Vaiduokliai

SVEČIAI IŠ ANAPUS

Vaiduokliai skirtingi kiekvienoje tautoje. Vakarų Europoje tai dažnai nekaltai nukankinti vaikai, senutės ir piktadariai didikai. Beveik visi gyvena senose kruvinų istorijų pilyse. Antra vertus, Kremliuje, kur buvo pražudyta ne ką mažiau sielų, nei kitur, šmėklos neklaidžioja. Tautą lanko tokie vaiduokliai, koks tos tautos vidinis pasaulis, kokia psichologija.

KLASIKINIS ŠMĖKLOS APIBRĖŽIMAS. Tai velionių sielos, kurios dėl kažkokių priežasčių negali palikti šio pasaulio. Kažkieno įžeistos ar pernelyg prisirišusios prie ko nors žemiškąjame gyvenime. Brangių ar mylimų arba priešingai, numirėlių šmėklos lanko tuos žmones, kurie turi su numirėliais savų sąskaitų. Tarp jų liko kažkas neišsakyta, kas kankina ir neduoda ramybės – beje, pirmiausiai gyvam žmogui, o ne jį lankančiai šmėklai. Jai vienodai rodo. Pajuto šaukimą (kažkam sugrįžo sąžinė, atgijo meilė ar baimė) ir klajoja šmėkla kažkur pati sau.

Lietuvių tikėjimu, mirusiojo vėlė iki laidotuvių tebesisukioja tarp namiškių, jų nematoma, būna šalia, atsisveikina su jais. Ūkininkai eina į tvartus atsisveikinti su gyvuliais, bitininkai – su bitėmis. Vėlės dalyvauja šermenyse ir laidotuvėse ir tebesirodo iki laidotuvių dienos vakaro. Viena lietuvių sakmė pasakoja, jog sykį, laidotuvių dienos vakarą marčiai, kraustančiai šermenų staką, pasirodė tądien palaidotas uošvis ir ėmė rankioti trupinėlius nuo stalo. Kai nesutrikusi marti pasiūlė daugiau maisto, pareiškė, jog jis esąs voverytė, todėl mažai valgo. Sakmė keistoka, nors galbūt tai perkeltinė prasmė.

Daug tokių liudijimų pateikia J. Basanavičius. Mirusi mergaitė šermenų metu rodosi motinai, moja atsisveikindama. Kita moteris, budėjimo prie mirusios mergaitės metu, išvydo ją, įsikibusią į tos moters prijuostę ir bevaikštančią po trobą. Kitas žmogus pasakoja apie nutikimą, jam būnant kareiviu. Šermenų vakarą jo dėdė dvasregis liepė nusisegti kardą, padėti į šalį. Po vakarienės, rymodamas ant stalo, kareivis pajuto, tarsi jam kas su šalta ranka per skruostą perbraukė. Dėdė paaiškino, jog tai jo tėvo dvasia, paglostydama su juo atsisveikino, o kardą liepė nusiimti todėl, kad tasai yra šventintas, todėl dvasia iki padėjimo šalin, vien iš tolo žvelgė į sūnų. Šitoks dvasios atsargumas rodo, kokiu būdu galima tokio vaiduoklio atsikratyti ar išvengti – tai šventintas daiktas. Padeda ir persižiegnojimas. Vis dėlto, šios “šermenų vėlės” nieko blogo nelinki – tik atsisveikina su namiškiais, švelniai paliečia, pamoja ir visiems laikams išeina. Tikima, kad palaidotojo vėlė iškeliauja po šermenų vakarienės. Daug kur Lietuvoje manyta, jog vėlė labai džiaugiasi, jei po šermenų ją kas nors palydi iki vartų ar kiek tolėliau. Dėl vėlės užtrukimo namuose priimta dangstyti veidrodžius, nes kitaip mirusysis gali juose atsispindėti.

Tikėta, kad mirusysis pareina į namus trečią dieną po palaidojmo. Jį gali matyti šunys – skalija, šokinėja aplinkui, aiškiai džiaugiasi ir būtent tokiu būdu, kokiu sveikindavo ir meilindavosi šeimininkui. Pats mirusysis retai teregimas. Jį dažniau mato vaikai arba dvasregiai. Vienas žmogus pasakojo apie atsitikimą jam tebepiemenaujant. Sykį po saulėlydžio jis pamatė savo ką tik palaidotą žaidimų draugą, bėgantį iš paskos. Prisiartinusi, šmėkla paragino piemėnį bėgti, kitaip jinai jį pasmaugsianti. Ir nubėgo link kapinių. Vaikas truputį nusistebėjo ir nuginė bandą toliau, neišsigandęs. Vaikai tokius dalykus priima natūraliau.

Dažnai mirusįjį regi žmona ar vyras. Kartą, po trijų dienų nuo pačios mirties, našlys pajuto šaltą ranką ant veido, tačiau nieko nematė. Vėliau pajuto, kad kažkas jį liečia nuo kojų iki galvos. Pakėlęs akis, pamatė žmoną. “Ko tu dabar čia nori ? Tau nebe vieta čia, eik, kur tau pridera.” Sulig tais žodžiais moteris išnyko ir daugiau nebesugrįžo. Kitąsyk namo grįždavo vyras. Mirusysis anksčiau dėvėtais drabužiais ateidavo prie žmonos lovos, imdavo juą bučiuoti. Persigandę namiškiai ištisas naktis žibino žiburį. Vieną vakarą moters brolis įsidrąsinęs išvarė jį į lauką. Numirėlis “rėkdamas išėjęs”. Užpirkus mišias, jis daugiau nebesirodė. Kitur tokį sugrįžėlį išvaryti pavedė bernui. Tasai, išgėręs dėl drąsos, atsistojo palei duris ir pasirodžius velioniui, sušukęs: “O ko tu čia nori – ar ant kapinių ruimo neturi?” – ir užsimojo lazda. Vėlė atitarė: “Duok man pakajų” – dingo ir daugiau nebesirodė.

Paprastai tokie dalykai suveikia. Mirusiąjam reikia priminti, kad jo vieta ne čia arba tiesiog griežtai pareikšti, kad jis nepageidaujamas, ir vaiduoklis atstoja. Mirusiems taip pat, kaip ir gyviesiems kartais būna labai sunku skirtis su artimaisiais, tačiau tokio pobūdžio “bendravimas” neteikia džiaugsmo nei vienai, nei kitai pusei.

Tokios rūšies vaiduokliai kartais gana sėkmingai apsaugo žmones nuo įvairiausių pavojų arba sušvelnina pasekmes.

Atvejai

1. 1979.03.12. Adelė Kaukėnienė gulėjo savo bute Švenčionyse, Komjaunimo gatvėje. Buvo 23 valanda. Dar nemiegojo, skaitė knygą. Staiga kažkas pabarbeno į langą. Atitraukusi užuolaidą, lauke nieko nepamatė. Nespėjo atsigulti – barškina į kitą langą. Paskui nei iš šio, nei iš to atsidarė virtuvės durys ir kažkas atsimušė į dujų balioną. Nuėjo pažiūrėti – durys uždarytos ir užkabintos kabliu kaip visada. Verandoje irgi nieko įtartino. Barbenimai ir durų varstymas taip paveikė moterį, kad visą naktį negalėjo užmigti. Širdį spaudė toks liūdesys, kad norėjosi verkti. Kovo 13, antradienį, 8 ryto išėjo į darbą, tačiau vos pasiekusi savo sporto mokyklą, gavo žinią iš dukros. Iš šiaurės atėjo telegrama, kad sūnus Bronius tragiškai žuvo Intos mieste. Vėliau paaiškėjo, kad panašius bildesius girdėjo ir Kaukėnienės dukra Janina, gyvenanti Intoje. Tą pačią dieną ir valandą kaip ir motina Švenčionyse už 4000 km.

2. 1966.07.23. šeštadienio popietę Seredžiuje gyvenanti 32 metų siuvėja Ona Partikaitė nuėjo į Nemuną maudytis. Su savimi nusivedė 8 metų dukrą Genutę. Maudėsi ties Pieštvės intaku. Ona mokė dukrą plaukti – prilaikydama už rankučių, ėjo atbula gilyn į Nemuną, o toje vietoje būta gilaus duburio. Nors Ona ir mokėjo plaukti, bet, matyt, išsigando. Ji stumtelėjo Genutę link kranto, bet greitai pati įtraukusi į plaučius vandens neteko sąmonės. Nuo kranto pamatę mokiniai ištraukė dukrą, bet tetos išgelbėti nespėjo. Naras, pusantros valandos ieškojęs skenduolės, jos taip ir nesurado. Tą pačią naktį skenduolė prisisapnavo dviems pažįstamiems – kaimynui Steponavičiui ir savo draugei Ramutei Agurkienei.
-Vidudienį ateikit ieškoti prie Lekečinsko, nes ten, kur paskendau, manęs neras.
Velionės giminaitės Jadvyga ir Jonė Partikienės liepos 24 apie pietus pasuko prie Nemuno. Deja, nieko nerado, todėl, kiek pasižvalgiusios ir pasėdėjusios susiruošė namo. Tuo metu pro šalį plaukęs botas sujudino vandenis, sukėlė bangas, kurios ir išnešė į krantą skenduolės kūną.

3. Latvis Jurgis Dilanas, garvežio mašinistas iš Rygos, pasakojo, kaip kartą sapne jo broliui pasirodęs vokiečių kareivis.
-Per karą mane nušovė ir užkasė žemėje, netoli jūsų sodybos, prie keliuko. Iškaskite ir palaidokite mane šventintose kapinėse.
Rytą visa šeima aptarė sapną, bet kasinėti nesiėmė.Kitą naktį vokietis vėl prisisapnavo ir pakartojo prašymą. Maldavo palaidojamas ir trečią naktį. Tąkart tėvas sunerimo, kad čia, matyt, kažkas rimto. Pasiėmę kastuvus, vyrai nuėjo prie nurodyto keliuko. Nieko nerado. Grįžo pikti ant savęs, kad patikėjo kažkokiais sapnais. Tačiau ketvirtą naktį kareivis vėl prisisapnavo.
-Ne ten ieškojote. Aš palaidotas už eglutės. Kulka kliudė ir medį, ir mane.
Rytą visi įsitikino, kad medis tikrai pašautas: tai rodė išvarvėję sakai ir sustorėjęs kamienas. Po eglute aptiko ir lavoną. Sudėjo palaikus į karstą ir palaidojo katalikų kapinėse. Vokietis daugiau nebesirodė.

4. 1865 Maksui Hofmanui sukako 5 metai. Susirgo cholera. Į fermą netoli mažo miestelio Viskonsino valstijoje iškviestas gydytojas nutarė, kad berniukas nebepasveiks. Liga truko tik tris dienas. Maksas mirė ir buvo palaidotas kaimo kapinėse. Kitą naktį po laidotuvių motinai prisisapnavo, kad Maksas apsivertė karste ir tarsi mėgino išsiveržti iš ten. Ji pamatė, kaip jis sudėjo rankutes ir pakišo po dešiniuoju skruostu. Motina pabudo šaukdama. Verkdama maldavo vyrą iškasti karstą, bet Hofmanui atrodė, kad sapnas – nervų sukrėtimo padarinys, o iškastas lavonas tik padidins kančias. Kitą naktį sapnas pasikartojo.
Antrą valandą nakties vyrai pradėjo ekshumaciją. Kasė šviečiant žibintui, pakabintam ant artimiausio medžio šakos. Kai atidarė karstą, pamatė, kad Maksas guli ant dešiniojo šono, kaip prisisapnavo motinai. Tėvas išjojo gydytojo. Su dideliu nepasitikėjimu jis ėmė gaivinti vaiką. Po valandos berniukas sujudino akies voką. Tuomet buvo griebtasi brendžio, po kūnu ir rankomis padėti maišai su įkaitinta druska. Vaikas atsigavo. Po savaitės visiškaipasveiko, sulaukė 80 metų, mirė Kalintone, Ajovos valstijoje. Tarp brangiausių relikvijų saugojo dvi nedideles karsto, iš kurio buvo išgelbėtas, rankenėles.

5. 1876 ponui F.G. pasirodė mirusi sesuo. Pasirodymas jam sukėlė norą aplankyti tėvus. Apibūdindamas jiems sesers šmėklą, užsiminė apie įdrėskimą ant jos veido. Motina ėmė raudoti ir prisipažino, kad ruošdama mirusios dukters kūną laidotuvėms, netyčia jai įdrėskė. Tačiau jai pavyko nuslėpti įdrėskimą storu pudros sluoksniu ir to niekas nepastebėjo.

6. 1939 sausio mėnesį septyniolikmetė Marija Talariko su močiute vaikštinėjo gimtąjame Katanzaro mieste pietų Italijoje. Kai pasiekė tiltą, Marija staiga sustojo, pažvelgė į krantą ir apalpo. Sąmonę atgavo namie ir išgąsdino artimuosius, kreipdamasi į motiną žemu vyrišku balsu: “Tu nesi mano motina. Mano motina gyvena medinėje troboje ir ją vadina Katerina Veraldi. O aš esu Pepė”.
Pepė Veraldis buvo miręs prieš tris metus.Jo kūnas rastas po tiltu, kur Marija prarado sąmonę.
Marija paprašė popieriaus ir parašė keletą žodžių Veraldžio braižu. Po to pareikalavo vyno ir cigarečių, o paskui ėmė lošti kortomis su asmenimis, susibūrusiais aplink ją. Juos ji vadino Toto, Rosarijaus, Elijaus ir Damijano vardais. Tai buvo artimiausi nužudytojo bičiuliai. Reikalas pakrypo dar keblesne linkme, kai atvyko Veraldžio motina. Marija Pepės balsu pareiškė: “Mane nužudė ir įmetė į upę bičiuliai. Jie užmušė mane metaline dalba ir imitavo savižudybę”. Tai pasakiusi, Marija išbėgo iš namų ir atsidūrusi ant tilto šoko į vandenį, šaukdama: “Palikite mane, kodėl mane mušate…” Ji gulėjo vandenyje lygiai tokia pačia poza kaip ir Veraldis, kai buvo surastas. Tik tada, kai mirusiojo motina priėjo prie merginos ir įsakė, kad sūnaus dvasia apleistų jos kūną, Marija atsimerkė, apsidairė aplinkui ir atsistojo. Vėl viskas grįžo į savo vietas, Veraldis išnyko.

7. “…Tėvelį laidojom su padėvėtais batais. Atsisveikinti su juo atėjo pusbrolio uošvė. Kitą dieną ji susijaudinusi atbėgo pas mus ir papasakojo, jog sapnavo tėvelį. Šis atsisėdęs karste, nusiavęs kairįjį batą ir parodė koją:
- Ponia, negalvok, kad mano giminės pagailėjo pinigų. Matai, koja buvo pašauta ir ant jos galima užmauti tik šį pritaikytą batą…”

8. Viena inžinierė dažnai sapnuoja karštai mylėtą vyrą. Jis jai pataria, ramina, kartais ir pabara, pavyzdžiui, dėl brangaus antkapio. Per sapną jis kalba apie dalykus, įvykusius jau po vyro mirties, be to, jis kalba grynai savo maniera. Neįprasta pokalbių aplinka. Sykį pas vyrą ji ėjo ilgu apytamsiu koridoriumi. Jo sienose – mirusieji. Kai priėjo prie vyro, šis bemat atgijo. Jokios baimės ar nerimo, tik džiaugsmas, kad atsidūrė šalia karštai mylėto žmogaus. Vyrui atgijus, abu nuėjo į didelę salę, kur buvo daugybė žmonių, tarp jų – mirę ir gyvi tos moters draugai. Vyras neleido prie jų prieiti, kalbinti. Kai moteris panoro sužinoti, ar galima būtų vyrą iš ten pasiimti, šis atsakė, jog vėliau sužinosianti, kaip tai daroma. Susitikimas baigėsi netikėtai, įsikišus kažkam trečiam. Panašią salę mini ir daugiau žmonių. Viena moteris sapnavo salę kai vyras buvo dar gyvas. Jų pokalbį nutraukė kažkokia moteris, sakydama, kad jau gana. Praėjus kelioms dienoms po sapno, vyras mirė.

9. Šaliapinas svečiavosi netoli Oriolo ( kitais šaltiniais – netoli Vladimiro ). Šeimininkas papasakojo svečiams apie pilkapį, apie kurį sklido negeri gandai. Buvo kalbama, kad vidurnaktį ten pasirodo ugnelės ir moteris baltais rūbais. Sulaukę vėlumos, Šaliapinas ir jo draugai patraukė į tą vietą. Grįžo sutrikę. Visi trys aiškiai matė žibančias ant pilkapio ugneles, nuo kurių nesklido šviesa. O vidurnaktį ties viršūne pasirodė baltas debesėlis, kuris įgavo moters figūros pavidalą. Kitą dieną prie pilkapio panoro nueiti šeimininkas ir trys kaimynai dvarininkai. Naktis buvo šviesi. Įsitaisę pilkapio papėdėje visi matė, kaip įsižiebė ugnelės, kaip prie viršūnės susidaręs debesėlis greit įgavo moters formą. Kai balkšva figūra ėmė leistis žemyn, link stebėtojų, visi, išskyrus Šaliapiną, nejučiom pasitraukė. Dainininkas, priešingai, šoko prie vaiduoklio. Tą akimirką, kai jie susilietė, Šaliapinas nugriuvo, o figūra dingo. Aktorius neteko sąmonės.

Visus tokius atvejus galima daugmaž klasifikuoti. Štai apytikrė klasifikacija.

BUVIMO POJŪTIS

Šį jausmą sunku suprasti ir paaiškinti. Pavyzdžiui, konkrečiam asmeniui būnant viename kambaryje, nuolat kyla jausmas, kad jį kažkas stebi, nors apsidairius nieko konkretaus nėra. Kai kurie kiudininkai labai tiksliai apibūdina, jog kambaryje yra vyras, moteris ar net gyvūnas. Kai kas kalba apie malonę ir palaimą nešantį jausmą, dar kiti jaučia pasibjaurėjimą ir netgi slėgimą.

Turimi duomenys rodo, jog tai tikrai ne fantazijos vaisius. Visiškai skirtingi žmonės, dalis jų visiškai nenutuokiantys apie vaiduoklius ir kitų pojūčius, pasakoja visiškai panašiai apie nematomojo buvimą. Mediumai tokiame kambaryje, net nežinodami, jog čia vaidenasi, tuojau pat pajunta nematomojo prašalaičio buvimą.

DALYVAUJANTYS

Lyg ir pripažįsta stebėtojo buvimą šalia savęs. Gali į jį kreiptis, kartais netgi vardu. Reaguoja į klausimus ir komentuoja juos. Jei stebėtojas eina – gali sekti paskui jį, kai kada prisistato, kas toks esąs.

Pasirodo dažniausiai atsitiktiniams žmonėms, arba “suinteresuotiems” – mirusiojo žmonai, vaikams, tėvams, todėl sunku nustatyti, kiek toks vaizdinys susijęs su mirusiojo giminaičio liūdesiu, ar tai nėra vaizduotės vaisius.

GYVIEJI ANTRININKAI

Gyvo žmogaus vaiduoklis. Gali būti matomas tuo pačiu metu įvairiose vietose. Niekas iš mačiusių neįtaria, kad susiduria su paranormaliu reiškiniu, o tiesa paaiškėja tada, kai sugretinami liudijimai. Kai kuriais atvejais liudininkai savo veiksmais ar vidine būsena gali patys iššaukti vaiduoklio pasirodymą. Taip pat galim susidurti su išėjimo į astralą, nekūniškos kelionės atveju. Tačiau pasitaiko atvejų, kad žmogus, kurio antrininką matė, nieko neįtaria apie įvykį ir toliau gyvena lyg niekur nieko.

Žmogaus siela gali įgyti matomą formą, todėl vienu metu jis gali būti dviejose ir daugiau vietose. Daug tokių reiškinių atsispindi įvairiuose piešiniuose. Primityviame mene kartais buvo vaizduojama piktojo trolio dvasia, išeinanti jam iš burnos. Žmogaus antrininko oncepcija buvo nuolatinė tema folklore ir tradicijose. Tikėta, kad žmogų lydi du antrininkai – gerasis ir blogasis. Pirmasis – šviesus, antrasis – tamsus. Sielos išėjimas buvo minimas XVI-XVII a raganų teismuose, kai buvo teigiama, jog raganos dvasia iškeliauja klajoti, sugriauna žmogaus gyvenimą, sunaikina jo gyvulius, o pati ragana tuo metu būna kur nors kitur.

Žmogaus antrininko fenomenas vaidino svarbų vaidmenį tikėjimuose apie meilę ir mirtį. Mergina uždegdavo dvi žvakes ant savo tualetinio staliuko ir valgydama obuolį žiūrėdavo į veidrodį, kuriame pasirodydavo žiūrintis jai per petį jos mylimojo antrininkas.

Tikima, kad kai antrininkas materializuojasi, vadinasi, netoli yra mirtis. Pagal seną paprotį, Šv. Marko išvakarėse žmonės nuo bažnyčios prieangio galėjo stebėti vaiduokliškas formas tų, kurie per ateinančius 12 mėn turės mirti. Jie pasirodydavo vidurnaktį. O tarp jų stebėtojai kartais su siaubu pamatydavo save pačius.

Žymiai dažnesni atvejai, kai antrininkas mirties valandą pasirodo artimam giminaičiui ar draugui. Tai ypač dažnai pasitaiko Europoje. Jei antrininkas pasirodydavo anksti dieną, tai reiškė, kad mirtis ateis tučtuojau, jei naktį – žmogus mirs artimiausiu laiku. Škotijoje tokios šmėklos pasirodydavo apsisiautusios paklodėmis.

Kartais antrininkai pasirodo originalui. Džonas Obris, XVII a antikvaras, pasakojo, kaip ledi Diana Rič, vaikščiodama savo namuose Londone, aiškiai kaip veidrodyje pamatė savo šmėklą. Po mėnesio ji mirė. XIX a vienas Šiaurės Karolinos daktaras susitiko savo antrininką ir greitai po to mirė. Vermonte žmogus sutiko antrininką, kuris pranešė, kad po metų jis mirs. Taip ir įvyko. Karalienė Elžbieta I prieš savo mirtį buvo sukrėsta, pamažiusi savo šmėklą mirties patale. Gėtė bei Šileris irgi matė prieš mirtį savo antrininkus.

Atvejai

1. ŠVEDŲ KARALIAUS KAMERDINERIO PASAKOJIMAS
Prie parko vartų sutikau tėvą, vilkintį įprastu kostiumu, su lazda rankoje. Pasisveikinau ir pakeliui į namus mudu ilgai kalbėjomės. Įėjęs į tėvo kambarį, pamačiau jį kietai miegantį lovoje. Tą pačią akimirką vaiduoklis dingo. Po kelių minučių tėvas nubudo ir nustebęs pažiūrėjo į mane.

2. 1810 metais, kai Baironas, atsidūręs Graikijoje, karščiuodamas gulėjo lovoje, gerai poetą pažinoję žmonės keliskart matė jį Londono gatvėse. Valstybės sekretorius Pylis rašė poetui, kad tomis dienomis buvo porą kartų sutikęs jį Sen Žermeno gatvėje, o kartą matė jį su Bairono broliu. Atsakydamas į laišką, Baironas, derindamas jam būdingą rimtumą ir ironiją, rašė : “Neabejoju, kad mes galime ir susidvejinti, ir jei tuo metu iškyla klausimas, kuris iš dvynių yra tikras, o kuris ne – spręskite pats”.

3. Markui Tvenui keliaujant po Kanadą, Monrealyje, tą dieną, kai jis turėjo pasakyti kalbą, rašytojo garbei buvo surengta puota. Tarp žmonių Tvenas pastebėjo ponią R – seną pažįstamą, kurios nebuvo matęs bemaž 20 metų. Jis matė ją, besikalbančią su vienu svečiu visiškai greta savęs. Bet moteris, rašytojo nuostabai, nepasisveikino ir nepriėjo. Vakare, kai Tvenas ruošėsi kalbai, jam pranešė, jog kažkokia dama nori jį pamatyti. Rašytojas pažino viešnią, tai buvo ponia R, kuri atrodė taip pat, kaip dieną ir buvo taip pat apsirengusi. Išgirdusi apie tai, jog jiedu jau matėsi, ji labai nustebo, nes buvo atvažiavusi vos prieš valandą, iš Kvebeko.
“Jos nebuvo nei priėmime, nei mieste, – rašė Tvenas. – Ir visgi aš ją mačiau visiškai aiškiai ir neabejotinai pažinau. Galiu prisiekti. Tuo metu visiškai apie ją negalvojau, kaip negalvojau daugelį metų. Galbūt jos mintys, nulėkusios mus skiriantį nuotolį, atnešė tokį aiškų ir malonų jos paveikslą”.

4. Studijų laikais airių poetas Viljamas Jeitsas atsitiktinai sužinojo naujieną, kurią reikėjo skubiai pranešti kitame mieste gyvenančiam bičiuliui. Poetas ketino parašyti jam laišką. Tuo metu, kai jis intensyviai apie tai mąstė, bičiulis staiga pamatė Jeitsą tarp žmonių viešbyčio, kuriame gyveno, hole, ir pakvietė vėliau, kai išsiskirstys susirinkusieji, užeiti į svečius. Anot poeto draugo, antrininkas dingo, bet pasirodė vidurnaktį ir pranešė tai, ką norėjo pasakyti pats poetas. Būdamas kitame mieste, Jeitsas nė nenumanė, kas įvyko.

5. 1774 metais, daug dienų pasnikavęs vienuolyno vyresnysis Alfonsas de Ligore prarado nuovoką. Atsipeikėjęs, pasakė, kad buvo atsidūręs prie mirštančio popiežiaus Klemenso XIV. Niekas nepatikėjo, nes iki popiežiaus rezidencijos buvo maždaug keturios dienos kelio. Netikėtai vienuolio pasakojimą patvirtino kiti žmonės. Jie matė vienuolį per paskutines Šv. Tėvo gyvenimo minutes. Vėliau, per gedulingas mišias, kai kas netgi kalbėjosi su juo, nė neįtardami, kad šnekasis su antrininku.

6. Pasakoja ekstrasensas A. Martynovas. Krymas, Feodosija, “Elektropribor” gamykla. Martynovas, būdamas Kijeve, kažkodėl prisiminė tas vietas ir panoro vėl ten apsilankyti. Tuo metu, būtent toje vietoje, apie kurią galvojo, gatvėje jį susitiko sena pažįstama Irina Ignatjevna. Ji puolė prie Martynovo, klausinėjo, kaip šis gyvena, kai sekasi. Antrininkas papasakojo jai apie save. Be kita ko paminėjo, kad Piteryje Martynovui įvestas telefonas ir pasakė numerį. Moteris jį užsirašė. Tą pačią dieną antrininką sutiko ir kitas žmogus, gamyklos karinis atstovas. Jis žavisi Martynovo poezija, tad jiedu ilgai stovėjo ir kalbėjosi apie eiles. Tai jis vėliau pats Martynovui pasakojo. O nuostabiausia tai, kad grįžus iš Kijevo į Piterį, po dviejų savaičių jam iš tikrųjų įvedė telefoną ir jis tik tada sužinojo savo numerį. Tai tas pats numeris, apie kurį kalbėjo antrininkas. Pasidomėjęs, Martynovas sužinojo, jog antrininkas vilkėjo tokiais pat drabužiais, kokiais vaikščiojo po Kijevą.

7. Pasakoja ekstrasensas Dubickis. Pasirodydavo savo pacientams. Pacientų pasakojimai.
Kai antrininkas pasirodydavo dieną, ryškioje šviesoje, aplinkiniai daiktai tapdavo lyg permatomi, netgi virpėdavo. Vaiduoklis atrodydavo apčiuopiamas, ryškus, visiškai realus, judėdavo kaip gyvas, girdėjosi net jo drabužių šlamesys, padu kaukšėjimas į grindis. Ateivis būdavo panašus į Dubickį – apsivilkęs kaip visada, kartais apsigaubęs kažkuo tamsiu. Užtrukdavo nuo pusvalandžio iki valandos. Dažnai atsisėsdavo – tada netgi sofa šiek tiek įdubdavo. Pacientė jausdavo jo rankų šilumą. Drabužiai atrodė pasiūti iš materialios medžiagos. Kai paliesdavo skaudamą vietą, jautėsi pirštų šiurkštumas. Praėjus kuriam laikui, skausmai dingdavo ir nebūtinai prisilietus ekstrasenso kopijai. Kartais pasitaikydavo, kad antrininkas, liesdamas kaklo slankstelius, švelniai peštelėdavo plaukus. Bendrauti su juo pacientė ryžosi tik praėjus trims mėnesiams nuo pirmojo jo atsiradimo. Balsas girdimas aiškiai, su Dubickiui įprastomis intonacijomis. Atsako ne į visus klausimus, kartais tyli, nenoriai kalba apie kitus žmones. Į klausimą, ar gimė Maskvoje, atsakė, jog netoli Maskvos, kur gyveno ir pati pacientė. Patikrinus paaiškėjo, jog ji tikrai kurį laiką ten gyveno. Nei pacientė, nei Dubickis to nė nenumanė, bet, pasirodo, vaiduoklis žinojo viską.

Kita Dubickio pacientė, kviesdama jį, užsirakindavo kambaryje, kad netrukdytų duktė. Vaikas stebėjosi – jei mama kambaryje viena – kodėl užsirakina? Mergaitė žvilgterėjo pro rakto skylutę. Vėliau pasakė motinai, jog žinanti, kodėl ji užsirakina. Ateina dėdė. Ir tiksliai nupasakojo Dubickio išvaizdą – kaip atrodo, kuo apsirengęs.

Kita pacientė, antrininkui ėmus ją gydyti, užmigdavo. Užmiega taip greitai, tarsi netektų sąmonės. Kartą, jai kviečiant Dubickį, namuose buvo jos vyras. Vėliau, jai nubudus, jis paklausė, koks čia vyras buvo pas ją atėjęs. Ir nupasakojo ekstrasenso išvaizdą.

Dar kita pacientė, mėgusi pasišnekučiuoti su antrininku, nutarė užrašyti, kas vyksta, ką jis sako. Netikrasis Dubickis nurodė, ką galima ir ko negalima rašyti. Tada ekstrasensas paprašė abiejų moterų, kad paklaustų antrininką, ar jis galėtų su juo susitikti, nes norįs paspausti jam ranką. Atsakymas neigiamas, to daryti neįmanoma. Jei bandys jį nufotografuoti – išeis ir daugiau nebepasirodys.

Kartą, būdama su antrininku, pacientė, neperspėjusi, kam nori skambinti, ėmė rinkti Dubickio telefono numerį. Pagalvojo, jei negali susitikti, tai kodėl abiem nepasikalbėjus telefonu ? Moteriai beliko surinkti paskutinį skaičių, kai antrininkas sustabdė – pridėjęs pirštą prie lūpų ėmė purtyti galvą. Po šio poelgio, sumanyto neatsiklausius antrininko, šis dingo ir nebesirodė kelis mėnesius.

8. Atsitikimas su Piotru Viazemskiu ( 1792-1878 ), rusų kunigaikščiu, poetu, literatūros kritiku. Jo žodžius užrašė Peterburgo vyskupas Porfirijus Uspenskis.

Kartą naktį, grįždamas į savo butą Nevos prospekte, prie Aničkovo tilto, pamačiau ryškią šviesą kabineto languose. Įėjęs, paklausiau, kas mano kabinete. Tarnas atsakė, kad ten nieko nėra ir padavė man raktą. Atsirakinęs ir įėjęs, pamačiau kambario gilumoje nugara į mane sėdintį ir kažką rašantį žmogų. Priėjau prie jo ir per petį perskaitęs, kas parašyta, garsiai riktelėjau, staiga griebiausi už krūtinės ir griuvau be sąmonės. Kai atsipeikėjau, rašiusiojo jau nebuvo. Jo paliktą raštą pasiėmiau, paslėpiau ir iki šiol niekam nerodau. O prieš mirtį paliepsiu šią paslaptį įdėti į mano karstą ir nusinešiu ją į kapą. Atrodo, tada mačiau rašantį patį save.

9. Pulkas laukė atvykstant naujo vado. Vieną vakarą karininkai pamatė, kad jam paruoštame bute dega šviesa. Pulkoadjutantas, pranešęs draugams apie viršininko atvykimą, nuskubėjo prisistatyti. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti karininkai. Visiems susirinkus salėje, pulko vadas, išėjęs iš kabineto, pasikalbėjo su karininkais ir davęs kelis nurodymus paleido visus namo. Kitos dienos rytą vėl pasklido žinia, kad atvyko pulko vadas. Nustebę karininkai susirinko salėje antrąkart. Vėl pro kažkurias duris įėjo vadas, pakartojo tuos pačius žodžius, davė tuos pačius nurodymus ir adjutanto lydimas pasuko į savo kabinetą. Priėjęs prie durų, jisai krūptelėjo ir sustojęs paklausė adjutantą, ar tasai mato. Gavęs teigiamą atsakymą, vadas ranka mostelėjo kariškiams prieiti. Prisiartinę karininkai pamatė prie rašomojo stalo sėdintį kitą pulko vadą – jo antrininką. Tada tikrasis vadas greitai žengė prie antrininko, o kai tasai akimirksniu dingo, vadas krito ant grindų negyvas. Šis adjutanto užrašytas ir visų dalyvavusių karininkų parašais patvirtintas pasakojimas buvo saugotas pulko archyve.

LAIKO PASISLINKIMAS

Tokios situacijos susidaro, kai tarp dviejų skirtingų laiko tarpų nuimamas juos skiriantis nematomas barjeras ir žmonės abipus to barjero ima vienas kitą matyti. Kai kada atsiranda galimybė vienas kitą netgi veikti. Tiksliai neaišku, kas vyksta – ar viena iš dviejų pusių persikelia į kitą laiką, ar jos abi įgyja galimybę jausti kitą laiką. Kalbant apie persikėlimą laike, lieka neaišku, ar praeitas laikas pasistumia į dabartį, ar dabartis – į praeitį. Esant tokiam poveikiui, liudininkas stebi kažką, kas tuo momentu tikrai neturėtų būti toje vietoje, arba kažkokį keistą pokytį aplinkoje: vaizdas iškyla prieš stebėtojo akis toks, koks buvo praeityje. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skirtumas tarp situacijos, kurioje dalyvauja vaiduoklis, ir “laiko poslinkio” situacija skiriasi tuo, jog pirmojoje “svetimu” elementu normalioje aplinkoje būna vaiduoklis, o antrojoje – liudininkas jaučia save lyg išmestu iš įprastos savo aplinkos į “svetimą” vietą.

Atvejai

1. 1992 Kalėdos. Japonija. ŽMOGUS IŠ NIEKUR.
28-30 metų arabo išvaizdos vyrą partrenkė girtas vairuotojas Tokijo priemiestyje. Neatsigavęs, jis mirė ligoninėje. Tarp jo daiktų buvo rasta truputėlis pinigų, keletas Egipto amatininkų suvenyrų ir pasas. Priklausantis Jungtinės Arabų Respublikos piliečiui. Pasas naujutėlis ir, kaip tvirtino Egipto ambasadoje, tikras, su tikra nuotrauka, visiškai atitinkančia originalą. Svarbiausia ne tai, kad JAR jau seniai neegzistuoja, o tai, kad pasas išduotas prieš maždaug 40 metų.
Tokijo policija nesugebėjo paaiškinti, kada neegzistuojančios šalies pilietis atsirado Japonijos salyne, nes nė viename aerouoste ar jūrų uoste jo dokumentai neužfiksuoti.
Tarp daiktų viešbutyje rastas Korano tomelis ir beveik 50 metų senumo konservai. Vienintelis dalykas, galėjęs pagelbėti policijai – žinomo Tokijo dailininko adresas, rastas užrašų knygutėje. Netoli jo namų užsienietis ir buvo partrenktas. Tačiau pats dailininkas buvo miręs prieš du metus. Jo našlė prisiminė, kad tarp vyro popierių matė šio žmogaus nuotrauką, jis irgi buvo dailininkas, jiedu susirašinėjo. Jos vyras lankėsi Kaire du kartus.

2. TRIANONAS
Nuotykis nutiko anglėms Moberley ir Jourdans. Vaikštinėjant po Versalio rūmų parką netoli Le Petit Trianon, jas apėmė baisaus pavojaus nuojauta, kurią lydėjo absoliuti tyla. Prie jų priėjo XVIII a drabužiais vilkintis vyras ir kreipėsi senovine prancūzų kalba, paskui jos pamatė gražią moterį tos pačios epochos apdarais ir patyrė visaapimantį persikėlimo laike ir asmenybės susidvejinimo jausmą.

3. 7 dešimtmečio pradžioje grupė ekskursantų lankėsi Rievaulx šventovėje – absurdiškame XVIII a statinyje, iškilusiame virš to paties pavadinimo vienuolyno Jorkšyre. Paauglė Liza mėgavosi vasaros vakaru ir vaikštinėdama aplink architektūrinę keistenybę šnekučiavosi su pagyvenusia dama iš tos pačios grupės. “Ūmai man pasirodė, kad esu apvyniota siūlais” – prisipažino jinai, – “Jau nebegirdėjau, ką man sako draugė, nors lyg per miglą mačiau jos krutančias lūpas. Atrodė, kad abi judame sulėtintai. Neaiškiai suvokiau, kad aplinkui nieko nėra, nors prieš kelias sekundes su mumis buvo 6 žmonės. Nesigirdėjo jokių garsų, išskyrus tylų žvangėjimą, panašų į keliu artėjančios karietos bildesį. Tada pro šalį tyliai praėjo XVIII a drabužiais vilkintys vyras ir moteris, jie nekreipė į mus jokio dėmesio”.

4. 7 dešimtmetyje inžinierius šilumininkas Haris Martindeilas atliko praktiką viduramžių lobyne Jorke. Kartą vienas dirbdamas rūsyje, jis ūmai išgirdo netoliese trimituojant. Tada iš sienos išlindo ir lėtai pro rūsį praėjo vyras, nešinas apvaliu skydu, paskui jį vorele žengė dar 15 vyrų purvinais drabužiais. Martindeilas matė juos gerai, bet tik virš kelių – jų pėdas galėjo išvysti tik jiems einant pro skylę grindyse. Tai atrodė panašu į Romos karių žygį keliu, kuris vedė žemiau rūsio grindų. Istorikams netiko faktas, kad skydai apvalūs, tačiau vėliau buvo atrasta, kad Šeštąjame legione, laikinai stovėjusiame Eborakume (dabar Jorkas) pagalbinių dalinių kariai nešiojo apvalius skydus.

5. 1950. Slidinėja britų ir amerikiečių ambasadų Osle darbuotojai. Brigados generolas K.Tresederis ir jo bičiulis amerikietis, baigę slidinėti, ėjo link savo automobilio Oslo fiordo apylinkėje. Staiga pagyvenusi moteris kažką piktai jiems pasakė angliškai su stipriu škotišku akcentu, tvirtindama, kad tai privati teritorija ir jie neturi teisės čia būti. Ji vilkėjo neįprastais karaliaus Edvardo laikų dviratininkės drabužiais. Generolo žmona priėjo prie jų tada, kai moteris, neatsakiusi į jų atsiprašymus, toliau tęsė savo tiradą, kol jie apstulbę pasuko atgal. Kiti išvykos dalyviai nematė jokios pagyvenusios moters ir spėliojo, kad tai buvęs pokalbis su dvasia. Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad vietos fermerio prosenelis vedė “merginą iš Škotijos”, kuri ir galėjo būti moteris dviratininkės drabužiais.

PRAEITIES ĮRAŠAI

Žodis “Įrašas” čia geriausiai tinka. Tikriausiai šiame mechanizme veikia daugybė faktorių: įtemptos emocijos, baimė, stresas, meilė. Visa tai susieta su tam tikrais atmosferiniais bei geologiniais faktoriais. Tai įvykių atkartojimo mechanizmai. Pvz. galbūt yra mineralų tipo, tam tikras oro drėgnumas ar temperatūra ir pan. – viską kartu paėmus ir susidaro sąlygos “užrašymui”.

Ne visai aišku, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis prasideda užrašyto įvykio atgaminimas. Galbūt tai atsitinka pasikartojus panašiomis sąlygomis, kaip ir užrašams. Vaiduoklius mato ne visi, matyt dėl to, kad žmonių smegenys dirba nevienodu elektromagnetiniu dažniu. Dar vienas dalykas. Tokio pobūdžio vaiduokliai dažniausiai pasirodo po pastatų rekonstrukcijos. Dėl rekonstrukcijos atsiranda ir dar vienas reiškinys. Jeigu pavyzdžiui, kambaryje pakeičiamas grindų lygis, vaiduoklis, likęs klaidžioti ankstesniame lygyje, gali pasirodyti tik iki kelių arba tik jo galva. Jeo remonto metu buvo užmūrytos durys, atrodo, kad vaiduoklis dingsta sienoje.

Kartais matomos ištisos karių armijos, kurios vėl ir vėl pasirodo besikaunančios mirtiname mūšyje. Žinomas atvejis, kai buvo užrašytas ir vaizdas, ir garsas, tik atsigamindavo arba vaizdas be garso, arba garsai be vaizdo.

Šio tipo vaiduokliai turi tendenciją laikui bėgant pradingti. Taip atsitinka su pakrauta baterija. Matyt, ir vaiduokliai nusilpsta, išnaudioja savo potencialą.

