asd

Vaiduokliai Ho Brenče


Plantacija Ho Brenč buvo kažkada puikus dvaras su plačiais gazonais, vandens kanalu, klasikinio stiliaus rūmais, pastatytais dar iki Pilietinio karo Amerikoje. Tačiau 1964 metais, po 50 metų suirutės iš buvusios didybės nieko nebeliko ir Makkonofi, kuri paveldėjo dvarą, teko drauge su vyru Kariu pasiraitoti rankoves ir imtis remonto. O greitai į dvarą atrvyko giminaitė, pavarde Gibson.

Po kiek laiko Makkonofių šeima ėmė girdėti keistus garsus name. Kartais kambariuose jausdavosi apelsinų arba rožių aromatas, nors nei vienų, nei kitų kur nors netoliese nebuvo. O kartą dvaro šeimininkas, išėjęs iš klojimo, pamatė palei namą kažką su žibintu; kai jis prisiartino pprie vaiduoklio, ore liko skalndyti tik žibalinė lempa.

Trys mėnesiai praėjo nuo to laiko, kai Makkonofių šeima apsigyveno savo naujame name kartu su vaikais ir štai vieną naktį jie pabudo nuo moters riksmų palėpėje. Baimės paralyžuoti Makkonofiai ir ponia Gibson laukė iki ryto ir tik prašvitus ryžosi pakilti į viršų. Ten nieko nebuvo. Riksmai dabar kartojosi jau reguliariai, kas šešis mėnesius, bet tik 1967 metų vasarą ponia Gibson pamatė, kas gi ten rėkia.

“Ji nebuvo permatoma, tai buvo kažkas su neryškiais kontūrais”. – prisiminė vėliau ponia Gibson. Ji neįžiūrėjo veido, tik pastebėjo ilgą, žemę siekiančią senovinę suknią. Moteris, kurios kontūrai tai darėsi visiškai neryškūs, tai išryškėdavo, kurį laiką stovėjo priešais ponią Gibson nejudėdama, žvelgdama kažkur į tolį.

Iki 1969 metų Makkonofių šeima jau priprato prie paslaptingų vaiduokliškų namo gyventojų, tačiau kai kartą į dvarą buvo pristatytas siuntinys, moters riksmai, iki tol aidėję kartą į pusmetį, ėmė trikdyti namo gyventojų ramybę gerokai dažniau. Siuntinyje ponios Gibson vyresnė pusseserė atsiuntė šeimos relikviją – seniai irusios giminaitės Florens Rait portretą. Pagal Makkonofių gautą aprašymą, portretas turėjo būti šviesių pastelinių tonų, vaizdavo jauną merginą neilgai trukus prieš jos ankstyvą mirtį. Tačiau atsiųsto paveikslas buvo tamsiai pilkų ir rudų atspalvių. Nežiūrint į nieką, portretą pakabino virš židinio bibliotekoje.

1970 metų vasario mėnesį su šeimos relikvija ėmė dėtis keisti dalykai. Merginos, pavaizduotos portrete, plaukai, iki tol buvę juodi kaip smala, ėmė šviesėti, pilka rožė portreto apačioje paraudonavo. Florens oda įgavo natūralų, gyvą atspalvį. Visos detalės pašviesėjo ir pagražėjo. Greitai portrete galima buvo grožėtis mėlynake raudonplauke gražuole, sėdinčia šviesiai žaliame krėsle.

Vienas ekstrasensas ištyrė portretą ir padarė išvadą, kad nuo Rait mirties jos siela buvo įkalinta paveiksle ir todėl pašalino jame spalvas, kol netapo patenkinta vieta, kurioje pakabino drobę. Balsai, kurie buvo girdimi dvare, priklausė gerosioms dvasioms, kurios panoro padėti merginai vėl įgauti senąsias spalvas. Dvaras su jo gyvybinga dvasine atmosfera Florensai dabar tapo tikrais gimtaisiais namais.

Tags: ,

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification