Susitikimai su gydytojais

Žinodamas skeptišką medikų nuostatą ekstrasensų, bioe­nergetiką, aiškiaregių ir kitų jautrių žmonių atžvilgiu, niekada pats neieškojau su jais kontakto. Gyvenimas atsitiktinai mus suvesdavo ir vėl išskirdavo.

Pirmasis susitikimas su gydytoju įvyko gamybiniame susi­vienijime “Elfą”, kur tada aš dirbau generalinio direktoriaus pavaduotoju.

Tą dieną, išėjęs iš kabineto, koridoriuje susitikau savo ga­ražo kaimyną ir paklausiau, ką jis čia veikia. Jis paaiškino, jog dirbąs gydytoju mūsų profilaktoriume – atstato į vietą stuburo slankstelius. Paklausiau, kokia jo paties sveikata, nes jis ne­kaip atrodė. Gydytojas pasiguodė, jog sveikata prasta, nes, gydydamas stuburo ligas, jis pakenkė savajam, ir todėl gali tekti net mesti šį fizinės ištvermės reikalaujantį darbą.

Suabejojau, ar gydytojas tikrai serga stuburo liga, nes jo veidas buvo patinęs ir blyškus. Tuokart neturėjau laiko diag­nozuoti, todėl, pasakęs, kad gal galėsiu padėti, pažadėjau pa­skambinti vėliau. Taip mudu išsiskyrėme.

Matavimai parodė, jog stuburas sveikas, bet nesveiki inks­tai. Tada paskambinau jam į darbą. Gydytojo darbe nebuvo, tad paprašiau seselę perduoti, jog ligonis serga inkstų užde­gimu ir paaiškinau, jog gydytojas supras apie ką kalbama.

Vėl jį sutikau maždaug po pusantro mėnesio ir pasiteira­vau apie sveikatą. Gydytojas maloniai su manimi pasisveikino u pasakė, kad buvo labai nustebęs, kai diagnozė pasitvirtino. Tyrimai parodė, kad jis serga abiejų inkstų uždegimu. Ir dar nudūrė, jog, jei turėtų nuosavą kliniką, mane pirmąjį pakviestų į ją dirbti.

Mano uošvis sirgo prostatos vėžiu. Pablogėjus sveikatai, nuvežiau jį į ligoninę. Diagnostikos kabinete gydytojos papra­šiau atlikti penkių organų būklės diagnostiką. Ji pasiteiravo, ar aš esąs gydytojas ir iš kur žinąs, ką reikia daryti. Kai paaiški­nau, jog turiu tam tikrų sugebėjimų ligai nustatyti, ji tik numojo ranka ir pasakė, jog tokiais dalykais netiki.

Po poros dienų nuėjau pas skyriaus vedėją ir paklausiau diagnozės rezultatų. Dviejų organų tyrimų rezultatai jau buvo gauti, tad patariau atkreipti dėmesį į kitus tris. Gydytoja pa­klausė, kodėl aš akcentuoju kaip tik šiuos tyrimus. Papasako­jau savo įtarimus ir pasakiau savo nuomonę. Gydytoja paža­dėjo atlikti tyrimus, ir mes išsiskyrėme. Kai susitikome po trijų dienų, ji patvirtino mano diagnozę.

Po terapinio gydymo kurso mes nuvežėme uošvį į onkolo­ginę ligoninę. Aš nesu medikas ir nežinau medicinos terminų. Mane domino vėžio stadija, tad per skyriaus vedėjo pasąmo­nę (jam nežinant) nustačiau metastazių išplitimą ir kai kurių organų funkcionavimo prognozes. Viską susirašęs, nuvykau aplankyti ligonį. Susitikęs palatos gydytoją, paklausiau, kokia senuko sveikata. Jis paaiškino, kad inkste buvo akmuo, užda­ręs šlapimo kanalą. Palatos gydytojas dar paaiškino kitas pro­cedūras ir pasakė, jog jauno iš seno nepadarys, bet mano uošvis dar turėtų pagyventi. Tada paprašiau, kad gydytojas nesivaržydamas sakytų tiesą, nes esu senuko žentas. Gydytojas paklausė, apie kokią tiesą aš kalbąs. Aš jam savaip pa­aiškinau metastazių išplitimą ir sparčiai artėjančią mirtį. Gydy­tojas manęs paklausė, ar esu medikas, o jeigu ne, tai iš kur visa tai sužinojau? Tada viską jam paaiškinau. Gydytojo paprašytas, laboratorijoje parodžiau, kaip diagnozuoju.