Išskirtinė šių vaiduoklių savybė yra ta, kad jie niekad nekontaktuoja su stebėtojais. Jie gali kiaurai pereiti per jus arba tūnoti šalia ir visiškai nereaguoti į jūsų buvimą. Jei vaiduoklis pradeda kalbėti, tai kalba erdvei, ir ką jam bepasakytumėte – neatsako. Jie primena holografinį vaizdą ar kadrus iš stereofilmo.

Atvejai

1. ŽYDRASIS VYRIŠKIS. XII a Arundelio pilyje Anglijoje, Sasekso grafystėje lankosi vaiduoklis, vadinamas Žydruoju vyriškiu. Iš visko sprendžiant, tai kažkokio puošeivos dvasia, nes vilki puošnų žydro šilko apdarą. Dažniausiai jį mato lėtai vaikštinėjantį po pilies biblioteką. Legenda sako, kad šioje pilyje, senojoje Norfolko princų buveinėje, pasirodo dar trys vaiduokliai: Prieš 200 metų nužudyto virėjo parankinio, baltai apsirengusios gražuolės, kuri nusižudė, nušokusi nuo pilies bokšto ir paslaptingo balto paukščio, pasirodančio prieš kurio nors giminės nario mirtį.

2. DAMA IŠ LANCUTO. Niekam nekelia šiurpo, greičiau žavi nepaprastu grožiu ir žydru krinolinu. Ji ir gyva būdama, garsėjo kaip viena prašmatniausių Lenkijos rokoko epochos damų, grožio ir meno mylėtoja. Nuo ankstyvos jaunystės vilkėjo tik žydrais krinolinais, todėl dar vadinama žydrąja markize. Izabelės Liubomirskos iš Čartoriskių giminės dėka Lancuto pilis suklestėjo. Nelaimingai įsimylėjusi savo pusbrolį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, ieškojo paguodos regzdama politines intrigas, kolekcionuodama meno kūrinius ir uoliai tarnaudama prancūzų madai. Net testamente išreiškė norą, kad ją laidotų aprengtą žydru drabužiu. Pasakojama, kad ir dabar Izabelę galima pamatyti vaikščiojančią skulptūrų galerijoje, susimąsčiusią žiūrinčią į Canovos skulptūrą “Amūras”, kuriai vaikystėje pozavo jos mylimas augintinis Henrikas Liubomirskis. Kartais ji ilsisi ant sofos savo senąjame buduare. Jei kas netikėtai įeina, tuoj pat išnyksta.

3. AKMENS AMŽIAUS ŽMOGUS. Jojantis ant žirgo Kranbore, Dorseto grafystėje – turbūt seniausia dvasia, pasirodanti žemėje. Šis nepaprastas vaiduoklis, apsisiautęs žvėrių kailiais, be balno joja ant gaurais apaugusio arklio ir mojuoja akmeniniu kirvuku. Dažniausiai pasirodo netoli senojo romėnų kelio į Old Sarumą, bet kartais prašuoliuoja per priešistorinės stovyklavietės Kranbor Čoze vietą, todėl manoma, jog tai kažkada ten gyvenusio kario vaiduoklis.

TRANSKOMUNIKACIJA

Rusų NTV kanalo laidos vedėja kalbino Gorbačiovą apie jo velionę žmoną Raisą. Laidai baigiantis, buvęs prezidentas susigraudino: “O šiąnakt, įsivaizduojate, staiga suskamba telefonas ir ji sako: “Sveikas”. Aš klausiu, iš kur ji skambina, bet pokalbis tuo ir baigėsi…”

Paskui, kiek sutrikęs, skubotai pridūrė: “Ir aš pabudau”.

Žinoma, negi sakysi visai šaliai, kad tai galbūt anaiptol nebuvo sapnas. Juolab, kad kaip tik tą dieną giminės ir draugai susirinko kapinėse pagerbti jos atminimo. Juk jis negalėjo supainioti jos balso su kitu. Tokie telefono skambučiai gali pasigirsti ir sapne, ir tikrovėje. Pakėlę ragelį jūs net neabejojate, jog girdite balsą to, kuris jau niekad nebegali paskambinti. Pokalbis paprastai būna labai lakoniškas, dažniausiai tai būna tik vienas žodis, kartais – frazė. Balsas girdėti aiškiai, bet tarsi iš toli. Pokalbiui pasibaigus, neišgirsite pypsėjimo, o kartais – ir skambučio: jūs pakeliate ragelį, ketindami kažkam skambinti, ir staiga…

Tokius dalykus žmonės pastebėjo netrukus po to, kai buvo išrastas telefonas. Iš pradžių į kontaktus su anapusiniu pasauliu niekas nenorėjo žiūrėti rimtai – maža kas vaidenasi širdgėlos prislėgtam žmogui. Metams bėgant, tokių liudininkų atsirado vis daugiau. Atvirai apie tai prabilta 1917, po pirmųjų publikacijų. Apie 1925-uosius telefoniniai kontaktai su ano, kito gyvenimo atstovais buvo jau detaliai aprašyti. Knygą “Balsai iš ano pasaulio telefonu” parengė brazilas Oskaras d’Argonelis. Leidinyje išsamiai išdėstyti jo pokalbiai su nežinomais anapusiniais pašnekovais, kurie patys užmezgė kontaktą.

Naujas šios istorijos era prasidėjo išradus magnetofoną. Dabar surinkta jau tūkstančiai juostelių su kirusiųjų balsais, kurių galima pasiklausyti interneto svetainėse.

Bendravimo su mirusiaisiais faktai žinomi nuo tada, kai egzistuoja žmonija. Šiuo metu jau veikia specialūs tyrimo centrai ir net tarptautinės organizacijos, sukonstruota elektroninių įrenginių balsams iš anapus įrašyti, renkami duomenys, keičiamasi nuomonėmis.

Bendravimas su anapusiniu pasauliu naudojant technikos priemones jau seniai turi pavadinimą – instrumentinė transkomunikacija. Telefonas ir magnetofonas buvo tik pradžia, dabar vis plačiau naudojamas kompiuteris. Pirmąsyk balsas į ekraną įsiveržė 1980 Vokietijoje, kai monitoriuje staiga sumirgėjo virtinės kažkokių raidžių, žodžių ir net trumpų frazių, kurias galėjo siųsti konkretus žmogus – paties eksperimentuotojo velionis bičiulis.

Po 4 metų anglų profesorius Kenas Vebsteris, absoliučiai nesidomėjęs jokiais anomaliais fenomenais, netikėtai gavo elektroninį laišką iš žmogaus, kadaise, tiksliau, XVI a gyvenusiotame pačiame name. Šis viduramžių anglas senuoju dialektu daugiau nei 300 laiškų aiškino profesoriui suprantąs, jog bendrauja su žmogumi iš ateities. Oksforde išlikę seni dokumentai patvirtino, jog 1546 metais išties gyveno toks Tomas Hardenas, taip pat kai kurias jo pasakojimo detales. Iš savo astralinių tolių Hardenas galėjo matyti elektroninę įrangą profesoriaus svetainėje. Kompiuterį jis vadino dėže su žiburiukais. Su XX a žmogumi Hardenas bendravo pačiais įvairiausiais būdais – telepatiniais laiškais, keverzone bloknote, kreida ant grindų parašytomis frazėmis. Įdomiausia tai, jog informacija būdavo perduodama failais, atsirasdavusiais ekrane ir kietąjame diske. Savo bičiuliui Hardenas tai aiškino gana savotiškai: girdi, tekstai švytinčioje dėžutėje materializuodavosi priklausomai nuo to, ką diktavo Tomo valia. Ilgainiui profesoriaus kompiuteris tapo savotišku kitų pašnekovų iš praeities portalu. Vėliau Vebsteris išleido knygą, kurioje papasakojo daugiau kaip 200 kontaktų su vietos gyventojais, mirusiais prieš tris ir daugiau šimtmečių.

1987 Liuksemburge ir 1989 Vokietijoje buvo inicijuotos dar dvi serijos kontaktų – dialogų, pasitelkus kompiuterį. Jie tęsiami iki šiolei.

Šiuo metu tyrinėtojai yra parašę jau per 50 monografijų įvairiomis pasaulio albomis, kurios gvildena transkomunikacijos temą, nekalbant apie gausybę nedidelių kolektyvų ar net stambesnių susivienijimų, veikiančių įvairiuose miestuose ir šalyse, ataskaitų. Reguliariai vyksta tarptautinės konferencijos šia tema, aktyviai keičiamasi informacija per internetą.

APSĖSTI DAIKTAI, POLTERGEISTAS

Tokie daiktai mažai kuo skiriasi nuo vietovių, kuriose gyvena vaiduokliai, tik daiktus galima perkelti į kitą vietą. Yra daug pasakojimų apie apsėstus automobilius, lėktuvus ir pan. Tokie daiktai kartais keičia savo šeimininkus, o tai labai paranku reiškinio tyrinėtojams.

Išvertus iš vokiečių kalbos – triukšminga dvasia.

Veikla :
• Bildesys, beldimas į langus, duris, grindis, lubas.
• Pjovimo garsai.
• Žingsniai, šokiai, kartais dainuojamos dainos ritmu.
• Dejonės ir riksmai, kartais monologai ir netgi prasmingi dialogai.
• Baldų vartymas, daiktų skraidymas, stiklinių indų dužimas tarsi sprogus, į mažas šukeles.
• Sunkių daiktų kėlimas liudininkų akivaizdoje ir atsiradimas kitoje vietoje arba visiškas dingimas.
• Daiktų teleportacija kiaurai sienas ir stiklus be pažeidimų ir dužimų.
• Daiktų ištraukimas iš kišenių ar stalčių.
• Nežinia iš kur atsiradęs vanduo. Kartais patalpos be vandens šaltinių užliejamos iki langų.
• Kvapų ir įvairių daiktų, dažniausiai akmenų atsiradimas butuose.
• Savaiminė daiktų deformacija.
• Elektros aparatūros atsijungimas.
• Savaiminis audinių ir popieriaus užsidegimas (tik dalyvaujant liudininkui žmogui).
• Ant sienų atsiradę grėsmingo, grąsinančio turinio užrašai, kartais matosi kaip pieštukas rašo šiuos žodžius. Pasireiškia ne tik piešiniais ir užrašais, bet ir ištisais laiškais užantspauduotuose vokuose.Dauguma poltergeisto užrašų atlikti rašytinėmis raidėmis, o turinys būna ir gero linkintis. Vienam tyrinėtojui jo koridoriuje pieštuku užrašė: Vinokurovas man patinka. Kartais ant namų ir bažnyčių sienų atsiranda šlapios dėmės, kurių kontūrai primena konkretų asmenį. Dažniausiai tai būna šventųjų bažnyčios tarnų atvaizdai.
• Poveikis žmonėms: kutenimas, smūgiai, glostymas, smūgiai elektros srove.
• Grėsmingų holografinių vaizdų demonstracija, dažnai judanti ir įgarsinta, matoma kelių žmonių, per kuriuos galima laisvai praeiti kiaurai.
• Analizė rodo, kad visi pavojingi anomalūs reiškiniai tėra tik grąsinimas. Dideliu greičiu lekiantys daiktai į žmogų nepataiko arba staigiai sustoja ties žmogumi ir krenta žemyn. Jei ant žmogaus užsidega drabužiai, nudegimų nebūna. Vertingiausi daiktai bute nesulaužomi.
• Piešiniai ant odos. Forma labai įvairi – lapeliai dantytais kraštais ir su gyslelėmis, raštai iš eglių šakelių, geometrinės figūros, stilizuoti skaičiai, strėlės, trys ratu besisukančios peteliškės, žmogus su antenomis virš galvos, o virš jo – spinduliuojanti saulė. Žymių atsioradimo vietos įvairios – rankos, kojos, nugara. Spalva – nuo ryškiai raudonos, rožinės, oranžinės,iki nudegimo nuo saulės spalvos. Kartais tas pats žmogus gauna antrą žymę po kelių savaičių ar metų, tačiau tai įvyksta tik rudenį ar vasarą, ir nesvarbu, ar tuo metu rytas, ar vakaras, žmogus lauke ar patalpoje, apsirengęs ar nuogas. Žymės lygios, nereljefinės, nenuplaunamos. Atsiradimas sukelia baimę ir nepaaiškinamą nerimą. Kai kurie žmonės pajunta skausmą, deginimo jausmą, niežėjimą, dilgčiojimą žymėjimo metu. Tačiau reiškinys greitai praeina.

Atvejai

1. Skurdus Apusinų kaimelis už 6 km nuo Viduklės. 1949 ten stovėjo medinė trobelė, kur prieš Visus Šventuosius pradėjo vaidentis. Vyras vėlai vakare šeštadienį grįžęs iš kaimo, rado degančią lempą. Paklausė, kodėl taip vėlai deginamas žiburys, žmona atsakė, tegu pats pažiūri, kas dedasi. Tik užgesina lempą – kažkas ima mėtyti bulves. Troba varginga, bulvės supiltos po lova. Kai uždega lempą – viskas nutyla. Šitaip vaidenosi kasnakt iš šeštadienio į sekmadienį iki vidurnakčio. Bulves ne ritino, bet mėtė, kad net nuo sienos atšokdavo. Papuvusios tykšte ištykšdavo.

Vyras iš pradžių netikėjo, kad vaidenasi. Suvarė vaikus į vieną lovą, manydamas, kad tai jie mėtosi. Ir iš vidaus, ir iš lauko apžiūrėjo trobą, pamatus kasinėjo, manydamas, jog kažkas krečia išdaigas. Buvo išėjęs saugoti, žiūrėti, ar šuo nieko nejaučia. Nesugalvojo tik bulvių supilti į maišus ir užrišti.

Vaidentis nustojo pašventinus namą. Kaimynai šnekėjo, kad kai Neteckis buvo ištremtas į Sibirą, o žmona kelis metus gyveno pas gimines Klaipėdoje, trobelė buvo tuščia, o per karą darželyje kažkas palaidojo nekrikštytą kūdikį.

2. 1872 kovo 12 dieną Vokietijoje prasidėjo ir iki 1890 truko ant namų atsirandančių visokiausių raštų epidemija. Tai buvo kryžiai, ereliai, kaukolės, spalvotos juostos. Valdžia įsakė nuplauti visus piešinius, bet jų neėmė net rūgštys.

3. 1923 ant Kristaus bažnyčios sienos Oksforde, kur tarnavo prieš 25 m miręs jos įkūrėjas Lidelas, atsirado drėgna dėmė, kurioje daugelis atpažino įkūrėjo bruožus.

4. Ispanija. Belmes de la Moranedo miestelyje viename iš namų ant akmeninio židinio paviršiaus atsirado žmogaus veido su atmerktomis akimis ir praverta burna atvaizdas, labai sukrėtęs namo gyventojus. Jį bandė sunaikinti – nugramdyti ar nušlifuoti nuo akmeninės plytos paviršiaus, bet veltui. Užtepliojo plytą cementu, bet vaizdas išlįsdavo iš po jo, vėl tapdavo ryškus ir aiškus. Tada plytą sudaužė, sumalė į trupinius, o naują, padarytą iš cemento, padėjo jos vieton.
Paveiksliukas atsirado ir ant naujos. Pasirodė, kad šis namas buvo pastatytas XIX a gale, XVII a kapinių vietoje. Giminaitis šį namą pardavė todėl, kad jame tapo neramu gyventi. Netikėtai persikraustydavo iš vietos į vietą namų apyvokos daiktai, nuo lovų pačios nukrisdavo paklodės, nuolat girdėjosi keisti garsai, matomos šmėkliškos figūros. Į areną išėjo pats tikriausias poltergeistas. Šiandieniniai savininkai dėl visa ko ėmė kasinėti toje vietoje, kur buvo židinio plyta su žmogaus atvaizdu. Pusantro metro gylyje rado žmogaus kaulus.

5. 1666 vėlyvą rudenį Maskvoje, Senojoje aikštėje, kur stovi Visų Šventųjų cerkvė, buvo prieglauda, kurioje gyveno senutės ir našlaičiai. Pasak metraštininko, tame name buvo įsikūręs “demonas”, pasiūstas kažkokio burtininko ir krečiantis senutėms šunybes: numetantis jas nuo lovų, beldžiantis į gultus ir kampus, svaidantis akmenis, rėkiantis žmogaus balsu. Tokie dalykai labai jaudino dievobaimingą ir prietaringą carą Aleksejų Michailovičių. Jis ir pasiuntė sostinės šventikus išvaryti “kipšą”. Maskvos popai nesugebėjo sutramdyti piktos dvasios, atvirkščiai – jiems pasirodžius, ji dar labiau sujudo ir atsakydama į šventikų maldas, pliekė dvasininkus už nusidėjimus. Cerkvės galvos nurodė carui dvasininką, vėliau tapusį Suzdalės ir Jurjevo metropolitu, Floriščevo vienuolyno statytoją Ilarioną, garsėjantį savo gabumais, išvarant piktąją dvasią. Jis atvyko į prieglaudą su dviem vienuoliais ir penkias savaites malda varė “kipšą”, o kai šis pamažu nurimo, Ilarionas dar 10 savaičių gyveno prieglaudoje. “Kipšui” nebepasirodžius, Ilarionas pasišalino. (“Maskva. Istorinis ir archeologinis miesto aprašymas. Ivanas Michailovičius Snegirinas. 1865).

6. Tomske, mažame pensininkų butuke netikėtai griūdavo baldai, duždavo indai, ant sienos atsirasdavo ir po to tiesiog akyse išnykdavo užrašai, kai kada grąsinantys, nesuprantami piešiniai. Kai kada įsidūkęs poltergeistas surengdavo tikrus pogromus. Senukams padėti stengėsi vietiniai biolokacijos ir anomalių reiškinių specialistai. Buvo padaryta patalpos biolokacinė nuotrauka ir aptikta geopatogeninė dėmės pavidalo apvalios formos, daugiau kaip metro skersmens zona. Senutė prisiminė,kad būtent toje vietoje ji keliskart buvo nualpusi. Dvi ekstrasensės užmezgė su dvasia kontaktą. Paklaustas, kodėl siautėja, poltergeistas atsakė, kad priežastis slypi dviejuose šio namo butuose ir pasakė numerius. Juose aptiktos stiprios geopatogeninės zonos. Poltergeistas nesiliovė siautėjęs. Kartą bute senukai rado net svetimų daiktų.

7. INDIJA. Tvarkant kiemą, vieno siuvėjo namuose buvo rasti kažkieno kaulai. Pagal paprotį juos išmetė į šventuosius Gango vandenis, tačiau keli kaulai atsitiktinai su šiukšlėmis buvo užversti po slenksčiu. Na ir prasidėjo. Kažkas nežinomas bėgioja po namus, šėlsta, išbarsto iš dėžučių sagas, svaidosi tinku. Buvo pakviestas šventikas. Jis kažkam pagrasė pirštu, ėmė greitai kalbėti, tarsi bardamas už išdykavimą, kvėpavo vis giliau ir pagaliau nugrimzdo į transą. Atsipeikėjęs, pasakė siuvėjui, kad reikia padaryti lėlę. Mergaitė, kurios kaulai liko po slenksčiu, buvo pagauta ir užmušta tuo metu, kai bėgo atsinešti lėlės. Kol ji gulėjo šalia lėlės, namuose buvo ramu. Dabar jos išsiskyrė. Mažylės siela nerimauja, nori pažaisti. Kaip vėliau pasakojo siuvėjas, visi matė, kaip ji žaidė su nauja lėle. Šioji sukosi lyg šokdama, paskui dingo iš namų, o kartu su ja ir nematomoji.

8. ANGLIJA. Kartą paauglė Siuzana darė namų darbus, motina Kler skaitė knygą – įprastas vakaras. Bet tąsyk kažkas buvo ne taip, svetainėje buvo kažkas trečias, abi jautė jo neregimą buvimą. Staiga Siuzana užvertė galvą, jos liežuvis išvirto iš burnos. Ji ėmė raitytis ir daužytis, tampoma konvulsijų, paskui pakilo nuo kėdės ir ėmė suktis po kambarį, išdarinėdama velniškas grimasas. Atrodė, kad ji be sąmonės ir nesuvokia, ką daro. Kler bandė nuraminti penkiolikmetę dukrą, nors pasąmoningai suvokė, kad jai niekuo negalima padėti. Tai buvo paskutinis ir labiausiai bauginantis poltergeisto žaidimas. O dieną iš pradžių be niekur nieko atsirado drėgna dėmė Siuzanos sąsiuvinyje. Kitą dieną namuose jos rado sušlapusią patalynę ir čiužinius. Ypač išsigando, kai trečią dieną Siuzana ėmė rėkti. Puolė prie jos ir pamatė, kad dukros galva sutepta terpentinu, oda degte degė. Virtuvės bufete puodukai, indeliai su kava, arbata, kaip ir batai prieškambaryje, prisipildė vandens. Raktai, telefonas, aerozoliai, kiti daiktai judėjo po butą. Kai kurie pradingdavo, paskui vėl atsirasdavo. Kartą Kler išgirdo dukros klyksmą ir puolė į jos kambarį. Ant kilimo skutimosi kremu buvo parašyta: “Tau. Užmušk, arba tai padarysiu aš”. Nuo tada užrašai rodėsi visur – vieni beprasmiai, kiti pranašingi, treti grąsinantys. Padėti dukrai motina negalėjo. Po kurio laiko ji susisiekė su Morisu Grosu, paranormalių reiškinių specialistu iš Psichiatrinių tyrinėjimų draugijos. Tuo metu dvasia darėsi vis aktyvesnė. Ant kilimų liejo aliejinius dažus, padegė antklodę, ant puodukų rodėsi seilės, dužo kiaušiniai, daiktai buvo ištepliojami išmatomis, o dvi dingusios dešros paskui atsirado prezervatyvuose. Kartą grįžusi iš svetainės, iš kurios ką tik išėjo, Kler rado ten dukrą, miegančią su visa patalyne, perneštą čia iš savo kambario. Du sykius Siuzana išėjo iš buto, Kler girdėjo, kaip trinktelėjo durys, bet po akimirkos dukra grįžo, sakydama, kad kažkas spyriu gražino ją atgal pro uždarytas duris.

Grosas hipnotizavo Siuzaną, nuramino kitus šeimos narius, pareikšdamas, kad nors ir chuliganiškas, poltergeistas nepiktas.

Pamažu dvasios veikla ėmė silpti. Siuzana nebenugrimzdavo į transą. Paskui tiesiog iš oro atsirado laiškas, skirtas Kler, kuriame poltergeistas atsiprašė už patirtą jaudinimąsį ir žalą. Jis pasakė, kad Siuzana turi būti tuo, kuo buvo. Bet jis visada bus jos dalimi, tuo jie patys įsitikins. Dabar pati mergina mano, kad turi kažkokios psichinės energijos, kad gali priversti daiktus pradingti ir vėl pasirodyti. Sakosi jaučianti galvos viduje spaudimą, gali pajudinti iš vietos kai kuriuos daiktus.

9. Prancūzų Seržo ir Gemos šeima. Įvykių ašis – Gema. Ji dar vaikystėje sapnuodavo pranašiškus sapnus, vėliau paliko tėvų namus Ispanijoje, persikėlė į Prancūziją. Kai apsilankydavo tėviškėje, elektros prietaisai, dujinė viryklė imdavo gesti. Jai išvykus – vėl viskas normalu. Poveikis aplinkai sustiprėjo, kai Gemai sukako 35 metai. Nuo tada jos pačios namuose prasidėjo betvarkė – durys piktai užsitrenkdavo, prispausdamos pirštus, stalčiai irgi tarytum gaudė rankas, sandėliukų durys aklinai užsitrenkdavo. Naktinė lempa, kurią Gema norėjo uždegti, pakilo ir trenkė jai per galvą. Gema žvelgė į tai su jumoru, neprarado savitvardos, net kai kažkas nematomas bandė jai įdrėksti, įgnybti, o dvi dienas nematomi lediniai pirštai čiupo ją už gerklės – ant kaklo liko žymės. Be to, vyro akivaizdoje nematoma jėga bloškė jos galvą nuo pagalvės ir ėmė daužyti. Kliuvo ir Seržui. Dingdavo daiktai, nuo sutuoktinių kažkas nutraukdavo antklodę, lova imdavo keliauti po miegamąjį. Virtuvėje, atidarius šaldytuvą ar šaltą orkaitę, pasklisdavo bjaurus sieros kvapas. Nei iš šio, nei iš to patalpoje pasidarydavo labai šalta ar karšta. Gemos sūnus pasakojo, kad naktį pas jį ateina “kitas tėvelis”, kuris žaidžia jo žaislais. Jį domino ir pats vaikas, kuris dažnai pabusdavo žnaibomas ar tampomas už ausų. Vieną rytą jį rado kniūpsčią su diržu, suveržtu ant kaklo.

Savo persekiotoją sutuoktiniai praminė Henriku. Daug sykių Gema matė jo siluetą. Sykį Henrikas tupėjo prie įėjimo į rūsį, kai ten ėjo Gema. Jai priartėjus, atsistojo, bandė užtverti kelią. Galima įsivaizduoti, koks Gemos charakteris – ji nepabūgo, ėjo toliau, nors reikėjo praeiti kiaurai figūrą. “Jutau, kad einu per kažką nestabilaus ir šalto”, – vėliau papasakojo.