asd

Skeletų urvas


Skeletų urvas – legendinis, pusiau mistinis urvas džiunglėse į šiaurės vakarus nuo upės Kvai žiočių Tailande. Apie jo realumą įnirtingai ginčijamasi. Rusijoje apie šį urvą tapo žinoma iš žymaus tyrinėtojo Nikolajaus Nepomniaščevo pasakojimų, užsienyje apie tą vietą prakalbo 1992 metais, po to, kai tose vietose dingo žymus mokslininkas Deividas Vodlas. JAV nacionalinė antropologų asociacija pasiuntė į paiešką specialią ekspediciją, vadovaujamą Perio Vinstono ir Rojaus Klaivo, kurie iki tol jau buvo praleidę galimame paieškų rajone ne vienus metus. Keliaudami Vodlo maršrutu, jie greitai pasiekė tankia augalija apaugusias kalvas, kur pagal pasakojimus, turėjo vykti paieška.

Už kalvų prasidėjo žemuma, kurią iš vienos pusės ribojo upė, o iš kitos – gyvačių pilnos pelkės. Aplinkinių gyventojų tarpe šios vietos pelnė blogą šlovę, pagal legendas čia praeityje gyveno burtininkų žmogėdrų gentis. Tikėjimas senais padavimais buvo toks stiprus, kad vietiniai vedliai griežtai atsisakė vesti paieškos ekspediciją…

Dingusio antropologo dienoraščio įrašuose, padarytuose neilgai trukus iki paskutinės kelionės, buvo užuominų apie šią lygumą ir apie kažkokį ten esantį, labai jį sudominusį urvą, kur kanibalai atlikinėjo magiškus ritualus. Vinstonas ir Klaivas išsikėlė uždavinį surasti tą urvą, darydami prielaidą, kad Vodlas su dviem palydovais žuvo kažkur netoliese… Ir štai, jau pirmą naktį, įkūrė lygumoje stovyklą, žmonės išgirdo keistus garsus, panašius į daugybės plaktukų kalenimą, sklindantį iš pietvakarių. Patyrę didelę baimę, ieškotojai nesiryžo vidury nakties eiti ten, o ryte, nuėję kelias mylias į pietvakarius, jie aptiko urvą, pagrindinę įtariamą žūties vietą. Būtent apie šią vietą rašė pradingęs Vodlas. Galbūt kaip tik iš čia sklido naktiniai garsai. Tačiau žmogaus koja nežengė čia jau daug metų, nebuvo jokių pėdsakų minkštoje pelkėtoje dirvoje. Ir išties netrukus artimiausiose džiunglėse buvo aptikti trys visiškai suirę visų trijų pradingusios ekspedicijos narių lavonai. Juos lengvai atpažino iš drabužių ir įrangos liekanų.

štai čia prasideda baisiausia. Pagal Nepomniaščij pasakojimą, antropologai žuvo smurtine mirtimi: jų krūtinės lastos ir kaukolės buvo pralaužtos kažkokiais bukais daiktais. Niekas nieko nepavogė iš vertingų daiktų, kad leido padaryti prielaidą, kad žmones užmušė galbūt koks nors galingas žvėris… Įėję į urvą, tyrinėtojai rado jame daugybę žmonių skeletų, gulinčių ant grindų, prišlietų prie sienų ir prikabintų prie lubų. Visi skeletai buvo labai senis, jei ne senoviniai. Tačiau krūtinės lastos ir kaukolės buvo pralaužtos lygiai taip pat kaip ir “šviežiems” lavonams Vodlui ir jo palydovams. Tai buvo visiškai nesuprantama…

stovyklą įkūrė tam tikru atstumu nuo skeletų urvo. Ir vėl naktį pasigirdo kaukšėjimas, dabar jau gerokai arčiau. Dabar jau niekas neabejojo, iš kur jis sklinda. Ieškotojai, žmonės šiaip jau nedrovūs, be to, gerai ginkluoti, praleido nemigo naktį. Tik dieną Vinstonas ir dar keli žmonės patraukė prie urvo. Viskas čia liko po senovei, nebuvo jokių naktinių pėdsakų. Tačiau pačiame urve… Pakako paviršutiniško žvilgsnio į skeletus, kad įsitikintum, jog dauguma iš jų, jeigu ne visi, pakeitė savo padėtį. Išvakarėse jie sėdėjo ar gulėjo visiškai kitaip. Kas gi naktį pertampė negyvėlius? Kam? Kokiu tikslu? Vinstonas ir dar vienas ekspedicijos narys nutarė pasislėpti palei urvo įėjimą. Apsirūpinę kavos ir viskio atsargomis, apsiginklavę pistoletais, turėdami su savimi kamerą, leidžiančią filmuoti tamsoje, jie tikėjosi nepramiegoti ir užfiksuoti keisto triukšmo priežastį.

Likusieji grįžo į stovyklą. Kitą naktį iš urvo pusės pasigirdo tas pats barškėjimas. Niekas neabejojo, kad šitaip barškėti galėjo tik kaulai. Kitų garsų niekas negirdėjo – nei šūvių, nei riksmų. O ryte Klaivas aptiko Vinstono ir jo palydovo lavonus, gulinčius kraujo baloie, jų kūnai buvo žvėriškai sutraiškyti, o kaukolės pramuštos kažkokiu buku daiktu. Likusieji skubiai pasiėme kūnus ir tučtuojau paliko lygumą. Dar sykį pažvelgti į urvą niekas nesiryžo, nors vienas iš ekspedicijos dalyvių sakė, kad praeidamas pro urvo įėjimą pašvietė ten prožektoriumi. Šviesos spindulys išgriebė iš tamsos vieną iš urvinių skeletų. Žmogus tikino, kad matė ant pajuodavusių seno skeleto kaulų šviežią kraują. Žinoma, žmonės, sutikę Klaivo ekspediciją, neskubėjo patikėti viskuo, kas buvo papasakota, mažai kas tiki istorija apie šviežią kraują ir naktimis prisikeliančius griaučius… Ataskaita apie ekspedicija taip ir nebuvo viešai paskelbta, kas, tikriausiai, buvo padaryta spaudžiant tyrimo organams. Planuojama ateityje link paslaptingo urvo pasiųsti dar vieną ekspediciją.

Tags:

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification