SEPINTAS SKYRIUS | Galimybės ir jų realizavimosi tikėtinumai

Daug visokiausio pobūdžio dalyku veržte veržiasi pa­sakomi, kad būtų perduota tai, kas gali būti naudinga dabartinei esybės raidai; nes daug prirašyta puslapių ir daug kas veikia esybės veiklą, [rašų skaitymai yra interpretacijos, kurios, pritaikytos dabartinėje esybės patirtyje, leis tiems dalykams pasireikšti per veiklą, kaip matome, naudingą esybės sielos raidai.

707 – 1

Įsivaizduokite kompiuterio programą, kuri galėtų nepaprastu tikslumu numatyti visus kiekvieno jūsų sprendimo ar pasirinki­mo padarinius. Ši programa ne tik nuspėtų jūsų asmeninę ateitį, bet taip pat galėtų išanalizuoti jūsų poelgių bei veiksmų įtaką aplink jus esantiems žmonėms. Dar įsivaizduokite, kad ši pro­grama taip puikiai suderinta, jog ji gali teisingai numatyti, kaip menkiausi jūsų minčių, veiksmų ar sprendimų pokyčiai paveiks bet kurį iš galimų ateities variantų. Pagaliau įsivaizduokite, kad šis nenutrūkstamas tikimybių skaičiavimo procesas vyksta tam, kad suvestų draugėn žmones bei įvykius ir kiekvienam suteiktų galimybių išmokti pamokas, kurios padėtų sielai keistis ir to­bulėti.

Vertinant Edgaro Keisio surinktą medžiagą, galima teigti, kad akašos įrašuose ir yra pateiktas šis sudėtingas tikimybių skai­čiavimas. Tačiau įrašai nėra susiję su ateities pranašavimu -greičiau jų funkcija yra analizuoti bei sekti atskiro žmogaus sielos augimo galimybes. Ateitis nėra nepajudinama ar nulemta iš anksto. Ji priklauso nuo pasirinkimų, kurie veda prie kitų pasirinkimų, o šie - dar prie kitų, ir t. t. Tokiu atveju žmogaus „likimą" lemia tik tai, kaip jis naudojasi savo laisva valia dary­damas šiuos pasirinkimus.

Skaitydamas įrašus, Keisis visada primindavo, kad jis išren­ka tik tą informaciją, kuri šiuo metu konkrečiam žmogui yra naudingiausia: „Nes kiekviena siela kiekvieną potyrį išgyvena tam, kad tobulėtų" (1235 - 1). Pagaliau siela vien tik tobulėti ir tetrokšta. Tačiau kiekvienas žmogus yra sukaupęs tiek įvairių prieštaringų emocijų bei galimos elgsenos modelių, kad rezul­tatas visiškai priklauso nuo jo paties.

1941 metais Edgaras Keisis penkiasdešimt dvejų metų akto­rinio meno mokytojai (2360 - 1) pasakė, kad, žiūrėdamas jos įrašus, jis suvokęs, jog jos gyvenime esama dviejų labai aiškių galimybių: „Viena, kuri galėjo būti, kita, kuri yra." Dėl padarytų pasirinkimų jos gyvenimas tapo toks, kad padėdama kitiems kaip mokytoja ji galėjo pelnyti daugiausia naudos sau. Tačiau jos sie­la taip pat turėjo gebėjimų skelbti kitiems dvasines tiesas ir ginti minties laisvę. Keisis paaiškino, kad galimybės niekur nedingsta ir kad tam tikru metu abi jos susilies į vieną, į visumą, - jei ne šiame, tai kitame gyvenime tai tikrai įvyksią.

Sielos kelionė laike ir erdvėje yra būdas individams tobulin­ti savo sąmonę. Kiekviename atskirame gyvenime svarbiausia yra tai, kaip žmonės sugeba realizuoti galimybes, kurios užfik­suotos nuolat besiplėtojančioje akašos įrašų talpykloje. Štai vienam žmogui Keisis pranešė, kad šis per visą savo sielos istoriją nuo pat 1472 metų, kai gimė Indijoje, sugebėjo vado­vautis dvasinėmis tiesomis, vis dėlto dabar „nustojo augti", nes nebepajėgia remtis teisingais principais, kai tik pakliūna į sudė­tingą situaciją. Nors jam nepavyko įveikti to polinkio šiame gyvenime, įrašuose buvo informacijos, kad jis turės galimybę jį įveikti kitame (4349 - 1). O septyniasdešimtmečiui buvu­siam fermeriui Keisis pasakė, kad jo žinios apie valstybės val­dymą, žmones ir teisę tikriausiai pasireikš kitame gyvenime, kai jam bus suteikta galimybė būti teisininku (304 - 5).

Svarbu pažymėti, kad Edgaras Keisis skaitydamas įrašus nie­kada netvirtindavo, jog žmogaus tapatybė prasideda jo fizinio gimimo momentu ir baigiasi maždaug po septyniasdešimties ar devyniasdešimties metų. Taip pat žmonės, pasak jo, kenčia ne dėl kažkieno kito karminių piktadarybių ar skina kitų žmonių nesavanaudiškais veiksmais užaugintus saldžius vaisius. Sielos augimas - tai nenutrūkstantis procesas. Štai vienam vyrui Keisis perskaitė (4719 - 1), kad šiame gyvenime jis tiesiog turi toliau daryti tai, ką moka, kad kitame gyvenime dar labiau priartėtų prie Kuriančiųjų Jėgų. Žmoguje, šiam keliaujant iš gyvenimo į gyvenimą, išlieka tie patys talentai, jausmai, įpročiai ir potraukiai. Nesvarbu, ką žmogus nusprendžia - ar įveikti savo ydas, ar pagausinti savo talentus ir dorybes, kad galėtų padėti kitiems -svarbu yra pasirinkimo laisvė. Kiekviename naujame gyvenime žmogus „pradeda" nuo ten, kur ji ar jis buvo sustojęs ar susto­jusi aname gyvenime. 1939 metais, skaitydamas įrašus vienai moteriai, Keisis kalbėjo:

Atsimink, kad šis aiškinimas duodamas tam, kad esybei materializuotųsi gyvenimo nepertraukiamumas, kad jis pasi­darytų suvokiamas, ir dar, kad tai, ką darome protu ir kūnu, jsirašo, arba jsispaudžia, sieloje - panašiai kramtymas, kaip kūno funkcija, sukuria žmogaus veido išorinį vaizdą.

1904 – 2

Šią „gyvenimų tąsą" stebėtinai gerai patvirtina vienos moters atvejis. 1939 metų spalio mėnesį, kai po jos gimimo buvo prabėgę vos penkiolika dienų, Keisis pranešė tėvams, kad jų mer­gytė savo ankstesniame gyvenime buvusi Frensė Vilard (Frances Willard, 1839 - 1898). Ši moteris buvo puiki oratorė, karšta moterų judėjimo lobiste, žmogaus teisių gynėja, rašyto­ja, blaivybės judėjimo aktyvistė, sufražistė, vargšų ir nuskriaus­tųjų globėja. Nors abu mažosios Petės [2015] tėvai nepriešta­ravo, kad jų duktė galėjo kažkada būti garsi asmenybė, vis dėlto jie manė, kad būtų geriausia neatskleisti mergaitei šios infor­macijos, kol ji neūgtels. Taigi Petė apie įrašuose užfiksuotą savo praėjusio gyvenimo faktą nieko nežinojo iki šešiolikos metų. Sulaukusi trisdešimt vienerių, ji tapo nepaprastai panaši į devynioliktame amžiuje gyvenusią garsiąją moterį. Duomenys buvo tokie įtikinami, kad rašytojas Džefris Ferstas (Jeffrey Furst) padėjo Petei parašyti apie tai knygą Frensės Vilard grį­žimas {The Return of Francis JVillard, 1971). Kai knyga buvo išleista, leidėjai pasakė:

Frensė ir Petė [2015] ne tik labai panašios savo fizine išore bei asmeninėmis savybėmis – šių dviejų moterų, gimusių tiksliai šimto metų [ir vienos die­nos] skirtumu, biografijų palyginimas atskleidžia ne­paprastas paraleles ir, kas dar svarbiau, akivaizdų tęs­tinumą kuris dar labiau įtikina šios reinkarnacijos tikrumu.

Petė buvo panaši į Frensę ne tik išvaizda, kaulų struktūra ir kalbos maniera, bet ir savo jausmais, įsitikinimais ir troški­mais. Būdama trejų ar ketverių, ji pareikalavo, kad tėvas ją ves­tųsi kartu balsuoti. Petė dažnai niūniuodavo Amžių uolą {Rock ofAges), Frensės mėgta giesmę. Ji nustebino tėvus, pareiškusi norą būti kremuota, – Frensė troško to paties, ir jos noras buvo įvykdytas. Vaikystėje Petė dažnai užsiropšdavo ant bet kokios pasipainiojusios dėžės ir „skaitydavo paskaitą” nematomai au­ditorijai – Frensė garsėjo kaip puiki oratorė. Jauna Petė mėgo puošti savo sienas japonų akvarelėmis, vaizduojančiomis metų mėnesius. Tokie patys paveikslai kabėjo Frensės Vilard namuo­se Oberlaine, Ohajo valstijoje, kai vėliau juose Petė apsilankė su savo vyru. Ilgus metus ji ieškojo juodo devyniolikto šimt­mečio angliško dviračio. Prieš šimtą metų Frensė Vilard sukė­lė sąmyšį, važinėdama panašiu dviračiu, mat visuomenės daugu­ma buvo įsitikinusi, jog „važinėjimas dviračiu dorovės ir medi­cinos požiūriu moterims kenkia”. Abi moterys buvo išblyšku­sios, vegetarės ir labai religingos. Sąrašą galima tęsti. Petės, kaip ir Frensės, gyvenimo tikslas buvo tarnauti žmonėms – ji dirbo savanore socialine darbuotoja neturtingų vaikų darželyje.

Panašumai tarp Frensės Vilard ir jos dvidešimtojo amžiaus antrininkės Petės nebūtinai reiškia, kad mums lemta amžinai kartoti tuos pačius elgsenos modelius ir paklusti tiems patiems polinkiams. Greičiau tai liudija, kad siela nenutrūkstamai auga, kad šiame gyvenime ji pradeda ten, kur buvo stabtelėjusi ana­me. Viename skaityme Keisis teigia: „Nieko nėra atsitiktinio, tačiau yra [...] modelis [...] sprendimų, kuriuos esybė priima daiktų, sąlygų ir [kitų] esybių atžvilgiu” (1825 – 1). Teigiami pokyčiai gali rastis tada, kai žmonės pritaiko tai, ką jau yra sukaupę ir ką jau žino.

Skaitydamas Įrašus keturiasdešimtmečiui gaisrininkui, Keisis pasakė, kad Dievas veda kiekvieną žmogų ir amžinai trokšta, kad visi Jo akivaizdoje taptų tobulos sąmonės. „Nes Jam, jūsų Dievui, reikia jūsų.” Aiškinimas toliau teigė, kad kiekvienas žmo­gus, nepaisydamas savo evoliucijos stadijos, turi galimybę tapti Kūrėjo sąmonės, Kūrėjo veiklos, net Kūrėjo meilės kanalu. Štai kas pasakyta apie šį sąmoningumo augimą:

Nes eilutė po eilutės, nurodymas po nurodymo, čia tru­putį, ten truputį, ne didelius žygius atlikdami ar didelius dar­bus nudirbdami, bet augate gailestingumu, žinojimu, supra­timu. Augate tapę geru vyru, geru tėvu, geru piliečiu. Tokiais netampate staiga, nes pasiekėte tam tikrą amžių, padėtį ar vietą ne dėl finansinių ar socialinių priežasčių… Tai jūs pa­siekiate veikdami…

Tačiau gyvenkite dėl savo sūnaus, savo kaimyno, savo brolio, savo draugo, savo priešo. Nes jums dera suvokti, kad tai Dievo žemė, Dievo pasaulis, Dievo sąmonė, kurią reikia atskleisti žmonėms.

Pradėkite nuo savęs pačių ir nuo tų, kurie šalia jūsų, o to, ko nedarote gyvenime savo sūnui, savo žmonai, savo broliui, negalite daryti niekam kitam. Pradėkite nuo savęs. Raskite ramybę savyje ir pamatysite, kad galite skleisti ją kitiems.

3902 – 2

Akašos įrašų skaitymai nuolat primindavo žmonėms, kad iš tikro jie žino, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Jie žino, kaip tobu­lėti paisant dvasinių principų ir idealų. Deja, pernelyg dažnai tarp žinojimo ir jo taikymo kyla atotrūkis. Ir dar reikia pridurti, kad, kaip tvirtino Keisis, laisva valia nereiškia, jog žmonės gali pasirinkti, ko jie nori mokytis. Tą lemia siela. O pasirinkimo laisvė tiesiog leidžia žmonėms nusistatyti, kada jie išmoks kon­krečią pamoką.

Vienai biochemijos specialistei (2396 – 2) Keisis pranešė, kad praeitis jos dabartinį gyvenimą veikia silpnai, nes ji yra išmokusi daug jai skirtų pamokų. Iš tikrųjų skaitymas suteikė informacijos tik apie tris ankstesnes jos inkarnacijas: ji buvo Amerikos indėnė, nepaprastai mylėjusi gamtą ir išmaniusi apie augalus bei jų gydomąsias savybes; Persijoje ji buvo garsi gy­dymo maistu žinovė (dietologė, jei kalbėsime šios dienos ter­minais), ten gyvendama ji patarinėjo žmonėms, kaip sveikai mai­tintis; o Egipte ji gydė žmonės. Ji buvo išmintinga, atjauti, my­lėjo žmones ir gebėjo labai veiksmingai spręsti pačias painiau­sias problemas. Nors ši moteris buvo nemaža pasiekusi ir daug išmokusi kaip siela, Keisis jai pranešė, kad įrašuose dar yra likę pamokų, kurios ilgainiui irgi bus išmoktos.

Be to, reikia atkreipti dėmesį štai į ką: žmonės kartais klai­dingai mano, kad jei jie darys, „ką jiems pridera daryti”, jų gyvenimas kažkaip taps lengvesnis. Iš gausybės perskaitytų įra­šų, saugomų Edgaro Keisio archyve, akivaizdu, kad tai nebūti­nai tiesa. Pavyzdžiui, jei žmogus turi iš praeities įgimtą sielos talentą, tai dar nereiškia, kad šis gebėjimas lengvai pasireikš dabartyje ar ateityje. 1943 metais Keisis skaitė įrašus vienuo­likmetei mergaitei ir štai ką pasakė:

Muzika turi būti gyvybę teikiantis srautas, kūno jausmų (fizinių, protinių) interpretacija. Šiek tiek vėliau turėtume pa­matyti, kaip ši raiška įgauna kitokius pavidalus nei gebėjimas skambinti pianinu, tačiau pagrindas yra gebėjimas interpre­tuoti daugumą muzikos rūšių ir klasių. Taigi pradėk nuo to.

… Muzika! Jos istorija, veikla, visos tos įvairios formos [...] Jei mokysies muzikos, išmoksi istorijos. Jei mokysies muzikos, išmoksi matematikos. Jei mokysies muzikos, išmoksi visko, ko galima išmokti [...]

3053 – 3

Tuo metu Keisis nežinojo, kad mergaitė jau ketverius metus mokosi groti pianinu. Kaip buvo užsiminta skaityme, muzika vaiką smarkiai traukė. Tačiau ji, kad ir labai mėgo muziką, kritiškai vertino save bei savo sugebėjimus ir dažnai „sielojosi, kad jai nesiseka, ypač pratybos.” Vėliau jos mama rašė, kad buvę labai sunku susitvarkyti su dukros kaprizais. Jei ne patarimai, gauti iš įrašų, ji paprasčiausiai būtų leidusi savo mergaitei „taip, nesivarginti” dėl muzikos. Mergaitė akivaizdžiai turėjo „siau­bingą nepilnavertiškumo kompleksą”, kuris ją kamavo tol, kol ji suaugo. Be to, jos savigarbą dažnai žeisdavo aplinkiniai, kurie manė, kad ji buvo „keista ar kažkokia kitokia”.

Pačios moters nuomone, gyvenimas dažnai reikalaudavo iš jos visų jėgų. Tačiau, užuot pasidavusi savo nepilnavertiškumo jausmui ir metusi muziką kaip kažką netinkama, ji dar karščiau siekė sėkmės. Dalinai šis ryžtas jai suteikė jėgų įveikti savo problemas, kylančias dėl nepakankamo pasitikėjimo savimi. Mu­zika ir toliau buvo svarbi jos gyvenimo dalis. Ji ne tik išmoko puikiai skambinti pianinu (šis jos talentas sužydėjo itin ryškiai) – po kurio laiko ji jau puikiai grojo arfa, klarnetu ir, kaip ji pati sakė, „dauguma kitų instrumentų, kurie buvo mano studijų pro­gramos dalis”. Suaugusi ji tapo operos dirigento asistente ir entuziastinga muzikos mokytoja valstybinėje mokykloje.

Užuot tiksliai išpranašavę konkrečius žmogaus laimėjimus, kurie būsią pasiekti dėl jo įgimtų savybių ir talentų, skaitymai paprastai nusako tik koks yra talentas, pavyzdžiui: „rašymo”, „mokymo”, „šokio”, „vaidybos”, „vaikų auklėjimo” ir panašiai. Kaip žmonės nusprendžia panaudoti savo talentus, yra laisvos valios klausimas. Viena moteris ilgus metus bandė nugalėti pri­klausomybę alkoholiui. Galiausiai pagalbą ji rado Anoniminių alkoholikų draugijoje. Tarsi matydamas buvusią moters su­maištį, Keisis pradėjo skaitymą tardamas: „Koks svirduliuojan­tis įrašas!” Nors ją kamavo kelios problemos, jai buvo pasaky­ta, kad didžiausia sėkmė jos laukia „rašymo, reportažų ruošimo, darbo kuriant žmonių santykius srityje”. Taip ji pasiektų asmeninę sėkmę „ir prisidėtų prie daugelio kitų gerovės” (5075 -1). Po kelerių metų moters gabumai paskatino ją parašyti svar­bią knygą apie alkoholizmą. Ji ne tik parašė tą knygą, bet ir toliau sėkmingai dirbo Anoniminių alkoholikų draugijoje, pa­dėjo žmonėms keistis.

Noras padėti kitiems dažnai yra puiki priemonė savo proble­moms įveikti. Keisis sakydavo, kad visada yra kas nors, kam žmogus gali pasitarnauti. Nesavanaudiškai tarnaudami kitiems, mes pačiu geriausiu būdu tarnaujame ir savo Kūrėjui. Pagaliau tai yra esminis žmogaus gyvenimo tikslas. 1943 metais viena šešiasdešimt dvejų metų moteris pajuto, kad jos gyvenimas ar­tėja į pabaigą (69 – 6). Ją domino artimiausia ateitis, ji norėjo sužinoti, kiek dar gyvens. Tačiau Keisis, užuot kalbėjęs apie konkrečią jos gyvenimo baigties datą, pasakė, kad ji privalo suvokti vieną dalyką: kol ji yra čia, šalia taip pat yra kas nors, kam ji gali padėti.

Kad išsiaiškintų dėsnius, valdančius reinkarnaciją ir vis įsi­kūnijančios sielos raidą, Keisio sekėjai 1937 metais paprašė jo perskaityti įrašuose apie „dėsnius, valdančius esybės laiko, vie­tos, rasės, spalvos, lyties ir tėvų pasirinkimą atgimstant”. Keisis patvirtino, kad informaciją apie visus šiuos dalykus jis gauna iš pačių įrašų ir kad kiekviena iš minėtų sąlygų priklauso nuo laisvos valios ir jau sukauptos per ligšiolinius gyvenimus sie­los patirties, – o kas sukaupta, tas turi būti išgyventa. Tačiau lemtingiausios esti tos pamokos, kurias sielai numatyta išmok­ti šioje jos raidos stadijoje. Kitaip sakant, kokios sąlygos (atgimimo laikas, rasė, lytis ir t. t.) sielai veiksmingiausiai padėtų mokytis, tokiomis siela ir įsikūnija kitame gyvenime.

Vėliau to paties skaitymo metu Keisio paklausė, kaip žmonės galėtų sužinoti savo sielos istoriją ir perskaityti apie tai įra­šuose. Jo atsakymas buvo tiesus:

IŠGYVENANT tą įrašą! Nes kai esybės ir sielos tikslai vis labiau ima atitikti tai, dėl ko ta esybė atėjo, tada siela ir esybė gali RASTI kažką, kas gali padėti prisiminti, kas tai buvo, kur, kada ir kaip. Nejau manote, kad javo grūdas pamiršo, koks jam yra suteiktas saviraiškos būdas? Mano­te, kad KAS NORS, ką regite gamtoje aplink save – gilė, ąžuolas, guoba ar vynuogė ar BET KAS KITA – pamiršo savo pasireiškimo būdą? Tik žmogus pamiršta!

294 – 189

Kartais atrodo, kad tuos dalykus pamirštame dėl nuolatinių sunkumų, dėl kasdienės gyvenimo įtampos. Vis dėlto, kaip sakė Keisis, siela sąmonėj a tik konstruktyviai įveikdama sunkumus. Galbūt tai keblu suprasti, nes pernelyg dažnai mes sutelkiame dėmesį į „veikimą”, o ne į svarbą „tiesiog būti”. Iš esmės siek­dami savo gyvenimo tikslų privalome atverti sąmonę ir plėsti suvokimą. Mes nukreipiame savo energiją, kad ką nors pakeis­tume, užuot keitęsi patys. Ir savo gyvenimo sėkmę pernelyg dažnai matuojame išoriniais pasiekimais, o ne vidiniais.

Akašos įrašai padeda mums susikurti tas aplinkybes ir suve­da su tais žmonėmis, kurie priartina mus prie Kūrėjo. Ką iš tiesų darome su savo gyvenimu, gali būti ne taip labai svarbu, jei tai nepadeda kitiems tobulėti. Ši prielaida yra Keisio skai­tymų apie ankstesniuosius gyvenimus pagrindas. Aptardamas žmogaus įsikūnijimus, Keisis pabrėždavo, kad visų pirmą svar­bu yra tai, ko siela išmoko arba kuo tapo, o ne to individo pasiekimai socialinėje sferoje.

Kita yda, su kuria dažnokai susiduriame šiuolaikinėje epo­choje, yra mūsų polinkis save laikyti kitų žmonių ar aplinkybių aukomis. Pernelyg dažnai problemos, sutiktos kliūtys ir būdai, kuriais mums teikiamos individualios „pamokos”, mums atrodo tiesiogiai nesusiję su mūsų pačių kūrybiniais gebėjimais. Deja, šis klaidingas požiūris gali neigiamai paveikti mūsų asmenybės raidą, ir Edgaras Keisis jam tikrai nepritarė. Viskas, kas mums nutinka, jau užfiksuota akašos Įrašuose, ir didele dalimi pri­klauso nuo to, ar buvusiuose gyvenimuose mes laikėmės visuo­tinių dėsnių, ar jų nepaisėme. Vienai moteriai Keisis pasakė:

Įrašus perteikiame tokius, kokius juos atrandame nuolat ra­šomus laiko ir erdvės rezginyje; jie yra protinė ir daiktinė išraiš­ka to, ką esybė daro dvasiškai nulemdama savo būtj. [...]

Jei pasirenkamos konstruktyvios ar kūrybinės jėgos, ku­rios yra Kūrėjo, žemės ir visatos Viešpaties, apraiška, tada žmogus pasirenka taip veikti, kad jo sąmonė ima tą Kūrėją suvokti. [...]

Tie, kurie pasirenka šlovės, turto ar panašų kelią, kurie laikosi jsitvėrę tik daiktiškumo, sukuria tai, kas virsta patir­ties šlaku; gimdo nepatogumus, ligas, nerimą kūno ir proto, o siela susitraukia ir alksta.

1493 – 1

Net žmonės, kuriems Keisis skaitė įrašus apie juos, ne vi­sada sugebėdavo atsikratyti „aukos” mąstymo. Pavyzdžiui, vie­nam dvidešimt penkerių metų automobilių prekeiviui buvo api­būdinti neigiami ir teigiami jo charakterio polinkiai. Teigiama buvo tai, kad jam puikiai sekėsi padėti žmonėms, jam patiko dvasingos mintys, jis gerai tvarkė piniginius reikalus ir turėjo įgimtų gabumų taisyti mechanizmus. Tačiau jis greitai supykda­vo, buvo linkęs į artimų tarpasmeninių santykių „KRAŠTUTI­NUMUS” ir jį traukė karas. Be to, jis buvo labai užsispyręs. Keisis jam perskaitė: „Daug, labai daug nelaimių kerta esybės kelią, kai kūnas nusprendžia pasukti viena ar kita kryptimi.” Jis ne tik patarė jaunuoliui, kaip pergalėti savo neigiamus bruožus, bet ir rekomendavo jam, kai ruošis vedyboms, būtinai prisimin­ti, kad tai yra „penkiasdešimties ir penkiasdešimties procentų reikalas, o ne devyniasdešimties procentų iš vienos pusės ir dešimties – iš kitos!” Tačiau jis, matyt, neįsidėjo galvon gautų patarimų ir nesuprato, kad už sėkmingus santykius su kitu žmogumi visų pirmą atsako pats. Po dvylikos metų jis vedė ir 1957 metais pranešė Keisio asociacijai, kaip klostėsi jo gyvenimas:

[...] Vedžiau praėjus dvylikai metų po skaitymo ir išbuvau susituokęs tik pusantrų metų. Ji buvo šviesiaplaukė. Nepati­kėsite: vieną dieną ėjau per vestibiuli, pamačiau ją ir pasakiau draugui, einančiam šalia: „Ketinu vesti šią merginą.” – „Ar tu ją pažjsti?” – jis paklausė, o aš atsakiau: „Ne.” Sužinojau, kur ji dirba, susitikinėjau su ja kokius šešis mėnesius, ir pagaliau mes susituokėme. Netrukus ji užsigeidė namo. Aš nenorėjau, tačiau vis viena baigėsi tuo, kad mes išsikraustėme iš savo turėto buto ir nusipirkome namą – kilimai nuo sienos iki sie­nos, veidrodis virš židinio ir taip toliau, ir visa kita. Aš turėjau parduoti savo jachtą, o be to, sudarydamas pirkimo sutartį praradau 3000 dolerių. Žinote, ėmiau nemėgti tos merginos (ji buvo iš Džordžijos). Kodėl jai netiko butas? Šiaip ar taip, pamažu supratau, kad noriu iš visa to ištrūkti, ką ir padariau.

[...] Dabar įtemptai dirbu bankų kliringo rūmuose… Mano tarnyba – tai bankų „informacijos centras”. Darbas geras, tačiau dirbant su dvylika moterų man pasitaiko problemų, o ką jau kalbėti apie jų pačių rūpesčius.

Pranešimas apie 1066-1 atvejį

Praeitis gali iš anksto nulemti dabarties situacijas ar įvykius, o individo elgesys tose situacijose savo ruožtu nulemia kitas situacijas, kilsiančias ateityje. Tą dalyką iliustruoja stulbinantis vieno septyniolikmečio vaikino atvejis. Tam vaikinui gyvenimo įrašai buvo skaitomi 1937 metais. Dėl prieš dvejus metus įvy­kusios avarijos jis buvo paralyžiuotas ir įkalintas invalido veži­mėlyje. Skaitydamas Keisis pasakė vaikino tėvams, kad visata patikėjo jų globai „kilnią sielą, kuri gali daug duoti kitiems, [kai tik] žemę ir visa, kas joje yra, apgobs tamsa” (1215 – 4). Si siela buvo labai talentinga: turėjo literatūrinių gabumų, buvo ryžtinga, gebėjo tinkamai elgtis nepalankiose situacijose. Apie jo linksmumą ir susitaikymą su savo fizine būkle įrašuose bu­vo pasakyta: „[...] ir kad kiekviena siela taip gerai išmoktų pa­moką, kaip dabartiniame gyvenime išmoko ši siela!” Keisis taip pat priminė tėvams: „Taigi kiekvienos sielos materialaus pasau­lio potyriai išgyvenami tam, kad atsiverstų Atminties Knyga ir siela sužinotų, koks jos santykis su Kūrėju.”

Toliau Keisis akašos įrašuose perskaitė apie šio jaunuolio buvusiuosius gyvenimus, kurie „labai įvairiopai veikė jo dabar­tį”. Praeityje jis buvo kareivis ir per Nepriklausomybės karą kovėsi prie Bunker Hillo.* Šis epizodas išmokė jį tinkamai elgtis sunkiose situacijose ir išnaudoti visas pasitaikančias ga­limybes, taip pat įkvėpė didžiulės asmeninės tvirtybės, ryžto ir optimizmo, – tos savybės kaip tik reiškėsi jo dabartyje. Dar Keisis pažymėjo, kad praėjęs to jaunuolio gyvenimas, matuo­jant žemiškais sėkmės matais, buvo skurdus ir kupinas skaus­mo, vis dėlto jo protas ir dvasia pakilo į dideles aukštumas. Įdomu buvo tai, kad jo dabartinius sunkumus nulėmė dar anks­tesnis gyvenimas. Kažkada jis buvo Romos karys, linkęs ten­kinti visus savo norus, todėl kituose gyvenimuose jam trūko materialių gėrybių. Be to, viena iš jo mėgstamų pramogų Ro­moje buvo kovoti arenoje. Jis mėgo išbandyti jėgas dvikovose

———————————————-

*Amerikos kolonistų mušis su britų armija 1775 m. birželio 17 d.

ir jautė didžiulį pasitenkinimą, kai sumušdavo savo priešinin­kus. Įrašuose buvo užfiksuota, kad jis netgi džiūgaudavo maty­damas kitų kančias:

Esybė regėjo kentėjimą ir toji esybė nelaikė jo rimtu dalyku.

Todėl ši esybė mato savo kentėjimą dabartyje ir vėl turi jo nesureikšminti, bet jau dėl kito tikslo, dėl kito troškimo, dėl kitos priežasties.

Jaunuoliui taip pat buvo pateikta informacija apie jo buvusį gyvenimą Arabijoje, kai jis įgijo rašytojo ir perrašinėtojo gebė­jimų. Keisis priminė vaikino tėvams, kad tie patys gebėjimai gali atsiskleisti ir dabartyje.

Kai tėvai paklausė apie sūnaus gyvenimo perspektyvas, atsa­kymas buvo štai koks: „Tai priklauso nuo to, kaip jis dabar panaudos iki šiol šiame gyvenime sukauptą patirtį. Tai turėtų tęstis ilgus mėnesius.” Paklaustas, iš kur jaunuoliui semtis jėgų ir ko jis gali apskritai tikėtis, Keisis atsakė:

Daugeliui jis gali tapti palaima. Nevertinkite kaip eiliniai žmonės, o kaip Dievas, kuris žvelgia į indi­vidualios sielos tikslus ir troškimus pasitarnauti ki­tiems, suteikti jiems tiek vilties, kad jie taip pat galėtų išvysti šviesą ir kelią.

VISA KO! Tikėkitės visa ko! Nes visas gyveni­mas, visos jėgos, visos galios, visa meilė yra Die­vas. Tada yra tikslas, yra valios išraiška. Kurstykite šią ugnį. Nes ko tikėsitės, ko prašysite, tą regėsite ir tą patirsite.

Kai Keisis baigė skaityti, berniuko motina pravirko ir tarė, kad nuostabi buvo ne tik jos sūnaus trūkumų ir privalumų ana­lizė, bet ir vaikino ateities perspektyvos. Po metų ji rašė:

Nuostabu ir džiugu, koks supratingas tapo [mano sūnus], nors jam pačiam tai atrodo kaip pati natūra­liausia raida. Tačiau mums akivaizdus didžiausias skirtumas tarp vakarykščio nerūpestingo, užsispyru­sio berniūkščio ir šiandieninio kantraus, atidaus vai­kino. Nelaimė nė kiek nepalaužė jo dvasios, nes jis tokio pat tvirto charakterio, koks visada buvo, tik jo energija nukreipta kitais kanalais. Jis su visais šmaikštauja, taigi jo gyvenimas niekada nebūna nuo­bodus, jis nei tikisi, nei nori sulaukti užuojautos. Tikrąja šio žodžio prasme, „jis išmoko priimti savo situaciją”.

Ilgainiui vaikinas persikėlė savarankiškai gyventi į Kaliforni­ją, ten, apsuptas draugų ir bendradarbių, jis ėmėsi rašyti ir re­daguoti informacinį biuletenį. Visi tvirtino, kad jam sekėsi ne­paprastai gerai, jis turėjo įgimtų gabumų rašyti eilėmis ir pro­za, be to, jis niekada savęs nelaikė aplinkybių auka. Viename iš paskutiniųjų pranešimų E. Keisiui jo mama rašė: „[...] jis išaugo vienu tauriausių žmonių, kokius man teko pažinti, ir visada skleis gėrį, kad ir kur gyventų”.

Stebint tūkstančius žmonių, kuriems buvo skaityti įrašai, tampa aišku, kad ateitį formuoja ne atsitiktinės galimybės, ne sėkmė, netgi ne asmeninio gyvenimo aplinkybės. Tai daugelio faktorių sąlygotas dalykas, be visa ko kita, dar priklausantis ir nuo individualios bei kolektyvinės valios. Žmogaus likimo nenulemia nei jo kilimo šalis, nei dabartinė gyvenamoji vieta. Ateitis visų pirma priklauso nuo to, kaip žmogus nusprendžia pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Ir ji, besiformuojanti at­eitis, kiekvieną akimirką gali būti kaip šešėlis pasukta tam tikra kryptimi, tačiau tas šešėlis juda priklausydamas nuo to, kaip žmogus keičia savo padėtį dabartyje. Diena iš dienos, sprendi­mas po sprendimo kiekvienas žmogus kuriasi tokį gyvenimą, kokį ji ar jis yra nutarę gyventi. Ir kiekvienas pasirinkimas tam­pa dar vienu įrašu akašoje, kuriančiu naujus šešėlius ir įspau­dus.

Laisva valia ir galimybių gausa sukuria tokią galybę galutinio žmogaus gyvenimo rezultato variantų, kad jų tiksliai numatyti negalėtų net tobuliausia pasaulyje kompiuterių sistema.