Tada gydytojas, matyt, norėdamas mane išbandyti, pa­prašė diagnozuoti dar vieną ligonį. Trauktis nebuvo kur. Jis nuvedė mane pas jauną laborantę, kuri plovė menzūrėles ir kolbas. Aš nustačiau, jog yra pažeista viena kiaušidė. Pasa­kiau savo išvadą. Laborantė patvirtino mano diagnozę. Iš nuostabos gydytojas net užsimerkė ir pakraipė galvą.

Dėl uošvio, pasakė jis, jie darą viską, ką galį, o kiek jam li­kę gyventi, man esą geriau matyti. Man “matėsi”, kad jam likę gyventi ne mažiau kaip 4 ir ne daugiau kaip 8 mėnesiai. Iš tik­rųjų žmogus išgyveno šešis su puse mėnesio.

Nemažai gydytojų yra dalyvavę mano paskaitose. Ne kartą teko diagnozuoti jų pačių bei jų šeimos narių sveikatą. Matyt, viskas buvo teisinga, nes paneigimų neišgirdau nė iš vieno.

Telefonu paskambino gydytoja iš Vilniaus Santariškių li­goninės. Ji teiravosi, ar galėčiau padėti jos 32 metų giminai­čiui, kurį po susirgimo gripu ištiko koma. Praėję jau septynios dienos, bet vyriškio sveikata negerėjanti, gydytojų pastangos kol kas esą bevaisės.

Diagnostikos metu išryškėjo dideli pokyčiai galvos smege­nų valdymo struktūrose, dėl kurių jauno vyriškio gyvybei iškilo pavojus. Išeitis viena – per atgailą reikia atstatyti pažeistas struktūras. Diagnozavau visą jo pragyventą gyvenimą nuo pat apvaisinimo dienos, Dėl nėštumo metu tarp tėvų įvykusių konfliktų, nervinių stresų, vaikas įsčiose užaugo neapdovanotas likimu ir sveikata. O vėliau sekė jo asmeninio gyvenimo nuodėmės, sukūrusios savos gyvybės naikinimo programą, kurios eigą pagreitino susirgimas gripu. Svarbiausia, kad veikianti in­sulto programa buvo ties kritine riba. Gydytojai paaiškinau padėtį ir patariau imtis priemonių dėl gresiančio insulto. Pažadėjau kasdien diagnozuoti padėtį. Po trijų dienų paskambinau tolefonu ir paklausiau, ar neatsigavo ligonis, nes, mano turimais diagnostikos duomenimis, jis jau turėjo išeiti iš komos. Gydytoja tai patvirtino, sakydama, kad šiandieną žmogus atsimerkė ir pradėjo judėti. Tiek ilgai išbuvus komos būklėje, įvyko kai kurie pokyčiai galvos smegenyse ir organuose, todėl stacionarinį gydymą reikėjo tęsti. Po dviejų savaičių vyriškį išleido į namus.

Tiesa, gydytoja, išgirdusi mane pažįstančios kolegės patarimą, pradžioje nepatikėjo, kad galimi tokie pokyčiai per atstumą, nematant ligonio. Jeigu pacientas nebūtų buvęs giminaitis, ji, matyt, nebūtų kreipusis tokios pagalbos ir nebūtų patikėjusi panašiu kieno nors pasakojimu.

Kalbėjausi su moterimi, sergančia onkologine liga. Pasiro­do, kad ligos kankina ne tik ją, bet ir keturiolikmetę dukrą. Mergaitė staiga pradėjo dusti ir mėlynuoti. Greitosios pagal­bos mašina nuvežė į klinikinę ligoninę, kur gydytojai suteikė pirmąją pagalbą – prijungė specialią kvėpavimo aparatūrą ir tuojau pervežė į Vaikų ligoninę. Po dviejų mėnesių gydymo sveikata pagerėjo, bet mergaitė negalėjo kalbėti, nes nefunk­cionavo balso stygos. Gydytojai atliko visus tyrimus ir motinai pareiškė, kad mergaitė negalės kalbėti. Peržvelgiau susirgimo priežastis. Visos problemos buvo ne plaučiuose ir ne balso stygose, o galvos smegenų valdymo programoje. Abiejų ligo­ninių gydytojai šios programos nepalietė ir dirbo tradicinės medicinos metodais. Vaikų ligoninės skyriaus vedėjas, apžiūrėjęs mergaitę, nesąmoningai savo teigiamu bioenergetiniu poveikiu sutvarkė jos galvos smegenų valdymo struktūras, ir šios vėl pradėjo valdyti plaučius. Tiesa, lygis buvo minimalus, bet, naudojant medicininius preparatus, sveikimui pakanka­mas, tad mergaitė pradėjo sveikti. Peržvelgiau mergaitės, jos tėvų ir protėvių nuodėmių potencialinius dydžius, kurie stabdo normalų plaučių, balso stygų funkcionavimą. Valdymo struktū­rų bioenergetika susitvarkė, ir trečios dienos ryte dukra telefo­nu paskambino mamai į namus…

Po poros dienų aplankiau mergaitę ligoninėje ir susitikau su skyriaus vedėju. Pasirodo, šis žmogus labai domisi ezoterinė­mis žiniomis, tad paėmė paskaityti mano knygutę. Apsilankiau dar keliose palatose ir pakraupau: mažus vaikus dar vystykluose medikai gydo operacijomis, injekcijomis ir kitokiais meto­dais bei vaistais, kuomet tikrosios priežastys glūdi alpstančioje nuo vaiko klyksmo mamytėje ir tėvelyje. Palikau palatose kele­tą knygučių.

Pasaulyje medicina yra pasiekusi aukštą lygį. Su žmogaus kūnu ji neretai daro stebuklus. Medicinos galimybes neigiantys ekstrasensai yra neteisūs. Mano nuomone, medikams ne visada pasiseka išgydyti ligonius dėl dviejų priežasčių:

1. Sunaikintos ligonio dvasinės ir sielos struktūros. Orga­nizmas be šių struktūrų negali egzistuoti, taigi negali ir nugalėti ligų. Geriausiu atveju trumpam, iki tam tikros ribos, pratęsia­mas žmogaus egzistavimo laikas.

2. Dėl gydytojo dvasinių ir sielos struktūrų nepilnavertiš­kumo klaidingai diagnozuojama sveikatos būklė, neteisingai paskiriami vaistai bei procedūros.

Kiekvienas gydytojas savo dvasios ir sielos sveikatai turėtų skirti ypatingą dėmesį, kad galėtų gydyti ne tik ligonio kūną bet ir sielą. Tada rezultatai būtų daug geresni. Be to, Hipokra­to priesaiką davęs gydytojas neturėtų daryti abortų – žudy­ti vaisiaus įsčiose. Kai kuriose valstybėse tokiems gydytojams uždraudžiama verstis gydytojo praktika. Ten, matyt, jau žino­ma, kad gydymas ir žudymas – nesuderinami dalykai. Gydyto­jui, turinčiam gyvybės atsiradimo prado sistemos naikinimo programą, kitų gydyti nederėtų, nes kai kurių ligonių gydymo pasekmės neprognozuojamos. Tas pats pasakytina ir apie ekstrasensus.

Viena gydytoja ginekologė per savo pažįstamą gavo ir perskaitė pirmąjį šios knygutės leidimą. Informacija labai susi­domėjo ir panoro susitikti. Užsukau, ir mes ilgokai kalbėjomės. Peržvelgiau jos sūnų sveikatą, pasakiau pasilikusias proble­mas. Antrą kartą apsilankiau gal po keturių mėnesių. Vėl kal­bėjomės, o po to pasižiūrėjau jos ir vaikų sveikatą. Problemos pagilėję. Pasirodo, ji ir toliau daro abortus savo pacientėms. Ji teisinosi, kad bandanti joms išaiškinti, bet ne visos sutinka net ir perskaitę knygą. Kadangi moterys yra jos nuolatinės pacien­tės, gydytoja esanti savotiškai priversta dirbti savo darbą. Aš paaiškinau, kad žmogus yra laisvas, tad pats renkasi, kur gy­venti – tamsoje ar šviesoje, tik gaila jos vaikų, kurių sveikata silpsta ir komplikuojasi. Pasakiau jų būsimų ligų simptomus, kurie reiškiasi jau dabar, ir ji, kaip gydytoja, negali to nepaste­bėti. Ji nustėro, nes juos tikrai pastebinti…

