asd

VANGA 3


Kiekvienas lankytojas, ateidamas pas aiškiaregę, atsinešdavo gabalėlį cukraus, prieš tai 2—3 dienas palaikęs jį po pagalve. Paėmusi į rankas cukraus gabaliuką, kuris tarsi būdavo sukaupęs viską apie žmo­gų, Vanga nusakydavo jo praeitį ir ateitį. Vietoj cukraus galėjo būti kvar­cinis laikrodis (kvarco kristalai taip pat kaupia informaciją) arba papuo­šalai su rubinu. Aišku, laikrodis ar papuošalai po seanso būdavo grąži­nami savininkui.

Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova ne kartą užduodavo te­tai klausimų, į kuriuos ši atsakydavo. Tuos atsakymus Krasimira Stoja­nova išsaugojo. Kai surinko juos, išėjo savotiška anketa. Štai ji:

„Į mano (Krasimiros Stojanovos) klausimą, ar mato konkrečius žmones — pavidalą, išorę, vaizdą, aplinką, —ji man atsakė: „Taip”.

— Kokj laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Ji atsakė, jog mato visus tris laikotarpius: „Be jokio skirtumo”.

Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija apie asmenybę, ar konkretus? —Atsakymas: „Ir kaip informacija, ir konkre­tus”.

— Ar turi žmogus savo „kodą”, per kurį galima sužinoti jo gyve­nimą? — Ji neatsakė į šį klausimą.

Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas praeina pro ją kaip kino juostoje? — „Aš matau gyvenimą kaip kino juostoje”.

Ar skaito mintis? — „Taip”.

Kokiu atstumu? — „Nėra skirtumo”.

—Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikiama infor­macija? — „Taip. Paprastai girdžiu balsą, kalbos barjero nėra”.

— Ar klausantis radiją girdėta informacija gali sukelti „matomą” vaizdą? —„Taip”.

Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo žmogaus fizinės ir psichinės būsenos tuo momentu? — „Ne”.

Jeigu ji žmogui nuspėja nelaimę ar net mirtį, ar jis gali šito išvengti? — „Ne, nieko pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus”.

— O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, valstybei? — „Ne”.

— Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo energi­jos”, ar jis gali ką nors pakeisti? — „Ne. Kiekvienam griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias”.

Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo problemą? — „Mato „pavidalą” ir girdi „balsą”.

— Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprogramuotas aukštesnių jėgų? —„Taip”.

— Kokių? — Ji neatsakė.

Kaip ji priima jas? — „Dažniausiai girdžiu balsą”.

—Ar yra jas mačiusi? — „Taip. Tai permatomos figūros, prime­nančios žmogaus atspindį vandenyje”.

Ar gali jos materializuotis? — „Ne”.

— Kieno noru — jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? — „Dažniausiai jų”.

— Ar ji gali klausinėdama patikslinti įvairius duomenis apie jas? — „A/e. Sunku. Jos atsako labai miglotai”.

— Ar ryšys vienpusis, t.y. įvyksta jų noru? — „Dažniausiai taip”.

— Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų — eteri­nio, fizinio ir protinio — simbiozė? — „Taip”.

Kaip mato mirusį žmogų — jo pavidalą, jį jaučia ar kaip nors kitaip? — Ji mato „pavidalą” ir girdi „balsą”.

— Ar kontaktuojant miręs žmogus rodo susidomėjimą, ar tik at­sako į klausimus? — „Ir atsako, ir pats užduoda klausimus”.

Ar išlieka asmenybė po mirties? — „Taip”.

Kaip ji suvokia mirtį? — „Tik kaip fizinę pabaigą”.

Ar vyksta atgimimas? — Ji neatsakė.

— Kuris stipresnis — giminystės ar dvasinis ryšys? — „Dvasi­nis ryšys yra stipresnis”.

Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — „Taip”.

— Tarkime, kad žmonės — protų bendrija, esanti tam tikroje evoliucijos pakopoje. Ar yra lygiagretus aukštesnis protas? — „Taip”.

Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš senovės civilizacijų Žemėje ar iš Žemės ateities? — „Iš kosmoso”.

Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? — „Taip”.

Kiek jų buvo? — Neatsakė.

— Ar galima mūsų civilizacijos protinį išvystymą prilyginti vaiko protui? —„Taip”.

— Ar yra visatoje toks protas kaip mūsų civilizacijos? — Neat­sakė.

— Ar įvyks susitikimas su kitų civilizacijų atstovais? — „Taip”.

Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančių lėkščių”? — „Taip”.

Iš kur jos? — ,, planetos, kurią jie vadina „Vanfim” (arba ji taip girdinti jos pavadinimą, ji yra trečia planeta nuo Žemės”. — Jokio kito paaiškinimo ji nedavė.

— Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos ar koks nors kitas) kontak­tas su jais? — „Ne. Jie patys vadovauja kontaktams”.

Nuostabiausia tai, kad Vanga labai lengvai galėjo persikelti iš tolimos praeities į tolimą ateitį.

Netoli Prepečanės kaimo, tarp Sandanskio ir Petričiaus miestų, yra Rupytė. Ji garsi savo šiltaisiais šaltiniais. Vietovė apsupta Kožucho kalnų, o jų papėdėje driekiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga. Tenai Vanga turėjo mažutį namelį, kuriame mėgdavo poilsiauti ir priimdavo lankytojus.

Kasmet, spalio 15 d. (pagal slavų kalendorių, šv. Petro dieną) ji sukviesdavo šimtus svečių ir paruošdavo vaišes. Vanga aiškino, kad šios šventės kilmė tokia: „Šią dieną, spalio 15-ąją, prieš tūkstančius metų išsiveržęs ugnikalnis. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir tūks­tančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiek­vieną naujagimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguo­se vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais spar­nuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums šiltus garus, kad ga­lėtume jais gydytis. Tai — nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų — ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais”.

Tags:

Nėra komentarų.

Palikite komentarą

Kyplex Cloud Security Seal - Click for Verification