Best Quality

Sapnas?


Istoriją užrašė Džozefas I. Sainsberis neilgai trukus iki jo mirties 1933 metais. Niujorko nuotykių ieškotojų klubas pažymi tokius jo karjeros žymesnius momentus: JAV jūrų pėstininkas nuo 1897 iki 1902 metų, JAV patarėjas karinių konfliktų sureguliavimui taikiu keliu, JAV konsulinės tarnybos darbuotojas Kinijoje, inžinerinės kariuomenės pulkininkas Sun Jatseno vyriausybėje kinų sukilimo metu, aukštas JAV justicijos ministerijos valdininkas, JAV armijos žvalgybos skyriaus viršininkas I-ojo pasaulinio karo metu.

Kartą, stabtelėjęs Kartachenos uoste Kolumbijoje, jis jau turėjo skubėti į savo laivą. Nors Sainsberis turėjo fenomenalų sugebėjimą orientuotis erdvėje, jis taip ir nesurado kelio atgal. Prarado savo gebėjimą, ar pasikeitė pati vietovė? Štai ką jis pats papasakojo.

-Mano kelionės po Centrinę Ameriką metu neilgai trukus iki I-ojo pasaulinio karo, laivas, kuriuo plaukiau, prisišvartavo Kartachenos uoste, Kolumbijoje. Mes turėjome ten stovėti kelias valandas, o tai man suteikė galimybę aplankyti miestą, kuris suvaidino tokį didelį vaidmenį ispaniškos Amerikos istorijoje.

Mano ispanų kalbos žinios buvo gana ribotos, bet buvau įsitikinęs, kad galėsiu išsiversti be vertėjo.

Palikęs laivą, pasisamdžiau vežimą ir leidausi į kitą miesto galą, kur sumokėjau savo vežikui, paleidau jį ir nutariau pasivaikščioti po miestą. Po kurio laiko pasukau atgal link laivo. Maniau, surasiu kelią į uostą visiškai nesunkiai, mat turiu puikią orientacijos vietovėje gebėjimą, kuris manęs nepavesdavo klajonių po pasaulį metu. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad kartu su manimi keliavę žmonės vadino jį antgamtiniu.

Neskubėdamas žingsniavau atgal į uostą, kai dangus staiga apsiniaukė. Pastebėjau, kad nebepastebiu nei vieno pažįstamo objekto, šalia kurių važiavau su vežiku. Darėsi vis aiškiau, kad mano išgirtasis jausmas šįkart mane pavedė. Š pasiklydau! Greitai ėjau kokią valandą, stengdamasis surasti nors vieną pažįstamą vietą.

Nerimaudamas, kad pavėluosiu į laivą ir žinodamas, kad škiperis nelauks, kadangi mes jau atsilikome nuo grafiko, nutariau susirasti vadovą. Bet jokio transporto gatvėse nesimatė. Karts nuo karto sutikdavau vietinius ir štai, sutelkęs į krūvą visas ispanų kalbos žinias, priėjau prie grupelės žmonių ir paklausiau: «Donde vapor?»

Vietoje atsakymo sulaukiau akmeninių žvilgsnių ir frazę: «No comprendo, Senor».

Kažkaip keistai jaučiausi, mano orientacija tarsi visai išnyko, o gfal aš ėmiau prarasti savo individualumą? Tuo momentu į galvą plūstelėjo mintys apie mano berniukišką svajonę padaryti karjerą medicinoje. Kodėl – nežinau. Pamėginau atsikratyti tų minčių, kurios buvo visiškai svetimos mano dabartinei padėčiai ir priversti sąmonę sugalvoti ką nors, kad greičiau pasiekčiau uostą.

Kai jau beveik praradau viltį, netikėtai pastebėjau puikiai apsirengusį poną iš vietinių. Jis priėjo, kilstelėjo skrybėlę ir, kol kalbėjo, man kilo įspūdis, kad jis laiko mane gydytoju. Pabandžiau protestuoti, bet jis negalėjo ar nenorėjo manęs suprasti.

Ir čia su manimi nutiko dar vienas keistas dalykas. Pastebėjau, kad kalbu ispaniškai taip pat gerai, kaip ir jis. Po to, kai paaiškinau jam savo situaciją, jis pasakė, kad jam reikia minutėlei užeiti į vienus namus ir jeigu aš eisiu su juo, jis su malonumu palydės mane iki laivo, juk laiko dar pakankamai. Aš nedvejodamas sutikau ir mes nuėjome kartu.

Priėjome turtingus namus – platų, žemą pastatą ir mano kompanionas pakvietė mane į didelį, puikiai apstatytą priimamajį su sofomis, krėslais, veidrodžiais. Kitame gale dvi aukštos balkoninės durys vedė į kiemelį, kur matėsi gėlės ir takeliai.

Čia mano vedlys atsiprašė ir pasišalino į kaimyninį kambarį. Išgirdau balsus, paskui jis pasirodė duryse ir pakvietė mane užeiti.

Ten buvo maždaug 25 žmonės, kurie supo didelę lovą, stovėjusią erdvaus kambario centre. Joje gulėjo jauna moteris. Jis buvo visiškai uždengta paklode, išskyrus veidą, kuris atrodė išsekęs. Skruostai buvo įdubę, akys įkritusios. Mano vedlys pristatė mane kaip žymų amerikiečių daktarą ir, kas keisčiausia, aš jo nepataisiau.

Pasisukęs į vieną ponią, jis pasakė, kad jau atsisveikino su savo dukra, tačiau gerasis Dievas į jo maldas atsakė atsiųsdamas mane. Ponia atidengė paklodę, apnuogindama labiausiai išsekusį kūną, kokį man tik kada teko regėti, įskaitant net nelaimingus Indijos ir Kinijos vargšus. Oda palei šonkaulius, dubenį ir kelius buvo įsitraukusi iki tokio laipsnio, kad stipriai išsišovė kaulai. Tai buvo gyvi griaučiai.

Kai vėl pridengė jos kūną, visiems įsakiau palikti kambarį, išskyrus merginos motiną, kuri atnešė man kėdę. Paskui, išsitraukęs iš kišenės bloknotą, išplėšiau 4 lapelius ir greitai parašiau du receptus, nepamiršdamas kiekvieną jų nukopijuoti. Kopijas pasilikau sau, o receptus įsakiau tuojau pat apiprekinti.

Taip ir nesupratau, kaip visa tai įvyko, kadangi niekad nebuvau daktaru. Kažkas valdė mane prieš mano valią.

Daviau reikiamas instrukcijas puikia ispanų kalba ir patariau motinai jų laikytis. Paskui, priėjęs prie lovos, kur gulėjo mergina, kaip užburta žiūrinti į mane, pasakiau jai, kad ji turi tikėti Viešpačio Apvaizda, kad pasveiktų. Atsisveikinau ir išėjau su jaunuoliu, kaip ir buvo planuota.

Po to, kai palikome ligonės kambarį, pastebėjau, kad mano „puiki ispanų kalba“ paliko mane, dabar jau su dideliu vargu pagaudavau savo jaunojo draugo žodžių prasmę. Tuo pat metu ėmė grįžti orientacijos jausmas ir ėmiau atpažinti vienuolynus ir kitas įžymybes, kurias buvau matęs anksčiau. Dabar ir be pagalbos galėjau rasti kelią atgal, tačiau jaunuolis nulydėjo mane iki galo ir su ašaromis akyse atsisveikino.

Po dviejų dienų jūroje ėmiau nerimauti dėl tų receptų – ar jie teisingi? Slėpdamas jaudulį, parodžiau juos laivo gydytojui, pasidomėjęs jo nuomone apie jų efektyvumą gydant ligą, kurią diagnozavau. Daktaras buvo apstulbintas puikios lotynų kalbos, kuria buvo parašyti receptai ir pasakė, kad čia išrašyti puikiausia iš medikams žinomų priemonių nuo mano paminėtos ligos.

Po kelių mėnesių aš grįžau į Kartacheną tuo pačiu laivu. Mano jaunasis kolumbietis dargas sutiko mane krantinėje. Pastarąjį kartą buvau pamiršęs jam prisistatyti, bet jis nusakė kapitonui mano išvaizdą, o tasai mane susirado.

Kartu su draugu nuėjome prie buvusios pacientės namų. Sunkiai atpažinau tą pačią merginą. Tiesa, li dar buvo labai liesa, bet greitai taisėsi ir jau nebeatrodė išsekusi – priešais mane stovėjo graži moteris, kuri netrukus turėjo tapti mano vedlio žmona.

Tags:

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification