2007-10-17
Sabina ir Jean Marc Poujade (Prancūzija), 5 vaikų tėvai, susituokę daugiau kaip 30 metų. Pastaruosius 20 metų atlieka šeimų ir pavienių asmenų psichologinio konsultavimo ir vidinio išgydymo tarnystę. Su „Palaiminimų“ bendruomene (Pietų Prancūzija) yra įkūrę visoje šalyje veikiančias nedideles Šv. Kamilio Liliečio šeimų konsultavimo ir gydymo brolijas, kuriose dirba šeimos, gydytojai, psichologai, dvasininkai. Liepą ši pora, prižiūrinti tuos 25 namus Prancūzijoje, vedė konferencijas stovykloje Pakutuvėnuose, kur dalyvavo keli šimtai šeimų (iš viso apie 600 žmonių).
„Artuma“ sutuoktinius S. ir J. M. Poujade pakalbino apie finansinius krikščioniškos šeimos gyvenimo aspektus (į klausimus daugiausia atsakė ponas Jean Marc, ponia Sabina jį papildė atskubėjusi vidurnaktį po užtarimo maldos).
Labai svarbus medžiaginis šeimos gyvenimas nėra savaime suprantamas. Juk į santuoką ateinama iš skirtingų šeimų, atsinešami savi įpročiai, ir bendras gyvenimas pradedamas kurti naujai. Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti finansinė krikščioniškos šeimos sąranga ir kaip ją įgyvendinti?
Krikščioniškai šeimai reikėtų ypač rūpintis nebūti įtrauktai į besaikio vartojimo mašiną šiuolaikiniame pasaulyje. Privalu įsisąmoninti, kad vartojimo maratonas siekia visus pasiglemžti. Nūdienė visuomenė nesirūpina vien patenkinti mūsų poreikių: ji pati mums kuria naujų poreikių. Turime nuolat savęs klausti, ar man, mano šeimai gyvybiškai reikia to, kas siūloma. Visi galime pakliūti į vartojimo spąstus, tad būkime atidūs tam, kas mums peršama. Nepamatuotas vartojimas būdingas ir kaimo, ir ypač miesto gyventojams, jo pinklėse gali įsipainioti ir turtingas, ir vargingesnis.
Kita vertus, neteisinga, jei užsispiriame neišleisti nė cento daugiau, nei būtina. Svarbu sugebėti atiduoti šeimai turimą perviršį, nepamiršti kitam ką nors padovanoti, nes dovana – viena iš meilės kalbų. Šeimos gyvenime svarbu leisti kitam pasijusti mylimam.
Esate sakę, kad Jus stebina, kai sutuoktiniai turi atskiras sąskaitas banke; kodėl?
Pinigų tvarkymas atskirai prieštarauja santuokos esmei: santuokinis gyvenimas, ypač krikščionio, turėtų būti grindžiamas pasidalijimo, visiško savęs dovanojimo nuostata. Juk mylėti – tai atiduoti save visą, taigi ir savo piniginę. Galbūt atskiros banko sąskaitos yra ženklas, kad ne viskas poros gyvenime klostosi gerai. Juk paradoksalu ir prieštaringa: ar galima atiduoti save kišenėje pasiliekant pinigų sau? Nūdien, ypač Prancūzijoje, tuokiamasi palyginti vėlai, sulaukus 30-ties. Pradėdami bendrą gyvenimą sutuoktiniai jau būna gana ilgai, netgi 10 metų, dirbę, pasitaupę, tad natūralu sąskaitas sujungti į vieną vienos šeimos kasą. Iš tėvų gautus palikimus taip pat derėtų sudėti į bendrą turtą, deja, ne visi taip sugeba (išimtis galėtų būti nebent koks nors išskirtinis, ypač dvasinis, giminės palikimas).
Sunkiai suvokiamos ir vedybų sutartys, seniai įprastos Vakarų pasaulyje, o Lietuvoje jau mėginamos įgyvendinti. Kaip galima tik tuokiantis ir visiškai prieštaraujant santuokos tikslui iš anksto aptarti skyrybų sąlygas?!
Neretai pasitaiko, jog dirba vienas sutuoktinis. Kaip elgtis, kad nė vienas iš jų nesijaustų žeidžiamas ar nepatirtų skausmo dėl to, kad nedirba, nes neteko darbo, namie prižiūri vaikus ir pan.?
Šios situacijos gali būti dvejopos: laisvai pasirenkamos ir primetamos aplinkybių. Problemų neturėtų kilti, kai pora laisvai nusprendžia, jog dirbs tik vyras, gaunantis pakankamą pragyventi atlyginimą, o žmona namie augins vaikus. Toks sprendimas gražus ir teisingas, nors, suprantama, galintis pareikalauti ir finansinio susivaržymo. Anksčiau daug mano pažįstamų šeimų šitaip tvarkėsi (arba žmonos dirbdavo kelias valandas per dieną) ir jausdavosi laimingos. Nūnai, nors ir norėdami, ne visi galėtų sau tai leisti, nes ekonominė situacija pakito. Prancūzijoje vidutines pajamas gaunanti šeima taip nepragyventų, todėl žmona, paauginusi vaikus, turi grįžti į darbą.
Skaudžiau, kai bedarbiu tampa vyras. Jis išgyvena stiprų kaltės jausmą, nes būtent jo pareiga uždirbti šeimai duonos. Vyro nedarbas skaudžiai paliečia šeimą, o jis pats praranda savo vyriškąją tapatybę, negali atlikti maitintojo vaidmens. Ypač pažeidžiamas darbo netekęs vyresnio amžiaus vyras. Žmona turėtų jam padėti, nepriekaištauti, nekaltinti nesugebėjimu dirbti, susirasti darbą. Jai derėtų supratingai palaikyti savo vyrą, jo nežeminti.
Kai nedirba žmona, šeimai nebūna labai skausminga. Moterys išsikovojo lygias teises su vyrais dirbti, bet jos neturėtų vergauti darbui, įsikalinti jame. Aišku, moteris irgi nori atsiskleisti darbe. Tačiau gimus vaikams, ji turėtų pajėgti bent laikinai atsisakyti karjeros. Juk pirmaisiais gyvenimo metais vaikeliui itin reikia motinos artumos. Moterys, paaukojusios savo vaikus dėl karjeros, vėliau gailisi. Ir atvirkščiai, niekada nesigaili juos auginusios, nors profesinėje srityje ir tenka vytis kitus. Jos grįžta į darbą energingos, vaisingai dirba. Moterys kartais sakosi patiriančios visuomenės spaudimą dėl to, kad augindamos vaikus neva „nieko neveikia“. Aš nepastebiu tokios aplinkinių nuomonės, galbūt tai kyla iš jų pačių kaltės jausmo.
Kieno valdžioje turėtų būti šeimos pinigai?
Juos, sudėtus į bendrą kasą, turėtų valdyti ir tvarkyti abu sutuoktiniai. Pažįstu porų, kartu aptariančių šeimos biudžetą, numatančių, kiek pinigų skirti maistui, drabužiams ir pan. Taip išreiškiame pagarbą vienas kitam, net jei ir pasiginčijame, padiskutuojame, tačiau svarbiausia – bendraujame, darome išvadas. Savo šalyje matau gražių pavyzdžių, kaip moterys tvarko šeimos finansus, o pinigus uždirba vyrai. Sutuoktiniai atiduoda šias pareigas tam, kuris sugeba geriau tvarkytis, ir taip papildo vienas kitą. Mūsų šeimoje tuo rūpinuosi aš, nes žmona labiau linkusi išlaidauti. Tačiau vis tiek drauge aptariame namų biudžetą.
Šeimos finansai – jautri tema. Ar Jūsų aplinkoje įprasta poroms dalytis patirtimi, kaip sekasi tvarkyti šią sritį?
Tai priklauso nuo porų tarpusavio santykių. Dalytis įmanoma tik tarp nuoširdžių draugų, kitaip ši tema užginta. Matome, kaip šeimos gyvena, kokios yra jų išlaidos, bet dažniausiai nežinome uždarbių, kaip sekasi spręsti finansinius reikalus. Nežinau, kiek uždirba net artimiausi mano giminaičiai. Tačiau galiu apie tai pasišnekėti su viską man pasipasakojančiu sūnumi.
Kodėl piniginiai reikalai tokie intymūs, o daugeliui netgi tabu?
Taip yra dėl neteisingo požiūrio į pinigus ir apskritai į žmogų, jo orumą. Jei pinigai būtų laikomi tik priemone gerai gyventi, apie juos būtų galima kalbėti taip pat laisvai, kaip apie orą ar futbolą. Tačiau pinigai neretai laikomi stabu, padedančiu mums jaustis kažkaip ypatingai, dėl to apie juos sunku kalbėtis. Iš Evangelijos žinome, jog ir Jėzus buvo gundomas turtais, galia, valdžia. Į pinigus neretai žvelgiame kaip į priemonę, galinčią „padaryti“ mus žmonėmis. Pripažinti, kad neturi pinigų, dažnam reiškia prisipažinti esant nevykėliu. Vienas mano pažįstamas taip ir žvelgia į kitus: mažai uždirbantis visiškai nevertas dėmesio... Šitaip elgiasi nemažai asmenų. Nūdien iš proto kraustomasi dėl prabangių automobilių. Absurdiška, kai reklamos veikiami žmonės perka brangiausias mašinas, nors gyvena lūšnose. Maža to, vyrai susitapatina su savo mašina, ji tampa įvaizdžiu, kuriuo pasauliui pranešama apie save.
Ar taip nebando, ypač vyrai, perkantys kuo didesnius ir galingesnius „ratus“, pridengti savo psichologinį silpnumą?
Žmonės gyvenime atlieka tam tikrus vaidmenis, turi įvairių kompleksų ir bando paslėpti savo trapumą bei silpnumą. Tačiau meluojame, norėdami pasirodyti geresni, nei iš tikro esame. Į tokias saviapgaulės pinkles patenka ir moterys, ir vyrai, nors pastarieji – dažniau. Beje, moterys, išsikovojusios daug lygių teisių, patiria tų pačių, kaip ir vyrai, išbandymų. Labai greitai pradedama skęsti vartojimo liūne, iš kurio lengvai neištrūkstama. Juk brangiai sumokėjus už naujausio modelio automobilį netrukus skubama pirkti dar naujesnio: mat kiti gali nebevertinti, laikyti atsilikėliu!.. Taip išoriškai pasirodyti bando ir minios, sekmadienio rytais plūstančios į vis statomus naujus prekybos ir pramogų centrus tiesiog pasivaikščioti, pasvajoti, ką galėtų įsigyti. Prancūzijoje tai tampa būtinu viduriniosios klasės ritualu. Atsiduriama nesustabdomoje pirkimo karuselėje: vos įkėlęs ten koją galiu neatsispirti pagundai ir ką nors būtinai nusipirkti.
Ar Vakarų visuomenei tai nėra ženklas, kad vartojimo bumu bandoma užpildyti tuštumą, atsiradusią išsižadėjus Dievo ir dvasinio gyvenimo?
Pirkimo vajumi išties bandoma nuslopinti baimę, nerimą, dvasinę tuštumą, apėmusią XXI a. žmogų. Sakyčiau, dvi pastarosios kartos panardintos į vartojimo kultūrą, spaudžiamos vartoti. O kai visko turi, nebereikia ir Dievo. Jūsų šalyje sovietmečiu mėginta atimti tikėjimą, tačiau žmonės jį išlaikė. Vakarai nepatyrė persekiojimų, bet visuomenė buvo persotinta visokiu gėriu, todėl Dievo troškimas geso. Patenkinus medžiaginius poreikius, jis tapo nereikalingas. Jūsų žmonės, neišgyvenę materialinio pertekliaus, gali suteikti naujo įkvėpimo Europos šalims, kurios dūsta nuo vartojimo, netgi išsižada savo šaknų, Europos Sąjungos Konstitucijoje neišdrįsdamos paminėti krikščionybės vardo.
Grįžtant prie šeimos gyvenimo, norėtųsi aptarti, kaip ugdyti vaikus ir mokyti juos elgtis su pinigais.
Prieš 3–4 dešimtmečius mūsų šalyje buvo pernelyg švaistoma. Dabar jau mokykloje vaikai mokomi taupyti, branginti ir saugoti orą, vandenį, aplinką, ugdoma jų atsakomybė. Bet šiandienis taupymo, ekologijos vajus neturi jiems kelti dar daugiau nerimo. Jaunuoliai ir taip jaudinasi, kaip ateityje seksis studijuoti, susirasti darbą. Tėvai turėtų palaikyti pusiausvyrą: taupyti reikia, tačiau negalime panikuoti, pvz., dėl visuotinio klimato atšilimo, nes tai dar ne pasaulio pabaiga. Dievas mumis rūpinasi, ypač jei patys atsakingai elgiamės.
Vaikams tėvai paprastai duoda kišenpinigių, tačiau šeimose tvarkomasi įvairiai. Vieni sako, jog kišenpinigiai padeda vaikams suvokti pinigų prasmę, moko juos tvarkyti, taupyti. Kiti tėvai mano žiną, ko reikia jų vaikams, ir patys tuo rūpinasi. Kai vaikai paprašo pinigų, jie sprendžia, ar duoti. Nežinau, kaip geriau. Tai priklauso nuo tėvų, jų galimybių ir nuo paties vaiko. Yra vaikų, anksti sugebančių deramai elgtis su pinigais. Mūsų trylikametė dukra puikiai moka taupyti, pati perkasi drabužius. Jei vaikas sugeba, kodėl jam nepatikėjus pinigų? Bet sugeba ne visi. Svarbu neversti vaikų elgtis taip, kaip jiems netinka. Iki paauglystės pinigų vaikams reikia minimaliai, o kai jau norisi išeiti su draugais, dera kartu aptarti, kiek galėtumėte skirti jų poreikiams.
Pinigais neretai mėginame ugdyti vaikus: atlyginame už padarytą darbą arba žadame ledų, saldainių, jei gerai elgsis. Ar tai nėra manipuliavimas? O gal taip pratiname prie darbo, pareigų?
Atsilyginti pinigais įmanu retkarčiais, jokiu būdu nepabrėžiant, jog pinigų gaus ką nors atlikę. Tačiau už sėkmingą kontrolinį darbą, išlaikytą egzaminą, užbaigiant mokslo metus galima jų padovanoti ir būtinai pasakyti, kaip smagu juos įteikti, padėkoti vaikui ir juo pasidžiaugti. Pinigai turi būti ne sąlyga ką nors nuveikti, o tik padėka, paskatinimas. Negerai, jei pinigai tampa veiklos motyvu: darbas nebesuprantamas kaip dovana kurti. Daug svarbiau vaikus pagirti, paskatinti, padrąsinti, o ne bandyti papirkti, motyvuoti atlygiu. Skatinimas saldainiu primena šuns dresavimą, kai jam atkišame cukraus gabalėlį už atliktą veiksmą. Kai tėvai siūlo vaikams už tai pinigų, tai primena derybas turguje. Nebelieka dovanos ir supratimo, kad ką nors galime padaryti ir už dyka. Į namų apyvoką vaikus įtraukti reikėtų natūraliai, žinoma, neužkraunant jiems per sunkios naštos. Aš pats daugelį metų priešinausi indaplovės pirkimui. Indus plaudavome visi kartu, džiaugsmingai ir linksmai. Teko matyti ir darbų tvarkaraštį šeimos nariams. Nors geriau ir smagiau natūraliai drauge tvarkytis, daryti iš širdies, rodyti iniciatyvą, pasidarbuoti be atlygio. Mokėdami vaikui už darbą, neskatiname jo tapti žmogumi, vėliau sugebėsiančiu pasitarnauti dovanai.
Ar būtų galima apibendrinti, kaip krikščioniškai tvarkyti finansinį šeimos gyvenimą? O gal tėra tiesiog sveikas būdas rūpintis medžiagine jos gerove?
Ne apibendrinsiu, bet pasakysiu keletą pastabų. Nemanykime, kaip tai būdinga karštiems krikščionims, kad galime iškart viską atiduoti. Svarbiau bandyti sau pasilikti kuo mažiau. Pažįstu nuostabių šeimų, atliekamus pinigus atiduodančių kitiems ir gyvenančių evangeliniu neturtu. Mudu su žmona taip nesugebame. Iš tėvų gautus palikimus atidavėme ne bendruomenei, Bažnyčiai, bet penkiems savo vaikams. Padarėme tai, ką tada galėjome padaryti.
Krikščioniškai žvelgti į turtą – tai nevergauti jam ir kiek įmanoma padėti kitiems bei dalytis. Kad ir esame žaizdoti, turime stengtis likti atviri, kilnūs. Nors baiminamės dėl rytdienos – pasitaiko nelaimių, katastrofų, ekonominių krizių, pinigai nuvertėja, tačiau būdami krikščionys mėginame pasitikėti Apvaizda. Man regis, kuo toliau pažengiame dvasiniame gyvenime, tuo labiau laisvėjame nuo priklausomybės pinigams. Santykis su pinigais išties atspindi santykį su Dievu. Jėzus sakė, kad negalima tarnauti dviem šeimininkams – Dievui ir Mamonai (t. y. pinigams). Kuo labiau Dievas yra mano gyvenimo Viešpats ir šeimininkas, tuo mažiau esu prisirišęs prie pinigų.
Tačiau šie gražūs žodžiai turi įsikūnyti kasdienybėje. Nedera pulti į kraštutinumus – niekinti tų, kurie turtingi, ar kaltinti save, kad neturime pinigų. Nevalia pamiršti, jog ir Viešpats mus apdovanoja, grąžina mums dešimteriopai. Mūsų šeimai vienuolynas kitados paskolino namą ir mes įkūrėme jame krizinio nėštumo centrą. Netrukus supratome, kad mums nebereikia turėto savo namo, Evangelijoje perskaitėme: „Rūpinkitės Dievo karalyste, visa kita bus jums pridėta“, tad pardavėme jį, o už tuos pinigus įkūrėme įmonę su darbo vietomis centre gyvenančioms moterims. Vėliau ėmiau graužtis, kad nesirūpinu savo vaikų ateitimi, nepalikau jiems to turto. Bet po 7–8 metų įdėti pinigai sugrįžo! Viešpats leido patirti atlygio akimirką, apdovanojo ir patvirtino, kad neturime gailėtis.
Vis dėlto Viešpats leidžia išgyventi ir neturtą. Tačiau jis nenori skurdo, kurį sukelia nuodėmė, nenoras ir nesugebėjimas dalytis. Kita vertus, esame kviečiami gyventi neturte, t. y. nepriklausyti nuo turtų. Evangelija ragina gyventi krikščioniškai, rūpintis šeima, vaikais ir kartu sugebėti dalytis. Našlės skatikas moko aukotis atiduodant visą save. Jauni, karšti, tik įtikėjusieji krikščionys kartais atiduoda savo santaupas bendruomenei, vienuolynui, vėliau mėgina susigrąžinti, jei tai būna ne jų kelias. Taigi išmintis, ypač konvertitams, labai svarbi, o kraštutinumai negerai. Tai būtina gerai apsvarstyti šeimoje (ir aš po atsivertimo kitados būčiau neišmintingai pasielgęs, jei ne mano žmona).
Evangelija skelbia radikalų požiūrį: Jėzus kviečia viską atiduoti. Nežinau, ar šį kvietimą reikėtų suprasti paraidžiui. O gal jis kviečia vis labiau pasitikėti Viešpačiu? Ar pasitikime juo taip, kaip Abraomas, aukojęs Dievui savo sūnų? Supratę, koks silpnas mūsų tikėjimas, galime nuolankiai priimti savo menkumą, kad negalime eiti iki galo. Taip pat geriau suprantame, kokie šventi yra tie, kurie visa atidavė Viešpačiui.
Spaudai parengė Dalė Gudžinskienė
„Artuma“ Nr. 9, 2007 m. rugsėjis
