Žemesniojo Aš lygis nustatomas pagal asmenybės psichologines savybes. Paprastai šiose savybėse galima pastebėti kelių lygių, maksimum trijų, atspalvius. Taip yra dėl to, kad asmenybei keičiantis, senieji gyvenimo principai ir įpročiai vis dar daro įtaką elgesiui ir mąstymo būdui, o naujieji dar tik kuriasi. Iš viso yra septyni lygiai, sąlygiškai juos galima suskirstyti pagal vaivorykštės spalvas: raudonasis, oranžinis, geltonas, žalias, žydras, mėlynas ir violetinis.
Pašios jauniausios sielos dar nesuvokia savojo Aš ir priklauso RAUDONAM dvasinio išsivystymo lygiui. Tai tie, kieno sielos palyginti neseniai evoliucionavo, išsiveržė iš gyvūnijos lygmens ir gavo savo individualumą. Logiška, kad Raudonieji yra patys artimiausi gamtai. Su tuo susijusi pagrindinė jų užduotis – išgyvenimas. Pagrindinis bruožas – siekis būti tokiais, kaip visi. Savo poelgiuose tokie žmonės vadovaujasi bandos instinktu ir taisykle “neišsiskirk”. Šiuose žmonėse labai stiprios gyvūniškos programos, kurios jiems primena, kad būti minioje yra saugiau. Raudonąjam tipiškas elgesys – paversti savo namus sandėliu, kur pilna ilgo vartojimo produktų ir pačių įvairiausių daiktų, saugomų “juodai dienai”. Tokių žmonių protas gana inertiškas, jie konservatyvūs ir dėl to labai lengvai valdomi. Nenorėdami pasijudinti iš vietos ir bijodami keisti savo gyvenimą, Raudonieji patiria atgaivą žiūrėdami serialus – tai savotiškas gyvenimiškų aistrų stebėjimas iš saugaus atstumo. Kai dėl moralinių orientyrų, tai jiems pilnai pakanka Mozės priesakų. Suprasti, kad Dievas yra Meilė, Raudonųjų protas ir siela beveik nesugeba. Kadangi absoliučiai neturi jokių ambicijų, dažniausiai dirba paprasčiausiai už maistą ir stogą virš galvos, ypač, jeigu tai skatina aplinkiniai.
Žmonės-vaikai, nusiteikę aktyviai tyrinėti aplinką ir dar aktyviau vartoti jo gėrybes priklauso ORANŽINIAM tipui. Net santykiuose su Dievu jie vadovaujasi komforto principais, pasirinkdami tas religijas ir tuos principus, kuriuose mažiau draudimų ir kur daugiau visko leidžiama. Oranžiniams katastrofiškai trūksta susikaupimo ir sėslumo. Jie sugeba generuoti puikias idėjas, bet kai tik susidomėjimo periodas baigiasi, nebegali priversti savęs užbaigti pradėto reikalo iki galo. Tai tipiški pradininkai ir sprinteriai. Ilgai ir metodiškai užsiimti vienu darbu – užsiėmimas ne Oranžiniam, juk “gyvenimas trumpas” ir reikia spėti viską išbandyti. Gaila, bet būdami įvairiausių pramogų vergais, jie nemoka savarankiškai susikurti sau ką nors įdomaus ir laukia, kad juos linksmintų. Priešingu atveju Oranžiniai kankinasi, nuobodžiauja, kartais net puola į depresiją ar įjunksta į kenksmingus įpročius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Dar viena Oranžinių ypatybė – jiems visur atsiras “chaliavos”. Visata leidžia kiekvienam žmogui pereiti per šį vystymosi etapą ir visokeriopai rūpinasi savo “oranžiniu globotiniu” – jam tenka ir paslaugūs giminaičiai, ir dosnūs draugai, netikėti pelnai, dovanos, pagalba. Bet jeigu aukštesniojo Aš lygis aukštesnis už oranžinį, Visata anksčiau ar vėliau atims iš žmogaus Oranžinio “chaliavą”, priversdama jį evoliucionuoti toliau.
Pasaulį valdo GELTONIEJI. Šio dvasinio išsivystymo lygio atstovai turi tikslus ir jų siekia, yra ambicingi, darbingi ir net į savo poilsį žvelgia labai pragmatiškai. Jie mokosi būdų, kaip daryti įtaką aplinkai, valdyti žmones. Jeigu pašnekovas dažnai vartoja žodžius “statusas” ar “įtaka”, greičiausiai jis yra pasiekęs Geltonajį lygį. Šie žmonės įsitikinę, kad viską pasiekė patys, svajoja palikti pėdsaką istorijoje ir duoti gerą startą savo vaikams. Geltonojo gyvenimas – tai visuomet judėjimas vertikalia kryptimi. Tuos, kurie yra žemiau jo, jis mokosi efektyviai panaudoti (Raudonuosius kaip darbo jėgą, Oranžinius – kaip gerų idėjų generatorius). O tie, kurie yra aukščiau, jau pažįsta Geltonajį iš veido ir pasirengę po kurio laiko priimti jį į savo gretas. Su Oranžiniais Geltonasvisuomet konfliktuoja pasaulėžiūrų prasme, kiekvienas jų mano, kad oponentas tuščiai švaisto laiką. Oranžinis – pramogoms, Geltonas – išoriniams dalykams, pvz., įtakai, autoritetui, statusui. Bet iš tikrųjų, kad “pabalnotum” Oranžinio talentą ar net genialiausią jo idėją, reikia turėti bent truputėlį “geltonumo”. Sau šie žmonės netgi reiklesni, nei kitiems, todėl skųstis Geltonam viršininkui darbo krūviu praktiškai beprasmiška. Geltonieji žino, kad jau nugalėjo savo gyvūnišką prigimtį, bet Dievu giliai širdyje vis dar netiki, jie tiki Žmogumi ir jo sugebėjimais pasukti upes atgalios. Dieviškoji visa ko esmė jiems atsiskleidžia artėjant prie Geltonojo lygmens pabaigos. Jiems būtinai norisi žinoti, kokios yra bendravimo su Aukščiausiuoju taisyklės ir ką reikia daryti, kad Jis juos irgi pastebėtų. Tokie žmonės paprastai žiegnojasi, važiuodami automobiliu pro bažnyčią, kad dar sykį pademonstruotų savo dievobaimingumą. Stambios aukos bažnyčiai irgi Geltonųjų stilius, tokiu būdu jie tikisi užkariauti “viršūnių” palankumą.
Geltonųjų ego toks stiprus, kad tebetęsia savo ambicijų realizaciją per vaikus ir anūkus.
Pasiekę savo įtaka tam tikrą lygį, tokie žmonės pradeda jausti, kad pasiekė savo galimybių ribą, tada jie eina arba į politiką, tęsdami Geltoną kelią kitoje teritorijoje, arba užsiima susinaikinimu (narkotikai, azartiniai žaidimai, ekstremalus sportas ir pan.), arba tampa mecenatais.
Yra ir evoliucinė išeitis iš aklavietės. Geltonieji evoliucionuoja į ŽALIUOSIUS. Tai pereinamasis lygis, skirtas ego pertvarkymui ir Dievo pažinimui savo širdyje. Svarbiausias žodis šiame lygmenyje – susitaikymas, pojūtis, kad kiekvienam skirtas savas likimas. Žaliasisi nevaldo sociumo, jis mano, kad virš jo nėra kitos valdžios kaip tik Aukščiausiasis. Jo tikėjimas dažnai ne religinio pobūdžio, bažnyčia jam yra kiekvieno širdis. Bendravime jis paprastas ir išmintingas tuo pačiu metu. Jo uždavinys – padėti pažadinti dvasingumą Raudoniesiems, Oranžiniams ir Geltoniesiems.
Žaliasis lygmuo dalijamas į kelias dalis.
1 dalis – Geltonojo lygio žmogus dar tik pradeda “žaliuoti”. Jis mokosi tramdyti savo ego ir paklusti egregoriaus valiai., nors žemesniajam Aš po Geltonojo lygio tai gali sektis labai sunkiai.
2 dalis – nulinis taškas. Išgyvenus Geltonajį lygmenį, ego, rodos, pasitraukia, bet jo dalelė, labai nedidelė, visgi pasilieka. Kad ji pasitrauktų, “nuliniame taške” žmogus praranda viską. Jis supranta, kad ego jam daugiau nebegali padėti. Trūkinėja seni ryšiai, “nulinis taškas” atima viską, kas nereikalinga, palikdamas žmogui tik tai, kas jam išties būtina. Nežiūrint į visą šio etapo sunkumą, žmogus visą laiką jaučia pagalbą iš aukščiau ir, galiausiai, ji tampa jam svarbesnė už tai, kas nuėjo į praeitį. Rimtai įveikus šią atkarpą, galima gauti tikrą laisvę, kai niekas jau nepririša ir neužlaiko. Tačiau Žaliam svarbu neužstrigti praradimo būsenoje, o taip pat negrįžti į Geltono lygmenį, mėginant susigrąžinti tai, ką atima likimas.
3 dalis – po “nulinio taško” žmogus stoja į savo Kelią ir renkasi jau tik savo kontaktus, žmones, darbą. Visata rūpinasi Žaliojo dvasinio lygmens žmogumi, padeda jam, bet tai ne Oranžinė “chaliava”, kadangi Žaliasis savo ruožtu irgi dirba Visatai. Jis skleidžia aiškumą, šilumą ir išmintį.
Žydrame lygmenyje žmoguje vėl atsibunda valia. Iš pradžių jis gali išsigąsti, pagalvojęs, kad grįžta į Geltoną lygį. Iš tikrųjų tai egregorius duoda savo globotiniam energiją pasaulio pertvarkymui, strateginių uždavinių sprendimui. Šiuo momentu ego jau visiškai pajungtas Dvasios valiai, o žmogaus asmeniniai norai ir jo aukštesnio Aš norai nesiskiria. Žydrojo lygmens atstovas netempia kitų per prievartą į „šviesų rytojų“, bet taip energetiškai paveikia aplinkinius, kad jiems tampa suprantami jų karminiai uždaviniai. Žydrajame jau kalba Dieviškoji valia.
Ryškus Žydro lygmens atstovo pavyzdys – Dalai lama. Žydrasis prisimena savo praeitus gyvenimus, jo žemesnysis Aš pradeda savo augimą ne nuo Raudonojo lygio, kaip būna pas „paprastus mirtinguosius“. Tokio žmogaus žemiškojo egzistavimo tikslas – tai galingas energetinis poveikis pasauliui ir pasaulio energijų valdymas. Įprastose visuomenėse Žydrųjų nebūna.
Violetinis lygmuo – tai Gelbėtojo, ateinančio į pasaulį tam, kad išjudintų visų lygmenų žmonių sąmonės klodus. Fiziniame lygmenyje Violetinių jau seniai nebėra. Paskutinis jų buvo Kristus.
Taigi, pasaulį galima įsivaizduoti kaip didžiulę mokyklą Raudoniesiems, Oranžiniams ir Geltoniesiems. Pradedant Žaliuoju lygmeniu, siela ima kurti savo programą, kurios esmė – padėti pirmų trijų lygių sieloms pereiti visas mokyklos klases su maksimalia nauda joms pačioms.
….
…
Labai įdomus straipsnis. ačiū.
Like or Dislike:
0 
0