ŠAMANAI: DVASIOS SAUGOTOJOS IR DVASIOS PAGALBININKĖS – GYDYTOJOS

Manoma, kad ne tik šamanai, bet ir paprasti žmonės turi dva­sias saugotojas. Jos gali ateiti padėti, žmogui patekus į pavojų.

Šamanai seniai žinojo, kad dvasios saugotojos jėga padidina lizine žmogaus energiją ir jo atsparumą ligai (blogai energijai), suteikia vidinių jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei toji būtybė paliko šeimininką (tuo­met sakoma, jog jis „sutrikęs”), jj gali išgydyti šamanas. Persikėlęs j neprastąją tikrovę, jis stengiasi surasti paciento dvasią saugotoją ir grą­žinti ją atgal.

Jei ligonis kenčia kažkokį vietinį skausmą, šamano užduotis yra ištraukti kenksmingą jėgą ir padėti žmogui pasveikti.

Tai du pagrindiniai šamaniško gydytojavimo požiūriai: kenksmin­gų jėgų pašalinimas ir naudingų atkūrimas.

Kelionėn j Požeminį pasaulį šamanas vyksta vienas. Bet pasi­taiko, kad sergančiojo dvasios saugotojos ieškoti leidžiasi keli šamanai. Į tokią kelionę šamanai vyksta „dvasine valtimi” arba „dvasine kanoja”.

Susiruošę į kelionę, paprastai naktį, jie sustodavo į dvi eiles dideliame name. Greta savęs į žemę įkasdavo savo magiškąsias kedro lentas, išpuoštas vaizdais, kuriuos kiekvienas šamanas regėjo savo pir­mojoje „dvasinėje kanojoje”. Be to, visi turėdavo po kartį, kuria „kanoją” stumdavo arba irdavo. Šamanas, sėdintis „kanojos” priekyje, buvo lai­komas vadovu, o sėdintysis užpakalinėje jos dalyje — vairininku. Lydi­mi tarškynių, būgnų ir giedojimo, giedodami savo giesmes, burtininkai „prasmegdavo” skradžiai žemę, plaukdami „dvasine valtimi”, galinčia „švartuotis vandenyje”, kur jie bekeliautų.

Kartais „dvasine valtimi” keliaudami 5—6 dienas, šamanai dieną miegodavo, o vakarais stumdavo „kanoją” iš tos vietos, kur jie sustoda­vo švintant. Dažniausiai kelionė trukdavo dvi naktis. Pirmąją naktį pa­buvodavo dvasių šalyje, o antrąją, kai tik surasdavo dvasią saugoto­ją, — grįždavo. Kada dvasią saugotoją grąžindavo pacientui, jis atsi­keldavo ir šokdavo.

„Dvasinę valtį” šamanų kelionei naudoja Sibire, Mailaizijoje, In­donezijoje, kuriose ji siejama su „mirusiųjų eldija”. Dažnai „dvasinės kanojos” yra gyvatės pavidalo, kaip, pavyzdžiui, Australijoje. Kitose vie­tose jų yra ir kitokių formų.

„Dvasinė kanoja” naudojama ne tik dvasioms saugotojoms grįž­ti, bet ir tyrinėjimams kelionėse. Tiriamajai kelionei „kanojos” viduryje privalo būti pacientas. Svarbiausioji yra būgnininko pozicija, geriau, jei šį vaidmenį vaidina prityręs šamanas. Po kiekvienos kelionės komanda, norėdama greičiau sukaupti šamaniškų žinių, dalijasi patirtimi. Tiriamųjų kelionių metu šamanas įgyja dvasių pagalbininkių, kurios vedžioja jį po nepaprastųjų savo buveinių vietas, ir įvairių ligų gydymo metodikos. Pateiksime pasakojimo ištrauką apie pirmąją kelionę į Požeminį pasau­lį, kur šamanas mokėsi gydyti pamišimą:

„Priešais save pamatėme devynias palapines. Mes įėjome į pirmąją palapinę. Tenai radome septynis nuogus vyrus ir moteris, kurie visąlaik giedojo ir draskė dantimis savo kūną. Labai išsigandau. „Aš dabar tau tai paaiškinsiu pats, kitaip tu nieko nesuprasi, — pasakė ma­no palydovas. — Pradžioje buvo sukurtos septynios žemės, ir dėl šių žemių dvasių žmonės netenka proto. Kai vieni pradeda giedoti, antri miršta, tretieji tampa šamanais. Mūsų žemėje yra septynios aukštumos, ir ant kiekvienos jų gyvena pamišėlis. Kai tu tapsi šamanu, pats juos susirasi. „Kur aš galiu juos rasti? Tu nuvedei mane ne ten”, — pagal­vojau. „Betgi jei aš nebūčiau tavęs atvedęs parodyti dvasių, kaipgi tu galėtum gydyti pamišėlius? Tau reikia parodyti visus ligos kelius”.

Dažniausiai visi šamanai, keliaudami j Požeminį pasaulį susig­rąžinti dvasios, nesinaudoja „kanoja” bei kitomis „keliavimo priemonė­mis”, nes gana apsukriai turi naudotis savaisiais metodais ir mokėti kuo veiksmingiau juos pritaikyti. Štai kaip aprašoma kelionė, kurios metu šamanas Požeminiame pasaulyje susitinka su stipriu paciento gyvūnu (tigru):

„Aš nusileidau į angą ir palei pušies šaknis slinkau į žemės gi­lumą. Eiti buvo nepatogu, todėl užlipau ant vienos iš šaknų ir leidausi ja. Šaknis šakojosi ir plonėjo. Po to priėjau šviesios spalvos šaknį, kuria naudojausi savo ankstesnėje kelionėje, ir nuėjau ja. Staiga ji baigėsi. Pamačiau gilų šulinį, visos jo sienelės buvo juodut juodutėlės. Supratau, kad reikia nusileisti. Šokau ir labai ilgai kritau į šulinio tamsą, kol paga­liau įžiūrėjau kažkieno siaurus ir tiesius kontūrus. Tai buvo stora virvė, tarsi skersai šulinio nutiesto tilto dalis. Įveikiau kliūtį, pasukau į dešinę ir pamačiau į mane žiūrintį puikų tigrą <...>”

Tačiau ne visada šamanui pavyksta grąžinti pacientui jį saugan­čią dvasią:

„Ši kelionė buvo ypač keista. Aš keliavau po visiškai negyvena­mą pasaulį. Jis buvo žmonių ar kitų protingų būtybių sukurtas. Geomet­riškai labai taisyklingas. Tarytum superkosminė stotis be jokių gyvybės žymių, tačiau atrodė, kad joje gali būti paslėpti robotai”.

Šamanas naudojasi ne tik gyvūnų, bet ir augalų energija. Visi jie jėgą gauna iš Saulės. Gyvūnai paprastai būna dvasios saugotojos, au­galai — dvasios pagalbininkės. Skirtingai nei pirmosios, kurias turi ne tik šamanai, bet ir paprasti žmonės, antrąsias — tik šamanai, todėl jie gali valdyti augmenijos jėgas. Dvasios saugotojos yra neprijaukinti gyvūnai, dvasios pagalbininkės — laukiniai augalai. Tai paaiškinama tuo, kad dauguma naminių gyvulių ir augalų neturi šamano pagalbai reikalingos galios. Gyvūnų ir augalų prijaukinimas liudija jų silpnumą. Augalai pagalbininkai nėra tokie stiprūs kaip gyvūnai, bet užtat šama­nas gali turėti šimtus dvasių pagalbininkių. Šie augalai egzistuoja dvie­jose tikrovėse — kasdienėje ir neįprastoje. Nepaprastą augalo prigimtį patvirtina vabzdžio pavidalas — pavyzdžiui, milžiniškas drugys arba kita gyva bei negyva esybė.

Šachų (Sibiro dantelis) šamanų kelionės į Požeminį pasaulį pa­sakojime aprašomas būdas, kuriuo augalai atskleidžia savo tikrąją pri­gimtį ir tampa naudingi:

„Eidamas pakrante, pamačiau dvi kalnų viršūnes, viena kurių buvo apaugusi ryškios spalvos augmenija, o antroji — vientisa juoda žemė. Tarp jų puikavosi labai gražiai žydinčių augalų salelė. Jie priminė tekšės žiedus. „Kas tai?” — pagalvojau. Aplinkui nieko nebuvo, bet su­pratau, ką augalai man sako. Kai žmogus miršta, jo veidas melsta, ir šamanui nėra ką daugiau su juo daryti. Raudonoji žolė kilo į viršų, juo­da — leidosi žemyn. Staiga išgirdau riksmą: „Paimk akmenį!” Akmenys buvo rausvi. Supratau: man skirta išgyventi. Griebiau raudoną akmenį. Tai, ką laikiau gėlėmis, pasirodė esą akmenys”.

Kuo daugiau šamanas turi dvasių pagalbininkių, tuo daugiau jis gali išgydyti susirgimų. Kenksmingų jėgų išgujimas iš kenčiančių žmo­nių — sudėtingesnis darbas nei gyvūno saugotojo grąžinimas. Jėgos įsibrovimas prilygsta užkrėtimui. Dažniausiai tai atsitinka tankiai gyve­namuosiuose rajonuose, ypač dideliuose miestuose. Šamanų nuomone, tai įvyksta todėl, kad daugelis žmonių, patys to nė neįtardami, gali kitiems padaryti žalą tuomet, kai praranda jausmų — pykčio, baimės, liūdesio — pusiausvyrą. Sakome, kad kažkas spinduliuoja priešišku­mą, ir šis mūsų įsitikinimas visiškai sutampa su šamanų požiūriu. Įsi­veržusių piktųjų jėgų sukeltos ligos požymiai yra tokie: vietiniai skaus­mai, dažnai pakylanti temperatūra, kas šamanų akimis žiūrint, susiję su tų jėgų įsiveržimo energija. Didele dalimi tokie simptomai atitinka infek­cijos supratimą.

Į žmogų įsibrovusias piktąsias jėgas šalinti labai sunku, nes ša­manui jas tenka išsiurbti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Šį būdą plačiai taiko ir Australijos, ir Šiaurės Amerikos, ir Sibiro šamanai. Gydydamas šamanas įsisąmonina dvi tiesas. Jo sąmonėje įsibrovusioji jėga yra bjau­rios išvaizdos (pavyzdžiui, voro). Jis žino, jog tai yra kažkokio konkre­taus augalo slaptoji prigimtis. Išsiurbdamas šią jėgą, šamanas paima ją į nelaisvę, padedamas tokio pat augalo, kurį įprasta sąmonės būsena suvokia kaip įkūnijantį šią esmę. Kitaip tariant, šamanas į savo burną įdeda „spąstus” — augalo, kuris yra išsiurbiamos jėgos namai, dvasią. Jis gaudo jėgą į vieną iš šakelių, padėdamas sau antrąja.

Įsiveržusių jėgų šalinimo arba perkėlimo procedūra panaši į ligo­nio dvasios saugotojos grąžinimo kelionę, išskyrus vieną akimirką, kuri ateina dar keliaujant Tuneliu. Jei į pacientą įsibrovė piktoji jėga, šama­nas netikėtai pamato kažką panašaus į rajų arba pavojingą vabzdį, il-tingą gyvatę ar kitus roplius, iltingą arba dantingą žuvį. Jis iškart sustoja ir užsiima šiomis piktosiomis jėgomis. Susidūrimas su tokia būtybe reiš­kia, kad šalinti ją reikia siurbiant. Tai atlikti gali tik asmuo, valdantis dvi dvasias pagalbininkes, analogiškas jo sutiktosios įsiveržusios jėgos dva­sioms. Jei šamanas tam nepasirengęs, turi arba grįžti iš Tunelio, arba, praėjęs būtybę, apeiti ją ir keliauti ieškoti ligonio prarastos dvasios sau­gotojos, kuri rems jį, kol bus pašalinta įsibrovusi esmė.

O įgudusiam šamanui Tunelyje susitikus vieną anksčiau aprašy­tųjų būtybių, jeigu jis valdo tinkančias kenkėjiškoms esmėms dvasias pagalbininkes, reikia tuoj pat nutraukti kelionę ir atsiklaupti. Klūpoda­mas šamanas gieda savosios jėgos giesmę, ragindamas savąsias dva­sias pagalbininkes padėti jam siurbti. Jis jau ruošiasi tai daryti: prisistumia prie savęs kraitelę arba ąsotj, kad galėtų j juos išspjauti tai, ką iščiulps iš paciento. Jo kūno viduje reikia aptikti piktųjų jėgų buvimo vie­tą. Tam naudojami pranašavimai. Jei šamanas nenaudoja psichotropinių augalų, daro štai ką: ištiesia j priekį laisvą ranką ir virš paciento galvos bei kūno vedžioja ja, palengva ieškodamas kokio nors nežinomo ir ypatingo jausmo — šilumos, energijos ar virpesio, kylančių iš kažkurio lo­kalizuoto kūno taško. Lėtai šen ir ten vesdamas ranką kelių colių aukš­tyje virš kūno, įgudęs šamanas aiškiai jaučia, kada delnas yra virš pik­tosios jėgos. Kartais rankoje jis laiko plunksną ir jos virpesiu suranda piktąją jėgą. Suradęs vietą, kurioje slypi piktoji jėga, tylėdamas arba giedodamas šaukia dvi dvasias pagalbininkes ir virš paciento be per­stojo krato tarškynę. Kada jau gerai mato tamsoje artėjančias pagalbi­ninkes, užsimerkia ir valios pastangomis suvaro jas į savo burną. Ten uždarytos jos ris piktąją jėgą, jo siurbiamą iš paciento. Paskui prašo kitų dvasių pagalbininkių padėti jam siurbti. Dabar jis jau pasiruošęs dirbti.

Tą vietą, kur šamanas jaučia piktąją įsibrovėlę, čiulpia iš visų jėgų. Tai galima atlikti ir per drabužius, bet paprastai veiksmingiau toje vietoje juos atsagstyti ir piktųjų jėgų buvimo vietoje čiulpti odą. Tam pajungiamas ne tik šamano kūnas, bet taip pat jo protas ir jausmai, šamaniškoje sąmonės būsenoje paaštrėjantys ir darantys jo darbą veiksmingesnį.

Šamanas turi būti labai atsargus, kad piktoji jėga per burną ir gerklę neįeitų į jo skrandį. Emocionaliai jinai jam yra tokia bjauri, tad mažai įtikėtina, jog šamanas ją prarijo. Jei taip atsitiks, jam nedelsiant reikės prašyti kito šamano pagalbos (todėl pageidaujama, kad tokiais atvejais šamanas turėtų partnerį). Šamanas siurbia ir išsiurbtąją jėgą išspjauna tiek kartų, kiek reikia. Svarbu išsiurbtosios jėgos neryti, o po kiekvieno siurbimo varyti ją į specialiai paruoštą ant grindų ar žemės stovintį indą. Tai kartais atlekama stipriai ir tikrai spazmuojant, ir tai, šamanui ištraukus bjauriąją jėgą, sukelia apsišvarinimo pojūtį. Siurbimas tęsiasi tol, kol šamanas, pervedęs ranka virš paciento kūno, jau nebejaučia jokių vietinių šilumos, energijos ir vibracijos požymių.

Galiausiai, kai jis įsitikina savo paciento dvasios švarumu, pur­toma tarškyne ratu virš jo kūno apsuka keturis kartus, užtikrindamas išvalytosios erdvės vieningumą, apibrėždamas jos dvasinio pasaulio ri­bas. Po to pacientas gali gulėti arba sėdėti. Svarbu, kad šamanas pa­siimtų indą su išsiurbtąja piktąja jėga ir saugiai ją paslėptų. Paskui at­neša atgal indą, kad vėliau, jį pripildęs smėlio arba vandens, prireikus galėtų vėl juo naudotis.

Vienas šamaniško gydytojavimo būdų — kuriam laikui pačiam tapti pacientu. Iš pradžių šamanas su pacientu aptaria jo susirgimo kil­mę. Sužino viską, kas tik įmanoma, apie tai, kaip pacientas jaučia skausmą, ir savyje lavina šį pojūtį. Išklausinėja ligonį apie pirmąjį prie­puolį, jo požymius, savijautą priepuolio metu. Po to stengiasi sužinoti, koks žmogus yra pacientas, kokios jo pažiūros į gyvenimą, problemos ir viltys, t.y. daro viską, kad suprastų, kaip jis pats jo vietoje jaustųsi. Kai šamanas jaučia galįs jausmais susitapatinti su pacientu, jis pradeda gydyti.

Tuomet šamanas ir pacientas nueina į atokią vietovę, kurioje nėra žmogaus būsto. Tarškynės trinktelėjimais ir jėgos giesme burtinin­kas prisišaukia savąją dvasią gynėją. Tuo metu pacientas sėdi šalia jo. Kai šamanas jaučiasi kupinas jėgų, su pacientu lėtai nusirengia ir pa­sikeičia drabužiais. Vilkdamasis kiekvieną paciento drabužį, šamanas susikaupia, kad galėtų perimti paciento kančias ir sielvartą, taipogi įsi­leisti į save paciento asmenį. Apsivilkęs paskutinį jo drabužį, šamanas jaučiasi pacientu.

Dabar abudu, tarškant tarškynei, ima šokti. Šamanas mėgdžioja kiekvieną paciento judesį ir gestą. Pajutęs savosios sąmonės kitimą, jis remiasi rankomis į pacientą, kol pajunta savyje turįs visko, ko būtinai reikėjo pacientui, tiek, kiek leidžia jo jėgos, ir tai jam nėra pavojinga. Jeigu viskas atlikta teisingai, šamanas pajus besiritančias jo kūnu skausmo bangas.

Tuomet jis nubėga keiis šimtus metrų į negyvenamą vietą, su­stoja ir ištiesia į priekį rankas. Visomis išgalėmis įsivaizduoja „atrėmimą” sukėlusios ligą piktosios jėgos, anksčiau kenkusios pacientui, o dabar esančios jame. Jis rėkia ir rankų judesiais meta žalingąją jėgą taip toli už akiračio, kiek tik pajėgia.

Šis seansas gali trukti keletą minučių. Kai šamanas pajus, kad skausmas ir sielvartas paliko jį, — procesas bus baigtas. Šamanas jausis apvalytas ir atsipalaidavęs. Jis sugrįžta pas pacientą, ir jie vėl pasikeičia drabužiais. Šamanas baigia darbą, giedodamas jėgos gies­mę, ir, su pacientu stovėdamas lauže degančių šalavijo arba kedro ša­kelių dūmuose, baigia valymą.