdirbiai, ir žmonės, dirbantys dvasinį darbą. Mano vaikai pasirinks savo kelią, aš jiems tikrai netrukdysiu. Bet norėčiau – jei mano vaikas bus žemdirbys, kad tai būtų kūrybingas žemdirbys. Kad, dirbdamas su Žeme, dainuotų, vakarais grotų, kad Žemė jaustų meilės vibracijas ir tada ant to gabaliuko žemės gali užaugti labai geras derlius, jeigu prie jos prieisi ne mechaniškai, bet su širdim.

Kaip jums patinka Anykščiai?

Aš prie šito krašto labai stipriai prisirišau. Iš manęs net vaikai juokiasi. Jie sako – tu, mama, mums sakai: „prie nieko neprisiriškit“ , o pati prisirišus prie Anykščių. Gal yra žmogiška prisirišti prie žemės gabaliuko, prie upės. Čia yra ypatinga upė – Šventoji. Ji nuplauna visą skausmą, visą nerimą. Jos ir pavadinimas ypatingas. Tik reikia jausti tą upės dvasią, tų undinių, kurios ten gyvena, dvasią. Tos dvasios niekada nenuskriaus, jos duoda vidinės ramybės, pilnatvės jausmą. Ryte, kada saulė kyla, pasaulis būna apvalytas ir maudytis tada labai gera. Tada ir namo grįžti apvalytas.

Kalbėdama jūs labai gražiai sudvasinate žemę, gamtą, undines. Ar taip jas ir matote, kaip gyvas būtybes, bendraujate su jomis?

Taip. Ne visada matau, bet visada jaučiu… Kai įeini į vandenį, jaučiasi to povandeninio pasulio gyventojų vibracijos. Priklausomai nuo to, ar saulėtas rytas, ar apsiniaukęs, ar lietutis krapnoja,- ir jų nuotaikos skirtingos… Kaip ir žmonių, taip ir vandens stichijos nuotaikos būna įvairios. Jeigu tai pajunti, pasidaro labai gera, tarsi tu būtum dalis viso to. Visiškai nesvarbu, kad tu žmogus, bet prigimtis ta pati, juk mes esame gamtos vaikai.Tik kad žmonės labai atitolę nuo gamtos: televizoriai, kompiuteriai viską gadina…

Ką palinkėtumėte mūsų laikraščio skaitytojams?

Kad jūsų laikraščio skaitytojai būtų mylintys. Lietuvoje mylinčių žmonių yra labai daug, beveik visi žmonės tokie. Linkiu kad skaitytojai, atsisėdę paskaityti laikraštį, galėtų pailsėti, patikėti, kad jie yra ypatingi, sveiki. Kad jie ilgai ramiai gyvens, kad jų niekas naktį neužpuls, kad jie gali ramiai miegoti. Tas laikraštis po trupučiuką turi naikinti blogį.

Kas tas blogis?

Tai mintys: nusivylimas, neapykanta, susierzinimas. Jis kaupiasi tokiais debesėliais ir labai teršia energetinį lauką aplink žemę.

Kaip jį naikinti?

Geromis mintimis. Per meilę, užuojautą, atleidimą.

Kas yra velnias?

(Juokiasi) Velnias? Man sunku apie jį kalbėti. Mane taip Dievas apsaugojo, kad nebuvau su juo susitikus.Vieną kartą man buvo parodytas blogio pasaulis, demonų pasaulis, bet aš jų nebijojau. Tikrai ten labai labai nemalonu: ir jausmas, ir vaizdas. Tie demonai nesnaudžia – jie nori užvaldyti kiekvieną žmogų. Nuolat vyksta karas tarp gėrio ir blogio.

O patys demonai yra laimingi?

Ne, jie nėra laimingi.

Kodėl?

Kaip jis gali būti laimingas, jei kitą daro nelaimingu? Gal jis to ir nesupranta, bet jaučia. Viskas, kas yra sukurta aplink mus, mumyse – yra Dievo sukurta. Ar ten juoda, ar balta. Ir aš manau, kad, kaip ir saulė ryte kyla ir visą tamsą apšviečia, taip ir gėris pasaulyje augs, didės. Jis nepanaikins to blogio, kurio apstu, bet apšvies jį ir blogis transformuosis, tapdamas gėriu. Tegul ir ne tokios pat rūšies, kaip grynas gėris, bet kažkokios kitos, panašios… Vizijose aš tai matau. Ir žmonėse tai matosi – daugelis jau išmoksta neigiamas savybes transformuoti į teigiamas.

Niekur nereikia daryti revoliucijos ir rauti kažką su šaknimis – tai yra ilgas procesas, kuriame reikalingas kantrus darbas su savimi. Jeigu suvokei, kad kažkas tavyje yra negerai, reikia ne kovoti su tuo, o transformuoti į kažkokį gerą dalyką, nes ta kova tik nualina žmogų ir viskas.

Žmogaus gyvenimas, jo gyvenimo būdas miestuose, ten, kur žmogus atitrūkęs nuo gamtos, kur daug laiko žmogus praleidžia prie televizoriaus, prie kompiuterio, disharmonizuoja visas žmogaus struktūras. Tai nėra tik fizinis kūnas. Aš manau, kad liga pirmiausiai prasideda minčių ir jausmų pasauly. Žmogaus vienas ar kitas požiūris į negatyvų dalyką nusileidžia į jausmą, žmogus pradeda reaguoti jausmais. Tai formuoja minčių ir jausmų disharmoniją.

Kiekviename žmoguje yra toks instrumentas, medikai sako organas, kuris panašus, sakyčiau, į fortepijoną arba į smuiką – kaip jį suderinsi, tokie bus ir garsai. Tai širdis. Viskas eina per širdį. Kuo žmogus harmoningesnis, tuo liejasi gražesnė muzika. Taip harmonizuojasi ir aplinka. Vien tik nuo širdies vibracijų . Gyvenant harmonijoje širdyje gali būti tik meilė ir gerumas, ir jokių kitų jausmų. Kodėl vyrai dažniau negu moterys serga infarktais, kraujagyslių ir širdies ligomis? Dėl to, kad jie dažnai nesuderina to instrumento, jį dažnai prievartauja jų protas. Protas sako viena, o širdutė priešinasi – ne, man to nereikia. Ji būna yra išsigandusi, bet dažniausiai vyrų protas nugali – tu nurimk, mes padarysim taip, kaip reikia. Visa ta disharmonija, disbalan sas nusileidžia į širdutę ir ji suserga, neatlaiko. Kaip ir bet koks kitas instrumentas – jeigu su juo blogai elgiesi, jis lūžta, jis sugenda. Organizme širdies vaidmuo yra turbūt pats svarbiausias.

O kaip išmokti bendrauti su savo širdimi, kaip ją suprasti, išgirsti?

Išgirsti savo širdies balsą reikia mokytis iš vaikystės. Širdies centrą gali padėti atidaryti gamta, grožis, muzika, menas. Žmogus turi vystyti savo širdies galimybes nuo pat mažens, nuo pat vaikystės. Jeigu jo tėvai tai žino, tai vaiką gali nukreipti į meną, į muziką. Tegul jis nebus menininkas, tegul jis bus statybininkas, bet tos vibracijos paliks savo teigiamą energiją. Tas žmogus galės mylėt, galės priimti meilę. Jis mokės išgirsti savo širdies kalbą, kai ateityje kurs šeimą. Tada širdi s jam teisingai pakuždės – tai tavo išrinktasis ar išrinktoji. Visiems yra duota galimybė surasti savo antrą pusytę šioje Žemėje, bet daugelio žmonių širdies balsas yra uždarytas ir vadovauja arba protas arba jausmingumas, emocijos. Ne tikri jausmai, bet paviršutiniškos emocijos, susižavėjimas, aistra. Ir dažnai tuos dalykus žmonės vadina meile. Apsirinka žmonės. Po metų kitų mato, kad tai klaida. Gal tai yra karminiai dalykai. Gal reikia atiduoti skolą tam žmogui, kurį sutikai ir apsirikai. Bet visa tai turi vykti ramiai, su meile artimui, su užuojauta, su sugebėjimu atleisti. Tik tada savo vaikams šeimoje įmanoma sukurti gerą terpę, kurioje jie augs, jausis mylimi. Ne kiekvienas žmogus tai atlaiko, nes mes esam neparuošti: širdutė neparuošta nepriimti blogio, o skleisti iš savęs tik gėrį. Ir žmogus įsižeidžia, nešioja savyje tą skausmą labai ilgai ir pasekmės – ligos, nusivylimas, depresijos. Kelias į ligą yra labai neapčiuopiamas, slidus, bet tam, kad atsistotum ir vėl sugebėtum kopti į kalną, reikia iš tikrųjų tam tikros ramybės. Kad žmogus, pajutęs susierzinimą, skausmą, pyktį, tuoj pat sustotų ir pagalvotų, kas gi privedė prie tokios situacijos, kas sukūrė šitą problemą? Jis išgirstų savo širdies atsakymą ir 50 procentų ligų būtų išvengta. Jų nereikėtų gydyti vaistais, būtų nereikalinga daktarų, ekstrasensų arba bioenergetikų pagalba. Nes organizmas yra labai jautrus ir labai protingas. Ir jeigu jis pagamina nuodą, tas nuodas nusileidžia iš minčių ir jausmų į kokį organą, tai pakeitus mintis, tas pats organizmas gali ir išgydyti žmogų. Pagalba tam ateina su Dievo meile, palaiminimu, per gamtą. Tik reikia nurimti, daugiau praktiškai nieko nereikia daryti. Žmogui reikia nurimti, rasti tokią vietą, kurioje jis pasijustų saugus. Jei gu jam nėra saugūs namai, kur daug žmonių, daug butų, tai gal reikia išeiti į Bažnyčią. Pastovėti vidury, pažiūrėti į žvakių šviesą, paklausyti, ką kalba kunigas, nieko negalvojant, nieko nesvarstant… Ir ateis atsakymas į tą klausimą, kuris kabo viduje. Aš manau, kad daugelis žmonių gautų atsakymą ir padėtų paty s sau. O kai žmogus padeda sau, jam norisi padėti ir kitiems. Jei žmogus ryte nusišypsojo sau, tai jis šypsosis ir kitam. Bet jei žmogus su savimi ne santarvėj, jeigu jam neramu, tai viskas eina toliau. Aišku sąlygos sunkios: bedarbystė, nusivylimas… Bet, jeigu žmogus harmonizuojasi pats, tai jis tą harmoniją neša ir į aplinką, jis gali ir įtakoti tai aplinkai. Tačiau, jeigu žmogus silpnas, tada aišku, aplinka jį labiau įtakoja. Sakykim, dabar yra labai daug civilizuotų šalių, kuriose nieko netrūksta, na, kad ir Vokietija ar Amerika, kuriose pragyvenimo lygis labai aukštas. Bet kodėl jaunimas linkęs vartoti narkotikus, alkoholį? Jiems neramu, jie neturi ramybės viduje. Reiškia materialinės sąlygos neįtakoja dvasiniam pasauliui.Yra kažkas svarbiau. Ir tas, kas svarbiau, man atrodo yra Meilė. Ta Dieviškoji meilė, kurią turi pajusti kiekvienas kūdikis, kada jis ateina į žemę. Aišku, jis pats atneša tą M eilę, kai jis atsimena, kaip jam buvo gera, kai jis buvo dar Danguje. Kai kūdikis a teina į šeimą, kur nėra meilės, kur nerimas, kur geriausiu atveju nėra neapykantos, o tik susierzinimas – jis iškart pasimeta, jam nejauku. Jis auga ir jaučia, kad nėra tos dvasinės ramybės, jis negali jos gauti iš artimų žmonių, iš mamos ir tėčio. Ir jis pradeda ieškoti. Dievas kiekvienam duoda galimybę tą harmoniją rasti, bet yra daug paklydusių, kuriems labai sunku išgirsti Dievo balsą, pajusti Dievo ranką….

Ir jaunimas ieško, kuria kažką, nori sukurti kažkokią ypatingą muziką, kuri sukelia panašias vibracijas. Toje „metalo“ muzikoje yra labai neblogų dalykų, bet dauguma tų kūrinių sukelia žemas vibracijas, kurios galbūt leidžia atsipalaiduoti, bet neduoda žmogui sparnų. O Meilė turi pakelti žmogų nuo žemės nors trupučiuką, kad jis galėtų skraidyti ir pamatyti dangų, upę, medžius… Ir jam pasidarys labai labai gera vien todėl, kad jis yra. Siūlyčiau atsikėlus ryte kiekvienam žmogui pasisveikinti su saule, kad ir pro balkoną ar pro langą, pro orlaidę… Pasakyti – labas rytas, nauja diena! Užsimerkti ir pajusti AŠ ESU, aš esu būtent toks, koks esu… Ir padėkoti Kūrėjui, kad esu dabar čia, šitoje vietoje. Tai yra mano gyvenimas, mano misija, mano kelias, ir aš turiu eiti tuo keliu tam, kad išmokčiau, įgyčiau daug išminties…

Kas yra išmintis?

Tai protas plius širdis. Vien protas neduoda išminties, vien širdis be proto – irgi ne. Gyvenimo tikslas – kad žmogus bent į gyvenimo pabaigą įgautų kažkokios išminties. Dažniausiai ji gaunama klystant. Būtent klystant. Nepatyrus neigiamų emocijų, problemų, nelaimių gal žmogus ir nesuvoks, kas yra laimė, gėris, ramybė. Tos gyvenimo pamokos ateina per įvairius dalykus. Žinoma, jeigu žmogus pasimeta, pradeda kaltinti visą pasaulį, tai išminties neįgyja, tik praranda labai daug energijos, sveikatos. Tos, kuri reikalinga žmogui sustiprinti. Tame kelyje būna labai daug ženklų, labai daug pagalbos, labai daug žmonių ateina. Bet, jeigu žmogus yra apakintas savo skausmo, savo nelaimės, tai jis eina kaip aklas ir nemato nieko. Atsimerkit, atsiverkit, pamatykit, net ir tada, kada visas dangus atrodo debesuotas, pamatykite už debesų saulę – ji visą laiką yra, ji niekur nedingsta ir visą laiką siunčia spindulius. R eikia tik įsivaizduoti, kad už to sluoksnio yra šviesa, šiluma. Lygia i taip ir žmoguje – nesvarbu, kaip jis elgiasi, ką jis kalba. K iekviename yra daug gėrio, meilės, šviesos, šilumos, tik reikia ją sužadinti. Siūlyčiau visiems Lietuvos gyventojams kuo daugiau šypsotis, siųsti vienas kitam gerumą, meilę, atlaidumą, šilumą ir aplinka keisis, mes įtakosime tai aplinkai ir net gamta keisis. Dievas labai saugoja Lietuvą – rodos, tokią mažytę valstybę… Jeigu aplinkui Pasaulyje be perstojo lyja, ar vyksta žemės drebėjimai, tai Lietuvoje labai ramu. Taigi, aplinka mums sako, kad mes būtume geri, nuoseklūs, ramūs, palaipsniui atsiskleistumėm. Niekur nereikia daryti revoliucijos.

O kaip susigražinti sveikatą?

Kelias į sveikatą neateina per vieną dieną. Taip greitai žmogus pasikeisti negali. T aip nebūna, reikia laiko, tik laikas keičia žmogų.

Mes prisitaikom prie žiemos, pavasario, vasaros, rudens – mes keičiamės laike. Ir jeigu žmogus suvokia savo problemą, jis iš pradžių turi prisitaikyti, nurimti, o paskui po trupučiuką savo problemą transformuoti, keisti.

Pirmiausiai atsiranda kontatuojamasis požiūris į ligą: aha, aš ją turiu, na ir ką gi galiu pats sau padėti?

Pirmiausiai – sutvarkyti mitybą. Čia yra problema Nr.1. Kas rūko – mesti rūkyti, kas nesaikingai vartoja alkoholį – nutraukti tai. Irgi ne per vieną dieną. Reikia sau pasakyti, kad aš tai darysiu vardan savęs ir save ruošti. Aš privalau būti sveikas. Jei aš būsiu sveikas, aš būsiu laimingas. J eigu aš būsiu laimingas, galėsiu tą laimę dovanoti kitiems. Lygiai taip, kaip mano mintys transformavosi ir sukūrė ligą, lygiai taip jos sukurs sveikatą.

Mes esame kūr ėjai: pradedame kurti mintyse, paskui nuleidžiame iki širdies. Organizmas protingas, jis išklauso mūsų maldas, mūsų prašymus ir tie organai, kurie serga, išklauso mūsų kreipimosi, pradeda dirbti harmoningai. Mes neapkraunam jų, prasivalom kažkiek, pabėgiojam, pasimaudom, nuplaunam ne tik savo kūną, bet ir savo sielą, pasiruošiam naujai dienai ir viskas harmonizuojasi.

Daugelis ligų, ypatingai pradinėj stadijoj, gali atsitraukti, išeiti, išnykti. Tiek apie ligas.

Papasakokite, kaip jūs gydote žmones?

Anksčiau aš viską priimdavau į save – aš kartu su tuo sergančiu žmogum pergyvendavau, laukdavau , kada jis kitą kartą ateis, kas ten jame pasikeis ir t.t. Man nuo to buvo blogai. Žmogui tam gal ir ne blogai, bet mane tai nualindavo. Aš negyvenau savo gyvenimo, tik kitų žmonių. Tada pasakiau sau „stop“. Mane sustabdė tai, kad tuo metu labai daug blogio rodė iš ano pasaulio – aš matau, kad tas blogis yra visai šalia manęs. B et yra ir kažkas tokio, kas tam blogiui neleidžia į mane įeiti. Kodėl aš leidžiu sau įeiti į svetimas problemas? Tada aš su savimi daug dirbau, meditavau ir nebuvo tai lengva – aš gi nesu koks antžmogis… Bet paskui supratau štai ką: aš esu pripildyta Dieviškos energijos, meilės, kuri turi tekėti iš manęs. Ir tai yra toks stiprus srautas, violetinės spalvos. Iš pradžių aš rankas plaudavau po tų ligonių gydymo, po dušu stovėdavau…

Dabar galiu visiškai nieko nedaryti, man visiškai tas pats. Aš visiškai atsiriboju. Žinoma, jaučiu žmogaus skausmą, kančią, viską jaučiu ir labai gerai. Bet viską priimu tarsi per atstumą. Anksčiau galvodavau apie jį ir tuo tarsi įtakodavau jam, pririšdavau jį prie savęs. Bet juk žmogus yra laisvas: aš jam padėjau, daviau kažkokią informaciją ir tegul viskas tvarkosi. Kaip jį Dievas ves? Čia vėlgi karminiai dalykai ir aš neturiu teisės kištis taip stipriai.

Dabar yra taip – kai žmogus išeina, man viskas ir išsitrina iš atminties. Tai yra apsauga.

Kai reikia, aš atgaminu atmintyje žmogaus problemas ir viską, ką aš jutau, bet tuokart viskas išeina iš manęs.

Kaip konkrečiai jūs padedate žmonėms? Kokiu būdu? Kur to mokėtės?

Kaip čia jums pasakyti, kad suprastumėt?.. Tai nėra mistika, tai – mokslas. Bioenergetika yra atitinkamas mokslas. 1989 m. aš buvau Maskvoje bioenergetikų kursuose, kur priėmė tik medikus, pas Džuną Davitašvili. Ji sukūrė savo metodą, kaip galima kitam žmogui padėti. Mane labai suintrigavo, kai pamačiau ją per TV . Pradėjau bandyt. Pirmą kartą pajutau savo rankose svetimą skausmą: žmogui skaudėjo galvą, aš uždėjau ranką – žiūriu visas skausmas mano delne. Paklausiau – jums skauda? Ne, neskauda.Tada aš supratau, kad tai yra ne juokas… Tai yra sudėtinga sistema – negali gi šiaip tik rankom mosikuot bet kaip, nes galima tam žmogui skausmą palikt kur nors kitur… Galima tą skausmą paimti sau.

Tada aš ir nuvažiavau į Maskvą, pabuvau kursuose mėnesį ir susipažinau su ta energetine sistema. Ji susideda ne tik iš išorės, kur yra tavo aura, energetinis laukas, bet yra ir vidinė energetinė sistema, kuri susideda iš energetinių centrų: širdies, gerklės ir t.t. Vidinė energetika yra pastovi – kai žmogus gimsta, jis atsineša su savimi tą užtaisą, tą bazę, su kuria jis gyvena. Tada, kai žmogui yra stresas arba liga, tie centrai pradeda labai aktyviai dirbti.

Būtų nuostabu, jeigu mes gyventume harmonijoje, ne tokiame civilizuotame dabartiniame pasaulyje, o taip, kaip anksčiau žmonės gyveno – dirbo, su saule kėlėsi, su saule gulėsi… Tie procesai būdavo labai natūralūs – jeigu žmogus susirgdavo, jam nereikėjo vaistų – ta vidinė jo energetika jį išgelbėdavo. Aišku silpniausieji mirdavo, bet dauguma labai lengvai susitvarkydavo.

Dabar situacija visai kitokia.

Kas gi yra tas energetinis laukas?

Visi skaitytojai labai daug skaito ir dauguma tikriausiai žino, kad energetiniai centrai yra septyni… Bet tai, kas supa mus, yra šiek tiek sudėtingiau, nes mus įtakoja ir fiziniai procesai (ką mes suvalgom, ką išgeriam, kuo kvėpuojam), jausmai (meilė, neapykanta,pyktis ir t.t.), mintys (pozityvus požiūris į gyvenimą, ar negatyvus). Visa tai kaupiasi energetiniame lauke. Jis yra iš septynių sluoksnių. Pagrindiniai yra trys. Pirmiausiai – eterinis kūnas, kuris pakartoja mūsų fizinį kūną. Jame viskas užsirašo – persirgai plaučių uždegimu ir ten jau visa informacija apie tai parašyta. Nors tu jau ir sveikas – ta informacija niekur nedingsta. Jeigu žmogus turėjo didelį stresą – nelaiminga meilė, nusivylimas, didelis sukrėtimas – ta informacija irgi nusėda jausmų zonoje (gerklės zonoje), nors žmogus nuo to ir atsilaisvinęs atrodo. Ypatingai aiškiai užsirašo mintys – jos yra pačiame aukščiausiame mentalo sluoksnyje, kuris, tarp kitko, labai įtakoja kitiems sluoksniams. Štai ir galiu skaityti tą informaciją nuo energetinio lauko. Kas buvo su žmogumi, koks jis atėjo – galima paskaityti gana tiksliai. Tada žiūriu energetinius centrus. Kiekvienas centras atsako už tam tikrą organą. Taip galima diagnozuot – kur yra energijos trūkumas, kur yra perteklius. Perteklius irgi yra labai blogai. Jis išbalansuoja žmogų. Žmogus pasidaro nervingas, jis net nežino, kas su juo darosi – ta energija liejasi per kraštus ir neaišku, kur ją dėti. Ypatingai paaugliams, kai žmogus bręsta, jeigu jis neharmoningas ar mažiau dvasingas, jei jis neišsikrauna per muziką, per dainavimą, per meną – ta seksualinė energija liejasi per kraštus. Jie eina, spardo, geria, mušasi – ją reikia kažkaip išnaudoti. Vaikas nerimsta ir niekas negali paaiškinti, kas su juo darosi. Tuo momentu reikia vaiką nukreipti kažkokia tinkama linkme. Labai gerai sportas. Paauglystėje sportuoti – pats nuostabiausias dalykas. Kuo vaikas daugi au sportuoja, tuo jis tą fizinę energiją labiau transformuoja į raumenis.

Taigi, pirmiausiai, kaip minėjau – diagnozuoju žmogų. Kartais žmoguje pakitimai yra tik energetiniame lauke, tik jausmų srityje pakitusios vibracijos. O fiziniame kūne dar nieko nėra – tada lengviausia žmogui padėti. Galima padėti net rankos nepridėjus, tik p abendravus su žmogumi.

Kai randu problemą jausmų srityje, matau jos priežastį – mes daug kalbam, bet mažai kitų klausom. Tada žmoguje matosi pilkuma, arba, kaip aš vadinu, – energetinis kamštis. Su tais kamščiais galiu nesunkiai susidoroti, galiu juos sudeginti ir vietoj pilkos energijos ateina gera energija. Bet tai irgi nėra to žmogaus energija – jis gali ją priimti, gali nepriimti, jeigu nenori… Tai neutrali energija, kuri prie žmogaus prisitaiko ir jam padeda atsiskleisti, sustiprėti. Kartais net keičiasi žmonių likimai, ir labai stipriai. Nes harmoningas žmogus pradeda veikti aplinką. Žmogus pradeda justi savo širdies balsą, savo likimą.

O kaip sunkesnės ligos?

Visos ligos yra sunkios… Skirtinga yra reakcija į jas. Koks nors ligonis, tarkim, gali kentėti nuo slogos lygiai taip pat, kaip kitas nuo plaučių uždegimo. Yra žmonių, kurie į ligą reaguoja filosofiškai ir kančią pakelia gana nesunkiai. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie labai stresuoja dėl mažiausios smulkmenos.

Dabar vis daugiau atsiranda vadinamų sunkiai pagydomų ligų. Tarkim, v ėžys – tai dvasinės kilmės liga. Jos atsiradimą įtakoja ir karminės struktūros. Vėžys eina atbulas. Jis ateina, jei žmogus visiškai iškrenta iš savo likimo, jei jis eina visiškai ne į tą pusę, kur jam skirta. Aišku, ji g ali būti ir genetiškai perduota. Gali žmogus susirgti, bet gali ir nesusirgti. To žmogaus, kuris suserga vėžiu, dvasia nori laisvės ir šitom esančiom sąlygom ji nemato galimybės tobulėt. Per ligą kūnas sudega, dva sia atsilaisvina ir jai atsiveria naujos galimybės. Per kančią siela apsivalo, daug ką suvokia.

Prisiminiau labai įdomų vėžio atvejį. Buvo toks žmogus iš Kauno atvažiavęs. Jis pats kompiuterių specialistas – labai i šsilavinęs, labai geras žmogus. Labai daug dirbęs gyvenime kompiuteriu – po14-16 valandų per dieną. Jam labai reikėjo pinigų. Ir susirgo akies vėžiu – labai labai retas atvejis. Kai jis nuėjo pas gydytoją ir jam pasakė diagnozę, jis iš karto suprato priežastį. Aš jam padėjau tik energetiškai sustiprėti, nes jis buvo labai išsekęs, sublogęs, kažkiek nusivylęs. Jis, aišku, pirmiausiai pakeitė mitybą ir dabar dar gyvena laimingas. Visi atsistebėti negali. Jis dirba. Ir jis turi galimybę tobulėti. Jam Dievas atleido kažkokį karminį dalyką ir jam jau nereikia išeiti išto kūno. Be abejo, tai jam buvo labai skaudi pamoka – žmogau sustok, tavo prigimtis kitokia, tau nereikia tiek tų materialinių vertybių, tu save be reikalo alini, tu save naikini. Liga perspėjo labai rimtai, kad be to darbo, kuris, aišku, labai svarbus dalykas, yra dar šeima, gamta, džiaugsmas. Ir tas žmogus suprato ir nugyvens laimingai tiek, kiek jam skirta biologinio amžiaus.

O ką daryti, kai nuėjęs pas gydytoją išgirsti, kad tavo liga nebepagydoma?

Apskritai, žmonės susirgę labai pasimeta. Toks medikų teigimas, kad liga nepagydoma – iš karto užblokuoja žmogų. Žmogus turi turėti viltį. Tai labai svarbu , nes paprasčiausiai kartais žmogus nuleidžia rankas – kam aš čia dirbsiu, stengsuosi, kankinsiuos.

Susirgus labai didelis darbas prasideda su savimi, jeigu nori ką pakeisti. T okiems žmonėms ypatingai reikalinga pagalba. Ir pirmiausiai psichologo. Nereikia gailėti tokių žmonių – reikia juos mylėti, palaikyti. Visi šeimos nariai turi ypatingai skleisti Meilę ir Ramybę, nes tai yra aukščiausios vibracijos.

Kodėl Dievas gali gydyti? Todėl, kad Meilės vibracijos – aukščiausios. Jos naikina bet kokią bakteriją, bet kokį virusą. Jūs atsimenate Černobylį? Visi žmonės iš vieno kaimelio buvo išvežti, o tokia bobulytė liko – čia mano namai ir niekur aš nevažiuosiu. Visur buvo tuščia, kažkokį specialistai tikrino radioaktyvumą, žiūri- namelis, kuriame lyg kažkas gyvena, ateina, tikrina, o ten – jokios radiacijos.Ta močiutė rami, susitaikiusi su tuo, kad numirs… Gyveno, meldėsi, valgė tą užterštą maistą iš savo daržo ir nesusirgo. Aukščiausios vibracijos panaikino net radiaciją.

Jei mes būtume Meilėje ir Tikėjime, tai galėtume ir naikinti tas vėžines ląsteles. Reikia palaikyti žmogų bet kokiose ligos stadijose. Gal net palydėti į mirtį reikia, pabūti tą paskutinę valandą labai svarbu. Tas ryšys nenutrūksta – tai yra amžina, mes tai susitinkam, tai išsiskiriam. Tas pats kaip ir Žemėje gyvenant, tik Žemėje tie išsiskyrimai kitokiame laike. Bet mes vėl būtinai susitiksime ar kitame pasaulyje, ar kitame gyvenime.

O žmonės susitinka atsitiktinai ar ne?

Žmonės susitinka ne atsitiktinai, visame tame yra dėsningumas. Kuriam šeimas, įgyjam draugus. Visa tai yra tam, kad mes dalintumės vieni su kitais gerumu, meile, užuojauta iš širdies, be gailesčio. Gailestis žmogų padaro silpnu. Pirmiausiai žmogų reikia palaikyti dvasiškai, tada jau ir tabletė gal reikalinga, ir skalpelis… Kartais gydymas reikalingas labai radikalus. Kada negatyvizmas užauga iki tokio darinio, kad jį reikia pašalinti,- reikia šalinti ir nereikia to bijoti. Jei žmogus paskui harmonizuojasi, vėlgi organizmas prisitaiko ar prie kažkokio organo nebuvimo, ar prie rando ir galima labai laimingai ir ilgai gyventi. Visas gyvenimas yra ruošimasis ne mirčiai, bet išėjimui, perėjimui į dangų.

Tai Jūs teigiate, kad mirties nėra?

