renova otc enquiry

Stiprūs tėčiai – stiprios dukterys


2008-01-03

Meg Meeker – JAV paauglių sveikatos specialistė, šioje srityje dirbanti jau dvidešimt metų, parašiusi knygas „Epidemija: kaip paauglių seksas žudo mūsų vaikus“ bei „Stiprūs tėvai, stiprios dukterys: 10 paslapčių, kurias turėtų žinoti kiekvienas tėvas“ (tenka apgailestauti, kad kol kas pastarosios knygos į lietuvių kalbą nėra išverstos). Knygoje „Stiprūs tėvai, stiprios dukterys: 10 paslapčių, kurias turėtų žinoti kiekvienas tėvas“, M.Meeker teigia, jog tėvo elgesys ir bendravimas su savo dukterimi vaikystėje yra svarbus veiksnys jos santykiams su vyrais tolesniame gyvenime bei gali turėti didžiulę įtaką visoms jos gyvenimo sritims. Tėvo vaidmuo mergaitės gyvenime yra fundamentalus – suvokia jis tai ar ne, – tvirtina knygos autorė.

Bernardinai.lt skaitytojams siūlo interviu su M.Meeker, kuriame ji atsako į klausimus, susijusius su pastarąja knyga. Autorė taip pat dalijasi mintimis apie nūdienos seksualizuotos kultūros įtaką mergaičių ir merginų depresyvumui bei pataria tėvams, kaip užauginti tikrai laimingą vaiką.

Jūsų knygos pagrindinė mintis – tėtis geriausias dukters draugas. Ką unikalaus tėvas gali suteikti savo dukteriai kitaip nei motina, ypač kalbant apie santykį su Dievu?

Viena iš priežasčių, kodėl aš norėjau iškelti mintį, jog tėvas yra geriausias dukters draugas, yra ta, kad šiandien tėvo vaidmuo šeimoje yra ne tik nuvertinamas, bet ir tiesiogiai puolamas. Verta atkreipti dėmesį, kaip tipiškoje situacijų komedijoje yra vaizduojamas tėvas : jis komiškas, juokingas arba tiesiog visiškai bukas, toks, kuris tarytum pats turėtų mokytis iš savo dukters.

Tyrimai rodo, kad tėvo vaidmuo turi didelę įtaką dukters savivertės formavimuisi, padeda jai išvengti ankstyvo sekso, narkotikų, alkoholio ir nemesti mokyklos. Tai, ką tėvas gali suteikti dukrai – būti jai autoritetas. Tai nereiškia, jog motina auklėjant dukrą nėra svarbi, tačiau tėvo įtaka mergaitei yra skirtinga nei motinos.

Tėvas yra pirmasis mažos mergaitės mylimas vyras. Bendraudama su tėvu, mergaitė suvokia, kas yra vyrai – ko galima iš jų tikėtis, ką jiems jausti, ką apie juos galvoti. Santykis su tėvu turi įtakos netgi santykiui su Dievu, kadangi Jėzus taip pat buvo vyras.

Kokie specifiniai tėvo bruožai yra svarbūs dukters asmenybės vystymuisi?

Vienas svarbiausių – gebėjimas suteikti saugumo jausmą. Tėvas intuityviai suvokia, kad jis privalo saugoti ir ginti savo dukterį. Tačiau mūsų kultūroje vyrai yra auklėjami to nedaryti, kadangi lyties neutralumas yra tapęs labai svarbus.

Tačiau tai labai svarbu, ypač seksualumo srityje, kur tėvo vaidmuo milžiniškas. Mergaitės jau nuo 6 metų patiria reklamos agresyvų seksualinį spaudimą, ypač aprangos srityje. Jei tėvas, kuris jaučiasi atsakingas už savo dukters saugumą, pasakys: „Aš nenoriu, kad mano dukra eitų į mokyklą nuogu pilvu“, o mama – „Tačiau taip rengiasi visos mergaitės“, šioje situacijoje tėvas turėtų pasitikėti savo sprendimu. Kartais tėvo intuicija panašiais klausimais yra geresnė.

Antra, tėčiai iš esmės linkę būti pragmatiškesni ir orientuoti į problemų sprendimą, nei mamos. Kartais moterys jaučiasi įžeistos, kai sakoma, kad jos mąsto kitaip nei vyrai, tačiau šis skirtumas yra nuostabus. Vyras sako: „Kokia problema? Ką galime padaryti?“ Toks pragmatiškumas gali labai pasitarnauti dukteriai paauglystės laikotarpiu.

