ŠIUOLAIKINIAI METODAI ŽMOGUI PAVEIKTI

Pastaruoju metu toliaregiai žmonės supranta, kad mokslas be dorovės – tai žmonijos sunaikinimo mechanizmas.

Dorovė moksle – tai vairuotojas, kuris, teisingai vairuodamas, kuria gėrį. Nevairuojama mašina – blogis. Vis dažniau girdime, kad mokslą reikia sujungti su dorovingumu, tačiau kažkodėl niekas jų nesujungia.

Kas yra mokslas, mes jau žinome ir galime įvertinti jį pagal tai, kokio lygio pasiekė civilizacija ir kokie liūdni mūsų laikų faktai. Vis dažniau mokslas dirba ne žmogaus labui, o prieš jį. Toks procesas nedorovingas ir gali baigtis žmonijos susinaikinimu.

Prieš darant bet kokį veiksmą, atradimą ar išradimą pridera atlikti kruopščią galimų pasekmių, ypač neigiamų, analizę. “Septynis kartus atmatuok, vieną kartą kirpk”, – sako patarlė. Iki šios dienos mes dažnai ir nė vieno karto neatmatuodavome. Taigi būtent dorovingumas atmatuoja ne vieną, o septynis kartus, mat dorovingumas ir etika – strateginio pobūdžio reiškiniai.

Doras žmogus pirmiausia galvoja apie aplinkinių žmonių interesus ir tik paskui apie savuosius. Bet kokiu atveju kitų interesus iškelia šiek tiek aukščiau nei savus. Doras mokslininkas pirmiausia apmąsto, kokios žalos gali pridaryti jo išradimas, o paskui – kuo jis naudingas. Jeigu kiekvienas mūsų galvotų apie kilus ne mažiau, kaip apie save, tokia visuomenė klestėtų.

Doras žmogus nesigviešia saldaus dabarties kąsnio, žino, kad už tai rytojaus dieną gali sulaukti blogų pasekmių, tai yra doras Įmogus labiau linkęs planuoti ir prognozuoti. Tačiau kodėl Kristus yra pasakęs: “Negalvokite apie rytojaus dieną, gyvenkite kaip paukščiai”?

Čia esmė ta, kad Kristaus žodžiai nukreipti ne į formą, o į lininį, į mūsų emocijas. Jeigu tau sudavė per vieną skruostą, atsuk n kitą – tai ne fizinės gynybos neigimas. Tai reiškia, kad sielos ivlinėse neturi būti grįžtamosios agresijos. Rytojaus diena pareina nuo Dievo ir Visatos karmos. Todėl nereikia emocijomis prisirišti prie ateities – tai būtų bandymas ląstelės programą iškelti aukščiau už organizmo programą. Žmogus negali tiesiogiai vykdyti Kristaus pamokymų. Gyvenimas verčia elgtis kitaip: ir priešintis skriaudikui, ii galvoti apie rytojaus dieną. Todėl žmogus įsidėjo pamokymus giliai į savo sielą, į turinį, o tai ir buvo reikalinga.

Aš pastebėjau vieną paradoksalų faktą, o paskui suvokiau jį ir išsiaiškinau: kuo gilyn į sielą žmogus romiai situaciją priima, tuo aktyviau jai gali priešintis išoriškai. Vadinasi, kuo labiau aš sielos gelmėse pripažįstu, kad rytojaus ir būsimos dienos pareina nuo Dievo, ir iš anksto tai priimu, tuo daugiau jėgų išsaugau rytojaus planavimui ir jo pakeitimui fizinėje plotmėje.

Visa tai panašu į tokį vaizdą: skiedra plaukia pasroviui. Ir jeigu toji skiedra nesupranta, kad pagrindinė veikiančioji jėga yra ne ji, o srovė, ji kapanojasi vandenyje, veltui eikvoja savo jėgas ir visiškai nekontroliuoja situacijos. O jeigu skiedra supranta, kad pagrindinis kelias priklauso nuo srovės, ji tausoja jėgas, priderina jas prie srovės krypties ir labai padidina savo aktyvumą ir veiksmų laisvę, o galiausiai – ir situacijos kontrolę.

Pastebėjau ir dar vieną faktą. Jeigu žmogus bando kontroliuoti situaciją labiau nei trisdešimt-keturiasdešimt procentų, jam prireikia žymiai daugiau pastangų ir pablogėja rezultatas. Jeigu žmogus bando kontroliuoti situaciją šimtu procentų, tai jau pavojinga gyvybei, nes labai smarkiai išauga susierzinimas ir agresija, kaip bandymas situaciją valdyti, o rezultatas – situacijos sužlugdymas ir ligos.

Tačiau jei sielos gelmėse dabartinę situaciją kaip Dievo siųstą priimame – tai sugebėsime ją valdyti ateityje. Tikintis žmogus romiai, geraširdiškai žvelgia į jį supantį pasaulį. Kadangi siela be galo inertiška, ji perneša tą požiūrį į sekančius gyvenimus ir tuomet, būdamas vidujai romus, žmogus gali kontroliuoti ateitį. O išorėje nesitaikstydamas su situacija ir padarydamas ją pavaldžią sau jis kontroliuoja situaciją dabartyje. Tokie žmonės tapdavo valdovais, karo vadais, bankininkais, – žmonėmis, besidarbuojančiais civilizacijos labui tol, kol jų sielos gelmėse degdavo tikėjimo ugnelė iš praeito gyvenimo.

Kyla klausimas, kodėl doras žmogus daugiau galvoja apie kitus, negu apie save, o egoistas – priešingai? Matote, egoisto interesai susiję pirmiausia su jo kūnu ir sąmone. Sąmonė susijusi su kūno evoliucija. Hipertrofuota žemiška logika, per didelis rūpinimasis kūnu varžo biolauko dvasines struktūras. Pagal savo prigimtį sąmonė ir materija diskretinės, krypsta į diferenciaciją. Visatos išsiplėtimas, naujų materijos, erdvės, laiko formų sukūrimas adekvatus sąmonės ir žmonijos civilizacijos vystymuisi. O biolaukas linksta į vienovę ir, plečiantis Visatai, ši vienovė stiprėja. Tačiau nėra kairės be dešinės. Visata besiplėsdama kartu turi ir susitraukti. Susitraukimas ir yra stengimasis stiprinti vienovę.

Ir kai žmogaus interesai persikelia už jo kūno ribų, o tai darosi įmanoma, kūnui irstant, esant kamuojamam ligų, nepriteklių, traumų ir nelaimių, o taip pat žmogui esant geram ir mylint Dievą, jo dvasinių biolaukų struktūros suaktyvėja.

Kai žmogus pasiekia šį lygį, jį persmelkia meilės ir vienybės su visu pasauliu jausmas. Jis staiga pajunta, kad viskas yra vienovė ir jis pats neatskiriama kažkokios aukštesnės esaties dalis. Neapsakomo grožio jausmas pripildo jo sielą. Ir jis ima prisilytėti prie aukščiausių tiesų, egoistiškam žmogui nepasiekiamų. Tai įvyksta todėl, kad pagrindinė Visatos informacija yra biolauko lygmenyje, o tame lygmenyje saugoma informacija apie ateitį, todėl doras žmogus pradeda matyti ir jausti ateitį daug greičiau, negu nedoras.

Kartais, patekus į kritinę situaciją, visuomenės poreikis numatyti ateitį labai padidėja. Ateitis tuo aiškesnė, kuo giliau atramos taškas perkeliamas iš fizinių į dvasines, biolauko struktūras.

Todėl daugėja žmonių, apribotų fiziškai: ligotų, luošų, silpnapročių, daugėja žmonių, savo elgesiu niokojančių savo pačių kūną – alkoholikų, narkomanų. Kūno žeminimas, apribojant mitybos, bendravimo, judėjimo poreikius, geriant alkoholį, svaiginantis narkotikais, stabdo sąmonės darbą, neatskiriamai susietą su kūnu. Tuomet aktyviau vystosi tos mąstymo formos, kuriose sąmonė neturi valios, ji apribota ir todėl netrukdo aktyviam pasąmonės darbui ir naujos informacijos gavimui. Tai religinė sąmonė. Joje svarbiausia – tikėjimas. Tikėjimas – tai nekritiškas tiesų priėmimas. Be tikėjimo religijos neegzistuoja.

Religinė sąmonė protą įspraudžia į griežtus rėmus. Ir tik todėl įmanoma gauti informaciją, būtiną tolimesniam vystymuisi. Būtent religija skatina vystytis dvasines biolauko struktūras. Todėl dorovingumas ir ateities numatymas visą laiką buvo religijų kūdikiai.

Bet kokia nauja informacija yra nauja loginė konstrukcija. Ji suardo, pertvarko sąmonės logiką ir gali būti jai pavojinga. Todėl, savo ruožtu, sąmonė yra agresyvi informacijos, gaunamos iš pasąmonės, atžvilgiu. Ir kol nauja informacija sustiprėja, ją reikia laugoti, sąmonę sukaustanl ir atsiribojant nuo jos.

Yra smegenų šturmavimo metodas, kurio sumanytojas intuityviai nutuokė naujos informacijos gavimo sąlygas. Penkiolikos-šešiolikos žmonių grupėje pasakoma pati absurdiškiausia idėja, uždraudžiama bei kokią idėją kritikuoti ir vertinti ir galiausiai suvedami rezultatai.

Konferencijos ir pasitarimai dirba pagal tą patį principą, tik daug silpniau. Penkiolikos-šešiolikos žmonių skaičius grupėse Optimalus, nes asmeninis kiekvieno žmogaus reikšmingumas labai sumažėja, o pojūtis, kad grupė vieninga, dar išsaugomas.

Sąmonė dirba tuomet, kai ji gretina, vertina, kritiškai žiūri, tiksliai laikosi priežasties-pasekmės ryšių, į kuriuos yra jau anksčiau įgudusi. Kai to nebelieka, sąmonė užsisklendžia, izoliuojasi. Suaktyvėja subtilesnės biolaukų struktūros, išgriebdamos iš pasąmonės kardinaliai naują informaciją, kuri iš karto negali būti patikrinta, todėl, kai žmogus yra pasiruošęs priimti ją vien įtikėdamas – jis yra pasiruošęs ją gauti.

Vadinasi, aukščiausias tiesas, kurių mokslas negali pasiekti, gali atverti tik religija. Kiekvienos naujos techninės idėjos pagrindas dorovinis etinis proveržis. Kadangi dorovingumas pačia šviesiąja prasme yra būtent religijos darinys, tai sujungti mokslą ir dorovingumą vienoje pasaulėžiūroje neįmanoma, nesujungus mokslo ir religijos. Meilės ir tikėjimo sandora su kritiniais ir tiksliais apskaičiavimais pasirodys kaip naujos pasaulėžiūros rezultatas ir toliau vystys žmoniją.

Kartą buvau paprašytas ištirti naują prietaisą, skirtą ligonių lydymui. Pas mane atėjo išradimo autorius ir gydytoja, kuri, laikydama šį aparatą, pasiekė gerų rezultatų.

- Mes nustatėme, jog neperspektyvu veikti biolauką perkratinėjant, kai siekiame pašalinti neigiamas programas. Sutinkame su jumis, kad povcikis žmogui be atgalinio ryšio gali sukelti dar didesnių problemų. Mes pabandėme sukurti šį atgalinį ryšį.

Metodo pagrindas – refleksoterapijos idėja. Reikia subalansuoti organizmo energetiką, jo dažnius, ir liga pasišalins. Bet koks Visatos objektas – vibracinių procesų sankaupa. Sveikas organizmas sukelia vienokius virpesius, o nesveikas – kitokius. Atsiranda tarsi koks trukdantis triukšmo fonas.

Pastaruosius virpesius mes paimame kompiuteriu, atskiriame nešvarų foną, ir priešingame rezonanse nešvarūs triukšminiai virpesiai išdildo vienas kitą. Pasirodo sveika, harmoninga virpesių banga. Mes ją užrašome ant specialių rutuliukų, kuriuos pacientas praryja ir priderina savo organizmą prie sveikų virpesių. Kadangi lai visiškai atitinka adatų terapijai, negatyvių efektų tarsi u neturėtų būti.

Aš tiriu išradėjo ir gydytojos biolaukus. Kai jie dirba su pacientais, abiejų biolaukuose atsiranda deformacija. Bandau jiems paaiškinti, kaip čia yra.

- Rytų medicina skiriasi nuo kitų tuo, kad svarbiausias gydomasis faktorius čia yra gydytojo asmenybė ir tik po to techniniai metodai. Adata – tai kontūras, per kurį įvyksta paciento ir gydytojo biolaukų sąveika. Du gydytojai paskiria tas pačias tabletes, o rezultatai būna skirtingi. Pasirodo, kad netgi gydytojo išrašytame recepte jau yra informacija, turinti poveikį tablečių medžiagai. Refleksoterapijoje šis efektas išreikštas dar stipriau.

Per distanciją žiūriu, koks biolaukas yra vieno kino, kuris, pagal pasakojimus, gydydamas žmones pasiekė puikių rezultatų. Puikus, švarus laukas. Pasiruošta iš anksto – trys paskutinieji gyvenimai praleisti Rytuose. Gydyti pradėjo jau praeitame gyvenime. Siame gyvenime jo talentas suklestėjo. Sekančiame gyvenime jam nebebus leista šiuo talentu naudotis, ir jis tikriausiai turės atsiskaityti už tai, kad gydė daugiau technika, negu žinojimu. Mat jo pašalintos pacientų negalios, užuot dingusios, persikeldavo į būsimuosius gyvenimus, pradedant trečiuoju, tai yra atsidėdavo gana tolimam laikui. Jeigu pacientas juo pasinaudotų dvasiniam tobulinimuisi, galbūt galėtų pašalinti purvą, sumestą į jo ateitį. Bet, deja, pacientas ligos išnykimą supranta kaip išgydymą, o ne kaip atidėjimą. Medicina ne gydo, o padeda ligoniui sumažinti kančias. Atideda jo problemas vėlesniam laikotarpiui, kad jis dvasiškai galėtų sustiprėti. Gydymas – tai meilės, gerumo ir vienybės su Kūrėju ugdymas. Ir bet kuris žmogus, kuris tuo gali padėti kitam, gydo pilnavertiškai.

- Matydamas, kaip dirba jūsų aparatas, aš dar kartą įsitikinu, kad poveikis į žmogų, kad ir koks tobulas, jeigu jis nekeičia žmogaus charakterio ir pasaulėžiūros j gerąją pusę – tai tik ligos atidėjimas tolesniam laikui. Kuo aparatas tobulesnis, tuo didesnė pagunda patikėti, kad ligą galima išgydyti vaistais ir darant poveikį kūnui, o ne sielai.

Šiek tiek apie atidėjimą. Jūs paminėjote pavardes keleto darbuotojų, kurie turi dirbti su šiuo aparatu. Dviems jų geriau su juo nedirbti, jų dvasinės struktūros užterštos, todėl jie negali apsisaugoti nuo paciento teršalų ir atitinkamai gali jam pakenkti. Kadangi vis didinamas poveikis žmogaus kūnui, žymiai išauga gydytojo ir jo dvasinių struktūrų būklės vaidmuo. Mat veikiant kūną, kažkokiu mastu daromas poveikis ir biolauko struktūroms, tai yra sielai.

Pastaruoju metu medicina vis stipresnį poveikį daro būtent biolauko struktūroms. Cheminiu, banginiu, ekstrasensoriniu poveikiu galima pakeisti biolaukų ir fizines žmogaus struktūras ir tokiu būdu pabandyti sukurti tobulą žmogų. Tačiau sielos lik iš kūno nesukursi. Pasirodo, yra įsiveržimo į žmogaus biolauko struktūras riba, peržengus ją, įsijungia susinaikinimo programa tiems, kurie ryžosi tai padaryti.

Todėl poveikis vaistais ir aparatūra turi vykti po dvasinio apsivalymo, o ne prieš jį. Prieš darant pacientui poveikį, prasminga būtų jį patalpinti į atskirą kambarį ir suteikti jam galimybę apvalyti Bielą, nurodžius teisingą kryptį – malda ir atgaila pašalinti iš sielos ftgresiją, pajusti, jog meilė Kūrėjui yra laimės šaltinis Žemėje. Kai siela atsigręš derama kryptimi, jai galima bus padėti ir fiziniu poveikiu.

Tą pat prasminga būtų daryti ir dirbančiam su aparatūra gydytojui, kad užblokuotų savo biolauką nuo paciento teršalų ir pals jam nepakenktų. Dvasinių prioritetų išsaugojimas leis medicinai ne kenkti, o padėti žmonių sieloms.

Apie psichogeneratorius aš nieko neišmaniau, ir dabar tik šį tą numanau apie juos. Tačiau galiu įvertinti jų poveikio rezultatus, lldiagnozavęs gyvą objektą. Kartą susitikau su vienu šios srities specialistu. Jis man trumpai apibūdino technikos poveikį į gyvų objektų biolaukų struktūras. Norint paveikti genetinį kodą, įprasto poveikio maža, turi būti dar tam tikras impulsų dažnis.

- Tai reiškia įeiti į biolaukų struktūras, susijusias su informaciniu kodu, o tai tas pat, kaip įeiti pro duris, turinčias skaitmeninį kodą, – patikslinu aš.

- Taip, panašu, – sutinka jis.

- Žinote, – toliau kalbu aš, – devyniasdešimtųjų metų pabaigoje man atsitiko keista istorija. Pirmajame medicinos institute vienas žmogus pasakojo matęs regėjimą, iš kurio jis suprato, kad netrukus Sovietų Sąjunga žlugs.

Regėjimas buvo toks: “Susikibo du milžinai, ilgai kovėsi ir krito Išsekę. Vienas jų pačiupinėti buvo šiltas, o vidujai šaltas – šis gali neišgyventi. Antrasis pačiupinėti buvo šaltas ir sustingęs, o vidujai šiltas – šis išgyvens”. Kitas regėjimas apie Sovietų Sąjungą. “Elnių kaimenė bėga bedugnės link, ir staiga vienas elnias išsiveržia į priekį ir visus nuveda paskui save. Elniai išlaksto kas sau, ir jis stengiasi juos suburti, o kažkoks balsas sako, kad nereikia jų suburti, jie paskui patys susiburs”.

Pažiūrėjau, koks šio žmogaus biolaukas. Psichika normali, lačiau biolaukuose yra deformacijų, būdingų kontaktuojantiems. Aš per distanciją tyriau tuos žmones, kurie tvirtino, kad turi kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis, ir beveik visų jų biolaukai turėjo deformacijų, rodančių, kad pažeidžiami aukščiausieji dėsniai. Pasirodo, tiesioginis kontaktas ir informacijos perdavimas pavojingi mūsų civilizacijai ir gali ją pražudyti, bet dėl to bus nubausta ir įžengusi į kontaktą civilizacija.

Tas žmogus netikėtai prisiminė, ką dar paslaptingasis balsas jam sakė:

- Tiesa, pamiršau svarbiausią dalyką. Mačiau, kažkur po žeme, negyvenamoje vietovėje yra laboratorija, kurioje mokslininkai atlieka eksperimentus su ląstelės branduoliu, ir jeigu jiems pasiseks, tai mūsų civilizacija žus. Ją ištiks tas pat, kaip ir Sirijaus žvaigždyno civilizaciją.

- Tačiau Sirijus – žvaigždė, o ne žvaigždynas, – pasakiau jam. Jis gūžtelėjo pečiais.

- Regėjime – tai žvaigždynas.

Po to pasirodė, kad Sirijus yra dviguba žvaigždė. Šią istoriją pradžioje aš priėmiau labai rimtai, o vėliau netgi juokinga buvo ją prisiminti. Tačiau Sovietų Sąjunga iš tiesų subyrėjo.

Gal teisinga informacija ir apie poveikį gyvosios ląstelės branduoliui? Kreipiuosi, to klausdamas psichotroninių prietaisų specialistą.

- Pastaruoju metu padidėjo darbuotojų mirtingumas, – tų žmonių, kurių darbas susijęs su poveikiu į gilumines biolaukų struktūras.

Tuojau pat pasiūlau atlikti eksperimentą:

- Jūs man pasakote mirusiųjų pavardes, o aš išaiškinu jų mirties priežastį. Tikiuosi, kad jūs suprantate, jog, pavyzdžiui, plaučių uždegimas, traumos, onkologija – tai antrinės diagnozės.

- Taip, – sutinka jis, – žinoma.

Jis sako pavardes, ir aš matau tą patį vaizdą. Svarbiausias informacinis centras fiziniame žmogaus kūne – pirmoji čakra, ne veltui joje yra dauginimosi organai, ir būtent ji informuoja, kokia fizinio kūno būklė. Čakra – tai informacinis energetinis darinys, grandis, siejanti fizinį apvalkalą su biolauku. Taigi, kaskart matau, jog čakrai informacija visiškai užsklęsta. Biolaukas susisuka aplink objektą, nutrūksta jo sąveika su Visata, ir objektas miršta.

- Gerai, – sako mano pašnekovas, – o kodėl kai kurie tyrinėtojai lieka gyvi?

- Iš tiesų įdomu, pažiūrėkime, kaip čia yra.

Aš žiūriu, koks vieno tyrinėtojo, dirbančio Tolimuosiuose Rytuose, biolaukas. Jo biolaukas apsaugotas. Jį saugo grupė žmonių, gyvenančių Tibete. Kažkokiu būdu jis su jais susietas energetiškai ir informaciniai. Smūgio kiyptis – ne į jį, o į visą grupę, tai yra, bausmė prasidėjo, tačiau vyksta lėčiau, negu kiliems. Žiūriu, ar dar yra analogiškų grupių Žemėje. Taip, Pietų Amerikoje, Brazilijoje, Siaurės Amerikoje (Kalifornijoje) ir Australijoje. Dar apie dešimt minučių. tyrinėju situaciją ir man viskas pasidaro aišku. Žemėje yra centrai, kuriuose žmonių galimybės daryti poveikį aplinkiniam pasauliui yra kur kas didesnės. Jų du – tai Himalajų rajonas ir Pietų Amerika. Tie, kas praeituose gyvenimuose gyveno tose vietose, turi kur kas didesnių gabumų magijai. Be anų, yra dar du mažesni centrai – Šiaurės Amerika ir Australija. Egzistuoja ir kiti analogiški pacentriai. Šiuo metu energetikos plotmėje maksimaliai aktyvūs Tibetas ir Kalifornija.

- Aš galiu paaiškinti, kodėl Kalifornija, – sako mano pašnekovas, ten labai daug žmonių užsiiminėja tomis problemomis kaip mėgėjai ir kaip profesionalai.

- Artimiausiais metais, – toliau kalbu, – Tibete ir Kalifornijoje gali būti genetinės mutacijos ir žmonių žūtis, nes poveikis į biolaukų struktūras veikia ir į biolaukų genotipą. Grįžtamasis smūgis stiprus, ir poveikio autorius arba miršta, arba jo paties genotipas deformuojamas, o svarbiausia, analogiškas likimas ištinka tuos, kurie su juo susiję.

- O kaip veikia žmogų jo dalyvavimas kokioje nors organizacijoje? – klausia pašnekovas.

- Įsivaizduokite, žmogus pažeidė aukščiausią dėsnį, jis už tai ir atsakys, tačiau, jeigu jis tai vykdė pavestas organizacijos, su kuria yra susijęs, nubausta bus visa organizacija, – pripažinta netinkama grupė žmonių, o ne jis vienas. Tai įvyks vėliau, tačiau neišvengiamai.

Įsivaizduokite nedidelį kolektyvą, bandantį įsiveržti į gilumines biolaukų struktūras. Šio kolektyvo nariai pradės sirgti ir mirti, bet jie gali suspėti liautis, supratę, kad jų darbas pavojingas.

Dabar įsivaizduokime tą pačią laboratoriją, vykdančią karinį Užsakymą, vadinasi, už jų – dešimtys tūkstančių žmonių. Šis procesas vyks lėtai, tačiau jį sustabdyti sunkiau. Grupės žmonių etika ir toliaregiškumas turi būti kur kas didesni, negu vieno žmogaus.

Vadinasi, kol dirba pavieniai žmonės, yra šansų apibendrinti klaidas, pabandyti sumodeliuoti tai, kur mes įsiveržiame, išstudijuoti biolaukų dėsnius ir įžengimo į juos sąlygas.

Pavienio žmogaus įsiskverbimas į biolaukus gali pateikti patirtį, kaip likti gyviems daugeliui. Lengvabūdiškas įsiveržimas į biolauką valstybinių programų mastu veda į civilizacijos žūtį.

Šiuo metu pasąmonės, tai yra biolaukų struktūrų būklė tokia pat, kaip ir ekologijos. Pradžioje žmogus bijojo gamtos reiškinių, visiškai nuo jos priklausydamas, paskui bandė ją vienaip ar kitaip valdyti, kad išgyventų, po to ėmėsi ją užkariauti, o dabar naikina.

Tik pradėjęs gamtą naikinti žmogus suvokė, kad jis yra jos dalis ir žus kartu su ja. Jeigu ekologiją kontroliuojančios organizacijos, įstatymai, saugantys aplinką, būtų pasirodę anksčiau, daug kas iš to, kas prarasta negrįžtamai, būtų išsaugota.

Mes kur kas labiau priklausome nuo pasąmonės, negu nuo aplinkos. Šiuo metu žmonija yra pasąmonės užvaldymo stadijoje, atsiranda vis daugiau įdiegimo į pasąmonę ir poveikio jai būdų. Niekam nerūpi sudaryti apsaugos ir kontrolės sistemų, o negatyvūs poslinkiai dvasinėje biolaukų ekologijoje jau prasidėjo, be to, visos žmonijos mastu.

Vėl kreipiuosi į savo pašnekovą.

- Pažiūrėkime, kaip atrodo kokie nors kolektyvai, tiriantys poveikį į genetinį gyvos ląstelės kodą.

Jis išvardija man keletą žmonių. Tai šeima, kurios nariai iš kartos į kartą ekstrasensai. Jie paveikdavo gyvų ląstelių genus. Pasirodė, kad jiems veikiant, ląstelėse keitėsi chromosomų rinkinys, tai yra iš esmės jie galėjo valios pastangomis i gyvos ląstelės genotipą įnešti programą ir sukurti mutantus. Atitinkamai gydant poveikio gilumas dar stiprėjo. Tačiau jie atsisakė poveikio ląstelės branduoliui eksperimentų. Vieno ekstrasenso biolauke aš matau charakteringus sudarkymus, būdingus onkologijai. Pasąmonėje slypi suicidas, nenoras gyventi, susinaikinimo programa. Sprendžiant iš visko, jie laiku sustojo. Visata labai paprastai susidoroja su tais, kurie pažeidžia giluminius savireguliacijos procesus. Žmogui ar grupei žmonių įvedama susinaikinimo programa, tačiau čia dar yra šansų išgyventi. Jei poveikis gilesnis ir šiurkštesnis, galimybių išgyventi nebelieka.

- Išvardinkite dar kokias nors grupes, tiriančias genetinį kodą.

- Prašau, – šypsosi mano pašnekovas, – tiesa, kai aš pas juos atvykau paskutinį kartą, įrenginys jau buvo bebaigiamas išardyti. Vadovas šaukė: “Aš nenoriu, kad man ragai išaugtų, eksperimentus nutraukiame!” O įvyko ten štai kas. Vienas tyrinėtojas rado būdą, kaip įžengti į biolauką. Jis nustatė, kad pirmiausia veikia biolauko, paskui chromosomų genotipas. Vadinasi, darant poveikį biolauko genotipui, galima keisti chromosomų genotipą. Reikėjo išspręsti du uždavinius – kaip įeiti į biolauko genomo struktūrą ir duoti programą, kurią būtų galima keisti pagal užsakovo norą. Jam tai pavyko padaryti, jis susikoncentravo į kažkokią emociją, paskui intuityviai priderino prie jos dažnį. Eksperimentas buvo atliekamas su irklakojais vėžiagyviais. “Aš noriu, kad vietoj septynių šerelių ant kojyčių -irklų būtų du šereliai”. Taip ir buvo. Kitas nurodymas: “Aš noriu, kad ant vienos kojytės būtų dvigubai daugiau šerelių, o ant kitos – nieko nebūtų”. Ir taip buvo.

Šiuose eksperimentuose yra viena svarbi aplinkybė. Jeigu fiziniame lygmenyje norime pakeisti genotipą, sukryžmindami įvairias rūšis, keisdami įvairias būties sąlygas, tai biolaukų deformacijų reikės laukti, kol atsiras palikuonių. Jeigu darysime poveikį biolauko genotipui, galime išvysti rezultatus po labai trumpo laiko. Kiekvieną sekundę gyvame organizme biolaukas perteka į medžiagą, tai yra kiekvieną sekundę biolauko genotipas sąveikoje su chromosomų genotipu atkuria mūsų kūnus.

Kuo gilesnis poveikio lygmuo, tuo greitesni pakitimai. Yra dar vienas momentas. Jeigu smarkiai pažeidžia dėsnius vienas žmogus, gali žūti ne tik jis, bet ir visa jo giminė.

Tyrinėdamas biolaukų struktūras, aš supratau, kad biolauko genotipas skiriasi nuo fizinio pirmiausia aukštu vienybės lygiu. Vadinasi, yra biolauko struktūros, vadovaujančios vieno ir grupės žmonių sąmonei, likimui ir būčiai, žodžiu, mes galime kalbėti apie giminių, tautų biolauko genotipą, apie genotipą, jungiantį skirtingas civilizacijas ir galiausiai visa, kas gyva.

Jeigu chirurgas įsiveržia į žmogaus kūną ir padaro klaidą, nukenčia vienas žmogus. Tačiau jeigu gydant įsiveržiama į biolauko struktūras, žalos galima pridaryti didelėms žmonių grupėms. Iš esmės galima sumaišyti žmogaus ir gyvulių genotipus, bet apie rezultatus net baisu pagalvoti.

Patyriau įdomią situaciją, kai bandžiau organizuoti kursus, kaip dirbti mano metodu. Į mano dirbtuvę turėjo ateiti gal penkiolika žmonių, norinčių pamatyti, kaip aš diagnozuoju. Prieš pat paskaitą aš pajutau įvairiose galvos vietose tvinkčiojantį skausmą – plaukė kažkokia man svarbi informacija. Pradėjau skaityti jos tekstą: “Atsargiau darbas su grupe – taškas – atsargiau darbas su grupe, – šauktukas”. Nieko gerai nesupratęs, neatkreipiau į tai dėmesio.

Taigi skaitau paskaitą ir pradedu aiškinti: “Dabar aš diagnozuosiu vieną jūsų ir įžengsiu į vis subtilesnius biolaukų klodus. Žiūrėkite ir įsidėmėkite”. Pradedu dirbti ir staiga jaučiu: gresia didelis pavojus. Žiūriu į subtilųjį lygmenį ir matau, kaip sėdinčiųjų kambaryje biolaukai pradeda maišytis. Tuojau pat sustabdžiau diagnostiką ir pasakiau, kad, sprendžiant iš visko, mano metodas netinka masiniam platinimui.

Mūsų biolaukai nuolatos sąveikauja ir maišosi tiek tarpusavyje, tiek ir su augalų, gyvulių ir negyvosios gamtos biolaukais. Kadangi tas maišymasis lėtas, vyksta kontrolės procesas, kad išliktume gyvi patys ir išliktų gyvi kiti objektai. Naujos informacijos gavimas vysto organizmą, jeigu ji gaunama nuosekliai ir nedidelėmis porcijomis. Jeigu informacija griūte užgriūna, organizmas žūsta. Įsiverždami subtiliajame lygmenyje į vieno organizmo genotipą, galime pražudyti visą žmoniją.

Žmogaus įsiveržimo į gamtą, naudojimosi jos turtais sustabdyti neįmanoma, nes tai vysto ir palaiko civilizaciją. Kalbu apie ką kita: šį procese reikia atlikti protingai ir padaryti saugų. Lygiai taip pat neįmanoma sustabdyti įsiveržimo į pasąmonę proceso, kadangi jis teikia labai daug pranašumų. Šiuo metu naudodamasis įtaiga, hipnoze, autogenine treniruote žmogus per labai trumpą laiką gali pasiekti tai, ką anksčiau pasiekdavo tik per dešimtmečius. Gabumų vystymo būdai pakankamai paprasti. Tačiau gabumai – tai visiems matomos sienos, o pamatai – pasaulio ir jo dėsnių suvokimas. Po tomis sienomis, kurias pastatė žmonija, jau reikia suręsti tvirtesnius pamatus. Ir jeigu statybininkai negalvos apie tvirtesnius pamatus, jų pastatytos sienos juos pačius užgrius ir palaidos.

Šiuo metu bioenergetika dar nėra mokslas. Tam, kad atsirastų mokslas, reikalingos koncepcijos, apibendrinančios faktus. Turi būti duomenų bankas, į kurį suplauktų duomenys apie visų sėkmingų ir nesėkmingų bandymų poveikį žmogaus pasąmonei ir psichikai. Deja, pažinimo pradžią pavadinti sisteminga galima tik karinėse struktūrose. O karinėje mašinoje yra vienas trūkumas: ten mažiausiai galvojama apie pasekmes, pirmiausia įdiegiama į gyvenimą sunaikinimo, paskui išlikimo idėja. Fiziniame lygmenyje žmogus, užmušdamas priešą, pats išlieka gyvas, subtiliajame lygmenyje žmogus, nužudydamas kitą, save nužudo.

Pastaruoju metu kariškiai, gydytojai, inžinieriai, pedagogai, psichologai, menininkai padarė išvadą, kad aktyviai neveikdami pasąmonės, jie negalės išspręsti savo problemų.

Aš bendravau su vienu pedagogu, kuris per žaidybines situacijas vystė vaikams tam tikrus gabumus. Jis susidomėjo, ar galima būtų vaikams, su kuriais jis dirbs, suaktyvinti pasąmonę, kad per aukštesnius jos klodus būtų suvokiamas pasaulis. Psichologas Leontjevas yra parašęs veikalų apie naujų formų jautrumo išvystymą, pavyzdžiui, kaip oda priimamos šviesos bangos. Ir pedagogas, su kuriuo bendravau, atliko jautrumo elektromagnetiniams biolaukams vystymo eksperimentą. Leontjevo bandomasis suklydęs gaudavo srovės smūgį, o pedagogo eksperimente vaikas, sugebantis nustatyti teisingą magneto, esančio už pertvaros, padėtį, gaudavo saldainį. Ilgainiui pradėjo keistis vaikų charakteris, padidėjo aiškiaregystės sugebėjimai. “Kai tik susizgribau, ką darąs, aš nutraukiau eksperimentą, – pasakoja pedagogas, – išsigandau, pajutęs, kad vaikus vedu į ten, iš kur galima negrįžti”.

Aš susidomėjau ir pažiūrėjau į vaikų, dalyvavusių eksperimente, biolaukus. Kai kurių pirmosios čakros plote buvo informacinio biolauko užsisklendimo ženklas. Šiuo atveju jiems mirtis negrėsė, tačiau buvo atimta vaikų gimdymo galimybė. Jų gabumai smarkiai išaugo, tačiau jų sąmonė ir pasaulėžiūra nebuvo tam pasiruošę. Šie nekontroliuojami vaikų gabumai galėjo dar didėti, ir gamta pradėjo gintis.

Neseniai į mane kreipėsi mokslininkai, tiriantys elektromagnetinių laukų veikimą.

- Mes sukūrėme prietaisus, kurie daro poveikį informaciniams įmonių biolaukams. Jų dėka galima gauti informaciją apie būsimą žmogaus fizinę būklę. Tarkime, tai, ką gali matyti tik vienetai, turiu omeny, kas vadinama aura, registruoja mūsų davikliai. Tačiau mes supratome, kad veržtis į ląstelės genetines struktūras pavojinga, ir nutarėme to nedaryti. Mes dirbame tik diagnostikai ir gydymui, tačiau vis dėlto bijomės, kad nesukeltume didesnių problemų.

- Ar pas jus kas nors dirbo, siekdamas paveikti ląstelės branduolį? – paklausiau aš.

- Kai kuriuos tyrinėtojus mes pažinojome, bet jie išvyko į Kaliforniją. Vienas gyvena čia, tačiau dirba ne pagal profilį, nes dėl lėšų stokos jam nepavyko tyrinėjimų tikslo įgyvendinti.

- Jam nepaprastai pasisekė, – pasakiau aš, pažiūrėjęs į jo biolauką. – Dar šiek tiek laiko, ir jis galėjo mirti, kaip ir kiti, nuėję toliau negu galima. Biolaukas aplink jį jau susuktas ir užsklendęs keturis penktadalius informacijos kanalų. Jeigu jis dar pabandys daryti kokius panašius tyrimus, gali žūti. Beje, ko jisai siekė savo eksperimentu?

- Spėdamas, kad svarbiausia genetinė informacija yra biolauko lygmenyje, jis bandė ten įnešti savo programą. Netoli varlės kurkulų patalpino psichogeneratorių, paskui keitė dažnius, apdorodamas juos elektromagnetiniu spinduliavimu, mat norėjo sukurti supervarlę. Varlė išsirito, tačiau su šešiomis kojomis ir be akių. Pakartotinis eksperimentas jam nepavyko.

- Vadinasi, jis negalėjo rasti rakto, kaip įžengti į biolaukų struktūras? – pasitikslinu.

- Taip. Kaip įžengiama į šias struktūras ir kaip turėtų atrodyti ta programa, dar niekas nežino.

Aš šypsausi.

- Įminimas jau egzistuoja. Kai žmogus persikelia kiton vieton, ankstesniojoje trumpam pasilieka jo fantomas, užrašytas elektromagnetiniuose laukuose. Tačiau, jeigu žmogaus ekstrasensoriniai sugebėjimai išvystyti, fantomas gyvuoja daug ilgiau. Jeigu žmogus sąmoningai koncentruojasi, kad išsaugotų fantomą, tasai jau stabilus darinys. Jūs nuskaitote jo pagrindines charakteristikas, ir įvedimo į biolauką programa paruošta.

Norint sužinoti, koks įžengimo į biolauką kodas, reikia sužinoti išėjimo kodą, nes jie vienodi. Skirtumas tik toks, kad išėjimo kodą galima sužinoti.

Paimame varlę, patalpiname ją į sąlygas, kuriomis organizmas vos gali ištverti. Būtent šiuo momentu informacija apie fizinį kūną ryškiai susikaupia biolauko lygmenyje. Tarkim taip: mirdama gyva esybė lyškiai suaktyvina biolaukų matricas, susijusias su fizine konstrukcija. Jas galima užrašyti – tai ir yra įžengimo į biolaukų struktūras kodas.

Po to surandame panašias grandis abejose programose, įvedame informaciją, gautą iš žmogaus fantomo, į varlės kurkulus. Kas po to įvyksta? Eksperimente dalyvaujantieji žūsta, o tolesnė informacija užsidaro. Prieiname išvadą: su mūsų galimybėmis ir atvirkščiai joms proporcinga etika mes jau pasiekėme lemtingą ribą.

- Mes ir nebenorėjome dirbti būtent šia kryptimi, – sako mano pašnekovas.

- Tačiau esmė ta, kad ir jūsų giluminėse struktūrose prasideda pavojingi procesai: jūs bandote gydyti žmones elektromagnetiniu poveikiu, išvibruodami giluminiame lygmenyje biolaukų klodus. Tačiau neišgydote, o permetate teršalus į ateities struktūras.

- Gerai, – sako moteris, dalyvavusi mūsų pokalbyje, – aparatūros dėka aš išgelbėjau mergaitę nuo narkomanijos, jai tebuvo keturiolika metų. Ir jūs norite pasakyti, kad aš neturėjau jos gydyti?

- Jūs išgelbėjote mergaitę, bet nužudėte jos būsimuosius vaikus. Jos puikybė buvo pasiekusi mirties ribą, taip mergaitė buvo sužemiškėjusi, o narkotikai atplėšdavo ją nuo visa ko, kas žemiška. Žemindamasi, sirgdama, kankindamasi ji skaistina savo sielą ir savo palikuonių sielas. Dabar jai šansų turėti vaikų praktiškai nebeliko. Klausiate, ar turite teisę kaip gydytoja nepadėti žmogui, o aš klausiu, ar turite teisę, padėdama žmogui, nužudyti jo būsimus vaikus? Vadinasi, svarbiausia – ne apskritai padėti ar nepadėti, o padėti taip, kad gerindami šią dieną, neapiplėštume rytojaus. Todėl viską, kas susiję su poveikiu į žmogaus sielą, reikia tikrinti daug kruopščiau, negu paveikiant kūną.

- Tai kaipgi čia išeina, – klausia pirmasis pašnekovas. -Vadinasi, jokio poveikio žmogui daryti negalima?

- Norint daryti poveikį, reikia turėti koncepciją ir supratimą arba nors to siekti. Supraskite, liga – tai ne purvas, kurį reikia nugremžti, tai pagalbos mechanizmas. O jūs bandote ją paprasčiausiai išgremžti ir išmesti taip, kaip daro dauguma ekstrasensų.

- Beje, – prisimena mano pašnekovas, – aš atkreipiau dėmesį į vieną keistą ypatybę: su savo aparatūra elektromagnetiniame spektre mes galime išskirti pažeidimus, rodančius, kad vyksta onkologiniai procesai. Kai mes tyrėme dirbančius ekstrasensus, nustatėme, kad juo labiau jie stiprindavo savo poveikį, juo daugiau jų biolaukuose atsirasdavo pažeidimų, atitinkančių onkologinius pažeidimus. Kaip tai paaiškinti?

