Šeimos politika: dėl ko laužomos ietys

2008 gegužės 23

Tomas Viluckas

Ar Seimas padės tašką diskusijose apie Valstybinę šeimos politikos koncepciją ir apsispręs dėl jos. Nors koncepcija nėra įstatymas, šio dokumento priėmimas sulaukė daug visuomenės dėmesio. Juk apie tai diskutuojama ir televizijų ekranuose ar interneto platybėse, ir darbovietėse, net per draugų susitikimus.

Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad pasiekėme būklę, kai visuomenei pradeda rūpėti ne tik kišenės reikalai, bet ir vertybinės nuostatos. Atrodytų, tiek prikalbėta apie visuomenę krečiančią vertybių krizę, jos padarinius politikai, šalies valdymui, gyventojų abejingumą viešiems reikalams, jog sunkiai įtikima, kad kas nors apskritai gali išjudinti šiuos amžinai skubančius ir kažkuo užsiėmusius mūsų krašto žmones. Juk surinkta ir Seimui perduota apie 30 tūkst. parašų, remiančių koncepcijos projektą.

Tuo tapo “šeimos kausimas”. Nenuostabu, nes pagal įvairias sociologines apklausas 85 proc. lietuvių (tiek jaunų, tiek senų) šeima yra pagrindinė vertybė. Tačiau valstybė kol kas vykdė tik socialinę politiką, paremtą finansinėmis išmokomis. Tokios politikos rezultatai apgailėtini: demografinė padėtis apverktina, daugiavaikystė sukompromituota, nes buvo atsiradęs “vaikų gimdymo” (nesvarbu nuo kelių tėvų) verslas, o jauni žmonės delsia įteisinti savo bendrą gyvenimą dėl to, kad vienišos motinos statusas labiau “apsimoka”.

Tiesa, bandymas kurti šeimos politiką sulaukė didelio socialdemokratų ir liberalų pasipriešinimo. Štai Aušra Marija Pavilionienė teigia, jog apskritai nereikia jokios valstybinės šeimos politikos, o lygių teisių adeptė Margarita Jankauskaitė visus stebina didžiai “moksliniu” atradimu, esą santuoka teatsiradusi… XVII amžiuje. Pagal tokią logiką išeitų, kad iki tol žmonės gyvendavo susimetę, susidėję, į bažnyčią neidavo tuoktis, o ši net neregistruodavo tokių porų… Maža to, skleidžiama dezinformacija, jog ne santuokoje gimusių vaikų auginimas nebebus remiamas valstybės, ir taip iš koncepcijos daromas baubas. Atmintyje taip ir iškyla prancūzų rašytojo Andre Gidas šūksnis: “Šeimos, aš jūsų nekenčiu!”

Vis dėlto labiausiai ietys lūžta dėl to, ką vadinti šeima. Štai Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis siūlo Seime svarstomoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje praplėsti šeimos sąvoką tiek, kad ji apimtų ///// kone visas bendrabūvio formas, o vyrą ir moterį čia sieja //// ne santuokos ryšiai, bet tarpusavio pagalba ir bendro ūkis. Tokioje perspektyvoje sunkiai suprantama, kodėl šios redakcijos koncepcija nevadina šeima, pavyzdžiui, dviejų tos pačios lyties asmenų bendrabūvį, juk jiems irgi būdinga tarpusavio pagalba ir bendras ūkis.

Kaip ir demagogija dvelkia aiškinimai, kad koncepcija diskriminuoja vienišas motinas ar tėvus. Visi suprantame, jog kultūriškai vieniša motina ar tėvas su savo vaiku yra šeima, bet kai kalbame apie valstybinę šeimos politiką, ji tokio darinio negali laikyti visaverte šeima. Kaip ir bendro gyvenimo sąjungų, įvairių partnerystės formų, kurios yra palyginti naujas reiškinys šiandienos visuomenės gyvenime. Negana to, jos savo esme neinstituciškos ir labiau laikytinos ne šeima, bet alternatyva jai.

Lieka atviras klausimas, kiek tokios partnerystės formos yra apsisprendimas visam gyvenimui. Ar daugumai jaunų žmonių jos nėra paprasčiausiai tarpinė stotis, perėjimo į šeimą būklė? Juk per bendro gyvenimo sąjungas dabartinėje visuomenėje tarsi legalizuojamas jauno žmogaus lytinis gyvenimas, taip jis gali mėgautis juo be konkrečių įsipareigojimų, mintis apie kuriuos šiuolaikiniam žmogui kelia siaubą.

Tad ar valstybė gali savo ateitį sieti su tokiais dariniais? Ar ne laiko išbandyta “santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si)”, kaip teigiama koncepcijoje, yra tas pamatas, kuris padės išlikti šiam lopinėliui, vadinamam Lietuva, ant žemės paviršiaus?