Užvažiavau po pusmečio. Pirmiausia pasikalbėjome. Ji abortų nebedaro, bet pergyvena, kad vis viena turi rašyti siun­timų į ligoninę, tad tuo tarpininkauja abortuose. Peržvelgiau jos ir jos vaikų rodiklius. Visi rodikliai, net pažymiai mokykloje, pagerėję. Pasirodo, jos aiškinamasis darbas, raginant atsisa­kyti aborto, ir nedalyvavimas vaikų žudyme įsčiose labai teigiamai veikia jos ir jos vaikų dvasios, sielos ir galvos smegenų valdymo struktūras, o kartu ir kūno sveikatą.

Skaičiau paskaitą, kurioje dalyvavo ir jos kolegos gydytojai. Rytojaus dieną atlikau diagnostiką ir paaiškinau kai kurias tiesas apie Visatos dėsnius. Po poros savaičių sulaukiau padėkos skambučių. Viena gydytoja, kuri niekaip negalėjo sutarti su mama, taip pat gydytoja, pasakė, kad neprisimena tokios santarvės ir šeimynines šilumos…

2000m kovo mėn dalyvavau gydytojų internistų susitikime Vilniaus Santariškių ligoninėje, kuriame dalyvavo per šimtą gydytojų iš įvairių gydymo įstaigų. Čia buvo analizuojami ne­tradiciniai gydymo metodai bei kryptys pasauliniu ir Lietuvos mastu, o taip pat šios veiklos teisinis statusas Lietuvoje.

Pasisakiau ir aš. Trumpai paaiškinau žmogaus dvasios, sie­los ir fizinio kūno vienybės pagrindus ir žmogaus sveikatos priklausomybę nuo pokyčių, įvykusių jo sielos ir galvos sme­genų valdymo struktūrų bioenergetikoje. Kadangi per dešimtį minučių neįmanoma pagrįstai išaiškinti šių klausimų, o tarybi­nius mokslus baigusiems gydytojams ši informacija buvo gal ir svetima, tai ja susidomėjo tik dalis gydytojų. Diagnozavus pa­aiškėjo, kad mano informaciją teigiamai įvertino 25 proc, skeptiškai – 40 proc, o suabejojo – 35 proc. susitikimo daly­vių. Pasidomėjau, kaip pakito šis pasiskirstymas, praėjus pus­antros paros. Teigiamai įvertino 35 proc, skeptiškai – 30, o abejojančių pasiliko 35 proc. Manau, kad abejojančių ir skepti­kų nuomonė pasikeistų, jeigu jie panorėtų plačiau susipažinti su mano informacija ir perskaitytų mano knygą.

Dalis gydytojų, panorusių išsamiau pasidomėti mano išva­domis, liko po susitikimo, ir mes dar kurį laiką diskutavome. Pageidavę sužinojo taip pat ir savo bei savo šeimos narių pro­blemas. Manau, jie liko patenkinti.

Verta žinoti, kad tos pačios ligos kamuojamų žmonių gy­dymo būdai būna visiškai skirtingi, nes kiekvieno žmogaus or­ganizmas labai savitas ir reikalauja individualaus priėjimo. Svarbiausia yra žmogaus dvasios ir sielos susirgimai, kurių priežastys yra skirtingos, kas, matyt, ir formuoja ligų atmainas.

Kai su ligonio dvasinės ir sielos struktūromis viskas gerai, gydytojai yra pirmieji žmogaus pagalbininkai, nes tik medicina yra sukaupusi visas žinias apie žmogaus organizmo ligas ir jų gydymo galimybes. Dar daugiau -ji turi tam reikalingą techni­ką ir preparatus, be kurių organizmas negali sustiprėti ir atsi­naujinti, nes nuolat stokoja vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių, katalizatorių ir kt. medžiagų, reikalingų save reguliuo­jančiai laboratorijai – žmogui – funkcionuoti.

Aišku, būtų nepaprastai puiku, jei ateityje unikalių su­gebėjimų turintys jautrūs žmonės su gydytojais veiktų iš­vien. Tam reikia ne tik noro, bet ir mokslinio pagrindo, jungiančio visus į bendrą sveikatingumo sistemą.