- Matote, ekstrasensorika vystosi ir kol kas pagrindinė jos koncepcija – poveikio stiprumas įpumpuojant energiją. Kuo stipresnis įsiveržimas, gerinantis fizinę būklę, o ne dvasinę, tuo pavojingiau. Atitinkamai tuojau pat įsijungia blokuotė.

- Bet juk elektromagnetinį poveikį galima taikyti ir žvelgiant iš kitų pozicijų, – tesiu aš, – Anksčiau žmogus badaudavo ir dėl to mirdavo. Badavimas buvo mirties sinonimas, ir žmonės, jei nieko negaudavo valgyti dieną, kitą, mirdavo dėl išsekimo. O dabar badavimu gydoma, ir labai sėkmingai, daug ligų. Išvada – dozuota giesmė gydo. Anksčiau žmogus, patekęs į kritines situacijas, suaktyvindavo visas apsaugines savo organizmo jėgas, bet dažniausiai žūdavo. O paskui perkrovas jis atskyrė nuo mirties, ir atsirado sportas. Anksčiau žmogus, patekęs į šaltą aplinką, mirdavo nuo peršalimo. Drabužis ir šiltas būstas tapo vienu iš civilizacijos simbolių, tačiau periodiškas organizmo atšaldymas, apsipylimas šaltu vandeniu gerina sveikatą. Jeigu kitokių poveikių nėra, tik nepalankūs būtybei – tai mirtis, o jeigu tik palankūs – taip pat mirtis, tik lėta. Tačiau jeigu tai vyksta pagal sinusoidę, būtybė gyvena ir vystosi. Vadinasi, mūsų dvasines struktūras galima vystyti pagal tą patį principą – sakysim, kūno apribojimai sukuria dvasinių struktūrų organizaciją. Mirtina situacija duoda didelį biolauko aktyvumo protrūkį.

Aš skaičiau apie mokslininkų atliktą eksperimentą. Į visiškai izoliuotą nuo elektromagnetinių biolaukų kamerą patalpintas gyvūnas, po dešimties dienų žūdavo, be to, pirmiausia žūdavo biolaukas, tankieji jo klodai, ir tik po to – fizinis apvalkalas. Toks eksperimentas rodė, kad pirminės yra biolaukų struktūros, ir jeigu gyvo objekto puikiausia fizinė būklė, bet sugriautos biolaukų struktūros, jis negyvybingas. Šitaip įvyksta po ilgos izoliacijos, o trumpai pabuvus tokioje kameroje, priešingai, pagerėdavo biolaukų ir fizinės būklės visuma. Mokslininkai patys ant savęs išbandė tokį eksperimentą ir pastebėjo, kad trumpą laiką pabuvus kameroje, padidėja gabumai, pagerėja atmintis ir dar daug kas. Kai miršta tankiosios biolaukų struktūros, svarbiausios – informacinės – suaktyvėja ir toliau egzistuoja. Vadinasi, nepalankus poveikis į fizines ir žemesniąsias biolaukų struktūras – būtina vystymosi sąlyga. Iki šios dienos svarbiausia paradigma buvo ta, kad žmogų reikia gydyti, apvalyti ir įgrūdus laikyti šiltoje patalpoje. O išanalizavę žmogaus ugdymą įvairiose mistinėse sektose ir mokyklose, pastebime priešingybę -pačias išradingiausias poveikio formas, paprastomis aplinkybėmis žmogų tiesiog žudančias, pašalinant tik paskutinį faktorių – mirtį. Mirtis suardo fizinį kūną, tačiau priartėjimas prie jos – vysto jį. Čia svarbiausia – pasirinkti tinkamą dozę, todėl mistinių mokyklų metodus, apskaičiuotus didžiausioms perkrovoms, galėdavo ištverti tik vienetai, ir mokinių mirtingumas buvo didelis. Kadangi aparatūra, susijusi su poveikiu į žmogaus pasąmonę, psichiką, sielą, sukelia agresyvesnę situaciją, negu bet koks fizinis poveikis, tai esant teisingai koncepcijai, atliekant pastovią, kruopščią visų situacijų analizę, išsaugant svarbiausią tyrinėjimų elementą – etiką -bioenergetika, psichotronika gali tapti svarbiu svertu formuojant ateities žmogų.

- Ar jus bandėte gydymą herbolaifu? – uždavė man klausimą viena pacientė.

- Žmogus yra drauge ir mineralas, ir augalas, ir gyvūnas. Informacija, esanti augaluose, veikia žmogaus gilumines pasąmonės struktūras, kadangi visa, kas gyva, atsirado iš augalų. Jų radimvietė, surinkimo laikas, antpilo paruošimo būdas, jo vartojimo režimas -visa tai leido varijuoti informacinį poveikį. Ir tai leido žmogui, nekeičiant elgesio, keisti informacinę struktūrą. Pasirodo, augalas sugeba blokuoti žmogaus pasąmonės agresiją prijungimo prie kilų informacinių plotmių sąskaita ir emocinės orientacijos pasąmonėje pakeitimo sąskaita. Jeigu žmogaus dorovinis etinis kryptingumas smarkiai nesiskiria nuo Aukščiausių dėsnių, augalai duoda gydomąjį efektą. Tačiau jeigu žmogus nė mažumėlę nekeičia charakterio ir pasaulėžiūros, jam jokie vaistai nepadės. Vaistai iš augalų gali būti nukreipti į dvasinių struktūrų harmonizavimą arba iš esmės tik į fizinio kūno stiprinimą, greitai duodami išorinį efektą, bet paskui sukeldami didesnių problemų. Sprendžiant iš visko, vienas iš pastarųjų yra ir herbolaifas.

Kartą kompanijoje man buvo papasakota, kad viena jauna moteris ir jos vyras pradėjo vartoti herbolaifą. Po to moteriai prasidėjo ginekologinės problemos, o vyrui – odos išbėrimai.

Aš pažiūrėjau, kas atsiliko. Iki tol moteris lyg ir praktiškai nepavyduliavo, o paskui labai ryškiai užsiplieskė. Pavyduliavimo programa galėjo pražudyti vyrą, todėl jos dalis grįžo moteriai atgal ir virto susinaikinimo programa, o vidinis nenoras gyventi pakenkia urogenitalinei sistemai. Likusi agresijos dalis smogė vyrui ir buvo blokuojama odos ligomis. Liko išsiaiškinti, kodėl herbolaifo vartojimas taip ryškiai suaktyvino pavyduliavimą. Kadangi pavyduliavimas yra prisirišimas prie santykių, prie kūniško artumo, vadinasi, vaistai kažkodėl padidino sužemiškėjimą, ir tai įvyko, sprendžiant iš visko, dėl to, kad fiziškai kūnas pasijuto geriau.

Pasirodo, kad periodinės negalios, skausmai atitraukia mus nuo žemiškumo, blokuoja mūsų agresiją ir blogiausias ligas. Žmogus pašalina dešimtį smulkių problemų ir mainais gauna vieną didelę. Vadinasi, jeigu žmogus sielos apvalymui be perstojo nededa pastangų veržtis į Dievą, tai jis privalo turėti kūną, kurį nuolat skauda ir kuris negaluoja. Žavėjimasis tik fiziniu aspektu, nepagrįstas dvasingumu – neperspektyvus. Dvasingumas – tai susijungimas su Dievu, tas susijungimas pajuntamas reiškiantis meilei, nesusijusiai tiesiogiai su niekuo žemišku, išliekančiai net tada, kai žemiškumas suyra. Meilės jausmas žemiškumui irstant pagimdo religiją, įliejančią gyvybės kultūrai, menui ir galiausiai besircalizuojančią civilizacijos turtais.

Meilės jausmas pasirodo prisilietus prie žemiškos laimės, tai saldus vaistas, taip meilė gydo sielą, paskui žemiškumas suardomas, kad meilės jausmas nepriaugtų prie Žemės. Tai kartus vaistas. Nemalonumai, ligos, praradimai, žeminantys mūsų fizinę gerovę, yra tokie vaistai.

Jeigu mes vystysime savyje meilės jausmą ir periodiškai savo noru žeminsime kūną, tai sąmoningai darysime, ką daro Gamta. Vadinasi, periodinės fizinės perkrovos, stresai ir ekstremalios situacijos kūnui būtinos kaip puikiausia priemonė, padedanti ugdyti sielą.

Tuo prasmingas ir urinoterapijos, gydymo šlapimu mechanizmas. Jeigu žmogaus siela sužemiškėja, padidėja jo agresija, apsigręžia prieš jį patį ir smogia į išskyrų organus. Žmogus gydosi – geria savo šlapimą, žemiškumas jam pasidaro kartus ir bjaurus. Jo siela kyla aukštyn ir fizinė būklė gerėja. Žinoma, tai visiškai neapvalo sielos, tačiau padeda jai skaistėti.

Vadinasi, skanus, delikatesinis maistas pririša prie žemiškumo ir gali sukelti ligas, o vienodas paprastas maistas – košės ir daržovės – palankiai veikia žmogaus sielą. Kuo įvairesnis maistas, tuo daugiau energijos sunaudojama jo virškinimui.

Neseniai kalbėjausi su gydytoju psichoterapeutu, talentingu žmogumi, išleidusiu keletą knygų, skirtų psichinės žmonių sveikatos problemoms. Aš psichoterapeutus dalinu į dvi kategorijas -”poveikininkai” ir “informacininkai”. Pirmieji galvoja tik apie poveikio būdus, o antrieji suvokimą laiko svarbesniu už poveikį. Iš esmės tokia psichologija tam tikru laipsniu būdinga visiems gydytojams ir žiniuoniams. Mes abu informacininkai ir mums lengva suprasti kits kitą.

- Žinote, – pasakė jis patikliai, – kai skaičiau jūsų knygos rankraštį, skaičiau labai kritiškai. Dabar, po knygos išleidimo, su malonumu perskaitysiu ją kaip eilinis skaitytojas. Bet šiuo metu norėčiau pakalbėti apie savo knygą. Man rodosi, joje yra daug įdomių minčių, ją verta paskaityti. Ir apskritai, kažkodėl jaučiu, kad mano knyga aukščiau manęs, kad joje sukoncentruota daugiau, negu manyje, tarsi ją būčiau paruošęs spaudai ne aš, o kažkas per mane.

- Aš irgi taip jaučiu, – palaikau jį. – Kiek knyga autoriaus dalis, tiek autorius – irgi knygos dalis. Mūsų pojūčius patvirtina mano tyrinėjimai. Kai skaičiau signalinį savo knygos egzempliorių, pastebėjau pritrenkiančią ypatybę – knyga mane veikia kaip bet kurį skaitytoją, aš jaučiu didžiulį energetinį poveikį, ypač į žarnyną.

- Aš jau buvau paruošęs visos knygos medžiagą, tačiau trūko kažko labai svarbaus. Ir va man toptelėjo į galvą: tai storosios ir plonosios žarnos, visa somatika eina iš ten. Visos ligos yra tik pasekmės; o jų priežastis – žarnynas, visos reakcijos eina per žarnyną. Be to, plonosios žarnos veikia agresyviai, o storosios – priešingai, veikia nuolaidžiaudamos, paklusdamos, provokuodamos depresijas ir baiminimąsi.

- Pasirodo, – užduodu klausimą, – jeigu žmogus neatlaiko streso, palūžta, jam sunegaluoja storosios žarnos, o jeigu pyksta, kaupia agresiją – plonosios žarnos?

- Visiškai teisingai. Plonosios žarnos nukenčia, kai agresija jau laikoma užslėpta viduje. Bet galimas ir kitas variantas: kai agresija nei nukreipiama vidun, nei išorėn, o pašalinama suvokus ir išsprendus problemą, sukėlusią stresą.

- Taip. Ir man atrodo, kad psichoterapeutų esama dviejų kategorijų: vieni eina problemų prislopinimo keliu, kiti stengiasi rasti išeitį per suvokimą. Tokiu atveju išgijimo kelias – per maldas į Dievą.

- Jūs teisus, – sutinka jis.

Aš maloniai nustebintas puikia pašnekovo intuicija.

- Tie tyrinėjimai, kuriuos aš atlikau, sutampa su jūsų išvadomis. Kai aš pastebėjau, kad sumažėjus kontaktui su Dievu, pirmiausiai sutrinka žarnyno darbas, negalėjau suprasti, kodėl. Kaip gali būti žarnynas labiau susijęs su Kosmosu, negu smegenys? Paskui pradėjau analizuoti ir prisiminiau, kad jogai visas ligas rekomenduoja pradėti gydyti nuo virškinimo trakto. Ir dar prisiminiau, kaip aš jaunystėje “buvau ne iš šio pasaulio” ir, motina, norėdama mane nukelti j Žemę, sakydavo: “Suprask, kad žmogus – tai patobulintas žarnos vamzdelis”. Ir iš tiesų, visos gyvybės Žemėje vystymosi ištakos -paprasčiausi organizmai, turintys tik žarnos vamzdelį, ir pagrindinis jų kontaktas su Kosmosu eidavo per žarnyną.

- Visiškai teisingai, – sutinka mano pašnekovas.

- Kai pradėjau dirbti su biolaukų struktūromis, priėjau prie dar labiau mane nustebinusių išvadų. Pasirodo, informacija priimama pirmiausia žarnynu, ir svarbiausias vaidmuo pradedant ją apdoroti priklauso būtent žarnynui.

Gydytojas paspaudžia man ranką.

- Jūs man dabar pasakėte naujieną, kurią esant aš seniai numaniau, tačiau pats netgi galvoti nedrįsdavau apie tai. Beje, jūsų knyga labai nusisekė.

Aš nepradėjau aiškinti, kad šiltas pojūtis, jog knyga nusisekusi, mane užplūdo tik po pusantrų metų savo karmos valymo, pradėjus kurti rankraštį.