Pagal šamanistinę pasaulėžiūrą, transo metu šamanai gali bendrauti su gyvūnais, augalais ir kitomis įvairių pasaulių esybėmis.
Jų etika reikalauja gerbti visas gyvybės formas ir suprasti, jog esame priklausomi nuo gyvūnų, augalų ir kitų esybių’. Šamanai žino, kad žmonės panašūs j šias gyvybės formas ir yra joms giminingi, tačiau suprasti jas tegalima pasiekus transo būseną. Tad jiems gamtoje viskas yra paslaptinga ir neįprasta: pavyzdžiui, jie tiki, kad net akmenys turi savo dvasią.
Šamanai ilgą laiką manė, jog dvasinių jėgų suteikia gyvulių, augalų, saulės — pagrindinių visatos energijų — dvasios. Savo dvasines jėgas jie naudodavo kitiems žmonėms gydyti, siekti meistriškumo ir mokėjimo kasdieniuose užsiėmimuose užtikrinti sau ir savo artimiesiems džiaugsmingą ir laimingą, harmoningą su Gamta ir Kosmosu gyvenimą.
Mistinė žmogaus ir bet kurios kitos gyvasties vienovė įprastoje tikrovėje jau neegzistuoja, tačiau šamanai ją patiria ritualo metu nukeliaudami į kitą realybę: transo būsenoje gali bendrauti ir su gyvūnais. Šis ryšys jiems yra labai svarbus, nes padeda įgauti žinduolių, paukščių, žuvų, vabzdžių ir kitų gyvų būtybių jėgos. Todėl šamanui ir reikia ypatingo sargo, kuris asistuotų jam atliekant ritualą.
Tokia dvasia sergėtoja dažnai esti dvasinė būtybė, kuri ne tik šamaną gina, jam tarnauja, bet ir tampa jo antruoju „Aš”.