Iš tikrųjų mirties nėra, yra tik perėjimas iš vienos gyvybės formos į kitą. Trupučiuką iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas perėjimas yra nuostabus. Jis duoda pajusti, apgaubia Di evo meile, palaima. Ten siela gali pajusti pilnatvę. Tas, kas Žemėje gal trupučiuką užspausta – vistik tas materialinis pradas įtakoja: norai turėti ,daryti, valgyti. Mirštant tie rūpesčiai atkrenta ir gali pradėti vien džiaugtis, jausti. Mirties kultūrą reikia ugdyti nuo pat pradžios ir artimam žmogui nereikia trukdyti pereiti Anapus. Labai gražus posakis yra kai žmogus numiršta – ilsėkis ramybėje. Iš tiesų – ten yra ramybė. Tokia, kurios mes Žemėje neturim. Padėti, netrukdyti išeiti yra labai svarbu. Todėl, kad su žmogum su jo siela atsisveikini labai laikinai. Ateis laikas – susitiksim Danguje, o galbūt ir Žemėje.

Kai mes gyvenam kartu, mes padedam vieni kitiems – ar džiaugsmo, ar liūdesio valandą. Išeinant žmogui, labai svarbu, kad Dievas pajustų, jog artimieji jam netrukdo. Kai mes blaškomės, verkiam, mes trukdom tai sielai išeiti ramiai, nes tas mūsų prisirišimas prie žemiškų dalykų labai dar stiprus.

Lieka artimi žmonės, vaikai, gal jiems ir to artimojo mirusio kūno gaila – vistiek apvalkalas, ilgą laiką tarnavo, kartu su juo džiaugėmės… Taip ramiai palikti jį irgi sudėtinga. Manau, kad turi būti ritualas, išėjimo kultūra. Lygiai tas pats, kaip mes džiaugiamės, kai žmogus ateina į gyvenimą ir mes jį priimam… Jei turi būti atitinkama ramybė, ateinant gyvybei, lygiai tokia ramybė ir netrukdymas turi būti ir išeinant sielai.

Pokalbio pabaigoje – gal papasakotumėt kokį nors konkretų, Jums pačiai įdomų Jūsų praktikos atvejį…

Atėjo kartą moteris. Jai labai skaudėjo širdį. Ji turėjo šeimoje problemų su vaiku, su vyru. Tie jos širdies skausmai buvo iki nualpimo, o jokie tyrimai, kardiogramos nieko nerodė. Moteris kentėjo, negalėjo miegoti. Nerimas, baimė dieną-na ktį. Energetinės struktūros buvo labai išardytos, energetinis laukas labai mažas. Kiekvienas žodis, kiekvienas namiškių ar svetimų žmonių žvilgsnia ją žeidė, ėjo tiesiai į širdį. Moteris per savo stresus prarado labai daug energijos, daug kuriančios Meilės neteko… Organikos pakitimų širdyje dar nebuvo, bet skausmas sakė, kad elgiesi, žmogau, labai neteisingai. Save eikvoji, pergyveni, nesugebi atleisti, labai daug dėmesio skiri smulkmenoms. Žodis pasakytas tiesiog įkrisdavo į širdį. Atlikus energetinę korekciją, pripildžius – ypač širdies centrą energijos – ji nurimo. Pradėjo naktimis miegoti. Vieną dieną ji atėjo ir sako – aš peržiūrėjau visą savo gyvenimą ir supratau, kad visų problemų priežastis yra manyje – aš nesugebu atleisti, aš surenku visa tai ir nešioju savyje…

Kol skausmo nebuvo, jai tai atrodė normalu, bet kai atsirado skausmas – jis privertė žmogų sustoti ir paanalizuoti savo būseną, savo požiūrį į gyvenimą ir žmones.

Mes susitikdavome kas savaitę ir moteris tiesiog pagražėjo, šeimoje santykiai pagerėjo. Ji pradėjo ne imti, o duoti. Nelaukti, kad vyras užjaus, paglostys, pasakys gerą žodį, bet pradėjo duoti iš savęs meilę, gerumą. Juk moteriškas pradas toks ir yra – duoti. Tik duodamas gali gauti. Jei žmogus nuo pat vaikystės pripratęs tik imti, gauti… Tai ypač pavojinga tiems žmonėms, kurie gal yra trupučiuką geresni ar gražesni už kitus, kurie dėmesio nuo pat vaikystės gauna daugiau. Jie pripranta, kad reikia imti, o duoti paprasčiausiai nemoka, nesugeba. Kartais tokia pagalba žmogų sustiprina, duoda impulsą, pradžią, nuo kurios žmogus pradeda tobulėti, darosi stipresnis. Tai yra apsauga nuo bėdų, ligų, nesantaikos.

Ačiū už pokalbį.

http://mintys.cabletv.lt