Pavyzdžiui, jei mergaitę paliko berniukas, ji, būdama nuliūdusi, gali pradėti galvoti, jog yra per stora, per kvaila ar panašiai – visa, kas tik galėtų ateiti į galvą panašioje situacijoje. Tačiau tėvas į tai žvelgia racionaliai: „Kokia problema? Kaip galėtume ją išspręsti? Vien dėl to, kad jis tave paliko, nereiškia, jog tai, ką tu manai apie save, yra tiesa“.

Tačiau svarbiausias dalykas, kurį tėvas gali suteikti savo dukrai – pats būti integrali, brandi asmenybė, t.y., gyventi nemeluodamas. Dukra per 15 sekundžių gali pasakyti, ar jos tėvas yra blogos ar geros nuotaikos, ar jis sako tiesą ir pan. Tie tėvai, kurie negyvena tiesoje, savo dukroms daro didžiulę skriaudą, kadangi jos netiki, nepasitiki jais. Tėčiai mano, kad jie turi būti laikomi herojais, tačiau iš tiesų jie tokie nėra. Tėvui herojaus vaidmuo yra suteikiamas tik tuomet, kai jis tą įrodo. Tačiau daugelis tėvų to nesuvokia.

Vienintelis dalykas, ką aš galiu patarti tėvui, norinčiam tapti autoritetu savo dukteriai – matyti save jos akimis. Jeigu palyginsi, kaip tu atrodai pats sau ir kaip tave mato dukra, tavo gyvenimas nebebus toks kaip lig šiol.

Jūs teigiate, jog esama akivaizdžios sąsajos tarp mergaičių bei jaunų moterų depresijos ir ankstyvo lytinio aktyvumo. Kaip tėvo meilė galėtų padėti nuo to apsaugoti mūsų dukteris nūdienos seksualizuotoje kultūroje?

Mergaičių depresija kyla dėl širdyje besikaupiančių praradimų, kurie nėra išspręsti, nuo kurių nėra išsivaduota. Taip pat ji gali būti susijusi ir su medicininėmis priežastimis, nors tai nėra pakankamai ištirta. Tačiau, mano nuomone, čia yra kalta mūsų kultūra – mes esame „bombarduojami“ seksualumo. Lytinis aktyvumas liejasi per kraštus, o lytiniu keliu plintančios ligos pasiekė didžiulį mastą.

Mergaitės, pradėjusios seksualinį gyvenimą, patiria didžiulį emocinį sukrėtimą. Nesvarbu, kad tai atsitiko tik vieną kartą, nesvarbu, kokio pobūdžio buvo lytinis kontaktas, tačiau visuomet mergaitė jaučia praradimą. Ji netenka kažko savo širdyje, savo nekaltybės, pagarbos sau. Kai mergaitės tą jaučia, tačiau sau nepripažįsta, kad yra įskaudintos, kad kažkas joms atsitiko, tuomet jas slegia neišspręstas sielvartas, kuris ir sukelia depresiją.

Kitas įdomus fenomenas yra tai, jog jaunuoliai – tiek berniukai, tiek mergaitės – kurių pirmoji seksualinė patirtis buvo negatyvi, t.y., kuri neatitiko jų lūkesčių, tuoj pat pagalvoja, kad jie kažką darė ne taip. Taigi norėdami tą „ne taip“ pataisyti, šie vaikai ieško kitų seksualinių patirčių. Tačiau tai – tik kelias į keblių santykių, fizinės rizikos ir emocinės žalos bedugnę.

Ironiška, jog mūsų kultūra, siekianti apsaugoti mergaites nuo lytiniu keliu plintančių ligų, be atvangos joms reklamuoja seksą, beveik nekreipiant dėmesio į visus rizikos aspektus. Deja, šios prieštaros daugelis neįsisąmonina, kadangi seksualinė laisvė yra suvokiama kaip teisė.

Jūs pabrėžiate, kad dukra turėtų būti ugdoma nuolanki, kukli, į pasaulį žvelgianti kaip „pionierė“, kuri klausia: ką aš galiu padaryti dėl kitų – užuot ją auginus kaip princesę, jaučiančią, jog ji „turi teisę“. Kokia tokio auklėjimo įtaka mergaitės laimei tolimesniame jos gyvenime?

Viena didžiausių klaidų, kurią daro tėvai – tai nesuvokimas, ką laimė ir džiaugsmas reiškia jų vaikams. Tėvai tik nori, kad jų vaikai būtų laimingi, tačiau jie klysta manydami, jog laimė kyla iš gavimo malonumo. Taigi, kai vaikai gauna, gauna ir gauna, laimė neateina – priešingai, atsiranda daug nelaimingų vaikų. Tėvai apgauna patys save. Tačiau tai, kas iš tiesų gali padaryti vaikus laimingus, yra mokyti juos tarnauti kitiems, peržengti savo ribas. Tikras džiaugsmas ir laimė ateina tuomet, kai vaikai suvokia, jog jie turi gyvenimo tikslą, misiją, kurią turi įgyvendinti. Vienintelis būdas jiems tai padėti suvokti – patiems tėvams peržengti save ir daryti gera kitiems.

Tai – tikrojo pasikeitimo šaltinis, tačiau jis nepasiekiamas neturint nuolankumo, kuris yra puikybės priešingybė. Kai tėvai įdiegia nuolankumą, vaikas suvokia, jog jis yra svarbus ir mylimas, tačiau nėra išskiriamas iš kitų. Taip vaikas iš tiesų gerai jaučiasi, kadangi nuolankumas žmones suartina, o puikybė, išdidumas – skiria.

Vaikas, kuris auginamas be nuolankumo dvasios, visuomet stengsis būti geresnis, šaunesnis nei kiti, tačiau tai jam sukels tik frustraciją, nepasitenkinimą, kadangi nė vienas visuomet negali būti geriausias visose srityse. Tikroji vaikų laimė yra tikslo jiems suteikimas, kurį galima pasiekti dirbant, stengiantis ir duodant kitiems.

Knygoje dažnai kartojate, jog tėvas turėtų padaryti viską, kad šeima išliktų drauge. Kodėl tai yra taip svarbu ir ką vyrai galėtų suteikti savo dukterims, jeigu jie – išsiskyrę arba našliai?

Visų pirma, mūsų kultūroje berniukai nėra mokomi gyventi narsiai, t.y., patiriant nepatogumų bei sunkumų. Nemokomi taip gyventi vyrai patyrė pralaimėjimą.

Visa psichologinė, pediatrinė ir medicininė literatūra teigia, kad skyrybos yra vienas pagrindinių veiksnių, sąlygojančių įvairiopą vaikų rizikingą elgesį. Skyrybos – tai milžiniškas neigiamas vaikų emocinės, protinės ir fizinės sveikatos veiksnys. Mano darbas yra padėti tėvams išgyventi drauge su „sunkiomis“ žmonomis, tol, kol jų dukros taps vyresnės. Kuo ilgiau jie gali ištverti, tuo yra geriau jų vaikams. Vaikams reikia daug kognityvinių įgūdžių tam, kad jie galėtų susidoroti su skyrybų trauma, todėl vyrai turi sukaupti visą drąsą, kad galėtų jiems padėti.

Tėvas, kuris negyvena su savo dukra, turėtų palaikyti kiek galima glaudesnį ryšį su ja. Tai – ir dažni telefono skambučiai, ir laiškai – skverbimasis į dukters pasaulį švelniai, bet tvirtai ir ištvermingai. Netgi tuomet, jei dukra atsitraukia, tėvas turi išlikti brandus ir suaugęs. Jeigu jūsų jausmai yra įžeisti, užmirškite tai. Nepriimkite to asmeniškai, brandinkite savo asmenybę ir pasitikėkite Dievu, jis suteiks jums ištvermės siekti šio tikslo.

Motinos taip pat turi žinoti, kad nors jos gali išsiskirti su savo vyrais, tačiau jų dukros neturi būti atskirtos nuo tėvų. Nesvarbu, kaip vyras jus įskaudino, tačiau jūsų dukra turi savo emocinių poreikių. Todėl suteikite jai teisę bendrauti su savo tėvu.

Jei po skyrybų tėvas ir toliau myli savo dukrą, ji atsakys jam tuo pačiu. Dukra eis ten, kur ją veda jos tėtis, jeigu žinos, kad jis ją myli.

Kalbino Carrie Gress Parengta pagal Zenit.org Vertė Jurga Žiugždienė

Bernardinai.lt

Tags: ,

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification