Šis metodas buvo naudojamas, pvz., perversmo Čilėje metu (1973), kai reikėjo sukurti visuomenės indeferentiškumą Pinočeto spectarnybų veiksmams. Posovietinėse platybėse metodą aktyviai naudoja masinių protestų akcijų, politinės opozicijos veiksmų, streikų ir pan nupasakojimui. Pavyzdžiui, įvyksta daugiatūkstantinė esamo režimo priešininkų demonstracija, kurią išvaiko policija, naudodama lazdas ir ašarines dujas. Žiauriai sumušamos ten buvusios moterys, seni žmonės, opozicijos lyderiai areštuojami. Kitą dieną žurnalistai kasdienišku ir dalykišku tonu, be emocijų, lyg tarp kitko mums papasakoja, kad, atseit, išvakarėse buvo surengta eilinė protesto akcija, teisėtvarkos struktūros buvo priverstos panaudoti jėgą, areštuota tiek tai ir tiek viešosios tvarkos pažeidėjų, kuriems, "remiantis veikiančia teisėsaugos sistema", iškeltos baudžiamosios bylos ir t.t. Toks metodas leidžia žiniasklaidai išsaugoti objektyvios informacijos iliuziją, bet, tuo pat metu devalvuoja įvykio reikšmingumą, sukuria masinei auditorijai įspūdį, kad įvykis mažareikšmis, nevertas ypatingo dėmesio ir, tuo labiau, visuomenės įvertinimo.
